Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Vitalija Norkūnaitė Byla Nr. 1A-792-626/2014 Teisėjas Marijus Kursevičius Procesinio sprendimo kategorija:

2.4.7.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

2014 m. lapkričio 24 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Vitalijos Norkūnaitės, teisėjų Leonardos Gurevičienės ir Algimanto Valantino,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. A. gynėjo advokato A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendžio, kuriuo E. A. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 1 d. ir jam skirta keturių mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per šį laikotarpį kiekvieną dieną nuo 22 iki 6 val. būti namuose gyvenamosios vietos adresu, išskyrus laiką, susijusį su darbu ar mokslu ir per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.

Iš E. A. nuspręsta priteisti nukentėjusiajam R. M. 179,8 Lt turtinei ir 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš E. A. nuspręsta išieškoti nukentėjusiojo R. M. naudai 1500 Lt jo turėtų išlaidų advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. A. nuteistas už tai, kad jis, 2012 m. rugpjūčio 1 d., apie 20.30 val., netoli namo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčia kumščiu du kartus sudavė nukentėjusiajam R. M. į nosį, taip padarė nukentėjusiajam nosies kaulų lūžį ir nesunkiai sutrikdė jo sveikatą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 1 d.

Atkreipia dėmesį, kad kaltinamojo E. A. bei liudytojų M. L., D. L. ir M. K. teisme duotus parodymus apie tai, kad nukentėjusysis R. M. pirmas sudavė smūgį E. A., o šis po to suduodamas smūgį nukentėjusiajam į veidą tik gynėsi, teismas atmetė kaip nenuoseklius ir prieštaringus. Teismas daug dėmesio skyrė jų pačių parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teisme, sugretinimui, lyginimui tarpusavyje. Tačiau nebuvo įvertinta tai, kad visi šie asmenys yra nepilnamečiai ir reikalauti iš jų parodymų nuoseklumo yra neteisinga. Atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu atliekamos apklausos dėl didelio tyrėjų darbo krūvio paprastai būna trumpos, dėl ko neužfiksuojamos reikšmingos bylos aplinkybės. Teisminio bylos nagrinėjimo metu užduoti klausimus turi teisę visi proceso dalyviai, taip pat gynyba, todėl apklausos būna išsamesnės ir ne tokios vienpusės. Dėl šių priežasčių negalima parodymų laikyti nenuosekliais.

Pažymi, kad klaidingai įvertinęs liudytojų parodymų patikimumo klausimą, teismas padarė klaidingą išvadą, kad pirmas smūgį R. M. sudavė E. A., todėl turėtų būti konstatuota, kad visgi pirmas E. A. sudavė R. M., po ko E. A., gindamasis nuo pavojingo, akivaizdaus ir realaus užpuolimo, t.y. veikdamas esant būtinajai ginčiai, sudavė smūgį R. M..

Motyvuojamoji dalis

E. A. apeliacinis skundas atmestinas.

Kaltinamojo kaltės klausimas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus išsprendžiamas teismo nuosprendžiu. Nuosprendis turi būti ne tik teisėtas, bet ir pagrįstas, tai yra jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai yra pagrindinė būtina sąlyga vertinant įrodymus. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus ištyrė bei įvertino tinkamai ir pagrįstai E. A. pripažino kaltu pagal BK 138 str. 1 d.

Baudžiamoji byla gali būti nutraukta, tik nustačius Lietuvos Respublikos BPK 235 str. numatytus pagrindus, tai yra, esant šio Kodekso 3 str. 1 d. numatytoms aplinkybėms, dėl kurių procesas negalimas, arba esant Lietuvos Respublikos BK 36 - 40 ir 93 str. numatytiems pagrindams atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Šuo atveju baudžiamąją bylą nutraukti pagrindo nėra.

Pirmos instancijos teismo išvados dėl BK 28 str. netaikymo nagrinėjamoje byloje padarytos tinkamai aiškinant baudžiamojo įstatymo nuostatas bei nepadarant esminių BPK pažeidimų. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 str. 1, 2 d.). Taigi, norint taikyti BK 28 str. nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 str. keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-316/2012, 2K-275/2013).

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, tai, kad būtent E. A. pirmas smūgiavo R. M., patvirtina pastarojo parodymai pirmos instancijos teisme, taip pat liudytojomis apklaustų S. M. ir N. M. parodymai. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, šių asmenų parodymai, o būtent tai, kad kilus žodiniam konfliktui tarp nukentėjusiojo bei kaltinamojo ir jo draugų, E. A. pats metė dviratį ir priėjęs prie nukentėjusiojo, pastarajam pirmas sudavė du smūgius į veidą, o šis užsidengęs rankomis bandė įspirti kaltinamajam, buvo nuoseklūs viso proceso metu, tuo tarpu kaltinamojo E. A. bei liudytojų M. L., D. L. ir M. K. parodymai pagrįstai buvo pripažinti nenuosekliais ir prieštaringais, kadangi ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų prieštaravimų jie negalėjo paaiškinti. Ikiteisminio tyrimo metu šie asmenys parodė, kad E. A. nukentėjusiajam sudavė, nes buvo pastarojo provokuojamas, o versiją, jog nukentėjusysis pirmas trenkė E. A., jie iškėlė vėliau, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai šiuos parodymus atmetė kaip nenuoseklius. Apeliaciniame skunde pažymima, kad visi šie asmenys yra nepilnamečiai ir reikalauti iš jų parodymų nuoseklumo yra neteisinga, tačiau, kaip matyti iš E. A., M. L., D. L. ir M. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, iš pradžių jie nieko neminėjo apie tai, kad nukentėjusysis pirmas trenkė kaltinamajam, o vėlesnių apklausų metu bei teisme teigė, kad kaltinamasis sudavė smūgį nukentėjusiajam po to, kai pastarasis trenkė kaltinamajam, t.y., jų parodymai buvo nenuoseklūs ne detalėse, o dėl esminių aplinkybių, kurių svarbą, būdami nepilnamečiais, neabejotinai suprato. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog pirmos instancijos teismas tinkamai įvertino ir tą aplinkybę, kad įvykio vietoje nukentėjusysis buvo vienas, o kaltinamasis ir jo draugai buvo mažiausiai penki, o be to, kaltinamasis už nukentėjusįjį buvo vyresnis, fiziškai stipresnis ir aukštesnis, taip pat akcentuotina, kad liudytojas M. K. pirmos instancijos teisme parodė, jog R. M. yra labai uždaras, drovus žmogus. Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusysis buvo nesenai išsigydęs onkologinę ligą, jam buvo žinoma, jog jis negali muštis, nes jo kaulai yra trapūs, todėl pirmos instancijos teismas tinkamai įvertino šias aplinkybes ir padarė išvadą, kad žinodamas apie savo sveikatos būklę, būtent jis pradėjo muštynes. Įvertinus paminėtas aplinkybes konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog byloje nenustatyta, jog E. A. grėsė pavojingas kėsinamasis, taigi, jo veiksmai vertinti ne kaip gynimasis, o kaip puolimas.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį apelianto atžvilgiu, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nuosprendyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, kas rodo, jog E. A. apeliacinio skundo argumentai dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio yra nepagrįsti, o skundžiamas nuosprendis teisingas, teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 332 str.

nutarė:

nuteistojo E. A. gynėjo advokato A. M. apeliacinį skundą atmesti.