Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Eligijaus Gladučio (pranešėjas), teisėjų Ričardo Gilio ir Valdo Meidaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. Š., K. B. apeliacinius skundus dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2007-10-12 nuosprendžio, kuriuo:

A. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 str. 5 d. ir nubaustas septynerių metų laisvės atėmimo bausmę atlikti atviroje kolonijoje ir pritaikyta baudžiamojo poveikio priemonė – atėmimas teisės vairuoti transporto priemonę trejų metų laikotarpiui;

K. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 str. 5 d. ir nubaustas septynerių metų laisvės atėmimo bausmę atlikti atviroje kolonijoje ir pritaikyta baudžiamojo poveikio priemonė – atėmimas teisės vairuoti transporto priemonę trejų metų laikotarpiui;

R. G. ir K. G. priteista solidariai iš A. Š. ir K. B. 300 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, iš AB “Lietuvos draudimas“ - 300 Lt neturtinės žalos atlyginimo;

Nukentėjusiųjų I. J. ir E. J. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintas dalinai ir priteista solidariai iš A. Š. ir K. B. 300 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bendraieškių I. J. ir E. J. naudai. Iš civilinio atsakovo AB “Lietuvos draudimas“ priteista 300 Lt neturtinės žalos atlyginimo bendraieškių I. J. ir E. J. naudai. Kitoje dalyje ieškinys atmestas.

Nukentėjusiųjų A. K. ir S. K. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintas dalinai ir priteista solidariai iš A. Š. ir K. B. 250 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bendraieškių A. K. ir S. K. naudai. Iš civilinio atsakovo AB “Lietuvos draudimas“ priteista 300 Lt neturtinės žalos atlyginimo bendraieškių A. K. ir S. K. naudai. Kitoje dalyje ieškinys atmestas.

Nukentėjusiųjų A. J. ir V. G. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintas dalinai ir priteista solidariai iš A. Š. ir K. B. 250 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bendraieškių A. J. ir V. G. naudai. Iš civilinio atsakovo AB “Lietuvos draudimas“ priteista 300 Lt neturtinės žalos atlyginimo bendraieškių A. J. ir V. G. naudai. Kitoje dalyje ieškinys atmestas.

Nukentėjusiųjų Z. V. ir O. V. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintas dalinai ir priteista solidariai iš A. Š. ir K. B. 50000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bendraieškių Z. V. ir O. V. naudai. Iš civilinio atsakovo AB “Lietuvos draudimas“ priteista 300 Lt neturtinės žalos atlyginimo bendraieškių Z. V. ir O. V. naudai. Kitoje dalyje ieškinys atmestas.

Nukentėjusiesiems R. G. ir K. G., I. J. ir E. J., A. K. ir S. K., A. J. ir V. G., Z. V. ir O. V. pripažinta teisė į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Civiliniam ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Š. 2006-05-05, apie 16.20 val., kelio Utena-Pakalniai-Alanta 3,9 km, Utenos r., vairuodamas automobilį FIAT ULYSSE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Lietuvos Respublikos Kelių eismo taisyklių 53, 172, 173 ir 182 punktų reikalavimus, t.y. nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kurių privalėjo laikytis, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, važiuodamas ne mažesniu kaip 111 km/h greičiu, viršijo maksimalų leistiną greitį, didindamas važiavimo greitį, trukdė jį lenkiančio automobilio FORD MONDEO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojui K. B. aplenkti, taip sukeldamas pavojų kitiems eismo dalyviams, o atsiradus kliūčiai - iš priekio atvažiuojant automobiliui IVECO 35C13, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamam A. C., bei dviratininkų grupei, ir iškilus grėsmei eismo saugumui, nesulėtino greičio ar visiškai nesustabdė savo vairuojamos transporto priemonės, nesugebėjo suvaldyti savo vairuojamo automobilio ir saugiai, nekeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, važiuoti keliu kuo arčiau dešiniojo savo krypties važiuojamosios dalies krašto, stengdamasis išvengti užvažiavimo ant bordiūro, savo vairuojamą automobilį staiga pasuko į kairę, ir dėl per didelio važiavimo greičio nesuvaldė automobilio, po ko jo vairuojamas automobilis prarado skersinį stabilumą kelyje, nevaldomai ėmė slysti šonu, išslydo į priešingos krypties eismui skirtą važiuojamosios dalies pusę, kur dešiniu šonu partrenkė ta važiuojamosios dalies puse, priešinga kryptimi važiavusius dviratininkus K. J., M. G., M. G. ir N. K., po to jo vairuojamas automobilis, pasisukęs dešiniuoju šonu statmenai automobilio judėjimo krypčiai, virto per dešinįjį šoną, skriedamas į priekį, atsitrenkė dešiniojo šono viršutine dalimi į kelio dangą, pakilo į orą, ir skriedamas bei sukdamasis apie išilginę simetrijos ašį, kairiuoju šonu krito ant žemės paviršiaus, po ko dar apsivertė 90° kampu ir atsistojo ant ratų, dėl ko eismo įvykio metu žuvo dviratininkai K. J., M. G. bei jo automobilyje važiavę keleiviai K. B., K. V., o dviratininkams M. G. ir N. K. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata.

K. B. 2006-05-05, apie 16.20 val., kelio Utena-Pakalniai-Alanta 3,9 km, Utenos r., vairuodamas automobilį FORD MONDEO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Lietuvos Respublikos Kelių eismo taisyklių 53, 145, 161, 172, 173, 180.4 ir 184.3 punktų reikalavimus, t.y. nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kurių privalėjo laikytis, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, blogai matomame kelio ruože lenkdamas automobilį FIAT ULYSSE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamą A. Š., neįsitikino, kad tai daryti saugu ir kad baigdamas lenkti, jis, nesukliudydamas lenkiamai transporto priemonei, galės grįžti į savo juostą, kirsdamas siaurą ištisinę liniją, skiriančią priešingų krypčių transporto srautus, važiuodamas ne mažesniu kaip 111 km/h greičiu, viršijo leistiną greitį, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, o atsiradus kliūčiai - iš priekio atvažiuojant automobiliui IVECO 35C13, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamam A. C., bei dviratininkų grupei, ir iškilus grėsmei eismo saugumui, nesulėtino greičio ar visiškai nesustabdė savo vairuojamos transporto priemonės, ir, stengdamasis apvažiuoti kliūtį, pasukdamas į dešinę, sukėlė pavojų kitiems eismo dalyviams, dėl ko dešinėje važiavęs A. Š. vairuojamas automobilis priartėjo prie dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, po ko A. Š., stengdamasis išvengti užvažiavimo ant bordiūro, savo vairuojamą automobilį staiga pasuko į kairę, ir dėl per didelio važiavimo greičio nesuvaldė automobilio, po ko A. Š. vairuojamas automobilis prarado skersinį stabilumą kelyje, nevaldomai ėmė slysti šonu, išslydo į priešingos krypties eismui skirtą važiuojamosios dalies pusę, kur dešiniu šonu partrenkė ta važiuojamosios dalies puse, priešinga kryptimi važiavusius dviratininkus K. J., M. G., M. G. ir N. K., po to A. Š. vairuojamas automobilis, pasisukęs dešiniuoju šonu statmenai automobilio judėjimo krypčiai, virto per dešinįjį šoną, skriedamas į priekį, atsitrenkė dešiniojo šono viršutine dalimi į kelio dangą, pakilo į orą, ir skriedamas bei sukdamasis apie išilginę simetrijos ašį, kairiuoju šonu krito ant žemės paviršiaus, po ko dar apsivertė 90° kampu ir atsistojo ant ratų, dėl ko eismo įvykio metu žuvo dviratininkai K. J., M. G. bei jo automobilyje važiavę keleiviai K. B., K. V., o dviratininkams M. G. ir N. K. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata.

