- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-07-04
- Bylos Nr.
- A-444-2229-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00238-2010-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Roma Sabina Alimienė (pirm.), Antanas Ablingis, Virgilijus Valančius (pran.)
- Pareiškėjas
- V. K.
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Atsakovas
- Kauno tardymo izoliatoriui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė) ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas),
dalyvaujant pareiškėjui V. K., trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui Mariui Vainauskui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Kauno tardymo izoliatoriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl nutarimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 15–16), kurį patikslino (b. l. 7–8), kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir LR KT) dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 142 ir 143 straipsnių prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija); 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 1 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; 3) panaikinti Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus (toliau – ir Direktorius) 2010 m. vasario 17 d. nutarimą Nr. 35/26; 4) panaikinti Direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-88 patvirtintą Suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkę, 2009 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-88 patvirtintą Suimtųjų ir nuteistųjų kamerų tvarkymo, kuriose patys gyvena, tvarkos aprašą, 2009 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-89 patvirtintą Suimtųjų ir nuteistųjų patikrinimo kamerose tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas), 2009 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-83 patvirtintas Suimtųjų ir nuteistųjų elementariąsias elgesio bei bendravimo taisykles ta apimtimi, kad pagal juos baudžiama drausmine tvarka; 5) patraukti Kauno tardymo izoliatoriaus direktorių apkaltos procesui dėl sąmoningai nustatytų taisyklių, prieštaraujančių Konstitucijai; 6) atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti dėl Direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-88 patvirtintos Suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkės, 2009 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-88 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų kamerų tvarkymo, kuriose patys gyvena, tvarkos aprašo, 2009 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-83 patvirtintų Suimtųjų ir nuteistųjų elementariųjų elgesio bei bendravimo taisyklių bei 2009 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-89 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų patikrinimo kamerose tvarkos aprašo.
Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamas nutarimas yra nepagrįstas, kadangi jis jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Direktorius ginčijamu nutarimu neteisėtai suvaržė jo teisinę padėtį, apribojo fizines galimybes, t. y. atėmė teisę keturias savaites pirkti maisto produktus. Nurodė, kad Kauno tardymo izoliatorius nepateikė vaizdinės informacijos dėl taisyklingos stovėsenos, tokios sąlygos diskriminuoja pareiškėjo dabartinę socialinę padėtį, nustatant jam papildomus apribojimus, žeminančius jo orumą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nepažeidė Lietuvos Respublikos įstatymų, buvo nubaustas pagal poįstatyminius teisės aktus. Pažymėjo, jog drausminėje komisijoje nubaudimo metu jam nebuvo įteikti kaltinimai ir nedalyvavo advokatas. Vadovaujantis Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalimi, kiekvienas asmuo, kurio teisės buvo pažeistos, kaip satisfakcijos gali reikalauti materialinės kompensacijos. Nurodė, kad dėl tokių atsakovo neteisėtų veiksmų, suvaržančių jo fizines galimybes, patyrė 1 000 000 Lt neturtinę žalą. Teigė, kad skundžiamos taisyklės nuolat pildomos (keičiamos), nėra numatyta specialių paskaitų dėl susipažinimo su vidaus tvarkos taisyklėmis ir jų apskundimo tvarkos paaiškinimo.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno tardymo izoliatorius atsiliepimu į skundą (b. l. 29–31) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Kauno tardymo izoliatorius nurodė, kad pareiškėjui drausminė nuobauda – atimta teisė keturias savaites pirkti maisto produktus – paskirta pagrįstai ir teisėtai. Drausminė nuobauda paskirta todėl, kad pareiškėjas 2010 m. vasario 11 d. įvykdė nustatyto režimo pažeidimą, t. y. apie 20.15 val., vakarinio patikrinimo metu, kameroje Nr. 154 buvo nepasiruošęs vakariniam patikrinimui, nebuvo pasiklojęs lovos, stovėjo prie stalo užkėlęs koją ant suolo, į pareigūnų perspėjimą tinkamai atsistoti nereagavo, elgėsi įžūliai, demonstratyviai nevykdė teisėtų nurodymų, buvo su jais nemandagus, į pareikštas pastabas nereagavo. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, Direktorius 2010 m. vasario 17 d. priėmė nutarimą Nr. 35/26, kuris yra pagrįstas ir teisėtas. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjas su kardomojo kalinimo vietų vidaus taisyklėmis pasirašytinai buvo supažindintas 2005 m. sausio 31 d., kai pirmą kartą atvyko į Kauno tardymo izoliatorių. Iš administracinės bylos Nr. 3-62-3-592/2009 2010 m. kovo 2 d. teismo posėdžio protokolo matyti, kad pareiškėjas yra susipažinęs su suimtųjų ir nuteistųjų elgesio taisyklėmis ir 2009 m. rugpjūčio 5 d. Direktoriaus įsakymu Nr. 1-89, jų reikalavimus žino. Taip pat nurodė, kad pagal Direktoriaus 2009 m. birželio 18 d. įsakymą Nr. 1-48 „Dėl drausminės komisijos darbo reglamento patvirtinimo“ advokato, atstovaujančio suimtajam ar nuteistajam drausminėje komisijoje, dalyvavimas nenumatytas, todėl pareiškėjo teiginys, kad jis negalėjo pasinaudoti advokato paslaugomis, nėra pagrįstas.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 22 d. nutartimi (b. l. 2–3) pareiškėjo skundą priėmė dalyje dėl Direktoriaus 2010 m. vasario 17 d. nutarimo Nr. 35/26 panaikinimo ir 1 000 000 Lt neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus.
Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 14 d. sprendimu (b. l. 73–75) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilęs dėl Direktoriaus 2010 m. vasario 17 d. nutarimo Nr. 35/26 ,,Dėl nuteistojo nubaudimo“. Ginčijamu nutarimu pareiškėjui paskirta nuobauda –teisės keturias savaites pirkti maisto produktus atėmimas už tai, kad 2010 m. vasario 11 d. padarė suėmimo vykdymo režimo pažeidimą, t. y. apie 20.15 val. vakarinio patikrinimo metu, kameroje Nr. 154 pareiškėjas buvo nepasiruošęs vakariniam patikrinimui, nepasiklojęs lovos, stovėjo prie stalo užkėlęs koją ant suolo, į perspėjimą atsistoti, kaip to reikalauja Kauno tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklės, nereagavo ir įžūliai elgėsi. Tokiu savo elgesiu pažeidė Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimus, Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimus, Aprašo 3 ir 5 punktų reikalavimus. Teismas nustatė, kad byloje esantys objektyvūs ir neginčijami įrodymai patvirtina, jog 2010 m. vasario 11 d. 20.15 val. pareiškėjas nebuvo tinkamai pasiruošęs vakariniam patikrinimui.
Teismas rėmėsi Bausmių vykdymo kodekso 67 straipsniu, kuriame reglamentuota, kad nuteistųjų laikino palikimo kardomojo kalinimo vietose ir nuteistųjų perkėlimo iš pataisos įstaigų į kardomojo kalinimo vietas pagrindus ir tvarką, taip pat esančių kardomojo kalinimo vietose nuteistųjų teisinę padėtį nustato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas ir Suėmimo vykdymo įstatymas. Nuteistojo, laikinai perkelto iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos į Kauno tardymo izoliatorių, teisinę padėtį nustato Bausmių vykdymo kodeksas ir Direktoriaus įsakymai dėl tvarkos aprašų patvirtinimo, Kauno tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklės. Pareiškėjas Aprašo 3 ir 5 punktų reikalavimų nevykdė, todėl Direktoriaus 2010 m. vasario 17 d. nutarimas Nr. 35/26 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ yra pagrįstas ir teisėtas, nėra jokio įstatyminio pagrindo jį panaikinti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą sieja su atsakovo veiksmų neteisėtumu, nepagrįstai paskyrus jam nuobaudą – atimti teisę keturias savaites pirkti maisto produktus, o savo teisės pažeidimą grindžia tuo, kad ginčijamu nutarimu buvo pažeistos jo pagrindinės žmogaus teisės, suvaržyta teisinė padėtis, fiziškai suvaržyta teisė apsipirkti, diskriminuojama teisinė padėtis visuomenėje, nustatant papildomus apribojimus, žeminančius jo orumą. Teismas nurodė, kad žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, gali būti atlyginama tik nustačius visas būtinas viešosios civilinės atsakomybės sąlygas: 1) neteisėtus viešojo administravimo subjekto veiksmus (neveikimą), 2) žalos padarymo faktą, 3) priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.). Bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjo ginčijama nuobauda paskirta pagrįstai ir teisėtai už vakarinio patikrinimo metu padarytą suėmimo vykdymo režimo pažeidimą, o paminėtų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, byloje nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka, jo paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais, todėl teismas padarė išvadą, jog skundo reikalavimas dėl 1 000 000 Lt neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 81–82) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą.
Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas 2010 m. spalio 14 d. sprendimu atmetė jo skundą, remdamasis poįstatyminiais teisės aktais, o tai prieštarauja Konstitucijai ir kitiems įstatymams. Remiasi Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalimi, 6 straipsniu, 7 straipsnio 1 dalimi. Remdamasis LR KT 2007 m. kovo 20 d., 1994 m. sausio 19 d., 1997 m. liepos 10 d., 1998 m. gruodžio 9 d., 1997 m. spalio 1 d., 2003 m. birželio 10 d., 2005 m. sausio 19 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2003 m. kovo 24 d., 1998 m. vasario 5 d., 2003 m. lapkričio 3 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimais, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas suvaržė jo teisinę padėtį, pažeidė Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje, 20 straipsnio 2 dalyje, 29 straipsnio 2 dalyje, 31 straipsnio 1, 2, 4 ir 6 dalyse, 109 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 110 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas pagrindines jo teises ir laisves. Be to, pirmosios instancijos teismas proceso metu nenagrinėjo galimo paprastųjų įstatymų prieštaravimo Konstitucijai pagal ABTĮ 81 straipsnį. Pabrėžia, kad Kauno tardymo izoliatorius teismo posėdžio metu pareiškė, jog jis įžeidinėjo pareigūnus, pavartodamas rusišką žodį. Teigia, jog neįžeidė jokio pareigūno, yra rusakalbis ir įstatymas nedraudžia kalbėti gimtąja kalba, o teisme nebuvo nustatyta, kas yra keiksmažodis, tam išaiškinti nebuvo kviestas specialistas.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno tardymo izoliatorius atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 89–91) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Kauno tardymo izoliatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylos aplinkybes, detaliai išnagrinėjo surinktą dokumentinę medžiagą, teismo posėdžio metu įvertino liudytojų parodymus ir priėmė motyvuotą, pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Remiasi Bausmių vykdymo kodekso 67 straipsniu, 110 straipsnio 1 dalimi, Suėmimo vykdymo įstatymo 3 ir 11 straipsniais, 32 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. 1-172 „Dėl tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 3 punktu. Nurodo, jog pareiškėjui drausminė nuobauda paskirta už tai, kad jis savo elgesiu pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų bei Aprašo 3 ir 5 punktų reikalavimus. Pažymi, kad pareiškėjo padaryto nustatytos tvarkos pažeidimo faktą savo tarnybiniuose pranešimuose užfiksavo Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojai A. K. ir R. M., jie įvykio aplinkybes patvirtino ir teismo posėdžio metu. Teigia, kad skirdamas pareiškėjui bausmę, Direktorius vadovavosi Bausmių vykdymo kodekso 143 straipsnio nuostatomis, pareiškėjui buvo suteikta galimybė pasiaiškinti raštu, todėl drausminė nuobauda paskirta teisėtai ir pagrįstai.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Kalėjimų departamentas) atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 92–93) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo skundą atmesti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog pareiškėjas nevykdė teisės aktų reikalavimų, pripažino, kad Direktoriaus 2010 m. vasario 17 d. nutarimas yra teisėtas, pagrįstas ir nėra pagrindo jį naikinti. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas, nenustatęs atsakovo Kauno tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų, visiškai pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl neturtinės žalos priteisimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Byloje ginčas yra kilęs dėl Direktoriaus 2010 m. vasario 17 d. nutarimo dėl nuteistojo nubaudimo Nr. 35/26, kuriuo pareiškėjui atimta teisė 4 savaites pirkti maisto produktus, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti jam 1 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Byloje nustatyta, kad 2010 m. vasario 11 d. apie 20.15 val. nuteistasis V. K. nebuvo tinkamai pasiruošęs vakariniam patikrinimui, buvo nepasiklojęs lovos, stovėjo prie stalo užkėlęs koją ant suolo. Šias aplinkybes patvirtina pareigūnų R. M. 2010 m. vasario 11 d. Nr. 22-42-79/1 ir A. K. 2010 m. vasario 11 d. Nr. 22-42-79/2 tarnybiniai pranešimai bei jų duoti parodymai pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, kuriais netikėti teismas neturi pagrindo. Atkreiptinas dėmesys, kad paminėtų aplinkybių neneigia ir pareiškėjas, 2010 m. vasario 17 d. paaiškinime nurodęs, jog nežinojo, kad Kauno tardymo izoliatoriuje nustatyta taisyklingos stovėsenos tvarka. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu jis taip pat pripažino, kad jo lova vakarinio patikrinimo metu nebuvo paklota, nurodė, kad tuo metu jis kameroje stovėjo, tačiau neatsimena, ar jo koja buvo užkelta ant suolo.
