- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-30
- Bylos Nr.
- 2A-786-560/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-39033-2014-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aldona Tilindienė, Dainius Rinkevičius, Loreta Bujokaitė
- Ieškovas
- G. B.
- Atsakovas
- AB „Swedbank“, UAB „Gelvora“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Loretos Bujokaitės, Aldonos Tilindienės ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo (apelianto) G. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. B. ieškinį atsakovams AB „Swedbank“ ir UAB „Gelvora“ dėl nuostolių atlyginimo, nepagrįstai gautų lėšų grąžinimo, sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas G. B. pateikė ieškinį, kurį patikslinęs teismo prašė:
1) priteisti ieškovo naudai iš atsakovo AB „Swedbank“ 216,9 Eur nuostolių atlyginimui;
2) įpareigoti atsakovą AB „Swedbank“ gražinti ieškovui 728,95 Eur kaip neteisėtai įgytą turtą;
Šalies argumentai
3) panaikinti 2014-01-21 reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 14-20-04, sudarytą tarp AB „Swedbank“ ir UAB „Gelvora“ kaip prieštaraujančią gerai moralei toje dalyje, kurioje AB „Swedbank“ perleido 2 753,74 Eur reikalavimo teisę UAB „Gelvora“;
4) priteisti iš atsakovo AB „Swedbank“ ieškovo turėtas visas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad ieškovas su AB „Swedbank“ sudarė sutartis: 2007-10-08 Ego kortelės su kredito limito sutartį Nr. 07-102571-EG, kurios pagrindu suteiktas 579,24 Eur kredito limitas su 15 proc. metinių palūkanų; 2008-10-08 vartojimo kredito sutartį Nr. 08-117584-GV, kuria buvo suteikta 2 896,20 Eur paskola už 11,90 proc. metinių palūkanų. Ieškovui netinkamai vykdant sutartis, bankas pareikalavo išrašyti paprastąjį neprotestuotiną vekselį. 2009-06-12 ieškovas bankui išrašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį 3 738,69 Eur sumai, kuriuo įsipareigojo šią sumą sumokėti bankui iki 2009-12-07. Kadangi iki nurodytos datos ieškovas bankui vekselyje nurodytos sumos nesumokėjo, bankas dėl vykdomojo įrašo gavimo kreipėsi į Vilniaus miesto 33-ąjį notarų biurą, kuris 2010-02-02 išdavė vykdomąjį įrašą. Vykdomasis įrašas buvo perduotas vykdymui. Ieškovas pagal nurodytą vykdomąjį dokumentą antstoliui darė pinigines įmokas. Bankas 2012-08-16 raštu Nr. SR/12-32561 ieškovą informavo, jog perdavus vykdomąjį įrašą vykdyti antstoliams nuo vekselio mokėjimo dienos, t. y. nuo 2009-12-08 iki 2012-08-13 į banko sąskaitą buvo sumokėta 1 740,66 Eur bei jog ieškovo negrąžintos skolos dydis 2012-08-14 dienai yra 2 496,66 Eur. Jeigu bankui iki 2012-08-13 ieškovas yra sumokėjęs 1 740,66 Eur, tai jo likusios prievolės dydis bankui negali būti didesnis negu 1 998,03 Eur (3 738,69 Eur - 1 740,66 Eur = 1 998,03 Eur) plius įstatyminės palūkanos, taip kaip ir nurodyta 2010-02-02 notaro išduotame vykdomajame įraše. Ieškovo darbovietėje buvo gautas 2013-12-30 antstolės V. Š. patvarkymas dėl skolos išieškojimo, kuriame buvo nurodyta, kad antstolė vykdo ankščiau minėtą 2010-02-02 notaro išduotą vykdomąjį įrašą dėl 3 671,51 Eur išieškojimo ir kad ieškovas antstoliui 2013-12-30 dienai turi sumokėti su vykdymo išlaidomis 4 198,91 Eur. Ieškovas teigia, kad bankas neinformavo antstolės, kad 2012-11-16, t. y. dienai, kai bankas kreipėsi į antstolę dėl skolos išieškojimo iš ieškovo, jis bankui buvo skolingas tik 1 998,03 Eur ir įstatymines palūkanas, o ne vekselyje nurodytą sumą dėl ko ieškovas patiria nuostolius. Banko sprendimas 2012-11-16 perduoti antstoliui iš ieškovo išieškoti 3 738,59 Eur, o ne 1 998,03 Eur, ieškovui padarė 216,93 Eur nuostolių, kurie susidaro dėl atlygio antstoliui už vykdymą skirtumo (448,62 Eur - 231,70 Eur = 216,93 Eur). Ieškovas 2014-02-05 gavo iš UAB „Gelvora“ pranešimą „Dėl reikalavimo perleidimo“. Šiame pranešime nurodyta, jog bankas ir UAB „Gelvora“ 2014-01-21 sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 14-20-04, pagal kurią 2014-01-21 bankas perleido, o UAB „Gelvora“ įgijo reikalavimo teisę į ieškovo skolą bankui, todėl bankas nuo 2014-01-21 nebeturi į ieškovą jokios reikalavimo teisės. Antstolis banko naudai iš jo yra išieškojęs 728,96 Eur. Kadangi šie iš ieškovo išieškoti