- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-30
- Bylos Nr.
- N-575-2836-11
- Teisminio proceso Nr.
- 4-65-3-00308-2010-2
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Antanas Ablingis (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Romanas Klišauskas
- Kategorijos
- 45.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo D. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutarties D. M. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 30 d. nutartimi D. M. skundo netenkino, o Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro (toliau – ir Institucija) magistralinių kelių priežiūros būrio specialisto 2010 m. spalio 5 d. nutarimą (toliau – ir Institucijos Nutarimas), kuriuo jam už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 124 straipsnyje 4 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą paskirta administracinė nuobauda – 500 (penkių šimtų) litų bauda, paliko nepakeistą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad administracinė nuobauda D. M. buvo paskirta už tai, kad jis 2010 m. rugpjūčio 16 d., 16 val. 50 min., Panevėžio aplinkkelio (kelio ruožas su skiriamąja juosta kairėje pusėje) 15-ame kilometre, Panevėžio rajone, vairuodamas automobilį „Scania P 93 ML“, viršijo leistiną greitį 36 km/h - 4 km/h (galima greičio matuoklio paklaida), t. y. kelio ruože, kuriame leistinas 80 km/h greitis, važiavo 112 km/h greičiu. Nurodė, jog D. M. prašė Institucijos Nutarimą panaikinti ir bylą nutraukti, teigdamas, kad jis leistino greičio neviršijo, ką patvirtina jo vairuotame automobilyje įmontuotas tachografas, kuriam atlikta patikra ir jis tiesiogiai sujungtas su spidometru. Pažymėjo, jog D. M. vairuojamo automobilio greitis – 112 km/h – užfiksuotas greičio matavimo prietaisu – Transporto priemonių greičio matavimo sistema „MultaRadar C“, kuri metrologiškai patikrinta, ką patvirtina 2009 m. gruodžio 9 d. išduotas patikros sertifikatas Nr. 0648551, todėl jos nustatytais duomenimis teismas abejoti priežasčių nenustatė. Pridūrė, jog šios techninės priemonės panaudojimas užfiksuotas administracinio teisės pažeidimo protokole, o tai, kad buvo matuotas būtent D. M. vairuojamo automobilio greitis, patvirtina Kelių eismo taisyklių pažeidimo duomenų protokole Nr. 39U-393284-10 užfiksuoti duomenys bei liudytoju apklausto policijos pareigūno L. B. parodymai apie tai, kad vykdant neviešą patruliavimą Panevėžio aplinkkelyje ir greičio matavimo prietaisą pritvirtinus prie specialaus automobilio galinės dalies, buvo užfiksuotas minėtas pažeidimas. Pažymėjo, jog D. M. teiginiai, kad jis leistino greičio neviršijo ar jį viršijo tik nežymiai, vertintini kritiškai, nes jie prieštarauja administracinėje byloje surinktai medžiagai, be to, jų nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti įrodymai. Nurodė, jog nors tachografu gali būti fiksuojami transporto priemonės konkretūs parametrai, t. y. nuvažiuotas atstumas, transporto priemonės greitis, įvykiai bei gedimai ir kita, tačiau būtina įvertinti ir aplinkybę, kad techninių greičio matavimo priemonių rodmenys leistino greičio viršijimo fakto įrodinėjimo atveju yra viena pagrindinių įrodinėjimo priemonių, todėl yra itin reikšminga, kad dėl greičio matavimo prietaiso rodmenų tikslumo ir patikimumo nekiltų jokių abejonių, o tai užtikrinti įmanoma tik griežtai laikantis greičio matavimo prietaiso naudojimo taisyklių. Pažymėjo, jog pagal 2005 m. liepos 25 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-462 patvirtintos „Kelių eismo taisyklių administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo instrukcijos“ (toliau – ir KET administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo instrukcija) 2.7 punktą matavimo prietaisu gali būti pripažinti tik įstatymų nustatyta tvarka įteisinti prietaisai, padedantys užfiksuoti ir (ar) nustatyti Kelių eismo taisyklių pažeidimą, o Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660 patvirtintos „Policijos patrulių veiklos instrukcijos“ (toliau – ir Policijos patrulių veiklos instrukcija) 7.3.1 punktas taip pat nustato, kad galima naudoti tik tuos matavimo prietaisus, kurie nustatyta tvarka oficialiai įteisinti ir kuriems atliktos būtinos metrologinės patikros ir gauti būtini leidimai. Padarė išvadą, jog tokio pobūdžio bylose įrodymu galima laikyti tik tų matavimo priemonių, kurios atitinka nurodytus reikalavimus, rodmenis, o greičio matuoklis, kuriuo buvo tikrintas D. M. vairuojamo automobilio greitis, pagal Lietuvos matavimo priemonių registro duomenis yra įregistruotas kaip transporto priemonių greičio matavimo sistema, priešingai nei tachografas „Kienzle“, kuris buvo įrengtas D. M. vairuotame automobilyje. Konstatavo, kad tachografas „Kienzle“ nėra eismo greičio kontrolei skirta priemonė, o jo duomenys dėl automobilio greičio nėra tikslūs ir negali būti vertinami kaip įrodymai, paneigiantys Transporto priemonių greičio matavimo sistemos „MultaRadar C“ užfiksuotus duomenis. Pažymėjo ir tai, jog administracinė nuobauda D. M. paskirta ATPK 124 straipsnyje 4 dalies sankcijos ribose, sutinkamai su ATPK 30² straipsnio reikalavimais, nenustačius jo atsakomybės lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių.
