- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-16
- Bylos Nr.
- A-63-1709-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virgilijus Valančius (pirm.), Antanas Ablingis, Roma Sabina Alimienė (pran.)
- Pareiškėjas
- L., L. K.
- Atsakovas
- Lietuvos bankui
- Trečiasis asmuo
- akcinei bendrovei „Parex bankas“
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (pranešėja) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. K. skundą atsakovui Lietuvos bankui, trečiajam suinteresuotam asmeniui akcinei bendrovei „Parex bankas“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas L. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2 – 4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Lietuvos banką (toliau – ir atsakovas) išnagrinėti jo 2009 m. liepos 23 d. pareiškimą ir įvertinti AB „Parex bankas“ veiklą pagal 2009 m. liepos 23 d. pareiškime nurodytus įstatymų pažeidimus; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas nurodė, kad 2009 m. birželio 22 d. kaip individualios įmonės „Talka“ savininkas kreipėsi į Lietuvos banko Kreditų priežiūros departamentą, dėl AB „Parex bankas“ veiklos, kuri, jo nuomone, pažeidė Bankų įstatymo 1 straipsnį, 4 straipsnį, 64 straipsnį ir 67 straipsnį bei Finansų įstaigų įstatymo 1 straipsnį, 3 straipsnį, 50 straipsnį bei Civilinio kodekso nuostatas. Tačiau Kredito įstaigų priežiūros departamento direktorius 2009 m. birželio 30 d. raštu Nr. S2009/(12.7-1200)-12-1816 pareiškimą priimti atsisakė, nurodydamas, jog keliami klausimai yra nesusiję su Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamento atliekama kredito įstaigų priežiūra. Nesutikdamas su tokia Departamento pozicija 2009 m. liepos 23 d. pareiškimu kreipėsi į Lietuvos banko Valdybą, nurodydamas, kad tokia pozicija atsisakoma vykdyti Lietuvos bankui įstatymais priskirtas priežiūros pareigas. Tačiau Lietuvos banko 2009 m. rugpjūčio 4 d. atsakyme Nr. 04-2186 nurodyti pažeidimai nebuvo nagrinėti, kilusį ginčą traktuojant kaip ginčą, kilusį tarp ūkinių subjektų dėl sudarytų sutarčių, o ne kaip galiojančių ir atsakovo priežiūrai priskirtų įstatymų pažeidimą. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos bankas, atsisakydamas priimti nagrinėjimui jo pareiškimus, negalėjo ir spręsti bei daryti išvados, kad jo pareiškimuose nurodomi AB „Parex bankas“ įstatymų pažeidimai tėra tik ūkinis ginčas, o ne įstatymų pažeidimai. Tokiai išvadai priimti reikia bent išnagrinėti pareiškimus ir motyvuotai atsakyti. Pažymėjo, jog pareiškimuose buvo nurodoma apie AB „Parex bankas“ įvykdytus įstatymų pažeidimus pagal Civilinio kodekso XLIV („Banko indelis“) bei XLVI („Banko sąskaita“) skyrius, todėl tai nėra ūkio subjektų ginčas dėl sutarčių interpretacijos, kaip teigia atsakovas. Papildomai buvo pateiktos ir tarp banko bei jo įmonės sudarytos sutartys tik dėl to, kad bankas netektų pagrindo savo įvykdytų įstatymų pažeidimų teisinti sudarytų sutarčių nuostatomis. Rėmėsi Bankų įstatymo 3 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos banko įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 2 dalies 2 punktu. Teigė, jog kadangi nėra išskiriamas kuris nors vienas arba keli įstatymai, tai Lietuvos bankui privaloma vykdyti visas su bankais susijusių įstatymų priežiūros funkcijas, taip pat