Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, atstovui, E.L.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L.B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno TI Psichologų ir Socialinės reabilitacijos tarnybos tarnyba taip pat neturi duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl orumo pažeidimo. Pareiškėjas kreipėsi į Kauno TI Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus dėl sveikatos sutrikimų, nesusijusių su laikymo Kauno TI kalinimo sąlygomis. Nustatyta diagnozė F51 (neorganinė nemiga) susijusi su jaudinimusi dėl bylos nagrinėjimo eigos. Fizinės sveikatos sutrikimų, susijusių su laikymo Kauno TI sąlygomis, nenurodė. Psichologo konsultacijose pareiškėjas nurodė, kad nuotaika normali, kameroje sutaria, prisitaiko, psichine sveikata nesiskundžia. Kauno TI pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, pareiškėjo teiginiai nėra pagrįsti įrodymais, todėl prašymas priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Kauno TI, 27 000 eurų neturtinės žalos, yra neteisėtas.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam periodiškai kalint netinkamomis sąlygomis Kauno TI laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 25 d. iki 2017 m. vasario 27 d.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punkte nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Administracinėje byloje esantys įrodymai (b.l. 31-32, 34-28) patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjas Kauno TI periodiškai buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 29 d. iki 2017 m. vasario 20 d. kamerose Nr. 213, 237, 326, 352. Visą vertinamąjį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 3,86 iki 8,21 kv. m. gyvenamojo ploto. Pareiškėjas teigia, jog atsakovas pateikia klaidingus duomenis apie vienam asmeniui tekusį kameros plotą, tačiau nepateikia jokių įrodymų savo teiginiams pagrįsti. Atsižvelgiant į tai, teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo, vadovaujasi atsakovo pateiktais oficialiais duomenis, kurie kitais objektyviais duomenimis nepaneigti. Taigi, vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose, priešingai nei nurodo pareiškėjas, jo kalinimo sąlygos atitiko reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus kameroje, pareiškėjui netgi teko daugiau gyvenamojo ploto nei numatyta teisės aktuose. Jis buvo laikomas sąlygomis, kurios užtikrino, kad jo orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų jam didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Todėl nėra jokio pagrindo šiuo aspektu konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas neturtinės žalos priteisimo reikalauja taip pat ir dėl to, kad Kauno TI kamerose buvo netinkamas natūralus apšvietimas (langai neskaidraus stiklo), kameros neremontuotos, buvo pelėsis, grybelis čiužiniai nedezinfekuoti, supuvę, buvo netinkama temperatūra ir ventiliacija, patalpose buvo drėgna, dušo patalpos nešvarios, praustuvai sulaužyti, pasivaikščiojimo kiemeliai nešvarūs. Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių paminėtus jo argumentus. Iš atsakovo į bylą pateiktų fotonuotraukų (b. l. 58-70) duomenų matyti, kad kameroje šviesa sklinda nuo lango ir nuo šviesos šaltinių, pritvirtintų prie lubų, kameros sienos ir joje esantys baldai tvarkingi, dušo patalpos tvarkingos, sanitarinis mazgas turi atskirą nuo likusios patalpos šalinimo sistemą. Pažymėtina, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 punktą, kamerų langai gali būti aptraukti metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele, todėl Kauno TI nepažeidė teisės aktais nustatytų apšvietos kalinimo įstaigose reikalavimų. Byloje nepateikta įrodymų - Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu Reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl aukščiau nurodytų sąlygų galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu būtų apie netinkamą apšvietimą, sienų ir baldų būklę informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės. Dėl to pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo kamerų apšvietimo, sienų ir baldų būklės, netinkamos temperatūros ir ventiliacijos, drėgmės, nešvarių pasivaikščiojimo kiemelių laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjo teiginius dėl to, jog būdamas Kauno TI, negalėjo nuošaliai pasinaudoti tualetu paneigia atsakovo pateiktos fotonuotraukos (b.l. 61, 63), iš kurių matyti, jog sanitariniai mazgai Kauno TI yra su durimis.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad Kauno TI nebuvo pakankamai užtikrinamas suimtųjų (nuteistųjų) socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nepakankamai buvo kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kt. renginių, siekiant į veiklas įtraukti suimtuosius, negalėjo tinkamai sportuoti lauke ir pakankamai sportuoti patalpose, negalėjo dirbti ir pan. Atsakovo į bylą pateikti dokumentai: Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore ir kiemų, kuriuose įrengta sportinė įranga tvarkos aprašas, patvirtintas Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 1-114 (b. l. 78-80), Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į sporto kambarį, kompiuterių klasę ir pasivaikščiojimo kiemus su sportine įranga tvarkos aprašas, patvirtintas Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2012 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 1-29 (b. l. 8283-81), Naudojimosi biblioteka taisyklės, patvirtintos Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-85 (b. l. 85-86), Naudojimosi skaitykla taisyklės, patvirtintos Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2008 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 1-30 (b. l. 87-88), Suimtųjų ir laikinai atvežtų nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa, patvirtinta Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr.1-34 (b. l. 89-90), Naujai atvykusių į Kauno tardymo izoliatorių suimtųjų ir nuteistųjų adaptacijos programa, patvirtinta Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2012 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 1-86 (b. l. 91-94), patvirtina aplinkybę, kad pareiškėjas Kauno TI direktoriaus nustatyta tvarka turėjo galimybę naudotis sportine įranga, lankytis bibliotekoje, skaitykloje, sporto kambaryje, kompiuterių klasėje - užsiimti veikla už kameros ribų, jam buvo sudaryta galimybė realizuoti savo gebėjimus ir sumanymus, gerinti bendrąjį išsilavinimą.