Direktoriaus 2010 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 35/26 pareiškėjui buvo paskirta nuobauda remiantis tuo, kad jis paminėtais veiksmais pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų, Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų, Aprašo 3 ir 5 punktų reikalavimus.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, iš byloje pateiktų dokumentų matyti, jog pareiškėjas yra supažindintas su Kauno tardymo izoliatoriaus vidaus taisyklėmis bei Direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-89 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų patikrinimo kamerose tvarkos aprašo“. Be to, pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, kad paminėtas aprašas buvo jo kameroje.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, jog nuteistojo, laikinai perkelto iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos į Kauno tardymo izoliatorių, teisinę padėtį nustato Bausmių vykdymo kodeksas ir Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus įsakymai dėl tvarkos aprašų patvirtinimo, Kauno tardymo izoliatoriaus vidaus taisyklės. Aprašo 3 punktas numato, kad pareigūnams, atliekantiems patikrinimą, įėjus į kamerą, suimtieji ir nuteistieji privalo rikiuotis kameroje prie savo miegamųjų vietų arba pareigūnams pareikalavus dėl kameros apžiūros atlikimo, suimtieji ir nuteistieji privalo rikiuotis koridoriuje, šalia kameros durų. Aprašo 5 punktas nustato, kad patikrinimo metu, pareigūnams užėjus į kamerą, turi būti sutvarkytos ir paklotos miegamosios vietos, nuvalytas stalas, išjungtas radijas, radijo grotuvas, televizorius.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas nurodytų Aprašo punktų reikalavimų neįvykdė ir dėl to Direktoriaus 2010 m. vasario 17 d. nutarimas Nr. 35/26 yra pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga ir pagrįsta.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas atmetė jo skundą, remdamasis poįstatyminiais teisės aktais ir tai prieštarauja Konstitucijai bei paprastiesiems įstatymams. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Aprašas yra parengtas Suėmimo vykdymo įstatymo ir Bausmių vykdymo kodekso pagrindu, teismui abejonių dėl jo prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams nekilo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai rėmėsi šio akto nuostatomis, atmesdamas pareiškėjo skundą. Kaip nepagrįstas atmestinas ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas, nenagrinėdamas dėl galimo paprastųjų įstatymų prieštaravimo Konstitucijai šioje byloje, pažeidė teismo proceso taisykles. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Pirmosios instancijos teismui tokių abejonių nekilus, jis pagrįstai ir teisėtai rėmėsi byloje taikytinais įstatymais ir kitais teisės aktais. Vien ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas sprendime detaliai nenurodė, dėl kokių priežasčių šioje byloje nesikreiptina į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, nėra pagrindas sprendimą panaikinti ir pripažinti neteisėtu ar nepagrįstu.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde pabrėžia, kad jis yra rusakalbis ir įstatymas nedraudžia kalbėti gimtąja kalba, todėl nesutinka su Kauno tardymo izoliatoriaus pareiškimu pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, jog jis įžeidė pareigūnus, pavartojęs rusišką žodį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad toks apeliacinio skundo argumentas negali būti pagrindu panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, kadangi iš aplinkybių visumos, dėl kurių ginčo nėra, matyti, jog pareiškėjui nuobauda Direktoriaus 2010 m. vasario 17 d. nutarimu paskirta teisėtai ir pagrįstai. Iš bylos aplinkybių ir pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad pareiškėjo ginčijamas Kauno tardymo izoliatoriaus pareiškimas teismo posėdžio metu esminės įtakos bylos baigčiai neturėjo.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais ir nurodo, kad Kauno apygardos administracinis teismas suvaržė jo teisinę padėtį, pažeisdamas Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalį, 20 straipsnio 2 dalį, 29 straipsnio 2 dalį, 31 straipsnio 1, 2, 4 ir 6 dalis, 109 straipsnio 1 ir 3 dalis, 110 straipsnio 1 ir 2 dalis, jo pagrindines teises ir laisves. Teisėjų kolegija pažymi, kad šio savo teiginio pareiškėjas nepagrindžia konkrečiais argumentais, susietais su atitinkamomis Konstitucijos nuostatomis, o tik išvardija Konstitucijos straipsnius, kurie, pasak jo, buvo pažeisti, bei glaustai nurodo išvardytų Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimų turinį. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Konstitucijos straipsnių (dalių) ar Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimų išvardijimas negali būti pagrindu konstatuoti teismo padarytus procesinius pažeidimus, nes klausimą dėl Konstitucijos pažeidimo keliantis bylos proceso dalyvis turi konkrečiai nurodyti, kokiais veiksmais ar neveikimu buvo padaryti teisės aktų pažeidimai ar pažeistos jo teisės. Todėl teismas pasisako tik dėl konkrečiai suformuluotų apeliacinio skundo argumentų, o pasisakyti dėl abstrakčių pareiškėjo teiginių teismas neturi pagrindo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Teismas pagrįstai sprendė, kad šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta, o vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Kaip teisingai pažymėta teismo sprendime, byloje nėra duomenų, kad Kauno tardymo izoliatorius atliko neteisėtus veiksmus, kuriais pareiškėjui sukeltas dvasinis sukrėtimas ar skriauda.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus aiškino ir taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.