- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-15
- Bylos Nr.
- A-756-3114-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00731-2010-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Audrius Bakaveckas
- Pareiškėjas
- J. L., J. L. R.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės- Maculevičienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. L. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. L. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja J. L. R. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2010 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. (15/5-3)1U-18 „Dėl Kinijos Liaudies Respublikos pilietės J. L. (R.) išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“.
Pareiškėja skunde nurodė, kad ji į Lietuvos Respubliką atvyko iš Lenkijos Respublikos, kurioje jai buvo išduotas leidimas gyventi Europos Sąjungos šeimos nariui UK 0000231. 2010 m. vasario 19 d. sulaikyta pareiškėja pareigūnams pateikė Lenkijos Respublikos išduotą leidimą gyventi Europos Sąjungos piliečio šeimos nariui UK 0000231, galiojantį nuo 2008 m. spalio 7 d. iki 2013 m. sausio 2 d., ir Kinijos Liaudies Respublikos pasą G21914899, galiojantį nuo 2007 m. gegužės 15 d. iki 2017 m. gegužės 14 d. Ginčijamas atsakovo sprendimas grindžiamas tuo, kad Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdyba informavo apie tai, jog 2009 m. gegužės 6 d. Lenkijos Respublikos kompetentingos institucijos priėmė sprendimą panaikinti minėtą leidimą gyventi, bet J. L. (R.) dokumento joms negrąžino. Tačiau atsakovas nepateikė jokio Lenkijos Respublikos kompetentingos institucijos sprendimo dėl minėto leidimo panaikinimo. Atsakovo sprendime nėra nurodyta, kokia Lenkijos Respublikos institucija priėmė tokį sprendimą, taip pat nėra nurodyta tokio sprendimo priėmimo data ir jo numeris. Atsakovas 2009 m. liepos 15 d. raštu Nr. (15/5-2)10K-32122 patvirtino leidimą pareiškėjai atvykti į Lietuvą. Toks leidimas negalėjo būti patvirtintas, jei leidimas gyventi Europos Sąjungos piliečio šeimos nariui UK 0000231 būtų panaikintas. 1985 m. birželio 14 d. Konvencijos dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo 25 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog: „Tais atvejais, kai paaiškėja, kad užsienietis, kuriam pagal duotą perspėjimą draudžiama įvažiuoti, turi vienos iš Susitariančiųjų Šalių išduotą galiojantį leidimą gyventi, perspėjimą davusi Susitariančioji Šalis konsultuojasi su leidimą gyventi išdavusia Susitariančiąja Šalimi, kad nustatytų, ar yra pakankamai priežasčių minėtą leidimą panaikinti. Jei leidimas gyventi nepanaikinamas, perspėjimą davusi Susitariančioji Šalis tą perspėjimą atšaukia, bet tą užsienietį gali įtraukti į savo nacionalinį asmenų, kuriems draudžiama įvažiuoti, sąrašą.“ Vadovaujantis 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 562/2006 2 straipsnio 5 dalimi, Europos Sąjungos piliečių šeimos narių statusas prilyginamas pačių piliečių statusui, jie įvardinami bendra sąvoka – asmenys, kurie naudojasi bendrijos judėjimo laisve. Nagrinėjamu atveju atsakovas, neturėdamas tinkamų įrodymų, patvirtinančių leidimo UK 0000231 negaliojimą, taikė reikšmingus pareiškėjos judėjimo laisvės apribojimus ir nepagrįstai priėmė sprendimą dėl pareiškėjos išsiuntimo į Kinijos Liaudies Respubliką. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 30 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 172.3.2 punktu, sprendimas dėl išbraukimo iš sąrašo priimamas, jeigu nustatoma, kad asmuo yra Europos Sąjungos piliečio šeimos narys ir nėra anksčiau nustatytos grėsmės. Todėl Migracijos departamentas, žinodamas apie pareiškėjos, kaip Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nario, statusą, turėjo iš naujo nustatyti, ar šiuo atveju yra grėsmė. Tačiau Migracijos departamentas tokio vertinimo neatliko, formaliai remdamasis ankstesniu Policijos departamento sprendimu dėl pareiškėjos keliamos grėsmės viešajai tvarkai. Tokiu būdu, atsakovas nenustatė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 106 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų, kurioms esant Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos narys gali būti išsiunčiamas.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, jog Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 2007 m. kovo 21 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-8)4U-17, kuriuo uždraudė Kinijos Liaudies Respublikos pilietei J. R. atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2017 m. kovo 21 d., ir įtraukė jos duomenis į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą. Šio sprendimo pagrindu 2007 m. gruodžio 20 d. į centrinę Šengeno informacinę sistemą buvo įtrauktas įspėjimas dėl jos neįsileidimo iki 2010 m. gruodžio 19 d. pagal 1990 m. birželio 19 d. Konvencijos dėl 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimo, sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacijos Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių, dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo įgyvendinimo (toliau – ir Šengeno konvencija) 96 straipsnį. Tačiau J. R. minėto draudimo nepaisė ir atvyko į Lietuvos Respubliką. 2010 m. vasario 19 d. J. R. buvo sulaikyta Vilniaus mieste. Tokiu būdu, J. R. į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai ir neteisėtai joje buvo (Įstatymo 10 straipsnio 1 punktas, 23 straipsnio 8 punktas). Todėl, vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 2 punktu, buvo priimtas Migracijos departamento 2010 m. kovo 4 d. sprendimas Nr. (15/5-3)1U-18 dėl J. R. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Priimant šį sprendimą nebuvo nustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 bei 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių yra draudžiama išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos.