Pareiškėjas teigia, kad jam nepagrįstai buvo apribotas bendravimas su sugyventine, nesuteikiant ilgalaikių pasimatymų. Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, teisė į pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Konvencijos 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis, ir šiuo atveju nuo kiekvieno konkretaus asmens priklauso, ar jis šia teise pasinaudos ir kaip tai padarys (2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-889/2013). Taigi, laisvės atėmimo įstaiga neprivalo trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio. Priešingai – tokios teisės realizavimas yra siejamas su asmens, kurio laisvė yra suvaržyta, valios išraiška nukreipta į pasimatymo suorganizavimą ir tik minėtajam asmeniui valią dėl pasimatymo išreiškus, laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga veikiant intra vires – pasimatymą organizuoti, kai tai leidžia teisės aktai, arba motyvuotai atsisakyti jį organizuoti, kai teisės aktai tai draudžia (2014 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1348/2014). Tačiau teismas pažymi, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų siekęs gauti ilgalaikių pasimatymų. Teismui pateiktame skunde pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad jam nebuvo užtikrinta teisė į ilgalaikius pasimatymus, tačiau nekonkretizavo, kada jis ar jo sugyventinė kreipėsi į Kauno TI administraciją su tokiais pageidavimais. Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytą, teismas daro išvadą, kad vien abstraktūs teiginiai dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo nesudaro pagrindo teigti, jog Kauno TI pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymą ir Konvencijos 8 straipsnio nuostatas.

Pareiškėjas nurodo, kad nebuvo sudaryta galimybė išsiskalbti rūbų ir juos išsidžiovinti, viršutiniai rūbai nemokamai skalbiami tik 1 kartą per du mėnesius. Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normose, patvirtintose teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr.1R-139, nurodyta, kad tardymo izoliatorių kamerų tipo patalpose turi būti sanitarinis mazgas, metalinė lova, spintelė, stalas, 2 taburetės arba stalo ilgio suoliukai, maisto produktų spintelė arba lentyna, sieninė viršutinių drabužių pakaba, šiukšlių dėžė, valymo inventorius ir elektrinis virdulys. Skalbinių džiovyklos įrengimas nėra nustatytas. Drabužių džiovinimo įranga pagal reikmę turi būti įrengiama džiovykloje. Cituojamas teisės aktas nenumato galimybės įrengti viršutinių rūbų džiovinimo vietos kameroje, tačiau įpareigoja tardymo izoliatoriaus administraciją įvertinti reikmę ir džiovinimo įrangą įrengti atskiroje patalpoje – džiovykloje. Kamerose išsiskalbtus rūbus kalintys asmenys gali džiovintis sanitariniuose mazguose, kuriuose veikia ištraukiamoji ventiliacija (b. l. 61, 62). Į bylą pateiktas Kauno TI direktoriaus 2009 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1-117 (2012 m. sausio 31 d. įsakymo Nr. 1-17 redakcija) patvirtintas Suimtųjų ir nuteistųjų viršutinės aprangos skalbimo ir cheminio valymo paslaugos teikimo tvarkos aprašas (b. l. 76-77) patvirtina, kad asmeniniai rūbai yra skalbiami. Pagal aprašo 3 punktą suimtieji ir nuteistieji šia paslauga gali pasinaudoti kartą per savaitę. Iš suimtojo ar nuteistojo asmeninės sąskaitos rezervuojama pinigų suma, kuri atlikus paslaugą, bus išskaičiuota (Aprašo 10 p.). Minėto aprašo 11 punktas reglamentuota, jog suimtasis ar nuteistasis, negaunantis piniginių įplaukų ir kurio nelanko giminės bei artimieji, raštu kreipiasi į Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininką dėl galimybės išskalbti vieną komplektą sezoninių viršutinių rūbų (kelnes, marškinius ar palaidinę, bliuzoną ar megztinį) įstaigos skalbykloje, bet ne dažniau kaip kartą per mėnesį, o striukes ar paltus – vieną kartą per sezoną. Byloje nepateikta įrodymų (jų nepateikė ir pareiškėjas), jog neturėdamas asmeninių lėšų, būtų kreipęsis dėl viršutinių rūbų skalbimo. Todėl atmestini pareiškėjo teiginiai dėl nesudarytų sąlygų rūbų skalbimui ir džiovinimui.