A. Š. skundžia Utenos rajono apylinkės teismo 2007-10-12 nuosprendį ir prašo jį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti teismui iš naujo, kadangi bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Apeliantas mano, kad jam paskirta per griežta bausmė, nurodo, kad teismas netinkamai išsprendė kitus nuosprendžio klausimus bei teismo išvados neatitinka bylos faktinių aplinkybių.

A. Š. apeliaciniame skunde teigia, kad nesupranta, kuris Utenos rajono apylinkės teismo nuosprendis yra teisingas: kokia iš tikrųjų bausme jis yra nubaustas ( 7 metams ar 6 metams laisvės atėmimo) ir koks iš tikrųjų solidariai priteistos neturtinės žalos dydis. Apeliantas mano, kad teismo nuosprendis naikintinas, o byla perduotina iš naujo nagrinėti teismui, kadangi bylą išnagrinėjo šališkas teismas, kurio išvadas iš esmės paveikė itin didelis žiniasklaidos dėmesys bylos procesui ( BPK 326 str. 1 d. 4 p.), tą patvirtina trys skirtingi teismo nuosprendžiai: 2007-10-12 skelbtas Utenos rajono apylinkės teismo nuosprendis, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu pagal LR BK 281 str. 5 d. ir nuteistas 7 metams laisvės atėmimo bausme, bausmę atliekant atviroje kolonijoje, atimta teisė vairuoti transporto priemones 3 metų laikotarpiui, dalinai patenkinti civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo, priteisiant solidariai iš jo ir nuteistojo K. B.: 350 000 Lt nukentėjusiųjų R. G. ir K. G., I. J. ir E. J. naudai, 250 000 Lt nukentėjusiųjų A. K. ir S. K., A. J. ir V. G. naudai, 50 000 Lt nukentėjusiųjų Z. V. ir O. V. naudai. Šiuo nuosprendžiu nukentėjusiesiems bei VSDFV Utenos skyriui pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, ieškinio dydžio klausimą dėl turtinės žalos atlyginimo nagrinėjant CPK tvarka; 2007-10-12 jam pasirašytinai buvo įteiktas Utenos rajono apylinkės teisme nuosprendis, kuriuo pagal LR BK 281 str. 5 d. jis nuteistas 7 metams laisvės atėmimo bausme, bausmę atliekant atviroje kolonijoje, atimta teisė vairuoti transporto priemones 3 metų laikotarpiui, dalinai patenkinti civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo, priteisiant solidariai iš jo ir nuteistojo K. B.: 250 000 Lt nukentėjusiųjų R. G. ir K. G., I. J. ir E. J. naudai, 200 000 Lt nukentėjusiųjų A. K. ir S. K., A. J. ir V. G. naudai, 50 000 Lt nukentėjusiųjų Z. V. ir O. V. naudai; 2007-10-15 jam buvo įteiktas Utenos rajono apylinkės teisme, ištaisytas po techninės klaidos, nuosprendis, kurio 10 lape klaidos neištaisytos, ir kuriuo pagal LR BK 281 str. 5 d. jis nuteistas 6 metams laisvės atėmimo bausme, bausmę atliekant atviroje kolonijoje, atimta teisė vairuoti transporto priemonę 3 metų laikotarpiui, dalinai patenkinti civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo, priteisiant solidariai š jo ir nuteistojo K. B.: 300 000 Lt nukentėjusiųjų R. G. ir K. G., I. J. ir E. J. naudai, 250 000 Lt nukentėjusiųjų A. K. ir S. K., A. J. ir V. G. naudai, 50 000 Lt nukentėjusiųjų Z. V. ir O. V. naudai; 2007-10-31 jam pakartotinai buvo įteiktas teisme, po techninės klaidos ištaisytas, Utenos rajono apylinkės teismo nuosprendis, kuriuo 10 lape klaida „M. Š. lenkimo manevrą tęsė ...“ neištaisyta, ir kuriuo pagal LR BK 281 str. 5 d. jis nuteistas 7 metams laisvės atėmimo bausme, bausmę atliekant atviroje kolonijoje, atimta teisė vairuoti transporto priemones 3 metų laikotarpiui, nuosprendžiu dalinai patenkinti ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo, priteisiant solidariai iš jo ir nuteistojo K. B.: 300 000 Lt nukentėjusiųjų R. G. ir K. G., I. J. ir E. J. naudai, 250 000 Lt nukentėjusiųjų A. K. ir S. K., A. J. ir V. G. naudai, 50 000 Lt nukentėjusiųjų Z. V. ir O. V. naudai.

Apeliantas A. Š. mano, kad jam neteisingai paskirta bausmė, nes teismas neatsižvelgė į tai, kad draudimo atstovo nedalyvavimas teismo procese apeliantui užkirto kelią atlyginti bent dalį žalos, ir į tai, kad „Lietuvos draudimo“ TPVCAPD liudijimo 2.3 p. draudžia kaltinamajam be rašytinio draudiko sutikimo pripažinti ar tenkinti reikalavimų atlyginti autoavarijos metu padarytą žalą, todėl paskirta per griežta - arčiau sankcijos maksimumo reali laisvės atėmimo bausmė. Tokia bausmė neatitinka LR BK 54 str. numatytų bausmės skyrimo pagrindų. Bausmės skyrimo kriterijai nėra aiškūs, nebuvo visapusiškai įvertinta jo asmenybė - charakterizuojamas tik iš teigiamos pusės, neatsargų nusikaltimą padarė būdamas blaivus, praeityje neteistas ir nebaustas administracine tvarka, dirba, turi pastovią gyvenamąją vietą, turi šeimą ir mažametį vaiką, turtinė padėtis bloga, nes neturi jokio nekilnojamojo turto, automobilio, uždarbis minimalus, teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tai, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi, nors kaltinamajame akte ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė nurodyta.

A. Š. teigia, kad teismas netinkamai išsprendė kitus nuosprendžio klausimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Teismas neatnaujino įrodymų tyrimo ir teisme neištyrė, kokį turtinės ir neturtinės žalos dydį atlygins draudimas, kokį žalos dydį pripažįsta ir turi galimybę atlyginti kaltinamieji; taip pat nebuvo pagrįstas specialios teisės atėmimo klausimas (BPK 328 str. l d. 2p., 4p.). Apeliantas mano, kad teismas padarė neteisingą išvadą iš AB „Lietuvos draudimas" visų nukentėjusiųjų naudai priteisdamas po 300 Lt neturtinei žalai atlyginti, nors draudimas yra apskaičiavęs atlyginti po 125 Eurus (virš 400 Lt) tik 4 nukentėjusiems asmenims: žuvusiųjų K. J. ir M. G. artimiesiems bei patiems nukentėjusiesiems M. G. ir N. K..

A. Š. skunde nurodo, jog teismas nepagrįstai atmetė jo parodymus, kad greitis buvo leistinas, o rėmėsi ginčytinomis 2007-03-26 ekspertizės akto l p., 2 p., 3 p., 6 p., 10 p., 15 p., 22 p. išvadomis, pagrįstomis greičio matematinių skaičiavimų rezultatais ir subjektyviais liudytojų V. N., A. G. ir nepilnamečių M. P., A. V., P. K., M. G., V. J. parodymais. Iš to padarė ginčytiną išvadą, kad per didelis A. Š. vairuojamo automobilio važiavimo greitis buvo vienas iš veiksnių, sąlygojusių eismo įvykio kilimą. Apeliantas nurodo, kad teisme nebuvo ištirta galima prieš įvykį įrengtos dujų įrangos įtaka automobilio Fiat Ulysse važiavimo greičiui, neįvertinta paties automobilio bei 4 keleivių masė, todėl teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

A. Š. teigia, kad teismas, vertindamas jo nusikalstamos veikos sukeltas sunkias pasekmes, neįvertino šių aplinkybių: dviratininkų treniruotė buvo organizuota pažeidžiant KET 104 p. ir trenerio-sporto mokytojo darbų saugos instrukcijos Nr. 34 reikalavimus; žuvę automobilio keleiviai K. B. ir K. V. važiavo neprisisegę saugos diržų, kas buvo vienas iš veiksnių, sąlygojusių jų sužalojimus ir mirtį. Apeliantas nurodo, kad šios aplinkybės svarbios, sprendžiant ir žalos atlyginimo klausimą.