pinigai banko naudai yra per laikotarpį, kai bankas nuo perleidimo sutarties sudarymo momento jau nebeturėjo į ieškovą reikalavimo teisės, tai šie pinigai banko gauti be teisėto pagrindo ir privalo būti gražinti ieškovui. Be to, perleidimo sutartis yra iš dalies neteisėta. Iš UAB „Gelvora“ pridėtų priedų prie perleidimo sutarties matyti, kad ieškovo skolos dydį 2014-01-21 dienai bankas laiko esant 2 753,74 Eur. Tuo tarpu, kaip ankščiau minėta, dar 2012-08-13 dienai ieškovas bankui buvo likęs skoloje tik 1 998,03 Eur ir įstatymines 6 procentų metines palūkanas, todėl bankas perleidimo sutartimi perdavė daugiau teisių į ieškovą negu turėjo.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Gelvora“ pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad sudarydamas sutartį AB „Swedbank“ įsipareigojo sumokėti UAB „Gelvora“ visas pinigų sumas, kurias AB „Swedbank“ gaus jau perleistų reikalavimų dengimui. Vykdydamas minėtą sutartį AB „Swedbank“ pervedė UAB „Gelvora“ antstolio išieškotas sumas, t. y. įsiskolinimui pagal Vartojimo kredito sutartį Nr. 08-117584-GV dengti buvo pervesta 728,96 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad pinigai yra pervesti teisėtam naujajam kreditoriui UAB „Gelvora“, ieškovo reikalavimas grąžinti pinigus yra nepagrįstas. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas kelia ginčą dėl ieškovą su pradiniu kreditoriumi (AB „Swedbank“) siejančių teisinių santykių, kuriuose atsakovas UAB „Gelvora“ nedalyvavo, UAB „Gelvora“ dėl perleistų reikalavimo teisių pagrįstumo/teisėtumo negali pasisakyti. Nurodė, kad ieškovas nėra pateikęs jokių objektyvių įrodymų, kurie galėtų pagrįsti AB „Swedbank“ ieškovo atžvilgiu turėto reikalavimo perleidimo UAB „Gelvora“ žiniai neteisėtumą.
Atsakovas AB „Swedbank“ pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti. Nurodė, jog vien ieškovo teiginys, kad iš jo buvo išieškotos 448,62 Eur vykdymo išlaidų vietoje 231,70 Eur vykdymo išlaidų be vykdymo išlaidų išieškojimą pagrindžiančių įrodymų, negali būti pagrindas teigti, jog ieškovas patyrė kokią nors žalą (nuostolius). Pažymėjo, kad ieškovas nepateikė įrodymų kad jis skundė kokį nors antstolio patvarkymą susijusį su vykdymo išlaidų (antstolio atlygiu) išieškojimu, ir kad toks skundas buvo atmestas. Nurodė, kad ieškovas neteisingai skaičiuoja savo skolos dydį todėl, jog nepriskaičiuoja privalomų mokėti palūkanų ir būtinųjų vykdymo išlaidų, kurias 2014-01-21 AB „Swedbank“ sumokėjo pateikdamas išieškojimui vykdomąjį įrašą notarinio registro Nr. PJ-672. AB „Swedbank“ ir UAB „Gelvora“ pasirašė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 14-20-04, remiantis kuria AB „Swedbank“ perleido, o UAB „Gelvora“ įgijo 2 753,74 Eur dydžio reikalavimo teisę į ieškovą. Nuo reikalavimo perleidimo sutarties pasirašymo dienos ieškovo kreditoriumi tapo UAB „Gelvora“. Nuo 2014-01-21 iš ieškovo buvo išieškota ir AB „Swedbank“ pervesta 728,73 Eur. Minėta pinigų suma, remiantis minėtos reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 14-20-04 5.4 punktu buvo pervesta ieškovo kreditoriui UAB „Gelvora“. Kaip matyti iš teismui ir dalyvaujantiems byloje asmenims pateiktų ieškovo skolos paskaičiavimo ieškovo skola AB „Swedbank“ ginčo reikalavimo perleidimo sutarties pasirašymo dieną buvo 2 753,74 Eur. Tokio dydžio reikalavimo teisę į ieškovą AB „Swedbank“ ir perleido atsakovui UAB „Gelvora“. AB „Swedbank“ naujajam kreditoriui UAB „Gelvora“ perleido tik tiek teisių, kiek pati turėjo. Ieškovas neįrodė reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 14-20-04 buvimo niekine, tai yra jos prieštaravimo viešajai tvarkai ar gerai moralei.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 23 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad CK 6.54 straipsnyje nustatyta, kad jeigu šalys nesusitarė kitaip, įmokos, kreditoriaus gautos vykdant prievolę, pirmiausiai skiriamos atlyginti kreditoriaus turėtoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu; antrąja eile įmokos skiriamos mokėti palūkanoms pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą; trečiąja eile įmokos skiriamos netesyboms mokėti; ketvirtąja eile įmokos skiriamos pagrindinei prievolei įvykdyti. Pažymėjo, jog iš byloje esančio skolos paskaičiavimo matyti, jog laikotarpiu nuo 2010-08-23 iki 2011-06-14 ieškovo sumokėta 1 741,24 Eur suma pirmąja eile buvo skirta bylinėjimosi išlaidoms dengti, antrąja eile – palūkanoms dengti ir tik paskutine eile buvo dengiamas negrąžintas kreditas. 