Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2012-09-28 · Civilinė byla Nr. 2A-1314-125/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-09-28
Bylos Nr.
2A-1314-125/2012
Teisminio proceso Nr.
2-43-3-01360-2011-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Bronius Valius (pirm.), Irma Čuchraj, Audrius Saulėnas
Atsakovas
Z. M.
Ieškovas
G. L.
Trečiasis asmuo
R. M.

Pranešėjas Bronius Valius Civilinė byla Nr. 2A-1314-125/2012

Teisėja Nijolė Bagdonienė Proceso Nr. 2-43-3-01360-2011-6
Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 42.4; 99.5; 121.21
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2012 m. rugsėjo 28 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Broniaus Valiaus, kolegijos teisėjų Irmos Čuchraj, Audriaus Saulėno, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovo Z. M. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. L. ieškinį atsakovui Z. M., trečiasis asmuo R. M., dėl avanso, nuostolių ir palūkanų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo 12 000 Lt avanso, 2 000 Lt turėtų nuostolių, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2008-11-07 su atsakovu sudarė preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo už 50 000 Lt parduoti 12,2400 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), o ieškovas įsipareigojo šį žemės sklypą nupirkti, sutartis 2008-11-07 buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Ieškovas nurodė, jog pagal preliminariąją sutartį dalimis per keletą kartų sumokėjo atsakovui 12 000 Lt avansą. Pagrindinė žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta iki 2010-12-31. Baigiantis sutarties galiojimo terminui, 2010 m. rugsėjo mėnesį susitiko šalys ir šalių dokumentus tvarkęs M. M.. Ieškovas pareikalavo dokumentų, įrodančių, kokie veiksmai atlikti. Buvo pateiktas 2010 m. gegužės mėnesio VST leidimas ir kiti dokumentai. Vėliau atsakovas informavo, kad yra kitas pirkėjas, kuris už sklypą mokės daugiau, todėl jis sklypo nebeparduos. 2010 m. spalio mėnesį atsakovas pranešė, kad nebegali parduoti žemės sklypo, nes jį pasidalijo lygiomis dalimis su sutuoktine. Atsakovo iniciatyva preliminarioji sutartis buvo išregistruota. Ieškovas teigė, kad preliminarioji sutartis nebuvo įvykdyta dėl atsakovo kaltės, t. y. jam atsisakius sudaryti pagrindinę žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį preliminariojoje sutartyje nurodytomis sąlygomis bei terminu. Ieškovas nurodė nereikalaujantis iš atsakovo sutarties 5.3 p. numatytos baudos, prašė grąžinti sumokėtą avansą, nes pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovo kaltės. Taip pat ieškovas nurodė, kad sutarties šalys susitarė, jog žemės sklypo paskirtis bus keičiama bei atliekamas detalusis šio sklypo planavimas, todėl atsakovas įsipareigojo notarine tvarka įgalioti ieškovą atlikti visus reikalingus veiksmus, susijusius su jam nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo paskirties keitimu bei detaliuoju planavimu, t. y. ieškovui buvo leista atlikti tam tikrus veiksmus, susijusius su žemės sklypo paskirties keitimu, dar iki pagrindinės sutarties sudarymo. Atsakovo vardu buvo užsakyti bei UAB „Drava“ atlikti nauji kadastriniai matavimai žemės sklypo ribų patikslinimui ir jų įregistravimui viešajame registre. Ieškovo pavedimu M. M. sumokėjo už šią paslaugą 2 000 Lt. Kadangi darbai atlikti atsakovo naudai, ieškovas nurodė, kad atsakovas turi atlyginti turėtas išlaidas – 2 000 Lt.