A. Š. teigia, kad iš dalies patenkinęs civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas pažeidė CK 6.254 str. 2 d. nuostatas. Teismo procese nedalyvaujant AB „Lietuvos draudimas" atstovui ir teismui neturint jokios informacijos apie apskaičiuotas, bei iki šiol neišmokėtas draudimo išmokas, nėra žinomas draudimo atlyginimo ir faktinės žalos dydžio skirtumas, kurį privalo atlyginti apdraustasis asmuo, atsakingas už žalos padarymą. Apeliantas nurodo, kad dėl eismo įvykio teismo nuosprendžiu kaltais pripažinti abu vairuotojai - A. Š. ir K. B., kurių abu automobiliai buvo apdrausti toje pačioje draudimo bendrovėje, ir nors teismui AB „Lietuvos draudimas" pateikė informaciją apie apskaičiuotą žalos dydį, nėra aišku, kad būtent toks žalos dydis apskaičiuotas pagal J. Š. draudimo liudijimą, todėl galutinė draudimo išmoka tiek turtinei, tiek neturtinei žalai atlyginti nėra aiški.

Apeliantas teigia, kad iš dalies patenkinęs civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas netinkamai pritaikė CK 6.250 str. nuostatas ir netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nes nepakankamai atsižvelgė į neturtinės žalos atlyginimo kriterijus: neteisėtos veikos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę (žala padaryta dėl neatsargumo), kaltininko turtinę padėtį (galimybes atlyginti priteistą žalą), padarytos turtinės žalos dydį, kitas svarbias aplinkybes, tokias kaip, kad K. B. sukėlė avarinę situaciją, kuri nulėmė jo vairuojamo automobilio eismo įvykio kilimą ir žmonių sužalojimą bei žūtį; dviratininkų treniruotė buvo organizuota, pažeidžiant KET 104 p. ir trenerio-sporto mokytojo darbų saugos instrukcijos Nr.34 reikalavimus; žuvę automobilio keleiviai K. B. ir K. V. važiavo, neprisisegę saugos diržų, kas sąlygojo jų sužalojimų pobūdį ir mirtį.

A. Š. skunde nurodo, kad teismas, iš dalies tenkindamas civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo, nenurodė aiškių priteisiamos neturtinės žalos dydžio kriterijų skirtingiems nukentėjusiesiems, t.y. kuo remiantis dėl sūnų netekties Z. V. ir O. V. priteistina tik 50000 Lt dydžio suma, o R. G. ir K. G., I. J. ir E. J. - 5,6,7 kartus didesnė suma. Priteistas neturtinės žalos atlyginimas yra aiškiai per didelis, įtakotas itin didelio žiniasklaidos dėmesio bylos procesui. VSDFV Utenos skyrius dėl K. V., žuvusio dėl nelaimingo atsitikimo pakeliui iš darbo, motinai O. V. išmokėjo 121200 Lt vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus (LR Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų soc. draudimo įstatymas, Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų soc. draudimo pašalpų nuostatai). Taip pat apeliantas nurodo, kad sprendžiant priteistinos neturtinės žalos dydį, susiklosčiusioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje vadovaujamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, todėl net už tyčinius nusikaltimus priteisiama iki 50000 Lt dydžio neturtinė žala (baudžiamoji byla Nr.2K-45-/2006), visais atvejais atsižvelgiama į visus neturtinės žalos atlyginimo kriterijus ( civilinės bylos Nr. 3K-3-634/2005, 3K-3-482/2005, Nr. 3K-3-174/2005, Nr. 3K-7-159/2005, Nr. 3K-3-626/2005 ).

K. B. skundžia Utenos rajono apylinkės teismo 2007-10-12 nuosprendį ir prašo jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, nesant nusikaltimo sudėties, nukentėjusių civilinius ieškinius jo atžvilgiu atmesti. Apeliantas nurodo, kad teismo nuosprendis naikintinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, taip pat apeliantas mano, kad dėl žiniasklaidos dėmesio teismas priėmė šališką ir neobjektyvų nuosprendį.

Apeliantas mano, kad teismas, vertindamas, kad jo veikoje yra priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, netinkamai pritaikė LR Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normas. Apeliantas teigia, kad kilusios pasekmės dėl A. Š. veikos negali būti automatiškai inkriminuojamos ir jam.

Apeliantas nemano, kad jo padaryti KET 53, 145, 161, 172, 173, 180.4, 184,3 p. pažeidimai, techniniu požiūriu prieš eismo įvykį susidariusioje situacijoje, buvo tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su šio eismo įvykio kilimu, pasekmėmis ir ar yra šiuose jo veiksmuose nusikaltimo sudėtis.

Apeliantas teigia, kad teismo išvados nepagrįstos nustatytų aplinkybių visuma. Apeliantas nurodo, kad priežastinis ryšys egzistuoja tik tada, kai veiksmas yra ekvivalentinė pasekmės priežastis, būtina, privaloma sąlyga, o teismas padarė išvadą, kad jo veiksmai buvo dėsninga ir neišvengiama avarijos sąlyga. Apeliantas nurodo, kad negalėjo numatyti pasekmių, kurios kilo dėl A. Š. veikos, kad neturėjo nei pareigos, nei galimybės numatyti kito žmogaus veiksmų, todėl jo (apelianto) pasekmių numatymas negalėjo peržengti galimybių ribos.

K. B. nurodo, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte padaryta išvada, kad tyrimui pateiktoje medžiagoje nėra objektyviais duomenimis pagrįstų aplinkybių, kurias galima būtų analizuoti ekspertiniais metodais ir techniniu požiūriu spręsti apie K. B., veiksmų ryšį su eismo įvykio 2006-05-05 kilimu, kad K. B. veiksmai neturėjo įtakos pavojingos situacijos kelyje susidarymui ir šio eismo įvykio kilimui, kad techniniu požiūriu negalima spręsti apie K. B. veiksmų ryšį su šiuo eismo įvykiu, kad nėra objektyvių duomenų, apie tai, kad buvo techninių priežasčių, galėjusių turėti įtakos automobilio FIAT judėjimo krypties pasikeitimą, taip pat apeliantas nurodo, kad ekspertas padarė išvadą, jog nesant kontakto, nėra galimybės nustatyti tiksliai kurioje vietoje jis neva sutrukdė A. Š. manevruoti, dėl kokių priežasčių A. Š. pasuko vairą į dešinę ar į kairę.

K. B. teigia, kad viena iš galimų priemonių, kuri gali padėti nustatant priežastinį ryšį, yra būtinosios pasekmės kilimo sąlygos taisyklė. Apeliantas svarsto, ar būtų kilę pasekmės, A. Š. nebūtų pažeidęs KET taisyklių, nes nebuvo priežasties, vertusios A. Š. važiuoti didesniu negu 111 km/h greičiu; ar jo greičio viršijimas, ištisinės linijos kirtimas, ir kita, kaip nurodyta kaltinime, privertė A. Š. didinti greitį ir padaryti kitus KET reikalavimų pažeidimus, ir nurodo, kad A. Š. nebuvo būtinybės nepraleisti lenkiančio automobilio, keisti savo automobilio važiavimo krypties ( pasukti į kairę ar į dešinę, o pagal vietos apžiūros aktą galėjo jis pasukti net ir į dešinę, nes ten yra įvažiavimas į autobusų stotelę, jeigu jis važiavo 80-90 km/h greičiu). Apeliantas nurodo, kad aplenkus A. Š. 300-400 m. kelio atkarpoje šis galėjo suvaldyti savo automobilį ir saugiai važiuoti keliu nesiimdamas jokių ekstremalių automobilio valdymo būdų.