2012-08-14 ieškovo skola bankui buvo 2 496,66 Eur bei 6 procentų metinės palūkanos, 2014-01-21 kai ieškovo skola buvo perleista UAB „Gelvora“ skolos dydis sudarė 2 753,74 Eur. Ieškovas teigė, kad banko sprendimas 2012-11-16 perduoti antstoliui iš ieškovo išieškoti didesnę nei turėjo sumą ieškovui padarė 216,93 Eur nuostolių, kurie susidarė dėl atlygio antstoliui už vykdymą skirtumo. Teismas šį ieškovo argumentą atmetė, pažymėjo, jog 2012-08-14 ieškovo skola bankui buvo 2 496,66 Eur bei nurodė, jog ieškovas, nesutikdamas su vykdymo išlaidų dydžiu, turi teisę skųsti antstolio veiksmus pagal CPK 510 straipsnį. Nurodė, kad iš byloje esančios Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 14-20-04 5.4. punkto matyti, kad pradinis kreditorius (AB „Swedbank“) įsipareigojo per dešimt kalendorinių dienų nuo sužinojimo ar raštiškai gauto naujojo kreditoriaus (UAB „Gelvora“) pareikalavimo, sumokėti naujajam kreditoriui į sutartyje nurodytą sąskaitą visas pinigų sumas, kurias pradinis kreditorius gaus kaip jau perleistų naujajam kreditoriui reikalavimų dengimui. Atsakovas AB „Swedbank“ nurodė, jog iš ieškovo išieškota 728,73 Eur suma buvo pervesta UAB „Gelvora“. Atsakovas UAB „Gelvora“ patvirtino, jog pinigai buvo pervesti. Esant nurodytoms aplinkybėms teismas sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog bankas be teisinio pagrindo įgijo pinigines lėšas, todėl ieškovo prašymą dėl piniginių lėšų grąžinimo atmetė. Pažymėjo, jog iš byloje esančio skolos paskaičiavimo matyti, jog 2014-01-21 ieškovo skola bankui buvo 2 753,74 Eur. Tokio dydžio reikalavimo teisę į ieškovą AB „Swedbank“ ir perleido atsakovui UAB „Gelvora“. Ieškovas perleidimo sutartį prašo panaikinti CK 1.81 straipsnio 1 dalies pagrindu. Teismas nurodė, kad ginčo perleidimo sutartis nekvalifikuotina kaip niekinė, ji kvalifikuotina kaip nuginčijama sutartis. Sprendė, jog ieškovas neįrodė, kad atsakovas AB „Swedbank“ perleido UAB „Gelvora“ daugiau teisių į ieškovą negu turėjo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantas G. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti 2015-03-23 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą ir ieškinį tenkinti; priteisti iš atsakovo AB „Swedbank“ visas ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2009-06-12 išrašydamas vekselį, sukūrė visiškai naują prievolę, patvirtindamas, kad 2009-06-12 dienai yra skolingas 3 738,69 Eur ir nieko daugiau. Tai, kad išrašius vekselį bankas nebeturi jokių reikalavimų teisių pagal sutartis, patirtina ir teismų praktika (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-06-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-971/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-10-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007; 2008-06-03 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2008; 2013-10-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2013). Tuo tarpu pirmos instancijos teismas dėl šių aplinkybių nepasisakė ir nepateikė jokių argumentų, kas yra esminis CPK normų pažeidimas, kuris turėjo įtakos neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimui. Pažymi, kad 2010-02-02 vykdomajame įraše aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog apeliantas bankui yra skolingas šias pinigines lėšas: 3 738,59 Eur, 6 procentus metimų palūkanų, skaičiuojamų nuo mokėjimo termino pasibaigimo iki visiško prievolės įvykdymo, bei notaro paimtą 19,40 Eur atlyginimą. Atkreipia dėmesį, jog banko į bylą pateiktas paskaičiavimas dėl iš apelianto išieškotų 1 740,66 Eur paskirstymo yra neteisėtas, nes bankas palūkanas skaičiuoja ne pagal 2010-02-02 vykdomąjį įrašą, o pagal sutartis, kai tuo tarpu nuo vekselio išrašymo dienos nebeturi tokios teisės. Toks banko elgesys yra neteisėtas, nes tokiu atveju bankas vykdo dvigubą išieškojimą: ir pagal sutartis, ir pagal vekselį. Be to, banko