Žemesnės instancijos teismas

Šilutės rajono apylinkės teismas 2012-02-08 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo 12 000 Lt avanso, 1 000 Lt išlaidų, 5 proc. metinių palūkanų nuo 13 000 Lt, skaičiuojamų nuo 2011-07-26 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, 390 Lt žyminio mokesčio ir 2 325 Lt už advokato pagalbą ieškovui bei 29,56 Lt pašto išlaidų į valstybės biudžetą, kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nustatė, jog šalys 2008-11-07 sudarė preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, kuria susitarė, kad atsakovas įsipareigojo už 50 000 Lt parduoti ieškovui jam nuosavybės teise priklausantį 12,2400 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), o ieškovas įsipareigojo šį žemės sklypą nupirkti. Pagrindinė šio žemės sklypo pirkimo– pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta iki 2010-12-31. Remdamasis bylos duomenimis teismas padarė išvadą, jog abi šalys pradžioje rūpinosi, kad pagrindinė sutartis būtų sudaryta: atsakovas 2008-11-11 notarine tvarka įgaliojo liudytoją M. M. suderinti, paruošti ir atlikti (duomenys neskelbtini) esančio 12,2400 ha ploto žemės sklypo detalųjį planą, būti šio žemės sklypo detaliojo plano organizatoriumi, savo nuožiūra pakeisti pagrindinę tikslinę žemės sklypo naudojimo paskirtį ir suformuoti atskirus smulkesnius žemės sklypus ir atlikti kitas paslaugas. UAB „Drava“ atsakovo užsakymu patikslino šio žemės sklypo kadastrinius matavimus. Ieškovas atsakovo prašymu sumokėjo avansinius mokėjimus, iš viso 12 000 Lt, tačiau pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl abiejų šalių kaltės. Teismas kritiškai vertino liudytojo M. M. parodymus ir jais nesivadovavo, kadangi jis, būdamas atsakovo įgaliotiniu ir turėjęs atstovauti jo interesams, iš tikrųjų atstovauja ieškovo, taip pat savo, kaip UAB „Wind Farm Development“ direktoriaus, interesams. Nors atsakovas ir pasidalijo ginčo sklypą su buvusia sutuoktine, tai neturėjo sukliudyti nusipirkti šį sklypą ieškovui, nes R. M. sutiko parduoti šį žemės sklypą, net ir jį pasidalijus su Z. M.. Taip pat teismas pažymėjo, jog nė viena iš šalių raštu nepateikė kitai šaliai pretenzijos dėl esminių įsipareigojimų nevykdymo, kaip buvo numatyta sudarytos preliminarios sutarties 6.2. p. teismas laikė, kad ieškovo sumokėta 12 000 Lt suma yra avansas, kuris, sandoriui neįvykus, laikytinas be pagrindo įgytomis lėšomis, ir turi būti atsakovo grąžintas ieškovui. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, jog atsakovo teiginys, kad avansu gauta 12 000 Lt suma turi būti užskaityta kaip jo minimalūs nuostoliai, nėra suformuluotas kaip priešieškinio reikalavimas, jis nepagrįstas jokiais įrodymais bei nenustatyta vien tik ieškovo kaltė dėl sandorio nesudarymo. Dėl ieškovo 2 000 Lt išlaidų, sumokėtų, atlikus žemės sklypo kadastrinių matavimų patikslinimą, kuris buvo reikalingas dėl būsimos sutarties sudarymo, teismas nurodė, jog šios išlaidos laikytinos būtinomis ir reikalingomis išlaidomis, ieškovo turėtomis, tikintis sandorio sudarymo ateityje, tačiau konstatavus abiejų šalių kaltę dėl sutarties nesudarymo, dalytinos pusiau, ir iš atsakovo priteisė 1 000 Lt ieškovo naudai.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2012-02-08 sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad teismas atmetė teiginius, jog avansu gauta 12 000 Lt suma nėra suformuluota kaip priešieškinio reikalavimas, tačiau apeliantas nurodo, jog triplike argumentavo, kodėl nereiškia priešieškinio, bei nurodė teismų praktiką, kuria remiasi pagrįsdamas savo atsikirtimus. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs abiejų šalių kaltę, nesukontroliavo netesybų dydžio, nesivadovavo CK 6.73 str. 2 d. bei pasisakė dėl priešieškinio reikalavimų suformulavimo. Teismui nustačius abipusę šalių kaltę, vadovaujantis sutarties 5.2 p., CK 6.259 str. 1 d. priteistina suma turėjo būti mažintina arba ieškinio reikalavimai neturėjo būti tenkinami. Apeliantas pažymi, jog teismas nesigilino į sudarytos preliminariosios sutarties sąlygas ir nesiaiškino perduodamų pinigų reikšmės preliminariosios sutarties kontekste. Paneigdamas šalių sutartą prievolės įvykdymo užtikrinimo būdą, kuriuo užtikrinamas baudos sumokėjimas, pirmosios instancijos teismas nepagrindė savo argumentų, neanalizavo tikrųjų šalių ketinimų, netinkamai taikė ir aiškino sutarčių sudarymą, vykdymą ir aiškino sutarčių sudarymą, vykdymą ir aiškinimą reglamentuojančias teisės normas, kai šalys aiškiai aptarė baudos dydį ir jos negrąžinimo sąlygas. Teismui neatskleidus sudarytos preliminariosios sutarties sąlygų ir perduodamų pinigų reikšmės preliminariosios sutarties kontekste, buvo neatskleista bylos esmė. Be to, apeliantas nurodo, kad teismas byloje esančius įrodymus vertino paviršutiniškai ir formaliai. Pažymi, jog teismui buvo pateiktas pakartotinis pranešimas ieškovui dėl preliminariosios sutarties nutraukimo, esant pirkėjo kaltei, tačiau teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad nė viena iš šalių nepateikė pretenzijos dėl esminių įsipareigojimų nevykdymo, kaip to reikalauja sutarties 6.2 p. Teismas nevertino ieškovo elgesio sutartiniuose santykiuose atstovaujamo profesionalaus teisininko, bonus pater familias aspektu, neanalizavo tikrųjų ieškovo ketinimų įsigyjant sklypą. Apeliantas teigia, jog dėl netinkamo procesinių normų taikymo buvo neteisingai išspręsta byla. Panaikinus teismo sprendimą, byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes yra pagrindai, numatyti CPK 327 str. 1 d. 2 p., CPK 329 str. 1 d., ir padarytų pažeidimų apeliacinė instancija negali ištaisyti.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo Šilutės rajono apylinkės teismo 2012-02-08 sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog atsakovas neįrodė, kad jis atsisakė sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį dėl rinkoje pasikeitusių nekilnojamojo turto kainų. Atsakovas teisme nurodė, kad jis buvo suradęs kitą pirkėją, kuris norėjęs įsigyti šį žemės sklypą už didesnę kainą, nei buvo numatyta preliminariojoje sutartyje. Atsakovo siekimą parduoti žemės sklypą kitam asmeniui patvirtina jo iniciatyva 2010 m. sausio mėn. įvykdytas preliminariosios sutarties išregistravimas Nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje. Ieškovas pažymi, jog reikalavimas taikyti netesybas turi būti pareikštas kaip priešieškinis, nes tai yra reikalavimas taikyti civilinę atsakomybę, o atsakovo nurodytoje teismų praktikoje dėl priešieškinio yra visiškai skirtingos situacijos nei nagrinėjamoje byloje. Teigia, jog nustačius abiejų šalių kaltę nuo netesybų šalys atleidžiamos, tačiau atsakovas privalo sugrąžinti gautą avansą kaip be pagrindo gautas lėšas, todėl apelianto motyvas, kad nustačius ne vien tik jo kaltę, jam turėjo būti priteistos netesybos, yra neteisingas ir nepagrįstas, neatitinka teisingumo bei protingumo kriterijų bei teismų praktikos. Dėl apelianto motyvų, kad teismas nesunkontroliavo netesybų dydžio ieškovas nurodo, jog teismas mažina netesybas, kai yra pareikštas reikalavimas dėl jų taikymo, o atsakovas priešieškinio nereiškė. Ieškovas teigia, kad teismas visapusiškai ir iki galo išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes bei įvertino byloje surinktus įrodymus.