Atsakovas taip pat nurodė, kad pareiškėjos argumentai, susiję su Lenkijos Respublikos 2008 m. spalio 7 d. jai išduotu Europos Sąjungos šeimos nario leidimu gyventi Lenkijos Respublikoje UK0000231, neturi reikšmės nagrinėjamoje byloje. Lietuvos Respublika 2007 m. gruodžio 20 d. į centrinę Šengeno informacinę sistemą įtraukė įspėjimą dėl J. R. neįsileidimo į Šengeno erdvę iki 2010 m. gruodžio 19 d. pagal Šengeno konvencijos 96 straipsnį. Vadovaujantis Šengeno konvencijos 25 straipsnio 1 dalimi, tokiu atveju, kai viena iš Susitariančiųjų šalių į centrinę Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo, Susitariančioji šalis, kuri ketina išduoti leidimą gyventi užsieniečiui, dėl kurio yra įtrauktas įspėjimas, pirmiausia konsultuojasi su perspėjimą davusia Susitariančiąja šalimi ir atsižvelgia į jos interesus. Leidimas gyventi išduodamas tik dėl svarbių priežasčių, paprastai humanitariniu pagrindu arba dėl tarptautinių įsipareigojimų. Dėl Lietuvos Respublikai nežinomų priežasčių Lenkijos Respublika, prieš išduodama minėtą leidimą J. R., konsultacijų nevykdė, nors tai privalėjo daryti pagal minėtas Šengeno konvencijos nuostatas. Konsultacijos buvo pradėtos jau išdavus leidimą (šiuo atveju konsultacijos vykdytos pagal Šengeno konvencijos 25 straipsnio 2 dalį). Konsultacijos dėl užsieniečių, dėl kurių yra įtrauktas įspėjimas į centrinę Šengeno informacinę sistemą, tarp Susitariančių šalių vykdomos per SIRENE Susitariančiųjų šalių nacionalinius skyrius, Lietuvos Respublikoje – per Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos SIRENE nacionalinį skyrių (toliau – ir SIRENE Lietuvos nacionalinis skyrius). SIRENE Lietuvos nacionalinis skyrius 2010 m. sausio 22 d. informavo Migracijos departamentą, kad 2009 m. gegužės 6 d. Lenkijos Respublikos kompetentingos institucijos priėmė sprendimą panaikinti J. R. leidimą gyventi, tačiau J. R. dokumento negrąžino. Šią informaciją pateikė SIRENE Lenkijos nacionalinis skyrius. Susitariančiųjų šalių SIRENE nacionalinių skyrių teikiama informacija yra patikima ir nekvestionuojama. Be to, net ir tuo atveju, jei Lenkijos Respublika nebūtų panaikinusi minėto leidimo, Lietuvos Respublika neprivalėtų išbraukti ir nebūtų išbraukusi J. R. iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo. Lenkijos Respublikai nepanaikinus J. R. leidimo gyventi, būtų atšauktas įspėjimas dėl jos iš centrinės Šengeno informacinės sistemos ir ji galėtų įvažiuoti į Šengeno erdvę, tačiau atvykti ir būti Lietuvos Respublikoje ji neturėtų teisės (Šengeno konvencijos 25 straipsnio 2 dalis). Pareiškėjos skunde minimas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Taisyklių 17².3.2 punktas šiuo atveju netaikytinas, kadangi šis punktas reglamentuoja duomenų apie užsienietį išbraukimą iš centrinės Šengeno informacinės sistemos, o nagrinėjamu atveju yra skundžiamas ne Migracijos departamento atsisakymas atšaukti įspėjimą dėl J. R. neįsileidimo iš centrinės Šengeno informacinės sistemos, bet sprendimas išsiųsti J. R. iš Lietuvos Respublikos (nes ji įtraukta į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą).
