Panevėžio apygardos teismo sprendimas

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-828-280/2015

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 29 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Laimutės Sankauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. M. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-14-842/2015 pagal ieškovės V. T. ieškinį atsakovui E. M., institucijai teikiančiai išvadą Utenos rajono savivaldybės Vaikų teisių apsaugos skyrius, dėl neterminuoto tėvo valdžios apribojimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas, Utenos rajono apylinkės teismo 2015-06-15 sprendimas naikinamas, priimamas naujas sprendimas ieškinį atmesti (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad tėvo valdžia jam buvo apribota nepagrįstai, nenustačius tam pagrindų bei neatsižvelgus į tai, jog atsakovas stengiasi išlaikyti ryšį su vaiku.

CK 3.180 str. 1 dalyje nustatytas baigtinis sąrašas kada tėvų valdžia gali būti apribota, tai: 1) kai tėvai (tėvas ar motina) vengia atlikti savo pareigas auklėti vaikus; 2) piktnaudžiauja tėvų valdžia; 3) žiauriai elgiasi su vaikais; 4) daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu; 5) nesirūpina vaikais. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad bent vienos šių sąlygų buvimas yra pakankamas pagrindas taikyti laikiną ar neterminuotą tėvų valdžios apribojimą, o esminė tėvų valdžios apribojimo sąlyga yra tėvų veiksmai, kuriais tėvų valdžia neįgyvendinama arba įgyvendinama pažeidžiant vaiko interesus.

Tėvų valdžios ribojimo, kaip ir kitose su šeimos teisiniais santykiais susijusiose bylose vadovaujamasi prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principu (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas), kuris reiškia, kad, sprendžiant visus su vaikais susijusius klausimus, visų pirma turi būti atsižvelgiama į jų interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. S. v. N. V., bylos Nr. 3K-7-114/2013). Tėvų valdžios esmė įtvirtinta Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje nurodant, kad tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir juos išlaikyti. Jeigu tėvai nesirūpina savo vaikų sveikata, jų tinkamu auklėjimu, priežiūra, ugdymu, tinkamų buitinių sąlygų sudarymu ir kita, tai reiškia, jog jie nevykdo savo konstitucinės pareigos, ir tai yra pakankamas pagrindas taikyti tokiems tėvams tėvų valdžios ribojimą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad, sprendžiant tėvų valdžios apribojimo klausimą, vertintinos aplinkybės, apibūdinančios tėvų pareigų vykdymą aktualiu (sprendimo priėmimo) laikotarpiu, ne pavieniai, bet nuosekliai pasikartojantys veiksmai, o peržiūrint priimtą teismo procesinį sprendimą instancine tvarka, yra analizuojama, ar bylą nagrinėjęs teismas nustatė visas reikšmingas aplinkybes ir ar jų pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą

Pagal CK 3.155 straipsnį tėvai turi ne tik teisę, bet ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Tėvai, auklėdami vaikus, turi lygias teises ir lygias pareigas savo vaikams, nesvarbu, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvas, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium (CK 3.156 straipsnis.). Dėl to, tėvams gyvenant skyrium, tėvas ar motina, negyvenantis kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant lygiai taip pat, kaip ir tas tėvas ar motina, su kuriuo gyvena vaikas; vaikas turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur jie gyvena, o tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 straipsnio 1–3 dalys).

Utenos rajono apylinkės teismas nustatė, kad atsakovas su nepilnamečiu vaiku bylos nagrinėjimo metu nebendrauja, ignoruodamas Utenos rajono teismo sprendimu nustatytą bendravimo su vaiku tvarką, nėra atvykęs į Lietuvą susitikti su vaiku, sūnaus, gimusio (duomenys neskelbtini), gyvai nėra matęs nuo 2010 m. birželio mėn. Tačiau teismas netinkamai vertino priežastis ir aplinkybes, kuriomis atsakovas E. M. nėra su vaiku susitikęs. Tarp A. M. tėvų ieškovės V. T. ir E. M. yra gili konfliktinė situacija, jų tarpusavio santykiai ne gerėja, o blogėja. Šie santykiai visiškai neatitinka vaiko interesų, nes vaikui nėra sudarytos sąlygos bendrauti su tėvu, kai tėvas gyvena Jungtinėje Karalystėje, o motina su vaiku – Lietuvoje nuo 2008 m. liepos mėnesio, vaiko ir tėvo ryšys pažeistas. Vaikas realiai tėvo nepažįsta, nes su juo tiesiogiai bendravo nesulaukęs trijų metų amžiaus. Kai buvo pripažinta, kad vaikas turi nuolat gyventi Lietuvoje su motina, nustatyta tėvo bendravimo tvarka su vaiku J. K. teismo 2010-04-28 su 2010-06-18 pakeitimais sprendimu, ieškovė jo nuo 2010 m. rugsėjo mėn. nebevykdė, 2010-12-13 kreipėsi į Utenos apylinkės teismą dėl naujos bendravimo tvarkos, jai palankesnės, nustatymo ir išlaikymo vaikui priteisimo, laikinųjų apsaugos priemonių, susijusių su draudimu vaiką išvežti iš Lietuvos, taikymo.