ir Civilinio kodekso dalies, liečiančios bankų sritį, priežiūrą. Taip pat rėmėsi Bankų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, 45 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 2 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktais. Pažymėjo, jog kadangi Bankų įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu Lietuvos bankas išduoda ir atšaukia licencijas, kontroliuoja bankų veiklą pagal išduotas licencijas Lietuvos Respublikoje veikiantiems bankams, tai jo pareiškime du pirmi klausimai (t. y. be įmonės žinios atliktas pinigų pervedimas iš įmonės atsiskaitomosios sąskaitos bei vienašališka banko iniciatyva atliktas terminuoto indėlio sutarties nutraukimas), jau tiesiogiai patenka į Lietuvos banko išduotos licencijos priežiūros sritį, todėl atsisakymas kontroliuoti bankų veiklą pagal Lietuvos banko išduotas licencijas, yra tiesioginis įstatymų nesilaikymas. Be to, akcentavo, kad Lietuvos bankas negalėtų vykdyti licencijos atšaukimo, jeigu atsisakytų vertinti licencijuojamą bankų veiklą, nes negalėtų turėti nei pagrindo, nei priežasties, nei motyvacijos licencijos atšaukimui. Kaip vienas iš licencijos atšaukimo šaltinių galėtų būti ir jo pareiškimai Lietuvos bankui. Manė, kad Lietuvos bankas, vengdamas vertinti veikiančių kredito įstaigų veiklą pagal įstatymų reikalavimams, ne tik stengiasi taip išvengti vykdyti įstatymais jam pavestas priežiūros bei kontrolės funkcijas, bet ir permesti tas specializuotas funkcijas bendrosios kompetencijos teismams.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepimu į skundą (b. l. 31 – 33) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad 2009 m. birželio 22 d. pareiškimą Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamentui ir 2009 m. liepos 23 d. pareiškimą Lietuvos banko valdybai pateikė L. K. individuali įmonė „Talka“ (raštuose nurodomi juridinio asmens duomenys; keliami su įmonės ir banko santykiais susiję klausimai; įmonės savininko parašas patvirtintas įmonės antspaudu). Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamento 2009 m. birželio 30 d. raštu ir Lietuvos banko 2009 m. rugpjūčio 4 d. raštu taip pat buvo atsakyta L. K. individualiai įmonei „Talka“. Tai, kad pareiškėjas yra individualios įmonės „Talka“ savininkas ir įmonės pareiškimų nagrinėjimo metu buvo šios įmonės vadovu, neduoda pagrindo teigti, kad anksčiau minėtus pareiškimus pateikė ne juridinis asmuo, o L. K.. Pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nepateikia jokios informacijos, susijusios su tuo, kokios jo teisės ar įstatymų saugomi interesai buvo pažeisti ir kaip buvo pažeisti Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamento 2009 m. birželio 30 d. raštu ir Lietuvos banko 2009 m. rugpjūčio 4 d. raštu atsakius L. K. individualiai įmonei „Talka“, kokios jo teisės ir kaip būtų apgintos, jei teismas patenkintų jo reikalavimą. Manė, kad vien tai, jog pareiškėjas yra L. K. individualios įmonės „Talka“ savininkas ir įmonės pareiškimų nagrinėjimo metu buvo įmonės vadovas (2009 m. rugpjūčio 31 d. įsiteisėjo Kauno apygardos teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo L. K. individualiai įmonei „Talka“, todėl nuo 2009 m. rugpjūčio 31 d. dienos L. K. individualios įmonės „Talka“ savininkas ir buvęs vienasmenis