Atsakovo nuomone, pareiškėjos argumentas, kad Migracijos departamentas, spręsdamas pareiškėjos išsiuntimo klausimą, privalėjo iš naujo vertinti, ar ji kelia grėsmę Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai ar saugumui, taip pat yra nepagrįstas. Nagrinėjamu atveju pakanka to, kad jau yra įsigaliojęs Migracijos departamento sprendimas dėl draudimo J. R. atvykti į Lietuvos Respubliką (Įstatymo 10 straipsnio 1 punktas, 23 straipsnio 8 punktas, 126 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pareiškėjos minimas Įstatymo 106 straipsnis šiuo atveju netaikytinas, kadangi jis reglamentuoja Lietuvos Respublikoje gyvenančių Europos Sąjungos valstybės narės piliečių ir (ar) jų šeimos narių teisės gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimą, o J. R. nėra nei Europos Sąjungos valstybės narės pilietė, nei Lietuvos Respublikoje gyvenančio Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos narė. Pareiškėjos teiginys, jog Migracijos departamentas 2009 m. liepos 15 d. raštu Nr. (15/5-2)10K-32122 patvirtino, kad J. R. gali atvykti į Lietuvos Respubliką, yra klaidingas. Minėtu raštu buvo patvirtinta tik ta aplinkybė, jog Migracijos departamento valstybės tarnautojas, nežinodamas tikslios informacijos, telefonu informavo J. R. atstovą C. B., kad J. R. gali atvykti į Lietuvos Respubliką. Tačiau Migracijos departamento 2009 m. spalio 21 d. raštu Nr. (15/5-12-8K-R21)10K-43496 J. R. buvo informuota, kad, atsižvelgiant į Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyriaus sprendimą uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką, ji galės atvykti tik po 2017 m. kovo 21 d.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 24 d. sprendimu patenkino pareiškėjos skundą iš dalies: panaikino Migracijos departamento 2010 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. (15/5-3)1U-18 ir perdavė klausimą Migracijos departamentui nagrinėti iš naujo.
Teismas sprendime nurodė, kad, vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 2 punktu, užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, kai jis neteisėtai atvyko į Lietuvą ir neteisėtai joje yra. Atsakovas pareiškėjos neteisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje grindė Įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 punktais. Pagal Įstatymo 10 straipsnio 1 punktą, užsieniečio atvykimas į Lietuvos Respubliką laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis atvyksta į Lietuvos Respubliką, nors jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą. Pagal šio straipsnio 4 punktą, užsieniečio atvykimas į Lietuvos Respubliką laikomas neteisėtu, kai užsienietis atvyksta į Lietuvos Respubliką be galiojančio kelionės dokumento ar atitinkamo dokumento, suteikiančio teisę atvykti į Lietuvos Respubliką. Sąlygas, kurioms esant asmuo laikomas neteisėtai esančiu Lietuvos Respublikoje, nustato Įstatymo 23 straipsnis. Pagal šio straipsnio 6 ir 8 punktus, kuriais grindžiamas atsakovo sprendimas, asmuo laikomas esančiu Lietuvos Respublikoje neteisėtai, jei jis yra neteisėtai atvykęs į Lietuvos Respubliką ir yra Lietuvos Respublikoje be vizos, jeigu ji būtina.