II.
D. M., nesutikdamas su Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartimi, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 22 – 23), kuriuo prašo skundžiamą teismo nutartį panaikinti, o administracinę bylą jo atžvilgiu nutraukti. Apeliaciniame skunde nurodo, jog nutartis priimta neteisėtai, pažeidžiant procesines teisės normas, bei netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus – t. y. teismas netinkamai įvertino 2010 m. rugpjūčio 16 d. darbo ir poilsio režimo registracijos prietaiso (tachografo) registracijos lapą, kuris tariamo pažeidimo metu buvo užfiksavęs jo vairuojamo automobilio „Scania P 93 ML“ greitį – 80-90 km/h. Pažymi, jog teismas netinkamai pritaikė poįstatyminius teisės aktus – KET administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo instrukcijos 2.7 punktą, Policijos patrulių veiklos instrukcijos 7.3.1 punktą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 24 d. nutarimu Nr. 1653 patvirtintų matavimo prietaisų registro nuostatų 3 ir 8 punktą. Mano, jog teismas turėjo vadovautis 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentu „Dėl kelių transporto priemonėse naudojamų tachografų“ (EEB) Nr. 3821/85, o patį rašytinį įrodymą (tachografo registracijos lapą) vertinti kaip svarbų įrodymą byloje. Pažymi, jog šio reglamento I priedo I dalis, be kita ko, tachografą apibrėžia kaip įrenginį, skirtą rodyti ir registruoti išsamią informaciją apie transporto priemonių judėjimą ir tam tikrus vairuotojų darbo laikotarpius, o šio reglamento II dalyje numatyta, jog tachografas, be kita ko, turi registruoti transporto priemonės greitį. Priduria, jog reglamento III dalis „Tachografų gamybos reikalavimas“ taip pat įtvirtina tai, jog tachografas, be kita ko, sudarytas iš spidometro ir automatinio greičio užrašymo prietaiso. Pabrėžia, jog netinkamai taikydamas teisės normas, teismas padarė nepagrįstą ir neteisėtą išvadą, jog tachografas nėra eismo greičio kontrolei skirta priemonė, o jo duomenys dėl automobilio greičio nėra tikslūs ir negali būti vertintini kaip įrodymai, paneigiantys greičio matavimo sistemos užfiksuotus duomenis. Nurodo, jog pareigūnas L. B. patvirtino, kad pažeidimo užfiksavimo metu patruliavimas nebuvo viešas, todėl jis, vadovaudamasis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. sausio 12 d. patvirtintu įsakymu Nr. 5-V-23 „Alkoholio kiekio ir transporto priemonių greičio matavaimo prietaisų naudojimo ir atliktų matavimų kontrolės tvarkos aprašu“ bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. sausio 12 d. patvirtintu įsakymu Nr. 5-V-127 „Kelių eismo taisyklių pažeidimų, užfiksuotų kelių transporto priemonių greičio matavimo prietaisais, tyrimo tvarkos aprašu“, savo skunde pirmosios instancijos teismui prašė, kad teismas įpareigotų sprendimą priėmusią instituciją pateikti 2010 m. rugpjūčio 16 d. matavimo prietaisų išdavimo ir priėmimo registracijos žurnalą bei 2010 m. rugpjūčio 16 d. atliktų transporto priemonių greičių matavimų, greičio matavimo prietaiso panaudojimo registracijos žurnalą, tačiau minėti rašytiniai įrodymai, turėję patvirtinti greičio matavimo sistemos „MultaRadar C“ naudojimo ir atliktų matavimų 2010 m. rugpjūčio 16 d. kontrolės tvarkos policijos įstaigoje teisėtumą bei policijos pareigūnų darbo su šia mobiliojo greičio matavimo sistema tvarką ir kelių eismo taisyklių pažeidimo tyrimo tvarką, pateikti nebuvo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Apeliacinis skundas atmestinas.