valdymo organas L. K. neteko teisės veikti įmonės vardu, o įmonei turi teisę atstovauti tik teismo paskirtas įmonės administratorius (Individualių įmonių įstatymo 7 str. 1 ir 5 d., Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 d. 2 p., 11 str. 3 d. 9 p.), savaime neduoda pagrindo teigti, kad nagrinėjant L. K. individualios įmonės „Talka“ pareiškimus ir į juos atsakant buvo pažeistos pareiškėjo teisės ar įstatymų saugomi interesai. Taip pat paaiškino, kad 2009 m. birželio 22 d. ir 2009 m. liepos 23 d. pareiškimai, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsniu, Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Lietuvos banke taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos banko valdybos pirmininko 2007 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. 02-203, Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, buvo priimti, išsiaiškinta jų esmė, parengti atsakymai ir išsiųsti pareiškimus pateikusiam asmeniui. Atsakymuose į pareiškimus buvo nurodytos teisės aktų normomis pagrįstos atsisakymo tenkinti pareiškimuose pateiktus prašymus priežastys. Manė, kad skunde pateikiamas Lietuvos banko įstatymo normų aiškinimas yra nepagrįstas, o skunde nurodytos Lietuvos banko įstatymo normos ir kiti Lietuvos banko veiklą reglamentuojantys teisės aktai nenustato Lietuvos bankui ne tik pareigos, bet ir teisės prižiūrėti, kaip kredito įstaigos laikosi konkrečių su klientais sudarytų sutarčių ir šias sutartis reglamentuojančių Civilinio kodekso normų. Lietuvos bankui įstatymais suteikti įgaliojimai atlikti kredito įstaigų priežiūrą skirti tik teisės aktuose nustatytų reikalavimų, užtikrinančių saugią ir patikimą bankų veiklą, vykdymo kontrolei atlikti. Tokia išvada darytina atsižvelgus į Lietuvos banko įstatymo 7 ir 8 straipsnių nuostatas (nustatyta, kad Lietuvos bankas įstatyme nustatytas funkcijas, įskaitant ir kredito įstaigų priežiūros funkciją, atlieka įgyvendindamas pagrindinį tikslą – palaikyti kainų stabilumą), Bankų įstatymo 1 straipsnio 1 dalį (nustatyta, kad šio įstatymo tikslas – taip reglamentuoti bankų priežiūrą, kad bankų sistema būtų stabili, patikima, efektyvi ir saugi), kitas kredito įstaigų priežiūrą apibrėžiančias ir konkrečias su kredito įstaigų priežiūros funkcijos atlikimu susijusias Lietuvos banko teises ir pareigas nustatančias įstatymų normas (Lietuvos banko įstatymo 45, 46 str., Finansų įstaigų įstatymo 50 str., Bankų įstatymo 67, 69, 72, 73 str.). Minėtų Lietuvos banko įstatymo normų aiškinimas, kaip nustatančių Lietuvos bankui pareigą kontroliuoti, kaip bankai laikosi su klientais sudarytų sutarčių ir Civilinio kodekso normų, kartu reikštų, kad Lietuvos bankas turi teisę vykdydamas tokią kontrolę reikalauti iš bankų pateikti informaciją, duoti jiems privalomus vykdyti rašytinius nurodymus, taikyti jų teises ribojančias įstatyme nustatytas poveikio priemones ir pan., ir toks aiškinimas ne tik būtų nesuderinamas su bankų priežiūrą reglamentuojančių normų turiniu ir tikslais, bet ir prieštarautų viešosios teisės principams, kad viešojo administravimo subjektui leidžiama elgtis tik taip, kaip numatyta jo veiklą reglamentuojančiose teisės normose, ir kad viešosios teisės normos, ypač susijusios su asmens teisių ribojimu, aiškinant negali būti išplečiamos.
Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Parex bankas“ atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 73 – 74) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
AB „Parex bankas“ nurodė, kad pritaria atsakovo pozicijai, jog pareiškėjo pareiškime išdėstyti reikalavimai nėra priežiūros dalykas Lietuvos banko įstatymo 44 straipsnio 2 dalies prasme. Šis straipsnis numato baigtinį sąrašą veiksmų, kurie apima kredito įstaigų veiklos priežiūrą. AB „Parex bankas“ veiksmai, kuriuos pareiškėjas apskundė Kredito įstaigos priežiūros departamentui, kyla iš AB „Parex bankas“ ir pareiškėjo sutartinių santykių, todėl jie nepatenka į Lietuvos banko atliekamos kreditų įstaigų veiklos priežiūros sritį. Iš sutartinių santykių tarp Banko ir kliento kylantys ginčai turėtų būti sprendžiami tarp šalių derybų keliu arba teisme.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimu (b. l. 90 – 95) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Teismas nustatė, kad L. K. individuali įmonė „Talka“ 2009 m. birželio 22 d. kreipėsi į Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamentą su pareiškimu, kuriuo prašė ištirti, ar AB „Parex bankas“ be įmonės žinios nurašydamas lėšas iš įmonei priklausančios sąskaitos nepažeidė įstatymų; laikėsi savo pačio siūlomų sutarčių; nutraukdamas terminuoto indėlio sutartį nepažeidė įstatymų; atskleidė visą esminę informaciją, reikalingą garantijos sutarčiai sudaryti. Atsakydamas į 2009 m. birželio 22 d. L. K. individualios įmonės „Talka“ kreipimąsi, Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamentas 2009 m. birželio 30 d. rašte nurodė, kad keliami klausimai nesusiję su Lietuvos banko kredito įstaigų priežiūra ir departamentas neįgaliotas jų spręsti. L. K. individuali įmonė „Talka“ 2009 m. liepos 23 d. Lietuvos banko valdybai pateiktu pareiškimu prašė pakartotinai išnagrinėti 2009 m. birželio 22 d. pareiškime nurodytas aplinkybes. Lietuvos banko 2009 m. rugpjūčio 4 d. raštu L. K. individualiai įmonei „Talka“ išaiškinta, kad pareiškimuose keliami klausimai susiję su AB „Parex bankas“ sudarytomis sutartimis su įmone, todėl tokio pobūdžio ginčai sprendžiami teismuose. Teismas pažymėjo, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, o 23 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodoma, kas gali būti skundo dalyku – konkretus skundžiamas veiksmas (neveikimas) ar aktas, jo įvykdymo (priėmimo) data. Teismui teikiami skundo reikalavimai turi būti formuluojami skundžiamo akto ar veiksmo (neveikimo) atžvilgiu, nurodant kokiu Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 2 – 4 punktuose nurodytu būdu pareiškėjas siekia apginti pažeistas teises ar įstatymų saugomus interesus. Pabrėžė, jog atsižvelgus į minėtuose straipsniuose įtvirtintas nuostatas, skundo reikalavimu turi būti formuluojamas asmens prašymas teismui priimti tokį patvarkymą, kuris tiesiogiai pakeistų tarp ginčo šalių esantį materialinį teisinį santykį, o priimtas teismo sprendimas sukeltų atitinkamas teisines pasekmes kitai bylos šaliai. Todėl sprendžiant skundo (prašymo) reikalavimus, kiekvienu atveju nustatytinas pareiškėjo materialinis teisinis suinteresuotumas. Taip pat nurodė, kad Individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo. Civilinio kodekso 2.33 straipsnio 1 dalyje sakoma, kad juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme. Taigi, individuali įmonė, būdama teisinių santykių subjektu, gali įgyti teises bei susikurti pareigas veikdama per savo valdymo organus, atstovus, sudarytus ir veikiančius pagal įstatymą ar steigimo dokumentus, įstatus. Atkreipė dėmesį, kad 2009 m. birželio 22 d. bei 2009 m. liepos 23 d. pareiškimais į Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamentą bei Lietuvos banką kreipėsi ne pareiškėjas L. K., o L. K. individuali įmonė „Talka“. Minėtuose pareiškimuose keliami klausimai susiję su L. K. individualios įmonės „Talka“ bei AB „Parex bankas“ santykiais, kur abejojama dėl banko teikiamų paslaugų bei sutarčių vykdymo atitikimo teisės aktų reikalavimams. Kauno apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi L. K. individualiai įmonei „Talka“ buvo iškelta bankroto byla, įmonės administratoriumi paskirtas V. K.. Minėta nutartis apskųsta nebuvo ir įsiteisėjo („Liteko“ duomenų bazė). Nurodė, kad Įmonių bankroto įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje sakoma, jog įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų. Pagal minėto įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 1 punktą, 11 straipsnio 3 dalies 9 punktą, bankrutuojančią įmonę atstovauti gali paskirtas administratorius arba jo įgaliotas asmuo. Įvertinęs minėtų teisės aktų nuostatas, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju dėl atsakovo veiksmų su atitinkamais skundo reikalavimais, įrodžius šių reikalavimų materialinį teisinį suinteresuotumą (pažeistų teisių ar interesų apgynimas) galėtų kreiptis ne pareiškėjas, o L. K. individualios įmonės „Talka“ vardu veikdamas administratorius ar jo įgaliotas asmuo. Tuo tarpu L. K. nėra 2009 m. birželio 22 d. bei 2009 m. liepos 23 d. pareiškimuose nurodytų santykių (tarp įmonės ir banko) dalyviu. Teismo vertinimu, nei skunde teismui, nei teisminio nagrinėjimo metu L. K. nepateikė jokių argumentų, kuriuos vertinant galima būtų spręsti, jog teismui formuluojamų reikalavimų tenkinimas pareiškėjui kaip fiziniam asmeniui, sukurtų teisines pasekmes, t. y. pakeistų tarp jo ir atsakovo bei trečiųjų asmenų susiklosčiusių santykių turinį. Pastebėjo, jog teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius pareiškėjų materialinio teisinio suinteresuotumo, skundas yra atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A822-187/2009, Nr. A11-443/2005, A143-898/2008, A502-304/2009; Administracinių teismų praktika Nr. 7, p. 124-131). Esant tokiai teisinei bei faktinei situacijai, teismas sprendė, kad pareiškėjo skundo reikalavimo tenkinimas nesukurs pareiškėjui jokių teisnių pasekmių, todėl jį atmetė. Nurodė, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nurodoma, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundo reikalavimai atmesti, teismas netenkino ir prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 97 – 98) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Dėl AB „Parex bankas“ veiksmų pareiškėjo individuali įmonė tapo nemoki, kas lėmė įmonės bankrotą. Pagal Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 2 ir 4 punktus jo asmeninis turtas yra susietas su įmonės turtu bei įsipareigojimais. Individualios įmonės bankroto atveju pasibaigus įmonės turtui, likę kreditoriniai reikalavimai būtų nukreipti prieš jį asmeniškai. Todėl pareiškėjas turi materialinį suinteresuotumą byloje.
2. Iš Kauno apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 19 d. nutarties matyti, kad bendraatsakoviu L. K. individualios įmonės „Talka“ bankroto byloje yra patrauktas ir jis.
3. Į teismą pareiškėjas kreipėsi, nes įstatymiškai negalėjo įpareigoti bankrutuojančios įmonės administratorių kreiptis į teismą ar bent svarstyti šį klausimą kreditorių susirinkime, nes pirmasis kreditorių susirinkimas nebuvo įvykęs.
4. Skundas buvo teikiamas siekiant nustatyti teisingus, privalomus ir visuomenės vienareikšmiškai suprantamus bei aiškius Lietuvos Respublikoje veikiančių bankų veiklos priežiūros kriterijus. Neištyrus skundo iš esmės visuomenė lieka klaidinama dėl įstatymais apibrėžtų ir Lietuvos banko savaip traktuojamų bankų priežiūros funkcijų bei apimties.
5. Teismas neatsižvelgė į tai, kad AB „Parex bankas“ nekilo abejonių dėl pareiškėjo teisinio suinteresuotumo ar jam kylančių teisinių pasekmių, nes jis prašė priteisti iš pareiškėjo ne jam, o jo individualiai įmonei suteiktą kreditą.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 116 – 117) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamento 2009 m. birželio 30 d. raštu ir Lietuvos banko 2009 m. rugpjūčio 4 d. raštu atsakant į L. K. individualios įmonės „Talka“ pareiškimus nebuvo padarytas joks poveikis pareiškėjo teisėms, pareigoms ar teisėtiems interesams, įskaitant jo teises, pareigas ir interesus L. K. individualios įmonės „Talka“ bankroto byloje. Pareiškėjo skundo reikalavimo patenkinimas ar nepatenkinimas šioje byloje taip pat negali pakeisti pareiškėjo statuso įmonės bankroto byloje, sumažinti įmonei ar pareiškėjui bankroto byloje pareikštus reikalavimus arba kitaip pakeisti apeliaciniame skunde nurodytų pareiškėjo ir L. K. individualios įmonės „Talka“ arba pareiškėjo ir AB „Parex bankas“ santykių turinio. Pareiškėjui neribojama galimybė įstatymuose numatytais būdais ginčyti AB „Parex bankas“ veiksmus ir ginti savo teises ir interesus individualios įmonės bankroto byloje arba kitose civilinėse bylose.