Kai Utenos rajono apylinkės teismas 2012-06-26 sprendimu nustatė naują tėvo E. M. bendravimo su vaiku tvarką, atsakovas E. M. šios tvarkos nesilaikė, nemokėjo priteisto išlaikymo. To priežastis- šalių tarpusavio santykiai, nes vaiko tėvai nepasitiki vienas kitu, dėl ko vaikas auga be bendravimo su tėvu, kas neužtikrina vaiko saugumo, prigimtinio ryšio su tėvu. Šiomis aplinkybėmis E. M. jautė, kad Lietuvoje nėra paisoma jo interesų, kas pateisina jo nenorą lankytis Lietuvoje. Tai konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015-01-13 sprendime E. M. prieš Lietuvą.

Ieškovė nenori gyventi su atsakovu vienoje šalyje net ir tuo atveju, jeigu būtų remiama atsakovo. Iki vaiko gimimo šalys gyveno kartu. Akivaizdu, kad ieškovė V. T., ignoruodama E. M. prašymus dėl vaiko, nori visai išstumti vaiko tėvą iš savo sūnaus A. M. gyvenimo. Šį tvirtinimą pagrindžia tai, kad ieškovė, bendraudama su atsakovu elektroniniu paštu, atsakovui, šiam prašant, neteikia jokių faktinių duomenų apie vaiko augimo ir vystymosi pasiekimus, nesiuntė net prašomų nuotraukų, reikalavo tik išlaikymo pinigais, nenorėdama, kad tėvas sūnui siųstų kokius tai daiktus, nesudarė sąlygų tėvui bendrauti su vaiku elektroninėmis priemonėmis. E. M. nevyko į Lietuvą dėl to, kad nepasitikėjo ieškove ir valstybės institucijomis, su kuriomis jis bendravo. Dėl šios priežasties jis kreipėsi net į Europos Žmogaus Teisių Teismą. Be to, Utenos rajono teismo 2012-06-26 sprendimas, kuriuo iš atsakovo priteistas išlaikymas vaikui, gali būti vykdomas tik Lietuvos Respublikos teritorijoje. Ieškovė V. T. dėl teismui nežinomų priežasčių nesikreipė į kompetentingas institucijas dėl sprendimo išlaikyti vaiką vykdymo J. K.. Atsakovas E. M. ne kartą prašė ieškovę pranešti, kokie daiktai reikalingi vaikui išlaikyti ir buvo pasiruošęs juos nupirkti, tačiau ieškovė į šį prašymą nereagavo. Vaikas apklausos metu nurodė, kad jau turi tėtį V. ( ieškovės brolį), tikru tėvu E. M. skundėsi dėl to, kad šis yra negeras, nesiunčia jam dovanų.

Šiais metais, t.y. 2015 m. atsakovas E. M. pareiškė norą bendrauti su vaiku ne vaiko namuose, kaip pageidauja ieškovė, dalyvaujant motinai, o neutralioje aplinkoje, elektroninio ryšio priemonėmis. Bylos nagrinėjimo metu pervedė ieškovei 67,00 Eur sumą.

Kaip jau buvo minėta, bent vienos CK 3.180 straipsnyje nustatytų sąlygų buvimas yra pakankamas pagrindas taikyti laikiną ar neterminuotą tėvų valdžios apribojimą, be to, tėvų valdžios apribojimo institutas atlieka ne tik nubaudimo, bet ir auklėjamąją, prevencinę funkciją, todėl laikinas tėvų valdžios apribojimas gali būti taikomas kaip prevencinė priemonė tėvams, kad jie pakeistų savo elgesį ir gyvenimo būdą, taip pat kaip būdas apsaugoti vaiką nuo būsimos žalos, nelaukiant, kol ši jam bus padaryta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. G. N., bylos Nr. 3K-3-492/2005).

Teismas formaliai išvardijo konkrečius atsakovo veiksmus, kurie vertinti kaip vengimas rūpintis savo sūnumi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų detaliai nekartoja. Jeigu šalys nedemonstruotų priešiškumo viena kitai ir gyventų vienoje valstybėje, teismo išvados būtų pakankamai pagrįstos. Nustatytomis aplinkybėmis atsakovo teiginys, kad jis visą laiką norėjo dalyvauti vaiko auklėjime, o tam trukdė ieškovė, iš dalies atitinka tikrovę.