Byloje nustatyta, kad Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyriaus 2007 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. (15/5-8)4U-17 uždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2017 m. kovo 31 d. (b. l. 21-22). Šio sprendimo pagrindu pareiškėja buvo įtraukta į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą. Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2008 m. gruodžio 11 d. raštu Nr. 10-27-S-3675 informavo Užsieniečių reikalų skyrių, kad pareiškėjai Lenkijos Respublikoje 2008 m. spalio 7 d. buvo išduotas leidimas gyventi, galiojantis iki 2013 m. sausio 2 d. (Migracijos departamento byla, II tomas, l. 130). Kartu su šiuo raštu buvo pateikta leidimo kopija (Migracijos departamento byla, II tomas, l. 134). Pareiškėja 2008 m. gruodžio 11 d. pateikė Vilniaus miesto VPK VP Migracijos valdybai paaiškinimą, kad leidimą gyventi Lenkijoje ji gavo kaip Europos Sąjungos piliečio sutuoktinė ir kad šiuo metu ji gyvena Lietuvoje (Migracijos departamento byla, II tomas, l. 136). 2008 m. gruodžio 11 d. pareiškėjai buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 206 straipsnį dėl neteisėto atvykimo į Lietuvą, t. y. pažeidžiant draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką, ir priimtas nutarimas, kuriuo ji pripažinta kalta (Migracijos departamento byla, II tomas, l. 137-139). Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjo 2010 m. vasario 19 d. tarnybiniame pranešime užfiksuota, jog, patikrinus pareiškėjos asmens duomenis, rasta, kad ji yra nepageidaujamas asmuo Šengeno teritorijoje ir turi būti išsiųsta (Migracijos departamento byla, III tomas, l. 24). Tą pačią dieną ji buvo sulaikyta (Migracijos departamento byla, III tomas, l. 26). Pareiškėja surašė prašymą leisti grįžti į Lenkiją, kur ji turi leidimą gyventi, arba patalpinti ją Užsieniečių registracijos centre (Migracijos departamento byla, III tomas, l. 33). Sulaikymo metu pareiškėja turėjo Kinijos Liaudies Respublikos pasą ir leidimą gyventi Lenkijos Respublikoje. Iš 2010 m. vasario 29 d. kratos protokolo matyti, kad kratos metu buvo rastas ir paimtas minėtas leidimas.
Minėtas Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyriaus 2007 m. kovo 21 d. sprendimas Nr. (15/5-8)4U-17 „Dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką Kinijos Liaudies Respublikos pilietei J. R.“ buvo panaikintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 3 d. sprendimu. Todėl Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyriaus 2007 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. (15/5-8)4U-17 negalima remtis sprendžiant klausimą dėl pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Dėl nurodytų priežasčių negalima laikyti, kad pareiškėja atvyko į Lietuvos Respubliką būdama įtraukta į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą (Įstatymo 10 straipsnio 1 punktas). Įstatymo 10 straipsnio 4 punktas skundžiamame atsakovo sprendime nebuvo detalizuotas. Sprendime paminėta, kad leidimas gyventi Lenkijos Respublikoje yra panaikintas nuo 2009 m. gegužės 6 d. ir kad pareiškėja atvyko ir buvo Lietuvos Respublikoje be vizos. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas nurodė, kad skundžiamas sprendimas buvo priimtas remiantis 2007 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. (15/5-8)4U-17 ir aplinkybių, susijusių su minėtu leidimu, neįrodinėjo. Skundžiamame sprendime nurodyta, kad jis priimtas remiantis Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos Interpol - Europol - Sirene 2010 m. sausio 22 d. raštu Nr. MI/8223/25/LT/02. Šiame rašte (b. l. 34) nurodyta, kad minėtas leidimas panaikintas 2009 m. gegužės 6 d., bet pareiškėja leidimo negrąžino. Ji su šeima buvo įpareigota išvykti iš Lenkijos. Tačiau teismui pateikta medžiaga apie minėto leidimo panaikinimo aplinkybes yra netiksli.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublika 2008 m. gruodžio 17 d. SIRENE sistemoje pradėjo konsultacijas dėl leidimo išdavimo aplinkybių (b. l. 80-81). 2009 m. vasario 6 d. buvo gautas Lenkijos pareigūnų atsakymas, kad leidimas pareiškėjai buvo išduotas (b. l. 72-74). 