pateiktame paskaičiavime nurodyta, jog yra skaičiuojamos bylinėjimosi išlaidos, kai tuo tarpu tarp apelianto ir banko jokio bylinėjimosi nebuvo. Pažymi, kad bankas 2012-11-16 prašė antstolės V. Š. priimti vykdymui 2010-02-02 notaro išduotą vykdomąjį įrašą, tačiau duomenų apie tai, kad iš apelianto pagal minėtą vykdomąjį įrašą iki 2012-08-13 buvo išieškota 1 741,24 Eur ir kad apeliantas bankui yra skolingas atitinkamai mažesnę piniginę sumą, nepateikė. Todėl antstolė V. Š. iš apelianto pradėjo išieškoti ne faktinę skolą bankui (1 997,45 Eur), o ji 2013-12-30 priėmė patvarkymą dėl 4 198,91 Eur išieškojimo. Tuo tarpu teismas dėl nurodytų aplinkybių nepasisakė ir nenurodė, kodėl jas atmeta. Nurodė, kad antstolė V. Š. vykdė banko jai 2012-11-16 pateiktą 2010-02-02 vykdomąjį įrašą, nuo banko prašomos išieškoti sumos antstolė teisės aktų nustatyta tvarka pasiskaičiavo vykdymo išlaidas, todėl skųsti jos veiksmų nėra jokio teisimo ir faktinio pagrindo. Pažymi, kad bankas 2014-01-21 reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu neteko reikalavimo teisės į apeliantą, tačiau bankas su prašymu pakeisti išieškotoją vykdymo procese į teismą nesikreipė. Kadangi antstolis banko naudai iš apelianto yra išieškojęs 728,73 Eur per laikotarpį, kai bankas nuo reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo momento nebeturėjo į apeliantą reikalavimo teisės, tai turėtų būti konstatuota, kad minėti pinigai banko gauti be teisėto pagrindo ir privalo būti apeliantui grąžinti. Nurodo, jog iš banko paskaičiuotos skolos 2014-01-21 dienai turi būti eliminuotos banko paskaičiuotos palūkanos ir netesybos pagal sutartis bei nesuprantamai priskaičiuotos bylinėjimosi išlaidos, nes jokio bylinėjimosi iki šiol su banku nebuvo. Atsižvelgiant į tai, bankas reikalavimo perleidimo sutartimi perdavė daugiau teisių į apeliantą negu turėjo, reikalavimo perleidimo sutartis prieštarauja gerai moralei, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams, todėl ji turi būti panaikinta CK 1.81 straipsnio 1 dalies pagrindu.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Gelvora“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad apeliantas nesuformavo konkretaus apeliacinio skundo teisinio ir faktinio pagrindo ir vien todėl apeliacinis skundas turi būti atmestas. Pažymi, kad apelianto pasirašytas vekselis buvo skirtas užtikrinti pagrindinės prievolės – kredito sumos grąžinimą AB „Swedbank“. Šio vertybinio popieriaus pasirašymas jokiu būdu negalėtų panaikinti naujojo kreditoriaus UAB „Gelvora“ teisių reikalauti sumokėti kitas, į vekselio sumą neįtrauktas, tačiau su reikalavimo perleidimo sutartimi atsakovui UAB „Gelvora“ perleistas, mokėtinas sumas: delspinigius, palūkanas. Apelianto cituojama teismų praktika tik konstatuoja faktą, kad vekselis sukuria naują civilinių teisinių santykių objektą, bet tuo pačiu ir nurodo, kad jo pagrindinė funkcija – teisinio santykio, dėl kurio vekselis buvo išrašytas, užtikrinimas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė įstatymą skolininko mokamų įmokų paskirstymo eiliškumui nustatyti bei patvirtino atsakovo UAB „Gelvora“ pateiktus skaičiavimus dėl skolos likučio vykdomojo įrašo pateikimo antstoliui dienai. Apeliantas neįrodė savo teiginio, kad antstoliui buvo perduota per didelė skolos suma, o apelianto sumokėta suma buvo paskirstyta ne pagal mokėtinų sumų sudengimo tvarką. Dėl šios priežasties nepagrįstos yra ir apelianto pretenzijos dėl neva patirtų nuostolių dėl to, kad antstoliui vykdyti buvo perduota neva per didelė skolos suma. Vykdymo išlaidų dydžio paskaičiavimas atliktas teisingai, o apeliantas, nesutikdamas su jų paskaičiavimu, turėjo teisę skųsti antstolio veiksmus CPK 510 straipsnio numatyta tvarka, tačiau to nepadarė. Be to, apeliantas neįrodė neva patirtų nuostolių dydžio bei CK įtvirtintų civilinės atsakomybės sąlygų. Nurodo, jog reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu pradinis kreditorius gautą iš antstolės 728,73 Eur sumą pervedė naujajam kreditoriui, o pastarasis šį faktą patvirtino, todėl minėta suma negali būti traktuojama, kaip įgyta be teisinio pagrindo, o jos grąžinimui apeliantui nėra jokio teisinio pagrindo.