Daugiau atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog šalys 2008-11-07 sudarė preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas Z. M. įsipareigojo už 50 000 Lt parduoti ieškovui jam nuosavybės teise priklausantį 12,2400 ha žemės ūkio paskirties sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), o ieškovas įsipareigojo šį žemės sklypą nupirkti. Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo sumokėtą avansą, nuostolius nurodydamas, jog pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis buvo nesudaryta dėl atsakovo kaltės. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis buvo nesudaryta dėl abiejų šalių kaltės, priteisė iš atsakovo ieškovui avansą kaip be pagrindo gautas lėšas bei pusę ieškovo prašytų priteisti nuostolių.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis bei atkreipia dėmesį, jog CK 6.156 str. įtvirtintas sutarties laisvės principas, kuris reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 str. 1 d.). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma (CK 6.189 str. 1 d., 6.200 str.). CK 6.165 str. 1 d. nustatyta, kad preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad formuojamoje kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad nors pagal preliminariąją sutartį jokie piniginiai mokėjimai ar atsiskaitymai tarp šalių neatliekami, tačiau šios išvados negalima suabsoliutinti, apskritai neigiant pinigų perdavimo pagal preliminariąją sutartį galimybę. Sutarties laisvės principas, galiojantis ir ikisutartiniuose santykiuose, leidžia šalims susitarti dėl bet kokių sąlygų, neprieštaraujančių imperatyviosioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei. Teismų praktikoje konstatuota, kad avanso mokėjimas pagal preliminariąją sutartį neprieštarauja imperatyvams, įskaitant ir CK 6.165 str. 1 d. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog šalys, sudarydamos preliminariąją sutartį, o vėliau ir sutarties pakeitimus, susitarė dėl avansinių įmokų ir ieškovas sutartas sumas sumokėjo atsakovui, t. y. per kelis sykius ieškovas sumokėjo atsakovui 12 000 Lt. Pažymėtina, jog tuo atveju, kai iki sutarties patvirtinimo pirkėjas yra perdavęs pardavėjui tam tikrą pinigų sumą, sprendžiant dėl ikisutartinės civilinės atsakomybės, turi būti nustatoma, kokiu tikslu lėšos perduotos. Įstatyme įtvirtinta, kad pinigų sumokėjimas parduoti daiktą įsipareigojusiam asmeniui pripažįstamas dalies kainos sumokėjimu (avansu), jeigu šalys nėra susitarusios kitaip (CK 6.309 str. 2 d.). Taigi suinteresuotai ginčo šaliai tenka pareiga šią prezumpciją paneigti, leistinomis priemonėmis įrodyti, kad lėšos perduotos prievolei užtikrinti kaip netesybos ar kt. Kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovas nepaneigė šios prezumcijos. Sutarties 3 straipsnyje „Turto kaina. Mokėjimai“, be kitų atsiskaitymo už perkamą žemę sąlygų ir tvarkos, 3.2.1 punkte nustatyta, kad sutarties pasirašymo dieną pirkėjas (ieškovas) įsipareigoja sumokėti pardavėjui (atsakovui) 2 000 Lt avansą. Iš šių sutarties sąlygų akivaizdu, kad pinigų suma atsakovui buvo pervesta kaip būsimų įmokų už pagrindinę sutartį dalis. Sutarties 5 straipsnyje aptarta šalių atsakomybė neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, tačiau iš minimo straipsnio ir 3.2.1 punkto turinio darytina išvada, kad ieškovo sumokėtas avansas negali būti laikomas kaip netesybų funkciją atliekanti pinigų suma, nes dėl nuostolių atlyginimo bei baudų susitarta atskirai. Apeliacinės instancijos nuomone, nagrinėjamu atveju tiek preliminariosios sutarties sąlygos, tiek šalių elgesys sudaro pagrindą išvadai, kad ieškovas 12 000 Lt sumokėjo atsakovui kaip avansą. Kvalifikavus ginčo sumą kaip avansą, nesudarius pagrindinės sutarties, pardavėjas netenka teisinio pagrindo disponuoti šiais pinigais ir jie turi būti grąžinami arba priteisiami ieškovui kaip be teisinio pagrindo įgytas turtas. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada priteisti ieškovui iš atsakovo sumokėtą avansą ir atmeta apelianto teiginius, jog nustačius šalių abipusę kaltę dėl nesudarytos pagrindinės sutarties, turėjo būti mažinama ieškovui priteisto avanso suma (CK 6.165 str., 6.309 str. 2 d., CPK 177 str., 178 str., 185 str.). Dėl apelianto argumentų, jog teismas nepagrįstai nurodė, kad nėra suformuluoti jo priešieškinio reikalavimai užskaityti 12 000 Lt kaip jo minimalius nuostolius, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė. Šiuo atveju ieškovas sumokėtus 12 000 Lt nurodė kaip avansą ir neprašė jų priteisti kaip nuostolių, o jeigu atsakovas manė, kad iš preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties patyrė nuostolių, jis turėjo pareikšti savarankišką reikalavimą dėl nuostolių priteisimo.