2. Teismo sprendimas negali daryti įtakos bankroto byloje teismo priimtoms nutartims ar įmonės kreditorių galimybėms reikšti reikalavimus vien dėl to, kad šioje administracinėje byloje nagrinėjamas skundas dėl Lietuvos banko įpareigojimo atlikti veiksmus, o nesprendžiami klausimai dėl pareiškėjo ar kitų asmenų teisių ir pareigų L. K. individualios įmonės „Talka“ bankroto byloje.
3. Aplinkybės dėl AB „Parex bankas“ laidavimo sutartimi pagrįstų reikalavimų pareiškėjui nebuvo minimos L. K. individualios įmonės „Talka“ pareiškimuose Lietuvos bankui ir jis šių aplinkybių atsakydamas įmonei į pareiškimus nenagrinėjo. Todėl šis argumentas neturėtų būti laikomas svarbiu sprendžiant dėl pareiškėjo materialinio teisinio suinteresuotumo byloje.
4. Pareiškėjas, siekdamas, kad būtų nustatyti teisingi, privalomi ir visuomenei vienareikšmiškai suprantami ir aiškūs Lietuvos Respublikoje veikiančių bankų veiklos priežiūros kriterijai, manytina, į teismą kreipėsi siekdamas apginti viešąjį interesą, tačiau juridinio pagrindo, kuriuo vadovaudamasis pareiškėjas galėtų ginti viešąjį interesą, nėra.
Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Parex bankas“ atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 118 – 119) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas nenurodo aplinkybių, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, kad jis turėjo teisę kreiptis į teismą su skundu, prašydamas įpareigoti atsakovą priimti nagrinėti L. K. individualios įmonės „Talka“ pareiškimus, taip pat nenurodo, kokios konkrečios jo teisės ir saugomi interesai buvo pažeisti ir kaip buvo pažeisti atsakovui atsisakius tenkinti jo individualios įmonės pareiškimus, nenurodo, kokios konkrečiai jo teisės ir kaip būtų apgintos patenkinus reikalavimą. Suinteresuotumas įmonės bankroto byloje nėra pagrindas daryti išvadą, kad L. K. yra tinkamas pareiškėjas byloje.
2. Tiek bankroto procedūra, tiek kreditorinių reikalavimų tenkinimas yra reglamentuojamas įstatymu, o skundžiamas sprendimas niekaip neapsunkina AB „Parex bankas“, kaip kreditoriaus, teisių, neužkerta galimybės reikšti kreditorinį reikalavimą įstatymo nustatyta tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byloje yra kilęs ginčas dėl to, ar pagrįstai Lietuvos bankas netenkino pareiškėjo individualios įmonės „Talka“ pareiškimo.
Byloje nustatyta, kad L. K. individuali įmonė „Talka“ 2009-06-22 kreipėsi į Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamentą, pareiškime nurodydama, kad iš įmonės atsiskaitomosios sąskaitos be įmonės sutikimo AB Parex banke išimtos piniginės lėšos. AB Parex bankas paaiškino, kad toks nurašymas buvo atliktas vadovaujantis 2008-05-15 tarp pareiškėjo įmonės ir AB Parex banko Finansų maklerio skyriaus sudaryta sutartimi Nr. 20080515-3276. Taip pat šiame pareiškime nurodyta ir daugiau, pareiškėjo manymu, AB Parex banko sutartinių reikalavimų netinkamo vykdymo ( b.l. 5-7). Šis pareiškėjo reikalavimas teisme nagrinėti nepriimtas, kaip paduotas praleidus ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.