2009 m. balandžio 22 d. buvo išsiųstas pakartotinis užklausimas (b. l. 67-68). Lenkijos pareigūnai 2009 m. gegužės 22 d. dar kartą patvirtino, kad pareiškėjai išduotas leidimas (b. l. 64-66). Paklausimai taip pat buvo išsiųsti 2009 m. gegužės 25 d., 2009 m. birželio 12 d. ir 2009 m. liepos 2 d. (b. l. 53-55, 58-61). Lenkijos pareigūnai 2009 m. liepos 20 d. informavo, kad leidimas buvo apskųstas (dėl fiktyvios santuokos, buvo pranešta apie vyro dingimą), bet sprendimas neįsigaliojo (b. l. 50-52). Dar kartą su paklausimais kreiptasi 2009 m. rugpjūčio 31 d., 2009 m. rugsėjo 14 d., 2010 m. sausio 13 d. Paskutiniame pateiktame SIRENE 2010 m. sausio 13 d. išraše nurodyta, kad pareiškėja turi leidimą (b. l. 38-41). 2009 m. rugsėjo 14 d. išraše nurodyta ta pati informacija (b. l. 43-45). Atsižvelgiant į tokius netikslumus, duomenys negali būti laikomi patikimais. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis reikalauja, kad individualus administracinis aktas būtų pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis. Tačiau atsakovas nėra surinkęs dokumentų apie minėto leidimo panaikinimą, todėl jo priimtas sprendimas negali būti laikomas pagrįstu. Skundžiamame sprendime nėra pagrindžiamas reikalavimas asmeniui, kuriam išduotas Europos Sąjungos piliečio šeimos nario leidimas gyventi, turėti vizą buvimo kitoje Europos Sąjungos šalyje metu. Šengeno konvencijos 5 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad užsieniečiams, turintiems vienos iš Susitariančių Šalių išduotus leidimus gyventi, leidžiama atvykti tranzito tikslu, jeigu jų pavardės nėra įtrauktos į Susitariančiosios Šalies, kurios išorines sienas jie ketina kirsti, nacionalinį asmenų, kuriems draudžiama atvykti, sąrašą. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 562/2006 2 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad Bendrijos laisvo judėjimo teise naudojasi ir trečiųjų šalių piliečiai, kurie yra Sąjungos piliečio, besinaudojančio teise laisvai judėti, šeimos nariai, kuriems taikoma 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje. Tačiau atsakovo priimtame sprendime nėra nurodyta nei pareiškėjos buvimo Lietuvos Respublikoje tikslas, nei trukmė. Dėl nurodytų priežasčių skundžiamas atsakovo sprendimas naikintinas ir klausimas perduodamas atsakovui nagrinėti iš naujo.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėja J. L. R. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. sprendimo dalį, kuria klausimas dėl pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos buvo grąžintas Migracijos departamentui nagrinėti iš naujo. Pareiškėja nurodo, kad ginčijamas Migracijos departamento 2010 m. kovo 4 d. sprendimas Nr. (15/5-3)1U-18 buvo grindžiamas tik atsakovo 2007 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. (15/5-8)4U17 „Dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką Kinijos Liaudies Respublikos pilietei J. R.“. Atsakovas pats pripažino, kad skundžiamą sprendimą priėmė tik 2007 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. (15/5-8)4U17 pagrindu. Todėl teismas neturėjo vertinti pareiškėjos statuso ir galimybės gyventi Lenkijos Respublikoje. Atsakovo 2007 m. kovo 21 d. sprendimas Nr. (15/5-8)4U17 buvo panaikintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus minėtą sprendimą, išnyko teisinis pagrindas skundžiamam atsakovo sprendimui priimti. Tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą į tai neatsižvelgė ir panaikino skundžiamą atsakovo sprendimą vadovaudamasis kitais motyvais. Tokiu būdu teismas išėjo iš nagrinėjamo skundo ribų. Be to, Administracinių bylų teisenos įstatymas nenumato tokios teismo sprendimo rūšies, kaip klausimo perdavimas nagrinėti iš naujo. Dėl nurodytų priežasčių, pareiškėjos nuomone, teismo sprendimo dalis, kuria klausimas dėl jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos buvo grąžintas Migracijos departamentui nagrinėti iš naujo, naikintina.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjos J. L. R. apeliacinį skundą atsakovas Migracijos departamentas prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo nuomone, teismas pagrįstai padarė išvadą, kad Migracijos departamentas turėtų iš naujo išnagrinėti pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos klausimą, įvertindamas, ar ji į Lietuvos Respubliką atvyko turėdama atitinkamą dokumentą, suteikiantį teisę atvykti į Lietuvos Respubliką, t. y. įvertindamas, ar nėra Įstatymo 10 straipsnio 4 punkte nurodytų aplinkybių. Vadovaujantis Įstatymo 10 straipsnio 4 punktu, užsieniečio atvykimas į Lietuvos Respubliką laikomas neteisėtu, jei jis atvyksta į Lietuvos Respubliką be atitinkamo dokumento, suteikiančio teisę į ją atvykti. Pagal