Teismas nesutinka, kad atsakovui įgyvendinti tėvo valdžią trukdė valstybinės institucijos. Apeliantas nenurodė valstybinių institucijų, bei nepateikė įrodymų patvirtinančių, kad bylos nagrinėjimo metu, valstybės institucijos yra priešiškai nusiteikę jo atžvilgiu. Priešingai, byloje nustatyta, kad atsakovui išreiškus pageidavimą bendrauti su sūnumi elektroninio ryšio priemonėmis, Vaiko teisių apsaugos tarnyba suorganizavo atsakovo susitikimus su vaiku elektroninių ryšių pagalba, neutralioje aplinkoje. Vėliau atsakovui pavyko apie savo vaiko gyvenimo aplinkybes sužinoti iš sūnaus mokytojos D. J., kuri teismo posėdžio metu buvo apklausta liudytoja. Šiomis konkrečiomis bylos aplinkybėmis atsakovas, nenorėdamas, kad galutinai nutrūktų jo ryšiai su sūnumi, priverstas elgtis atsargiai, prisitaikyti prie susiklosčiusių aplinkybių. Taigi jo kaltės irgi yra, nes jis bjauriai bendrauja su vaiko motina. Tai rodo šalių pokalbiai elektroniniu paštu. Teismo vertinimu, tėvo valdžios apribojimas byloje nustatytomis aplinkybėmis nutrauktų galutinius tėvo ir sūnaus ryšius, neatitiktų vaiko interesų ir teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tėvystė visų pirma yra pareigos vaikui, o ne teisės į vaiką, todėl apeliantas, turėjo ir turi suprasti, kad nesimatydamas su vaiku 5 metus, gali susidurti su sunkumais bendraujant, užmezgant ryšį su vaiku, vaiko nenoru bendrauti su tėvu. Ryšio užmezgimas su vaiku gali pareikalauti nemažų atsakovo pastangų. Vien domėjimosi sūnaus gyvenimu neužtenka. Byloje yra duomenų, kad atsakovo domėjimasis vaiku nebuvo vienareikšmis, jis pagal savo suvokimą siekė pareigų vaikui vykdymo negaudamas duomenų apie vaiką, kreipėsi į atitinkamas institucijas, kad šios suteiktų jam pagalbą: siūlė 2015-04-16 sūnaus mokytojai D. J. pervesti pinigus, kad šioji padengtų sūnaus išlaidas mokykloje ( t.2, b.l. 96).Tą liudija ir ieškovės įtarimai, kad atsakovas E. M. gali vaiką net pagrobti. E. M. jai 2012-04-21 tvirtino „Atvežk vaiką ir aš jį išlaikysiu“ (t.1, b.l.92)

Apeliantas nurodo, kad teismas neturėjo teisės apklausti nepilnamečio vaiko posėdžio metu, o jei jau apklausė, tai turėjo skirti ekspertizę vaiko gebėjimui suvokti aplinką bei ieškovės poveikio vaikui nustatymui. Su šiuo tvirtinimu teismas nesutinka dėl tos priežasties, kad bylos nagrinėjimo dalykas yra ne tėvo teisė į vaiką, bet tėvo pareigos vaikui. Kadangi faktiškai tėvas iš dalies jau nušalintas nuo dalyvavimo vaiko auklėjime, tai per laiką nuo 2010 m., kai E. M. nesimatė su sūnumi A. M., vaiko nuomonė iš tiesų suformuota ieškovės ir tos aplinkos, kurioje jis gyvena. Be to, atsakovo E. M. vartojami išsireiškimai elektroniniam pašte , jeigu juos vaikas žino, turi įtakos vaiko vertinimams.

Tiek tarptautiniuose (Jungtinių Tautų vaiko tei­sių kon­ven­ci­jos 12 str.), tiek nacionaliniuose teisės aktuose (CK 3.177, 3.164 str.) teismas, sprendžiantis ginčą dėl vaiko, įpareigojamas išsiaiškinti vaiko nuomonę. Teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus (CK 3.177 str.). Pirmosios instancijos teismas posėdžio metu atmetė ieškovo prašymą skirti ekspertizę, nes šios bylos dalykas yra atsakovo gebėjimas įgyvendinti tėvo valdžią, šioje byloje nėra nagrinėjamas ginčas dėl vaiko. Teismas turėjo teisę sužinoti vaiko nuomonę, apklausė šalių sūnų. Apklausos metu atsakovo sūnus nurodė, kad nenori bendrauti su tėčiu, nes jis nėra geras, neatsiunčia dovanų, jo nesupranta.