K. B. teigia, kad neprivertė A. Š. pasukti automobilio į kairę pusę, A. Š. tokį manevravimą pasirinko pats, ir apeliantas jo veiksmų negalėjo įtakoti, be to apelianto padaryti KET pažeidimai negalėjo įtakoti A. Š. veiksmų ir pasirinkimo. Apeliantas nurodo, kad A. Š. nebuvo jokio reikalo viršyti greitį, neleisti apeliantui pabaigti jo pradėtą lenkimo manevrą. A. Š. važiuodamas 80-90 km/h greičiu galėjo užbaigti manevrą ir galėjo pasukti nuo bordiūro, jo nebūtų kliudęs, galėjo suvaldyti savo automobilį.

Apeliantas nurodo, kad KET 14.2 p.p. reikalaujama, kad vairuotojas, pastebėjęs atsiradusią kliūtį ar iškilusią eismo saugumui grėsmę, privalo sumažinti transporto priemonės greitį, net visiškai ją sustabdyti arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, o to A. Š. nepadarė, ir šie jo veiksmai nepriklausė nuo apelianto veiksmų.

Apeliantas teigia, kad, ar jo veiksmai galėjo įtakoti eismo įvykio kilimą, pagal liudytojų parodymus, nustatyti taip pat neįmanoma, o tiktai galima atlikti kai kuriuos skaičiavimus, bandant nustatyti jo vairuojamo automobilio lenkimo manevro pradžią ir pabaigą, jo nuvažiuotą atstumą po manevro pabaigos iki bordiūro. Kokį atstumą jis važiavo po lenkimo manevro pabaigos nėra objektyviai nustatyta.

Apeliantas teigia, kad teismas netinkamai įvertino Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės aktą, kuriame nurodomas įvykio mechanizmas, ir nurodo, kad byloje įrodymų, paneigiančių šį aktą, nėra. Apeliantas teigia, kad teismas padarė klaidingą išvadą dėl eismo įvykio mechanizmo, kadangi nuosprendyje nurodė, kad A. Š. ties autobusų sustojimo aikštele, esančią Norkūnų kaime, pradėjo manevruoti (pasuko automobilį prie dešinio kelkraščio, po to pasuko jį į kairę pusę) savo automobiliu tuomet, kai K. B., stengdamasis išvengti susidūrimo su priešpriešine eismo juosta važiuojančia transporto priemone, pradėjo dešiniuoju šonu artėti prie A. Š. kairiojo šono ir siekdamas išvengti susidūrimo su K. B. vairuojamu automobiliu, A. Š. pradėjo šiomis sąlygomis netinkamą manevrą (nestabdė automobilio) ir per didelio greičio, jo vairuojamas automobilis prarado stabilumą, vertėsi.

Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte nustatytas toks eismo įvykio mechanizmas: FIAT ULYSSE važiuodamas ne mažesniu kaip 111 km/h greičiu priartėjo prie dešiniojo važiuojamosios dalies krašto ir tada staigiai pasuktas į kairę pradėjo suktis prieš laikrodžio rodyklę ir slysti dešiniuoju šonu į priekį, slydimo pradžioje automobilis FIAT ULYSSE būdamas pasisukęs prieš laikrodžio rodyklės kryptį apie 11,1 laipsnio kampu važiuojamosios kelio dalies išilginės ašies atžvilgiu užpakaliniu dešiniu ratu atsitrenkė į važiuojamosios dalies pakraštyje įrengtą bordiūrą, dėl ko šis ratas buvo sugadintas ir dehermetizuotas, toliau slysdamas į priekį ir į kairę automobilis tuo pačiu vis labiau sukosi prieš laikrodžio rodyklės kryptį, todėl jo slydimo pėdsakai paliekami dešiniųjų ratų vienas nuo kito nutolo. Iščiuožęs dešiniuoju šonu į priešingos krypties eismui skirtą važiuojamosios dalies pusę automobilis FIAT ULYSSE dešiniuoju šonu partrenkė važiuojamosios dalies puse priešinga kryptimi važiavusius dviratininkus.

Apeliantas nurodo, kad teismo nuosprendyje nurodoma: „M. Š. lenkimo manevrą tęsė ir baigė ne mažesniu nei 111 km/h greičiu, ne ilgesnėje nei 94 m. kelio atkarpoje (atstumas nuo įkalnės pabaigos iki autobusų sustojimo salelės pabaigos žiūrint Utenos kryptimi), išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą, kurioje priešpriešiais judėjo kita eismo transporto priemonė bei grįždamas į savo važiuojamąją dalį, prieš A. Š. automobilį". Teismas padarė išvadą: „Toks manevravimas, net laikantis visų šioje kelio atkarpoje esančių greičio apribojimų, teismo nuomone kelia tiesioginį pavojų eismo saugumui ir dalyviams". Apeliantui iš teismo nuosprendžio visiškai neaišku, kas kokį manevrą atliko, neaiškus autoįvykio mechanizmas.

Apeliantas teigia, kad byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kokioje vietoje ir kada jis spaudė A. Š. automobilį prie dešiniojo krašto, apart paties A. Š. paaiškinimų

Apeliantas teigia, kad pagal liudytojų parodymus nėra galimybės nustatyti jo vairuojamo automobilio lenkimo manevro pabaigos. Teismas padarė išvadą, kad jis baigė lenkimo manevrą ne ilgesnėje kaip 94 m. atkarpoje, kodėl nustatomas toks atstumas, nenurodė. Nenustatyta lenkimo pabaigos vieta įvykio vietos apžiūros akte, liudytojų parodymais, į šį klausimą negalėjo atsakyti ir ekspertas. Apelianto nuomone, teismas nustatė atkarpos atstumą 94 m. nesiremdamas jokiais įrodymais, skaičiavimais ir pan.

Apeliantas teigia, kad vaikai dviratininkai atstumų tiksliai negalėjo nurodyti, stengėsi apibūdinti juos kiekvienas įvairiai pagal savo supratimą ir patirtį. Apeliantas mano, kad tik apibendrinant galima padaryti išvadą, kad visi vaikai dviratininkai pamatė du automobilius įkalnės viršuje. Jie visi tvirtino, kad nematė ta pačia kryptimi važiavusio ir juos aplenkusio automobilio IVECO. Faktiškai šis automobilis buvo įkalnės viršuje prasilenkimo metu, tai patvirtina ir šio automobilio vairuotojas liudytojas A. C..

Liudytojas M. G. nurodo, kad lenkimas buvo prieš stotelę kairėje pusėje. Liudytojas M. P. nurodo, kad „lenkė prieš autobusų stotelę, važiuojant iš Norkūnų kaimo, liudytojas V. J. nurodo, kad lenkimas buvo ties pastatu, bet tiksliai neprisimena, liudytojas V. N. nurodė, kad lenkimas baigtas prieš „salelę", liudytojas A. G. lenkimo vietą nurodė ties „sodais", t.y. įvažiavimu į Sodų bendriją „Piliakalnis".