Įstatymo 23 straipsnio 8 dalį užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtas, jei nustatoma, kad jis yra neteisėtai atvykęs. Neteisėtas atvykimas į Lietuvos Respubliką ar buvimas joje yra pagrindas užsieniečiui išsiųsti iš Lietuvos Respublikos (Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pareiškėja yra Kinijos Liaudies Respublikos pilietė. Todėl pareiškėja, norėdama atvykti į Lietuvos Respubliką, privalo turėti vizą arba 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančioje Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir naikinančioje Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB, nurodytą leidimą gyventi (Įstatymo 11 straipsnis). Pareiškėjos teigimu, ji turėjo teisę atvykti į Lietuvos Respubliką, nes turi Lenkijos Respublikos 2008 m. spalio 7 d. išduotą Europos Sąjungos šeimos nario leidimą gyventi Lenkijos Respublikoje UK0000231. Migracijos departamento duomenimis, šis leidimas yra panaikintas. Tačiau teismui konstatavus, kad byloje esantys duomenys yra netikslūs ir negali būti laikomi patikimais, manytina, šie duomenys turėtų būti patikslinti bei atitinkamai įvertinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Šioje administracinėje byloje ginčas yra kilęs dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. kovo 4 d. sprendimo Nr.(15/5-3)1U-18, kuriuo nuspręsta Kinijos Liaudies Respublikos pilietę J. L. (R.) išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į Kinijos Liaudies Respubliką.
Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 126 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kuriuo vadovaujantis priimtas šioje byloje ginčijamas Migracijos departamento sprendimas, nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra. Nagrinėjamu atveju atsakovas, konstatuodamas, kad Kinijos Liaudies Respublikos pilietė J. L. (R.) neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ir neteisėtai joje yra, vadovavosi Įstatymo 10 straipsnio 1, 4 punktais ir 23 straipsnio 6, 8 punktais. Pagal įstatymo 10 straipsnio 1 punktą, užsieniečio atvykimas į Lietuvos Respubliką laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis atvyksta į Lietuvos Respubliką, nors jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą arba dėl jo į centrinę Šengeno informacinę sistemą yra įtrauktas įspėjimas dėl neįsileidimo, išskyrus Šengeno sienų kodekse nustatytas išimtis. Pagal šio straipsnio 4 punktą, užsieniečio atvykimas į Lietuvos Respubliką laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis atvyksta į Lietuvos Respubliką be galiojančio kelionės dokumento ir atitinkamo dokumento, suteikiančio teisę atvykti į Lietuvos Respubliką. Pagal Įstatymo 23 straipsnio 6 punktą, užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis yra Lietuvos Respublikoje be vizos, jeigu ji būtina. Pagal šios straipsnio 8 punktą, užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis yra neteisėtai atvykęs į Lietuvos Respubliką.
Iš skundžiamo Migracijos departamento sprendimo turinio matyti, kad šiuo atveju atsakovo išvada dėl neteisėto J. L. (R.) atvykimo į Lietuvos Respubliką ir neteisėto buvimo joje grindžiama Migracijos departamento 2007 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. (15/5-8)4U-17, kuriuo Kinijos Liaudies Respublikos pilietei J. L. (R.) buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2017 m. kovo 21 d. ir kuriuo pareiškėja buvo įtraukta į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą. Šio sprendimo pagrindu 2007 m. gruodžio 20 d. į centrinę Šengeno informacinę sistemą buvo įtrauktas įspėjimas dėl jos neįsileidimo pagal Šengeno konvencijos 96 straipsnį iki 2010 m. gruodžio 19 d. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 3 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. A63-1745/2010, minėtas Migracijos departamento 2007 m. kovo 21 d. sprendimas Nr. (15/5-8)4U-17 buvo panaikintas. Todėl nagrinėjamu atveju J. L. (R.) atvykimas į Lietuvos Respubliką negali būti pripažintas neteisėtu Įstatymo 10 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu. Kaip jau buvo minėta, pagal šį Įstatymo 10 straipsnio punktą, užsieniečio atvykimas į Lietuvos Respubliką laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis atvyksta į Lietuvos Respubliką, nors jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą arba dėl jo į centrinę Šengeno informacinę sistemą yra įtrauktas įspėjimas dėl neįsileidimo.