Atsakovas AB „Swedbank“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teisės taikymo ir aiškinimo praktika patvirtina, kad teisinė vekselio prigimtis lemia tai, kad vekselis gali atlikti ir tam tikrą prievolės pagal tą šalių teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio vekselis buvo išrašytas, įvykdymo užtikrinimo funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K3-343/2013), kaip ir buvo šiuo konkrečiu atveju, todėl apeliantas nepagrįstai teigia, kad atsakovas netinkamai paskaičiavo apelianto skolos dydį. Pažymi, jog apeliantas neįrodė nei to, kad jis realiai patyrė žalą (nuostolius) nei kitų civilinės atsakomybės sąlygų. Nurodo, jog apeliantas nepateikė įrodymų, kad apeliantas patyrė išlaidas, susijusias su vykdymo išlaidų išieškojimu ir jos yra per didelės. Pažymi, kad apeliantas nepateikė įrodymų, kad jis skundė kokį nors antstolio patvarkymą, susijusį su vykdymo išlaidų (antstolio atlygiu) išieškojimu, ir kad toks skundas buvo atmestas. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismui pateikto apelianto skolos paskaičiavimo, apeliantas 2014-01-21 AB „Swedbank“ buvo skolingas 2 753,74 Eur. Tikėtina, kad apeliantas neteisingai skaičiuoja savo skolos dydį todėl, kad nepriskaičiuoja privalomų mokėti palūkanų ir būtinųjų vykdymo išlaidų. Nuo reikalavimo perleidimo sutarties pasirašymo dienos apelianto kreditoriumi tapo UAB „Gelvora“ ir visos apelianto sumokėtos sumos priklauso UAB „Gelvora“. Iš apelianto buvo išieškota ir AB „Swedbank“ pervesta 728,7 Eur minėta pinigų suma, remiantis reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 14-20-04 5.4 punktu buvo pervesta UAB „Gelvora“. Atsižvelgiant į tai, AB „Swedbank“ 728,73 Eur sumą galėjo įgyti tik UAB „Gelvora“ sąskaita ir tik UAB „Gelvora“ galėtų prašyti ją priteisti tuo atveju, jeigu AB „Swedbank“ būtų netinkamai vykdęs minėtą reikalavimo perleidimo sutartį. Nurodo, kad apelianto skola AB „Swedbank“ ginčo reikalavimo perleidimo sutarties pasirašymo dieną buvo 2 753,73 Eur. Tokio dydžio reikalavimo teisę į apeliantą AB „Swedbank“ ir perleido atsakovui UAB „Gelvora“, t.y. AB „Swedbank“ naujajam kreditoriui perleido tik tiek teisių ir tokio dydžio, kiek pati turėjo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė materialinių ar procesinių teisės normų, nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos, apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo sprendimo už akių teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, jog apeliantas ir atsakovas AB „Swedbank“ 2007-10-08 pasirašė Ego kortelės su kredito limitu sutartį Nr. 07-102571-EG, kuria apeliantui buvo suteiktas 579,24 Eur kredito limitas. Apeliantas ir atsakovas AB „Swedbank“ 2008-10-08 pasirašė Vartojimo kredito sutartį Nr. 08-117584-GV, kuria apeliantui buvo suteiktas 2 896,20 Eur kreditas. Prievolių pagal minėtas sutartis pagrindu apeliantas 2009-06-12 išrašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo iki 2009-12-07 įsipareigojo grąžinti 3 738,69 Eur skolą AB „Swedbank“. Kadangi apeliantas savo įsipareigojimų neįvykdė, Vilniaus miesto 33-ojo notaro biuro notarė P. J. 2010-02-02 išdavė vykdomąjį įrašą notarinio registro Nr. PJ-672 dėl 3 738,69 Eur, 6 procentų metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo mokėjimo termino pasibaigimo iki visiško prievolės įvykdymo bei 19,40 Eur notaro atlyginimo, susijusio su vykdomojo įrašo sudarymu, išieškojimo. 2012-08-16 AB „Swedbank“ informavo ieškovą, kad suėjus vekselio mokėjimo dienai, t. y. nuo 2009-12-08 iki 2012-08-13, į AB „Swedbank“ sąskaitą buvo sumokėta 1 741,24 Eur apelianto skolos dengimui pagal vykdomąjį įrašą, o visa negrąžinta skola 2012-08-14 dienai – 2 496,66 Eur. 2012-11-16 AB „Swedbank“ pateikė antstolei V. Š. vykdyti Vilniaus miesto 33-ojo notaro biuro notaro išduotą vykdomąjį įrašą. 2014-01-21 AB „Swedbank“ ir UAB „Gelvora“ pasirašė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 14-20-04, kuria AB „Swedbank“ perleido, o UAB „Gelvora“ įgijo 2 753,74 Eur dydžio reikalavimo teisę į ieškovą. 2014-02-05 pranešimu ieškovas buvo informuotas dėl reikalavimo perleidimo.
Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo, teismo pareigos motyvuoti teismo sprendimą bei nuostolių atlyginimo
Apeliantas nurodė, kad 2009-06-12 išrašydamas vekselį, sukūrė visiškai naują prievolę, patvirtindamas, kad 2009-06-12 dienai yra skolingas 3 738,69 Eur ir nieko daugiau, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl to nepasisakė ir nepateikė jokių argumentų. Pažymėjo, jog banko į bylą pateiktas paskaičiavimas dėl iš apelianto išieškotų 1 740,66 Eur paskirstymo yra neteisėtas, nes bankas palūkanas skaičiuoja ne pagal 2010-02-02 vykdomąjį įrašą, o pagal sutartis, kai nuo vekselio išrašymo dienos nebeturi tokios teisės. Be to, banko pateiktame paskaičiavime nurodyta, jog bankas skaičiuoja bylinėjimosi išlaidas, kai jos susidaryti negalėjo. Apeliacinės instancijos teismas su nurodytais apelianto argumentais nesutinka. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į aplinkybę, jog vekselio pagrindu buvo sukurta savarankiška prievolė ir pagrįstai sprendė, kad 2012-08-14 apelianto skola AB „Swedbank“ sudarė 2 496,66 Eur. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad iš į bylą pateikto apelianto skolos apskaičiavimo 2012-08-14 dienai matyti, kad skola apskaičiuota pagal 2010-02-02 išduotą vykdomąjį įrašą, t. y. apelianto grąžinta skolos dalis - 1 741,24 Eur, pirmąja eile buvo skirta bylinėjimosi išlaidoms (notaro atlyginimui už vykdomojo įrašo išdavimą) dengti, antrąja eile – 6 procentų palūkanoms pagal vykdomąjį įrašą dengti ir paskutine eile – negrąžintam kreditui. Šiuo atveju teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors nagrinėjame apskaičiavime yra grafa „Priskaičiuotos sutartinės palūkanos per dieną, LTL“, tačiau nėra grafų „Priskaičiuotų sutartinių palūkanų suma, LTL“ ir „Gražinta sutartinių palūkanų suma“ priešingai nei priteistų palūkanų, t. y. palūkanų pagal vykdomąjį įrašą, atveju, o tai reiškia, kad atsakovas AB „Swedbank“ apskaičiavo ir iš apelianto grąžintos sumos dengė tik priteistas palūkanas/palūkanas pagal vykdomąjį įrašą, o ne sutartines palūkanas. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog nagrinėjamame skolos apskaičiavime „bylinėjimosi išlaidos“ reiškia išlaidas notaro atlyginimui už vykdomojo rašto išdavimą ir yra apskaičiuotos bei padengtos iš apelianto grąžintos 1 741,24 Eur sumos pagrįstai. Teisėjų kolegija nurodo, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė lakoniškai, o ne išsamiai dėl apelianto skolos 2012-08-14 dienai apskaičiavimo pagrįstumo, nedaro įtakos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui, todėl aukščiau pateikti apelianto argumentai dėl to, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą bei teismo pareigą motyvuoti teismo sprendimą, atmetami kaip nepagrįsti.
Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įstatymo nustatytas reikalavimas, jog vekselyje turi būti besąlyginis įsipareigojimas sumokėti jame nurodytą pinigų sumą reiškia tai, kad vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio. Prievolės abstraktumas reiškia tai, kad: pirma, abstrakti prievolė yra savarankiška; antra, abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti ar atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės. Taigi vekselyje įtvirtintos prievolės abstraktumas reiškia, kad ši prievolė nesusijusi teisiniu ryšiu su vekselio išdavimo pagrindu, t. y. tuo teisiniu santykiu (tam tikru sandoriu), dėl kurio vekselis buvo išrašytas. Kita vertus, vekselio abstraktumo savybė negali būti suabsoliutinta. Neįmanoma paneigti to, kad yra tam tikras vekselyje įtvirtintos prievolės ir jos atsiradimo pagrindo ryšys, nes kiekviena prievolė, taigi ir įsipareigojimas pagal vekselį, atsiranda tam tikro teisinio santykio (sandorio) pagrindu. Taigi vekselio abstraktumo savybė nereiškia, kad vekselis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje po to, kai teismas konstatuoja jo išdavimo pagrindo negaliojimą, arba kai tas pagrindas išnyksta dėl kitų priežasčių. Teisinė vekselio prigimtis lemia tai, kad vekselis gali atlikti ir tam tikrą prievolės pagal tą šalių teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio vekselis buvo išrašytas, įvykdymo užtikrinimo funkciją: vekselyje įtvirtintos prievolės specifika, t. y. jos abstraktumas ir besąlygiškumas, suteikia kreditoriui papildomą garantiją dėl to, kad skola jam bus grąžinta. Taigi plačiąja prasme vekselis atlieka prievolės pagal sandorį, iš kurio kilusių santykių pagrindu buvo išduotas vekselis, užtikrinimo funkciją dėl to, kad viena prievolė pakeičiama kita, daugiau formalia, be to, kuri vykdoma pagal vekselių teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Minėta, kad skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį. Be to, išrašius vekselį, sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius. Vekselio kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės naudojimas civilinėje apyvartoje sudaro kreditoriui galimybę paprasčiau, operatyviau ir ekonomiškiau gauti prievolės, kurios įvykdymas užtikrintas vekseliu, įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2013). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš pateiktos kasacinio teismo praktikos išplaukia, kad nors vekselio pagrindu atsiradusi abstrakti prievolė yra savarankiška, vekselis plačiąja prasme atlieka prievolės pagal sandorį, iš kurio kilusių santykių pagrindu buvo išduotas vekselis, užtikrinimo funkciją, o tai nereiškia, kad prievoliniai teisiniai santykiai, atsiradę iš sandorio, kurio įvykdymui užtikrinti išduotas vekselis, savaime pasibaigia nuo vekselio išdavimo momento, t. y. skolininkas atsako tik pagal abstrakčią prievolę, atsiradusią vekselio pagrindu, bet neatsako pagal prievolę, kurios užtikrinimui išrašytas vekselis, atsiradusią sandorio pagrindu. Tai implikuoja, kad tuo atveju, kai vekselis užtikrina dalies prievolės pagal sandorį įvykdymą, kaip yra nagrinėjamu atveju (vekselis yra išduotas 2010-02-02 sumai, kurią sudarė tuometinė apelianto skola, apimanti negrąžintą kreditą, tai datai apskaičiuotas sutartines palūkanas, kt., tuo tarpu padengus dalį įsiskolinimo pagal šalių sudarytas sutartis, bet nepadengus jo pilnai, apelianto įsiskolinimas pagal sutartis, delsiant atsiskaityti, didėja sutartinių palūkanų, kurios yra nustatytos didesnės nei įstatyminės palūkanos pagal vekselį bei delspinigių apimtyje), tai nenulemia, kad kreditorius praranda teisę į prievolės dalies, kurios neužtikrina vekselis, įvykdymą, tačiau šiuo atveju yra svarbu, kad reikalavimo teisės pagal sandorį ir vekselio turėtojas (kai jis yra tas pats asmuo) gali reikalauti tik tiek, kiek jo iš sandorio kilusi teisė pažeista ir nustato įstatymas. Nagrinėjamu atveju, jei vekselis būtų privestinai įvykdytas visoje apimtyje, kreditorius UAB „Gelvora“, kuriam perleista reikalavimo teisė į apeliantą tiek pagal sutartis, tiek pagal vekselį, neprarastų teisės reikalauti iš apelianto atlyginti sutartines palūkanas dalyje, kurioje jos nepadengtos 6 procentų palūkanomis pagal vekselio pagrindu išduotą vykdomąjį įrašą, bei delspinigius.
Apeliantas taip pat nurodo, jog AB „Swedbank“, prašydamas antstolės V. Š. priimti vykdymui 2010-02-02 notaro išduotą vykdomąjį įrašą, duomenų apie tai, kad iš apelianto pagal minėtą vykdomąjį įrašą iki 2012-08-13 buvo išieškota 1 741,24 Eur ir kad apeliantas bankui yra skolingas atitinkamai mažesnę piniginę sumą, nepateikė, todėl antstolė V. Š. iš apelianto pradėjo išieškoti ne faktinę skolą bankui (1 997,45 Eur), o antstolė 2013-12-30 priėmė patvarkymą dėl 4 198,91 Eur išieškojimo, kas nepagrįstai padidino vykdymo išlaidas, dėl ko apeliantas patyrė nuostolius. Tuo tarpu teismas dėl nurodytų aplinkybių nepasisakė ir nenurodė, kodėl jas atmeta. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad su pastaraisiais apelianto argumentais sutikti nėra pagrindo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai yra pakankami. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nuostolių priteisimo apeliantui pagrįstumo klausimą nurodė, kad 2012-08-14 dienai apelianto skola buvo apskaičiuota tinkamai bei kad apeliantas nesutikdamas su vykdymo išlaidų dydžiu, turi teisę skųsti antstolio veiksmus pagal CPK 510 straipsnį. Pastarieji pirmosios instancijos argumentai reiškia, kad, pirma, teismas nesutinka su apelianto įsiskolinimo AB „Swedbank“ kreipimosi į antstolį dienai apskaičiavimu, antra, nors nėra paneigiama kreditoriaus, šiuo atveju AB „Swedbank“ pareiga, kreipiantis į antstolį dėl skolos pagal vykdomąjį įrašą išieškojimo, pateikti duomenis apie tai, kokioje dalyje įsiskolinimas buvo padengtas, tačiau lygiai taip pat apeliantas civilinio proceso kodekso nuostatų pagrindu vykdymo procese turėjo teisę skųsti antstolės veiksmus dėl nepagrįstai didelių vykdymo išlaidų apskaičiavimo, pateikdamas įrodymus, kad dalis įsiskolinimo pagal vykdomąjį įrašą yra padengta. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad apeliantas būtų skundęs antstolės veiksmus dėl vykdymo išlaidų apskaičiavimo per CPK 512 straipsnyje nustatytą terminą ar kreipęsis dėl šio termino atnaujinimo. Papildomai pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas neįrodė visų būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas apelianto reikalavimą dėl nuostolių priteisimo, nepažeidė proceso teisės normų, kas sąlygoja, kad aukščiau pateikti apelianto argumentai yra atmetami.