Atsakovas apeliaciniame skunde pripažįsta, kad jis neteikė vaikui išlaikymo nuo 2010 m., bei nėra sumokėjęs ieškovei priteisto išlaikymo įsiskolinimo. Apelianto nuomone, išlaikymo mokėjimas nagrinėjant pareikštą reikalavimą dėl neterminuoto tėvų valdžios apribojimo neturi reikšmės. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais atsakovo argumentais, nes išlaikymo neteikimas liudija nesirūpinimą vaiku, t.y. nesirūpinimą kasdieninių jo poreikių tenkinimu. Tačiau nagrinėjamojoje byloje nenustatyta atsakovo tyčia neteikti vaikui išlaikymo, perkelti pareigą vienai ieškovei jį auklėti ir išlaikyti.

Tėvų valdžios turinys nustatytas CK 3.155 straipsnio 2 dalyje – tai tėvų teisė ir pareiga dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaiką, rūpintis jo sveikata, išlaikyti, sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Teisėjų kolegija pažymi, kad tėvų valdžia yra skirta įgyvendinti prigimtinėms vaiko teisėms, ji apima tėvų su savo vaikais susijusias ne tik teises, bet ir pareigas, todėl yra privaloma ir nė vienas iš tėvų neturi teisės atsisakyti pareigos įgyvendinti tėvų valdžią. Tėvų, nevykdančių savo pareigų vaikams, veiksmai ar neveikimas laikytini priešingais teisei. Vengiant vykdyti savo pareigas, taikomas tėvų valdžios apribojimas (CK 3.180 str.). Atsakovo vengimas teikti išlaikymą motyvuojant, tuo, kad jis nėra pripažintas J. K. ir tokio sprendimo jis vykdyti neprivalo, yra iš dalies pateisinamas ir ta prasme, kad jis nebuvo pateiktas vykdyti priverstinai per laiką, kol šalys teisminiu keliu sprendė kylančius ginčus dėl bendravimo su vaiku tvarkos, po to-jau dėl tėvystės teisių apribojimo.

Atsakovas pripažįsta, kad jis apie teismo sprendimą, kuriuo iš jo priteistas išlaikymas ir išlaikymo įsiskolinimas yra tinkamai informuotas ir su juo susipažinęs. Atsakovo nuogąstavimai, kad išlaikymui skirtus pinigus, atsakovė panaudos ne vaiko, o savo poreikių tenkinimui, yra nesusiję su išlaikymo prievolės teikimo privalomumu, nes CK 3.203 str. nustato, kad vaikui skirtas išlaikymas privalo būti naudojamas tik vaiko interesams, o išlaikymas, kurį jo tėvai panaudoja ne vaiko interesams, yra išieškomas. Tai, kad ieškovė nenurodo atsakovui, kokių reikalingų daiktų reikia vaikui, atskleidžia tik šalių konfliktinius santykius, tiesiogiai nepatvirtina atsakovo prielaidos, kad ieškovė galimai išlaikymui skirtas lėšas panaudos kitiems tikslams. Bet išlaikymo atsakovas neteikė iš dalies ir dėl ieškovės kaltės : ji, negaudama išlaikymo nuo 2010 metų, neteikė Utenos rajono apylinkės teismo sprendimo dėl išlaikymo išieškojimo vykdymui nustatyta tvarka, kreipėsi tik 2013 m. į Vaikų išlaikymo fondo administraciją prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl išmokos vaikui skyrimo, tuo pačiu bendraudama su vaiko tėvu ir veikdama vaiko interesais, galėjo nurodyti tėvui jo prašymu kokių sūnaus poreikių tenkinimas yra aktualus tuomet, kai jis klausdavo apie daiktų vaikui reikalingumą, nes žinojo, kad atsakovas pats nori įteikti vaikui jam reikalingus daiktus. Ieškiniu ji tvirtina, kad tėvas vaiku nesirūpina ir juo nesidomi, kad ji jam jo prašymu suteikia visą reikalingą informaciją, kas neatitinka tikrovės. Pagal CK 3.156 str. 1 d. tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios, o nagrinėjamu atveju ieškovė tėvo pareigą dalyvauti vaiko auklėjime palaikant su juo ryšį bei teikiant jam materialinę paramą, kurią jam, gyvenančiam kitoje valstybėje jas vykdyti dėl atstumo, kalbos ir kt. objektyvių priežasčių sudėtingiau, ignoravo naudodamasi tuo, kad vaikas auga su ja.

Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi reikšmės ginčo sprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl pasakyto Utenos rajono apylinkės teismo sprendimas naikinamas, priimamas naujas sprendimas ieškinį atmesti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies pirmuoju punktu,

nusprendžia:

Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Ieškovės. V. T. ieškinį atsakovui E. M., institucijai teikiančiai išvadą Utenos rajono savivaldybės Vaikų teisių apsaugos skyrius, dėl neterminuoto tėvo valdžios apribojimo atmesti.