Kurioje vietoje vaikai buvo, kai jie pamatė automobilius, nėra galimybės tiksliai nustatyti. Liudytojas M. P. nurodė - likus 50 m. iki gamyklos (ikiteisminio tyrimo metu), liudyt. A. V. parodė - kai jis buvo prie krūmų, o ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad likus 100-150 m. iki gamyklos. Darytina išvada, kad vaikai atvažiuojančius du automobilius įkalnės viršuje, pamatė būdami maždaug už posūkio link UAB „Umega" pastato.

Vaikams dviratininkams yra sunku nurodyti atstumus, nes kelio linija yra tiesi, praėjo ilgas laiko tarpas, jie patyrė didžiulį stresą, dėl jų pačių amžiaus, patirties ir dėl to, kad ne visada galėjo stebėti aplinką, nes jie važiavo kolonoje po du ir jiems reikėjo stebėti savo važiuojamą kelio dalį, kad neatsitrenktų į kitus dviratininkus. Liudytojas A. V. nurodo, kad būdavo, kad ne viską jis stebėjo. Faktą, kad vaikai prisimena ne visas aplinkybes, patvirtina tai, kad jie neprisimena, kaip juos aplenkė ta pačia eismo juostą važiuojantis raudonas automobilis IVECO. To fakto negali nurodyti net ir pats treneris V. J.. Apeliantas nurodo, kad jei jis būtų važiavęs labai dideliu greičiu pralenkdamas vaikus dviratininkus, tai jų treneris V. J. būtų turėjęs tai pastebėti ir atkreipti dėmesį, nes liudytojas Ž. S. važiavo faktiškai skiriamosios eismo juostos puse dviračiu ir įsikibęs ranka į trenerio automobilio lango stiklą. Treneris yra atsakingas už vaikų gyvybes ir turėjo atkreipti dėmesį į pavojingas susidariusias situacijas. Kaip matyti iš trenerio parodymų, jokia transporto priemonė jam nesukėlė pavojingos situacijos.

Apeliantas teigia, kad vertinant byloje surinktus įrodymus, būtina įvertinti ir tai, kad treneris J. nurodė, kad, paprastai, vaikai treniruoti 1-3 m. važiuoja apie 25-30 km/val. greičiu. Liudyt. M. P. parodė, kad po Ž. S. traumos ėmė važiuoti lėčiau ir jie laukė, kol juos prisivys treneris, todėl vaikų nuvažiuotas atstumas negalėjo būti didelis. Tokių faktinių aplinkybių nustatymas yra labai svarbus norint nustatyti tam tikrus atstumus. Kur dviratininkus vaikus aplenkė jo vairuojamas automobilis, liudytojai negali tiksliai nurodyti. Apeliantas nurodo, kad liudytojas A. G. nurodė, kad vaikus aplenkėme ties posūkiu į Utenos miesto pusę, važiuojant nuo gyvenvietės Norkūnai.

Vienas pagrindinių autoįvykio vietos tyrimo procesinių veiksmų - įvykio vietos apžiūra (BPK 199, 200, 203 ir 324 str.). Apelianto nuomone, vietos apžiūros aktas nėra tikslus, nenurodyti teisingai kelio ženklai ties įvykio vieta. Vietos apžiūros akte nurodytas ženklas „KET 117" ir jo buvimo vieta nurodyta akte netiksliai, faktiškai tai yra ženklas „KET 109" ir jis stovi priešingoje kelio pusėje ties įvažiavimu į Sodų bendriją „Piliakalnis". Netiksliai kelio ženklai nurodyti kelio atkarpoje nuo posūkio iki UAB „Umega" pastato.

Apeliantas nurodo, kad teismas patenkino nukentėjusiųjų civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo, tačiau nagrinėjant bylą nedalyvavo civilinis atsakovas AB „Lietuvos draudimas", kuris sutinka iš dalies atlyginti neturtinę ir turtinę žalą. Teismas priteisė neturtinę žalą neįvertinęs AB „Lietuvos draudimo" pozicijos. Pagal draudimo sąlygas atlyginama neturtinė žala pagal vieną draudimo polisą 500 eurų dalinant visiems nukentėjusiems. Teismas priteisė penkiems nukentėjusiems po 300 litų neturtinės žalos, viso 1500 litų. Dėl kokių priežasčių teismas nepriteisė visos draudžiamos neturtinės žalos pagal sutartį, nuosprendyje teismas nenurodė ir nemotyvavo.

Apeliantas nurodo, kad teismas padarė procesinės teisės pažeidimus, neatnaujinęs bylos nagrinėjimo, gavęs 2007-10-11 AB „Lietuvos draudimas" raštą Nr. 5.1.6.-258. Teismas 2007-09-28 baigė įrodymų tyrimą ir išėjo į pasitarimų kambarį priimti nuosprendžio. Nuosprendis paskelbtas 2007-10-12, neįvertinus įrodymo - AB „Lietuvos draudimas" 2007-10-11 gauto rašto apie civilinių ieškinių tenkinimą.

Nukentėjusieji R. G., K. G., I. J., E. J., A. J., S. K., R. V. ir Z. V., atsikirtimu į nuteistų A. Š. ir K. B. apeliacinius skundus, vadovaudamiesi LR BPK 317 str.3 d. ir 326 str. 1 d. 1 p., prašo atmesti nuteistųjų K. B. ir A. Š. apeliacinius skundus, kaip nepagrįstus ir neteisėtus bei palikti galioti 2007-10-12 Utenos rajono apylinkės teismo nuosprendį. 2007-10-12 Utenos rajono apylinkės teismo priimtas nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas. Nukentėjusieji atsikirtime į apeliacinius skundus nurodo, kad K. B. apeliaciniame skunde motyvuodamas, jog nukentėjusiems iš AB "Lietuvos draudimas "buvo priteista per maža neturtinės žalos suma, taip tik patvirtina savo kaltę, tačiau tuo pačiu pasunkina savo atsakomybę, kadangi jis pats per visą šį laikotarpį neišreiškė jokio noro nei atsiprašyti nukentėjusiųjų, nei bent iš dalies atlyginti patirtą žalą. Nukentėjusieji tai pat nurodo, kad A. Š. apeliacinio skundo motyvas dėl to, jog jam buvo draudžiama, be rašytinio draudiko sutikimo, atlyginti dalį žalos ir dėl to negalėjo pasinaudoti šia lengvinančia aplinkybe, yra niekinis ir atmestinas, kadangi A. Š. viso teismo proceso metu, t.y., per pusantrų metų laikotarpį turėjo galimybę atsiprašyti, pasisiūlyti nors dalinai padengti laidojimo, gydymo išlaidas, bet to nepadarė. Norą nors dalinai atlyginti žalą A. Š. pats paneigė teismo posėdžių metu, tvirtindamas apie savo blogą turtinę padėtį. Nukentėjusieji mano, kad nėra jokio teisinio pagrindo abejoti tuo, kad teismas, priimdamas nuosprendį šioje baudžiamojoje byloje pažeidė nors vieną teismo nuosprendžio priėmimo principą.

Nuteistieji A. Š. ir K. B. ir jų gynėjos prašė apeliacinius skundus tenkinti, nukentėjusieji, nukentėjusiųjų atstovas, ir prokurorė prašė skundus atmesti.

A. Š. ir K. B. apeliaciniai skundai tenkinami dalinai.

Atmestini A. Š. ir K. B. apeliacinių skundų teiginiai, jog bylą išnagrinėjęs teismas buvo šališkas. Jų skundų teiginiai, jog teismo išvadas iš esmės paveikė itin didelis žiniasklaidos dėmesys bylos procesui yra nepagrįsti objektyviais duomenimis. Duomenų, kad bylą nagrinėjęs teisėjas būtų turėjęs nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo įstatyme numatytais pagrindais, byloje nėra.