D. M. administracinėn atsakomybėn patrauktas už ATPK 124 straipsnio 4 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymą, t. y. už tai, kad jis 2010 m. rugpjūčio 16 d., vairuodamas automobilį, kelio ruože, kuriame leistinas 80 km/h greitis, važiavo 112 km/h greičiu. Kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo motyvų, jis savo nesutikimą dėl jo kaltės nustatymo grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, t. y. neatsižvelgė į jo pateiktą 2010 m. rugpjūčio 16 d. darbo ir poilsio režimo registracijos prietaiso (tachografo) registracijos lapą, kuris tariamo pažeidimo metu buvo užfiksavęs jo vairuojamo automobilio „Scania P 93 ML“ greitį – 80-90 km/h.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 144 straipsnis numato, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina skundžiamo administracinio teisės pažeidimo byloje nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Viena iš priimto procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo garantijų yra tinkamas įrodymų vertinimas. Teismas privalo konstatuoti, kurios aplinkybės yra nustatytos ir kurios nenustatytos, ir kokiais įrodymais tai grindžiama.
Pagal ATPK 256 straipsnio nuostatas įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusiojo ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais.
ABTĮ 57 straipsnio 6 dalimi nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Todėl teismas negali teikti pirmenybės atitinkamiems įrodymams.
Konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju ATPK 124 straipsnio taikymas sietinas su tiksliu leistino greičio viršijimo nustatymu, todėl pagrindiniais ir patikimais tokio greičio viršijimo įrodymais gali būti atitinkamų greičio matavimo prietaisų užfiksuoti rezultatai, nustatyti ATPK 256 straipsnio 2 dalyje leistinomis įrodinėjimo priemonėmis.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus bei byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė. Teismas argumentavo, kodėl vienais įrodymais nesiremia, o kitus pripažįsta kaip objektyvius. Toks vertinimas yra atliktas įrodymų visumoje, todėl yra tinkamas. Apelianto nurodytas įrodymų vertinimas teismui nėra privalomas.
Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, prieitai atlikus aktualių teisės aktų analizę, kad D. M. padarytas pažeidimas nagrinėjamu atveju buvo visiškai įrodytas metrologiškai patikrintos transporto priemonių greičio matavimo sistemos „MultaRadar C“ nustatytais duomenimis, kurių objektyvumu abejoti teisėjų kolegija nenustatė pagrindo, o jo pateiktas tachografo registracijos lapas vertintinas kritiškai, ir detaliau jos nekartoja. Pabrėžtina, jog tachografas nelaikytinas įstatymo nustatyta tvarka įteisintu matavimo prietaisu, padedančiu užfiksuoti ir (ar) nustatyti Kelių eismo taisyklių pažeidimą, KET administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo instrukcijos 2.7 punkto prasme, taigi jis nėra laikytinas eismo greičio kontrolei skirta priemone, o jo užfiksuotiems duomenims neteiktina pirmenybė prieš transporto priemonių greičio matavimo sistemos „MultaRadar C“ nustatytuosiuosius. Pridurtina ir tai, jog vien tas faktas, kad tachografas, be daugelio kitų, turi ir greičio matavimo funkciją, jam eismo greičio kontrolei skirtos priemonės statuso nesuteikia, nes pirminė tachografo paskirtis, kaip matyti iš Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2005 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. 2B-107 patvirtintų „Tachografų dirbtuvių veiklos taisyklių“ 5 punkte pateikiamo apibrėžimo, yra registruoti vairuotojo darbo laikotarpius. Atsižvelgus į tai, nepagrįstu laikytinas ir tas apelianto teiginys, jog teismas, analizuodamas bylai aktualių, poįstatyminių teisės aktų nuostatas, nukrypo nuo 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamente „Dėl kelių transporto priemonėse naudojamų tachografų“ (EEB) Nr. 3821/85 įtvirtintų nuostatų.
Teisėjų kolegija taip pat nemano, kad tai, jog pirmosios instancijos teismas neišreikalavo jo skunde pirmosios instancijos teismui nurodytų 2010 m. rugpjūčio 16 d. matavimo prietaisų išdavimo ir priėmimo registracijos žurnalo ir 2010 m. rugpjūčio 16 d. atliktų transporto priemonių greičio matavimų, greičio matavimo prietaiso panaudojimo registracijos žurnalo sudaro pagrindą administracinę bylą jo atžvilgiu nutraukti, nes teisėjų kolegijai abejonių dėl transporto priemonių greičio matavimo sistemos „MultaRadar C“ naudojimo ir atliktų matavimų 2010 m. rugpjūčio 16 d. kontrolės tvarkos policijos įstaigoje teisėtumo bei policijos pareigūnų darbo su šios mobiliojo greičio matavimo sistemos tvarkos ar kelių eismo taisyklių pažeidimo tyrimo tvarkos neiškilo. Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismo posėdžiu metu apklaustas Institucijos pareigūnas L. B. detaliai atskleidė pažeidimo užfiksavimo aplinkybes, o dėl jų teismo posėdyje dalyvavęs D. M. neprieštaravo, pastabų ar papildomų su tuo susijusių reikalavimų nereiškė.
Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog skundžiamo nutarimo naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
D. M. apeliacinio skundo netenkinti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.