L. K. individuali įmonė 2009-07-23 pareiškimu kreipėsi į Lietuvos banko valdybą, pareikime nurodydama, kad kreipiasi dėl 2009-06-30 Lietuvos banko Kredito priežiūros departamento atsakymo į įmonės šiam departamentui paduotą 2009-06-22 pareiškimą dėl AB Parex banko veiksmų. Šiame pareiškime prašoma Lietuvos banko valdybos išspręsti jo 2009-06-22 pareiškime Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamentui nurodytus klausimus (b.l. 9). Dėl gauto į šį pareiškimą Lietuvos banko 200-08-04 atsakymo, adresuoto L. K. individualiai įmonei „Talka“, skundas teisme priimtas ir išnagrinėtas, pareiškėjo skundas atmestas. Būtent dėl šio sprendimo pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą.
Iš bylos medžiagos matyti, kad į Lietuvos Banko valdybą su pareiškimu kreipėsi L. K. IĮ „Talka“. Pareiškime keliami klausimai yra susiję su minėtos įmonės bei AB Parex banko sutartiniais santykiais. Lietuvos bankas atsakymą taip pat siuntė individualiai įmonei „Talka“.
Byloje yra duomenys, kad Kauno apygardos teismo 2009 m rugpjūčio 19 d. nutartimi (nutartis įsiteisėjo 2009-08-31) L. K. individualiai įmonei „Talka“ iškelta bankroto byla, įmonei paskirtas administratorius. Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų, o bankrutuojančią įmonę gali atstovauti paskirtas administratorius arba jo įgaliotas asmuo. ( Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 7 straipsnio 2 dalis, 10 straipsnio 4 dalies 1 punktas, 11 straipsnio 3 dalies 9 punktas ). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas įgaliotas atstovauti bankrutuojančią įmonę „Talka“.
ABTĮ 5 straipsnis nustato teisę kreiptis gynybos į teismą. Minėto straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.
Skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo ( neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. ( ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis). Tačiau iš nurodytų nuostatų seka išvada, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas. Teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės ( intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises ( įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės ( interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Nenustatęs nurodytų aplinkybių, teismas turi atmesti skundą ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad į Lietuvos banką 2009-07-23 kreipėsi ne pareiškėjas, bet L. K. individuali įmonė „Talka“.
Šiame pareiškime, kaip jau buvo minėta, keliami klausimai , susiję su IĮ „Talka“ ir AB Parex banko sutartiniais santykiais. Pareiškėjas nėra šių sutartinių santykių dalyvis, taip pat po bankroto bylos iškėlimo nėra įgaliotas atstovauti bankrutuojančią įmonę.
Pagal bylos duomenis į L. K. individualios įmonės „Talka“ Lietuvos bankui rašytą pareiškimą yra atsakyta. L. K., kaip fizinis asmuo, bankui jokių prašymų nėra pateikęs. Atstovauti bankrutuojančią įmonę pareiškėjas teismo sprendimo priėmimo metu įgaliotas nebuvo.
Pirmos instancijos teismas , atmesdamas pareiškėjo reikalavimus, visas nurodytas aplinkybes išsamiai įvertino , teisingai taikė procesinės ir materialinės teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvadomis ir papildomai jų nekartoja.
ABTĮ 131 straipsnis, įtvirtina prisidėjimo prie apeliacinio skundo tvarką. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, turintys teisę paduoti apeliacinį skundą, gali prisidėti prie paduoto apeliacinio skundo, paduodami rašytinį prašymą apeliacinės instancijos teismui.
ABTĮ 130 straipsnis nustato, kad apeliacinį skundą gali paduoti visi proceso dalyviai. UAB Skirnuva nėra šios administracinės bylos proceso dalyvis, todėl neturi teisės paduoti apeliacinį skundą.. ABTĮ 131 straipsnis ne proceso dalyviams nenumato teisės prisidėti prie apeliacinio skundo, todėl prisidėjimas prie apeliacinio skundo nenagrinėjamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo L. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.