Byloje yra vienas nuosprendis, o ne trys, kaip teigiama A. Š. skunde. Teisiamojo posėdžio protokolas patvirtina, jog nuosprendis buvo paskelbtas ir nuteistieji jį suprato (t. 5, b.l. 56). Byloje buvo pateiktos nuteistųjų ir gynėjų pastabos dėl teisiamojo posėdžio protokolo, tačiau pastabų, kad nuosprendis nepaskelbtas ar neaiškiai paskelbtas ar, kad paskelbtas ne byloje esantis nuosprendis, pateikta nebuvo. BPK 310 str. numato, jog nuteistajam įteikiamas nuosprendžio nuorašas. Byloje iš tiesų yra pateikti trys skirtingi skundžiamo nuosprendžio nuorašai ( T.5, b.l. 155-177). A. Š. paaiškinimu, vienas jam įteiktas po paskelbimo, kitas įteiktas perduoti advokatui ir po to dar vienas. Nuosprendžio nuorašai pagal juose esančius įrašus daryti 2007-10-12, 2007-10-17 ir 2007-10-29. Paskutinysis nuorašas teismo išsiųstas A. Š. su lydraščiu, lydraštyje nurodant, jog „Siunčiame 2007-10-12 nuosprendžio Nr.1-154-455-2007 po techninės klaidos ištaisymo nuorašą“ (T.5, b.l. 154) ir atitinka byloje esančio nuosprendžio originalą. Ankstesniuose nuorašuose padarytos klaidos suvaržė BPK 310 str. numatytą nuteistojo teisę savalaikiai gauti byloje paskelbto nuosprendžio nuorašą, tačiau atmestini A. Š. argumentai, jog jam buvo suvaržyta galimybė suprasti, kokia bausme jis nuteistas ir koks civilinis ieškinys iš jo priteistas bei šiuos teismo sprendimus ginčyti apeliacine tvarka.

Iš bylos matyti, jog baigus byloje įrodymų tyrimą bei baigiamąsias kalbas, 2007-10-11 teismas gavo AB “Lietuvos draudimas“ 2007-10-11 faksogramą apie sumas, kurias draudimo įmonė apskaičiavo išmokėti nukentėjusiesiems ( T.5, b.l. 90-91). Iš teismo posėdžio protokolo bei nuosprendžio matyti, jog teismas dėl šios aplinkybės įrodymų tyrimo neatnaujino ir šia faksograma kaip įrodymu nesivadovavo. Tačiau apeliantas A. Š. nepagrįstai teigia, jog įrodymų tyrimo neatnaujinimas, gavus šią faksogramą ar draudimo įmonės atstovo nedalyvavimas teismo posėdyje sutrukdė apeliantui atlyginti dalį turtinės žalos nukentėjusiesiems, kadangi vadovaujantis draudimo sutarties 2.3 p. kaltinamajam draudžiama be rašytinio draudiko sutikimo pripažinti ar tenkinti reikalavimų atlyginti autoavarijos metu padarytą žalą. Toks teiginys deklaratyvus. Iš bylos matyti, jog baudžiamasis procesas iki nuosprendžio priėmimo šioje byloje tęsėsi ilgiau nei metus laiko, tuo tarpu nėra duomenų, jog apeliantas būtų ėmęsis atitinkamų veiksmų tokiam leidimui gauti. Be to, draudimo įmonės sutartinė atsakomybė už draudėją atlyginti žalą apimtis yra ribota, todėl toks draudimas galimas tik draudiko atsakomybės apimtyje.

BK 281 str. 5d. numato atsakomybė už kelių eismo taisyklių pažeidimus, kai dėl to žūsta žmonės. Teismas nustatė, jog A. Š. pažeidė KET 53, 172, 173 ir 182 punktų reikalavimus, o K. B. KET 53, 145, 161, 172, 173, 180.4 ir 184.3.

KET 53 punkte nustatyta, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinųjų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, netrukdyti eismo, negadinti kelio, eismo reguliavimo priemonių, avarinio ryšio linijų ir želdinių; KET 145 punkte nustatyta, kad prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią ( nekliudyti ) kitiems eismo dalyviams; KET 172 punkte nustatyta, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio, taip pat pasirinkti saugų greitį, atsižvelgdamas į eismo intensyvumą, krovinio ir transporto priemonės ypatumus, jų būklę, kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę; KET 173 punkte nustatyta, kad atsiradus kliūčiai ar iškilus grėsmei eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams; KET 180.4 punktas nustato, kad prieš pradėdamas lenkti, vairuotojas privalo įsitikinti, kad baigdamas lenkti, jis galės grįžti į savo juostą, nesukliudydamas lenkiamai transporto priemonei; KET 182 punktas nustato, kad lenkiamos transporto priemonės vairuotojui draudžiama trukdyti aplenkti didinant važiavimo greitį arba kitais veiksmais; KET 184.3 punktas nustato, kad lenkti draudžiama kelių ruožuose, kur blogai matomas kelias.

Apeliantas A. Š. apeliaciniame skunde ginčija du jam inkriminuotus KET pažeidimus: teigia, jog nepadarė KET 53 p. ir 182 p. pažeidimų - neviršijo leistino greičio bei nekliudė K. B., pradėjusiam lenkimo manevrą, aplenkti jo automobilį.

Pirmos instancijos teismo išvadas, kad A. Š. padarė šiuos pažeidimus, patvirtina byloje surinkti ir ištirti įrodymai. Teismas pagrįstai atmetė apelianto A. Š. teiginius, esą, apeliantas važiavo leistinu 90 km/val. greičiu ir išvystyti 111 km/val. greičio negalėjo dėl nesureguliuotos dujų įrangos, 4 keleivių ir paties automobilio didelės masės. Kodėl šios apelianto parodymus atmeta, teismas nuosprendyje aptarė. Netikėti ekspertizės akto Nr.11-706(07) išvada, pagrįsta skaičiavimų duomenimis, jog A. Š. automobiliu FIAT įvykio metu važiavo ne mažesniu, nei 111 km val. greičiu, nėra pagrindo. Šią išvadą atitinka ir kiti įrodymai. Ekspertas V.Leipus paaiškino, jog nėra jokių objektyvių duomenų, jog dėl sumontuotos dujų įrangos A. Š. automobilis nebūtų galėjęs pasiekti ekspertizės akte nurodyto greičio, be to, perjungus automobilio maitinimą iš dujų į benziną, atsistato gamyklinės automobilio traukos savybės. Liudytojai A. G. ir V. N. parodė, jog abu automobiliai važiavo labai greitai. Su A. Š. kartu važiavęs liudytojas V. N. ne tik nenurodė apie kokias nors kliūtis A. Š. automobiliui išvystyti greitį, tačiau parodė priešingai - šalia važiuojant FORD markės automobiliui, A. Š. vis didino greitį, o važiuojant įkalnėn matė, jog A. Š. vairuojamo automobilio spidometras rodė 140 km val. Liudytojas A. G., važiavęs K. B. automobilyje, taip pat parodė, jog K. B. pasivijus ir pradėjus lenkti A. Š. vairuojamą automobilį, K. B. važiavo 140 km val., o A. Š. vis didino greitį ir neleido aplenkti. Netikėti sutampančiais bei iš esmės nuo pat tyrimo pradžios nuosekliais šių liudytojų parodymais, jog A. Š. viršijo leistiną greitį bei trukdė K. B. aplenkti, nėra pagrindo. Apeliantas A. Š. yra suinteresuotas nurodyti kitokias aplinkybes, kurios švelnintų jo padėtį, tačiau šios jo nurodytos aplinkybės paneigtos nuosprendyje aptartais surinktais byloje įrodymais.