Dėl reikalavimo grąžinti 728,73 Eur
Apelianto teigimu, kadangi antstolis banko naudai iš apelianto yra išieškojęs 728,73 Eur per laikotarpį, kai bankas nuo reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo momento nebeturėjo į apeliantą reikalavimo teisės, turėtų būti konstatuota, kad minėti pinigai banko gauti be teisėto pagrindo ir privalo būti apeliantui grąžinti. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad byloje nustatyta, jog UAB „Gelvora“ nuo reikalavimo perleidimo sutarties su AB „Swedbank“ sudarymo įgijo reikalavimo teisę į apeliantą pagal apelianto ir AB „Swedbank“ sudarytas sutartis bei pagal vekselį, skirtą prievolių pagal sutartis vykdymo užtikrinimui. Pagal UAB „Gelvora“ ir AB „Swedbank“ sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį AB „Swedbank“ perdavė UAB „Gelvora“ iš apelianto išieškotą 728,73 Eur sumą apelianto įsiskolinimui UAB „Gelvora“ padengti. Iš to seka, kad AB „Swedbank“ neturi iš apelianto išieškotų 728,73 Eur, jie yra perduoti UAB „Gelvora“ – asmeniui, kuris turi galiojančią reikalavimo teisę į apeliantą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo grąžinti minėtą pinigų sumą apeliantui. Atsižvelgdama nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamas apelianto reikalavimas yra nepagrįstas, todėl aukščiau pateiktus apelianto argumentus atmeta.
Dėl reikalavimo perleidimo sutarties dalies panaikinimo
Apeliantas pažymi, kad AB „Swedbank“ reikalavimo perleidimo sutartimi perdavė daugiau teisių į apeliantą negu turėjo (iš paskaičiuotos skolos 2014-01-21 dienai turi būti eliminuotos banko paskaičiuotos palūkanos ir netesybos pagal sutartis bei nesuprantamai priskaičiuotos bylinėjimosi išlaidos), kas sąlygoja, kad reikalavimo perleidimo sutartis prieštarauja gerai moralei, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams, todėl ji turi būti panaikinta CK 1.81 straipsnio 1 dalies pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apelianto argumentais nesutinka bei nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad AB „Swedbank“ tinkamai apskaičiavo apelianto įsiskolinimą 2014-01-21 dienai. Šiuo atveju (kaip ir įsiskolinimo 2012-08-14 dienai apskaičiavimo atveju) skola apskaičiuota pagal 2010-02-02 išduotą vykdomąjį įrašą, t. y. nors nagrinėjame apskaičiavime yra grafa „Priskaičiuotos sutartinės palūkanos per dieną“, tačiau nėra grafų „Priskaičiuotų sutartinių palūkanų suma“ ir „Sutartinės palūkanos“ priešingai nei priteistų palūkanų, t. y. palūkanų pagal vykdomąjį įrašą, atveju, o tai reiškia, kad atsakovas AB „Swedbank“ apskaičiavo tik priteistas palūkanas/palūkanas pagal vykdomąjį įrašą, o ne sutartines palūkanas. Nagrinėjamame skolos apskaičiavime „bylinėjimosi išlaidos“ reiškia išlaidas, patirtas dėl įsiskolinimo išieškojimo, kurios yra apskaičiuotos pagrįstai. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad AB „Swedbank“ ginčijama reikalavimo perleidimo sutartimi UAB „Gelvora“ perleido tiek teisių į apeliantą, kiek turėjo, o pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas dėl apelianto reikalavimo panaikinti pastarąją sutartį nepagrįstumo, todėl nurodytus apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, konstatuoja, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas jį tinkamai motyvavus, o pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais ir argumentais nėra pagrindo (CPK 320 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atsakovas UAB „Gelvora“ prašė priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Kadangi apeliacinis skundas yra atmestas ir apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas yra priimtas atsakovų naudai, tačiau atsakovas UAB „Gelvora“ nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad bylinėjimosi išlaidos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme yra patirtos bei iš kurių teismas galėtų nustatyti šių išlaidų dydį, bylinėjimosi išlaidos atsakovui UAB „Gelvora“ iš apelianto priteisiamos nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Ieškovo G. B. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.