Pareiškėjas teismui nurodė, kad į pasivaikščiojimo kiemelius buvo išvedamas tik vienai valandai per dieną. Suimtųjų pasivaikščiojimo gryname ore tvarką nustato Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis, įtvirtinantis nuostatą, jog suimtųjų teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Šiuo atveju pareiškėjas neneigia, kad 1 valandos trukmės pasivaikščiojimai buvo užtikrinti, todėl pareiškėjo teiginiai dėl nepakankamos pasivaikščiojimų trukmės taip pat atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybėmis, kad Kauno TI pastato konstrukcijose yra asbesto. Byloje nėra duomenų apie asbesto naudojimą tardymo izoliatoriaus pastato konstrukcijose. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai apie asbestą, esantį Kauno TI pastato konstrukcijose yra deklaratyvūs, grindžiami tik subjektyviais jo samprotavimais, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, todėl atmestini.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad maistas buvo neskanus, jo mažai, maistas atšalęs.

Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalį, suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtiesiems, kuriems dėl medicininių priežasčių paskirtas racionalus maitinimas, – racionalaus maitinimo normas. To paties straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad suimtųjų mitybos ir materialinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Suimtieji ir nuteistieji maitinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis mitybos normomis. Minėti teisės aktai numato nedirbančiam vyrui per parą mitybos normos energinę vertę – ne mažiau kaip 2298 kcal. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog suimtieji tardymo izoliatoriuje gauna nemokamą maitinimą, kurios normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, be to, suimtieji turi teisę įsigyti maisto produktų Kauno TI parduotuvėje (b.l. 27).

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą siejo su kamerose buvusiais buitiniais parazitais. Higienos normos HN 134:2015 20 punkte taip pat reglamentuota, jog, laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų pėdsakus, - jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka [10.5]. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Kauno TI yra sudarę su UAB „Kauno profilaktinės dezinfekcijos stotis“ sutartį dėl buitinių kenkėjų monitorinio, kontrolės ir naikinimo paslaugų teikimo (b.l.95-97), įrodymų, patvirtinančių, kad minėti sutartiniai įsipareigojimai yra nevykdomi, ar vykdomi netinkamai į bylą nepateikta, taip pat byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas dėl buitinių parazitų jam keliamų nepatogumų būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją, visuomenės sveikatos centrą ar kitas kompetentingas institucijas, todėl, nesant tokių duomenų, teismo nuomone, nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti Kauno TI neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas skundžiasi, jog kamerose nebuvo įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4. punktas nustato, kad tardymo izoliatoriaus kamerose turi būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Kaip nurodė atsakovo atstovas, aliarminis iškvietimas įrengtas visose Kauno TI kamerose, kuriose laikomi suimtieji (nuteistieji) ir pareiškėjo buvimo metu jie visi veikė (b. l. 26). Pareiškėjo teiginiai nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais apie pareiškėjui realiai kilusią žalą dėl iškvietimo mygtuko nebuvimo aplinkybės. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų išreiškęs nusiskundimus įstaigos administracijai dėl iškvietimo mygtuko nebuvimo.

Iš pateiktos kameros kortelės (b.l. 31-33) matyti, kad pareiškėjui Kauno TI buvo išduodamas čiužinys, antklodė, pagalvė, paklodė, užvalkalas pagalvei, užvalkalas antklodei, rankšluostis, higieninis rankšluosti. Tai paneigia pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo patalynės kiekio išdavimo.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad buvo išduodama nepakankamai tualetinio popieriaus, nebuvo užtikrinama galimybė pasinaudoti dušu vieną kartą per savaitę, pareiškėjas buvo kalinamas kartu su padariusiais itin sunkius nusikaltimus asmenimis. Šie pareiškėjo argumentai yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Byloje nustačius, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę užtikrinant jam teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą bei laikantis higienos reikalavimų, teismas sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė Kauno TI pareigūnų neteisėtų veiksmų, iš kurių gali būti kildinama neturtinė žala. Nenustačius Kauno TI pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo L.B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.