Pirmos instancijos teismas taip pat pagrįstai nustatė, jog K. B. pažeidė KET 53, 145, 161, 172, 173, 180.4 ir 184.3. reikalavimus. Apeliantas K. B. jam inkriminuotų KET punktų pažeidimų apeliaciniame skunde neginčija, tačiau faktiškai nesutinka su apelianto manymu, teismo netinkamu įrodymų vertinimu bei ginčija to pagrindu padarytas teismo išvadas dėl priežastinio ryšio tarp K. B. padarytų KET pažeidimų bei pasekmių ir dėl K. B. kaltės.

Sutiktina su K. B. skundo teiginiais, kad netinkamą greitį A. Š. pasirinko pats, kad netinkamai manevravo ir nesugebėjo suvaldyti savo vairuojamo automobilio. Tačiau nesutiktina su apelianto K. B. vertinimu, jog autoįvykį sąlygojo vien tik A. Š. veiksmai, o K. B. padaryti KET pažeidimai nėra priežastiniame ryšyje su pasekmėmis.

Įvertinus visumą byloje surinktų ir ištirtų įrodymų darytina išvada, jog autoįvykis kilo bei nuosprendyje nustatytos pasekmės buvo sukeltos abiejų apeliantų veiksmais, kuriais jie pažeidė nuosprendyje išvardintus KET reikalavimus.

Tokią išvadą pagrindžia byloje surinktų bei ištirtų įrodymų visuma – liudytojų A. G., K. B., M. P., A. V., P. K., M. G., V. J. parodymų visuma, ekspertizės akto duomenys, eksperto V.Leipaus paaiškinimai apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose. Iš liudytojo A. G., važiavusio K. B. automobilyje, bei liudytojo V. N., važiavusio A. Š. automobilyje, parodymų ir jų parodymų patikrinimo vietoje protokolų duomenų analogiškai matyti, jog K. B. apytikriai kilometro atstumu važiavo priešinga eismo juosta, mėgindamas aplenkti A. Š. vairuojamą automobilį, abu automobiliai įkalnėn didino greitį. Iš eismo įvykio vietos apžiūros protokolo (t.1, b.l. 2-9) ir parodymų patikrinimo vietoje protokolų ( t.3, b.l. 108-122, 39-42, 30-34) matyti, jog K. B. lenkimo manevrą pradėjo ir tęsė esant ištisinei skiriamajai juostai. Pakilus į kalną prie UAB“Umega“ gamyklos, iš priekio atvažiavo raudonos spalvos automobilis, vairuojamas liudytojo R. C.. K. B., rikiavosi dešiniau, dėl ko A. Š. taip pat pasitraukė arčiau dešiniojo kelkraščio. Pagal liudytojo M. P. parodymus K. B. lenkiant A. Š. automobilį, K. B. padidino greitį ir pradėjo gretintis į dešinę pusę, norėdamas grįžti į savo eismo juostą, o po to, jau būdamas visai arti dviratininkų grupės, staiga pasuko į dešinę pusę, A. Š. tuomet metėsi link dešinio kelkraščio. Analogiškai parodė liudytojai A. V., P. K., M. G., V. J.. Liudytojas A. G. ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, jog iš priekio atvažiuojant automobiliui, K. B., nesulėtinęs greičio, pradėjo rikiuotis arčiau dešiniojo kelkraščio, priversdamas A. Š. irgi pasitraukti arčiau dešiniojo kelkraščio, po ko staiga užlindo priešais A. Š. automobilį, grįždamas į dešinę važiuojamąją dalį prieš pat A. Š. automobilio priekį, po ko net jų automobilį šie tiek sumėtė.( t. 3, b.l. 36-37).

Iš visumos byloje surinktų įrodymų matyti, jog abu apeliantai - K. B. ir A. Š., vairuodami transporto priemones, pažeisdami KET reikalavimus, lenktyniavo kelyje, pažeisdami KET 53 p. reikalavimą nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui. Abu apeliantai, pažeisdami KET 172 p. reikalavimą, viršijo leistiną greitį, ką patvirtina liudytojų A. G. ir V. N. parodymai, ekspertizės akto duomenys apie nustatytą ne mažesnį, nei 111 km/ val. A. Š. greitį. Apeliantai K. B. ir A. Š. lenktynes tęsė kelio ruože, kuris pažymėtas ištisine skiriamąja juosta, ką patvirtina parodymų patikrinimo vietoje protokolai (t.3, b.l. 108-122, 39-42, 30-34). Pažeisdamas KET 161p. ir ištisinę liniją kirtęs K. B. pagal judėjimo kryptį važiavo kairiąja kelio puse, A. Š. dešiniąja. Taip abu tęsė lenktynes dideliu greičiu važiuodami įkalnėn, t.y., blogo matomumo sąlygomis, tuo K. B. pažeidžiant dar ir KET 184.3 p. reikalavimus . K. B. bandant aplenkti A. Š. automobilį, šis, didindamas greitį, to padaryti neleido, pažeisdamas KET 182 str. reikalavimus. Šias aplinkybes patvirtina liudytojų A. G. ir V. N. parodymai. Šitaip pažeidinėdami nuosprendyje išdėstytus kelių eismo taisyklių reikalavimus ir nenutraukdami lenktynių, abu apeliantai sukūrė labai pavojingą eismo situaciją, sąlygojusią tai, kad esant dideliems automobilių greičiams ir atsiradus kelyje kliūtims, abu pasirinko iškilusioje situacijoje nepriimtinus sprendimus, sukėlusius nuosprendyje išdėstytas pasekmes. Pakilęs įkalnėn, K. B. pamatė priekyje atsiradusią kliūtį – sunkvežimį, vairuojamą liudytojo R. C.. Tuomet į dešiniają važiuojamosios dalies pusę prieš kliūtį jis mėgino grįžti pavojingu būdu, pažeisdamas KET 173 p. reikalavimus, t.y., ne stabdydamas automobilį, tačiau didindamas greitį ir nepaisydamas kliūties priekyje bei ištisinės linijos, toliau lenkdamas A. Š. automobilį, tuo pat metu pažeisdamas KET 145 str. reikalavimus, pavojingai iš kairės kelio pusės įstrižai judėdamas į dešiniąją, kuria važiavo A. Š. vairuojamas automobilis. Tą dalinai atitinka ir paties K. B. parodymai ikiteisminio tyrimo metu, kur jis nurodė, kad nebeturėdamas kitos galimybės, stengdamasis išvengti susidūrimo su iš priekio atvažiuojančiu automobiliu, pasuko vairą į dešinę arčiau dešiniojo kelkraščio ( t.3, b.l. 100-102). Atsiradus kliūčiai priekyje, K. B. važiavo nesaugiu šoniniu atstumu nuo A. Š. automobilio, ką patvirtina įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti kelio duomenys bei eksperto V.Leipaus paaiškinimai apeliacinės instancijos teismo posėdyje – kelyje, kuriame priešingomis kryptimis yra po vieną judėjimo juostą, prasilenkė 3 automobiliai – lengvasis, minivenas ir sunkvežimis. Pastarąją aplinkybę patvirtina ir liudytojo R. C. parodymai. Faktiškai įsiterpdamas tarp R. C. ir A. Š. automobilių, prasilenkęs su R. C. vairuojamu automobiliu, K. B. atsidūrė priešais dviratininkus, važiavusius už šio automobilio. Juos pamatęs K. B. staigiai pasuko automobilį dar labiau į dešinę, ką patvirtina liudytojų A. V., P. K., M. G., V. J., A. G. parodymai. Šitaip K. B. vairuojamas automobilis sudarė A. Š. automobiliui šoninę kliūtį, į kurią A. Š. turėjo sureaguoti ir imtis atitinkamų veiksmų, kad išvengtų susidūrimo su K. B. automobiliu. A. Š., reaguodamas į šiuos K. B. veiksmus, pažeidė KET 173 str. reikalavimus - nestabdė automobilio, tačiau pasuko dešinėn. A. B. sugebėjo prasilenkti su priešpriešiais važiuojančiais dviratininkais 1-1,5 m šoniniu atstumu, ką patvirtina liudytojų M. P. ir P. K. paaiškinimai ( t.3, b.l. 9-10, t.3, 17-18), tačiau A. Š. vairuojamas automobilis dešiniaisiais ratais išvažiavo dešiniau savo važiuojamos juostos ribų ( ką patvirtina įvykio vietos apžiūros metu užfiksuotas A. Š. automobilio užpakalinio dešiniojo rato pėdsakas ant bordiūro tąsos už įvažiavimo į aikštelę) bei atsidūrė prieš bordiūro tąsą kelio dešinėje pusėje už išvažiavimo iš aikštelės. Siekdamas išvengti atsitrenkimo į bordiūrą ir pilnai grįžti į savo judėjimo juostą, A. Š. ne stabdė, tačiau staiga suko į kairę, ką patvirtina ekspertizės aktas bei eksperto V.Leipaus paaiškinimai apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Tuomet dėl per didelio greičio jo vairuojamas automobilis prarado stabilumą, vertėsi dėl ko žuvo keturi žmonės ir du buvo sunkiai sužaloti.