Iš bylos duomenų matyti, jog ieškovas taip pat prašė priteisti 2 000 Lt nuostolių, turėtų tikintis ateityje sudaryti pagrindinę sutartį. CK 6.165 str. 4 d. nustatyta, kad jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Taigi, neįvykdžius preliminariosios sutarties, t. y. nesudarius pagrindinės sutarties per nustatytą terminą, atsakomybė nuostolių atlyginimo forma gali kilti tuo atveju, jeigu pagrindinę sutartį atsisakyta sudaryti nepagrįstai, ir ši atsakomybė gali būti taikoma tai šaliai, kuri kalta dėl atsisakymo ją sudaryti, todėl šiuo atveju teismas turėjo nustatyti, dėl kieno kaltės nesudaryta pagrindinė sutartis. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog pagrindinė sutartis nesudaryta dėl abiejų šalių kaltės. Iš bylos duomenų matyti, jog pagrindinė sutartis turėjo būti sudaryta iki 2010-12-31. Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad jis pakartotiniu pranešimu informavo ieškovą dėl sutarties nutraukimo dėl ieškovo kaltės. Šiuo atveju pažymėtina, jog apelianto nurodomas pranešimas yra surašytas 2011-12-06 (b. l. 114), t. y. jau po termino, kada turėjo būti sudaryta pagrindinė sutartis, ir išregistravus preliminariąją sutartį iš Nekilnojamojo turto registro, kuri buvo išregistruota atsakovo prašymu 2011-01-18 (b. l. 60). Todėl šio pranešimo negalima laikyti tinkamu įspėjimu dėl sutarties nutraukimo dėl ieškovo kaltės, be to, pranešimas surašytas jau užvedus ieškovui bylą teisme. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes bei į tai, kad nė viena iš šalių nepateikė neginčijamų įrodymų, jog kita šalis kalta dėl pagrindinės sutarties nesudarymo, darytina išvada, jog abi šalys nebuvo pakankamai rūpestingos, kad būtų sudaryta pagrindinė sutartis. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos išvada, kad dėl abiejų šalių kaltės nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis (CPK 177 str., 178 str., 185 str.).

Dėl apelianto apeliacinio skundo motyvų, jog teismas byloje esančius įrodymus vertino paviršutiniškai ir formaliai, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog CPK 185 str. įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Šiuo atveju iš teismo sprendimo matyti, jog teismas sprendimą išsamiai argumentavo, įvertino visas reikšmingas aplinkybes ir įrodymus, nepažeisdamas įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų (CPK 185 str.), todėl apelianto teiginiai dėl paviršutiniško įrodymų vertinimo atmestini.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialinės bei procesinės teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą ir apeliacinio skundo motyvais jį naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Atmetus apeliacinį skundą, ieškovui iš atsakovo priteistinos 800 Lt bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi LR CPK 320–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo Z. M. ieškovui G. L. 800 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Kolegijos pirmininkas Bronius ValiusKolegijos teisėjai Irma ČuchrajAudrius Saulėnas