Skundžiamas Migracijos departamento sprendimas dėl pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos taip pat buvo grindžiamas ta aplinkybe, kad pareiškėja atvyko į Lietuvos Respubliką ir joje buvo neturėdama vizos, suteikiančios teisę atvykti į Lietuvos Respubliką, būti joje ar vykti per ją tranzitu (Įstatymo 10 straipsnio 4 punktas, 23 straipsnio 6 punktas). Pareiškėjos teigimu, ji turi Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nario leidimą gyventi Lenkijos Respublikoje, galiojantį iki 2013 m. sausio 2 d., todėl, vadovaujantis 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 562/2006 (Šengeno sienų kodekso) 2 straipsnio 5 dalies nuostatomis, gali naudotis Bendrijos laisvo judėjimo teise ir vizos jai nereikėjo. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 11 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos narys, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, bet turi 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančioje Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir naikinančioje Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB, nurodytą leidimą gyventi, turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje iki 3 mėnesių per pusę metų be vizos. Migracijos departamentas, skundžiamame sprendime teigdamas, kad pareiškėjai išduotas Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nario leidimas gyventi Lenkijos Respublikoje yra panaikintas, rėmėsi tik Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos pateikta informacija (b. l. 34). Tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas priimtame sprendime, teismui pateikti SIRENE duomenys, kuriais rėmėsi Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdyba pateikdama minėtą informaciją Migracijos departamentui, yra labai prieštaringi (b. l. 38-41,43-45, 50-55, 59-61, 67-68, 72-76, 78-81) ir jų pagrindu negalima vienareikšmiškai spręsti, ar minėtas leidimas pareiškėjai iš tikrųjų buvo panaikintas. Iš apeliacinės instancijos teismui pateiktų Lietuvos Respublikos ambasados Lenkijos Respublikoje 2011 m. rugsėjo 14 d. rašto Nr. 16.1.9-365(K) ir Lenkijos Respublikos užsieniečių reikalų tarnybos 2011 m. rugpjūčio 18 d. rašto matyti, kad Lenkijos Respublikos Dolnosląsko vaivados sprendimas dėl pareiškėjai išduoto Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nario leidimą gyventi Lenkijos Respublikoje panaikinimo yra apskųstas Varšuvos vaivadijos administraciniam teismui. Iš šių raštų taip pat matyti, kad minėtas skundas yra tebenagrinėjamas Lenkijos Respublikos teisme. Byloje nėra jokių duomenų, ar skundas dėl minėto Dolnosląsko vaivados sprendimo buvo atmestas. Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nesurinko visų reikiamų duomenų apie pareiškėjai išduoto Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nario leidimą gyventi galiojimą ir savo padarytos išvados, kad pareiškėja, atvykdama į Lietuvos Respubliką, privalėjo turėti atitinkamą vizą, iš esmės niekaip nepagrindė, apsiribodamas konstatavimu, kad pareiškėja atvyko į Lietuvos Respubliką būdama įtraukta į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą. Tačiau, kaip jau buvo minėta, Migracijos departamento sprendimas, kuriuo pareiškėja buvo įtraukta į minėtą sąrašą, yra panaikintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu. Todėl šiuo atveju atsakovas, surinkęs papildomus duomenis apie anksčiau nurodyto leidimo išdavimą pareiškėjai, turėtų nustatyti, ar šiuo atveju pareiškėja, atvykdama į Lietuvos Respubliką ir joje būdama, privalėjo turėti vizą, ir iš naujo išspręsti pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos klausimą, jei, surinkus minėtus duomenis, tam būtų pagrindas.
Atsižvelgiant į visus pateiktus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino Migracijos departamento 2010 m. kovo 4 d. sprendimą ir grąžino klausimą dėl Kinijos Liaudies Respublikos pilietės J. L. (R.) išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nagrinėti iš naujo. Kadangi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 127 straipsnio 4 dalimi, priimti sprendimus dėl užsieniečio išsiuntimo šio Įstatymo 126 straipsnio 2 punkte nustatytu pagrindu (kai užsienietis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra) priskirta Migracijos departamentui, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai grąžino pareiškėjos išsiuntimo klausimą nagrinėti iš naujo būtent šiai institucijai. Priimti tokio pobūdžio sprendimą teismas gali remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2 punktu.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė ginčo santykį reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos J. L. R. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.