Ekspertizės akte pagrindine technine priežastimi autoįvykiui kilti nurodyti A. Š. veiksmai - A. Š., važiuodamas greičiau už maksimalų leistiną važiavimo greitį, savo vairuojamą automobilį staiga pasuko į kairę ir dėl per didelio važiavimo greičio automobilis prarado skersinį stabilumą kelyje, nevaldomai ėmė slysti šonu, išslydo į priešingos krypties eismui skirtą važiuojamosios dalies pusę, kur partrenkė priešinga kryptimi važiavusius dviratininkus, vertėsi. Tačiau pirmos instancijos teismas teisingai konstatavo, jog būtina sąlyga ir priežastys šiam autoįvykiui kilti buvo abiejų apeliantų veiksmai, prieštaravę KET reikalavimams. K. B., vadovaudamasis KET 172 p. išdėstytais saugaus eismo reikalavimais, privalėjo važiuoti neviršydamas maksimalaus leistino važiavimo greičio, vadovaudamasis KET 161 - nepradėti lenkimo manevro kelio ruože, kuriame kelio važiuojamosios dalies priešingų krypčių srautai atskirti ištisine kelio ženklinimo linija, o lenkimo manevrą pradėjus anksčiau nei prasideda minėtas kelio žymėjimas, jam atsiradus, lenkimo manevrą nedelsiant nutraukti, nesukeliant pavojaus kitiems eismo dalyviams ir važiuoti dešiniau šios ištisinės linijos. K. B. šių reikalavimų nepaisė, lenkimo metu pamatęs kliūtį priešpriešais, pažeisdamas KET 173 str. reikalavimus, nestabdė, tačiau tęsė lenkimą bei atsidūrė nesaugiu šoniniu atstumu nuo A. Š. automobilio. Taip jis sudarė A. Š. automobiliui šoninę kliūtį ir situaciją, kurioje A. Š., siekdamas išvengti eismo įvykio, privalėjo reaguoti. A. Š., kaip aptarta, sureagavo netinkamu būdu - pažeisdamas KET 173 str. reikalavimus. Priežastis, dėl kurios A. Š. ėmė neleistinai manevruoti, pasukdamas į dešinę, po to į kairę, buvo K. B. veiksmai - lenkimas, pažeidžiant minėtus KET reikalavimus ir taip sudarant A. Š. kliūtį. Iš bylos duomenų nėra jokio pagrindo manyti, jog A. Š. būtų pradėjęs manevruoti, sukdamas į dešinę, po to į kairę, po ko automobilis prarado stabilumą, jei ne K. B. netinkamu lenkimu sudaryta kliūtis. Tą patvirtina ir eksperto V.Leipaus paaiškinimai apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Taip pat akivaizdu, kad šiame kelio ruože, A. Š. būtų suvaldęs automobilį, jei būtų važiavęs leistinu greičiu, reaguodamas į kliūtį iš šono būtų stabdęs, o ne daręs manevravus į dešinę, po to į kairę, dėl ko automobilis tapo nevaldomas.

Sutiktina su K. B. skundo teiginiu, kad K. B. neprivertė A. Š. sukti į dešinę ir į kairę pusę. K. B. veiksmai sąlygojo šiuos A. Š. veiksmus, tačiau iš ekspertizės akto išvadų bei eksperto A.Leipaus paaiškinimų seka, kad kilusioje situacijoje A. Š. galėjo ir privalėjo stabdyti, o ne manevruoti į dešinę bei į kairę. Todėl aptarta aplinkybė iš kaltinimo pašalintina.

A. Š. skunde nurodomi dviratininkų veiksmai negali būti vertinami kaip eismo įvykio būtinoji sąlyga ir priežastis, nes ne dviratininkai, kurie pagal judėjimo kryptį važiavo savo kelio puse, užvažiavo ant automobilių, o K. B. veiksmų sąlygotas bei pats nesilaikydamas KET reikalavimų neleistinai dideliu greičiu važiavęs A. Š. netinkamai manevravo, dėl ko jo vairuojamas automobilis išvažiavo į priešingą eismo juostą, partrenkė dviratininkus, vertėsi.

Nesutiktina su K. B. skundo teiginiais, kad pirmos instancijos teismas netinkamai įvertino surinktus įrodymus – liudytojų parodymus bei ekspertizės akto išvadas. Ekspertizes akte iš tiesų nurodoma, kad techniniu požiūriu negalima spręsti apie K. B. veiksmų ryšį su šiuo eismo įvykiu ir nėra objektyvių duomenų, jog buvo techninių priežasčių, galėjusių turėti įtakos automobilio FIAT ULYSSE judėjimo krypties pasikeitimą. Tačiau iš to paties ekspertizės akto bei eksperto V.Leipaus paaiškinimų teismo posėdyje matyti, jog šis teiginys pateiktas ekspertui neturint pakankamai duomenų ir vadovaujantis faktu, jog K. B. ir A. Š. automobiliai tarpusavyje nekontaktavo. Ekspertas, duodamas minėtą išvadą liudytojų A. V., P. K., M. G., V. J., A. G., V. N., R. C. parodymų apie įvykio situaciją nevertino ir į juos neatsižvelgė. Ekspertizės aktas yra tik vienas iš įrodymų šaltinių, tuo tarpu teismas vadovaujasi byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Minėti liudytojų A. V., P. K., M. G., V. J., A. G., V. N., R. C. parodymai neabejotinai patvirtina aplinkybes, rodančias K. B., A. Š. veiksmų bei pasekmių ryšį, kas jau aptarta. Apelianto K. B. teiginiai, jog iš minėtų liudytojų parodymų bei parodymų patikrinimo vietoje protokolų negalima nustatyti vietos, kur jis baigė lenkimo manevrą, todėl ir jo veiksmų įtakos A. Š. paskesniam judėjimui, sukėlusiam inkriminuojamas pasekmes, nepagrįsti. Fiksuotų pėdsakų, kur K. B. baigė lenkimo manevrą ir grįžo į savo važiuojamosios krypties juostą iš tiesų nėra nustatyta. Pagal parodymų patikrinimo vietoje protokolus ši vieta skirtingų liudytojų parodymais keliais-keliasdešimčia metrų skiriasi, tačiau minėti liudytojų parodymai aiškiai atspindi įvykio situaciją, o nurodyta kelio vieta yra ties UAB “Umega“ netoli autobusų sustojimo aikštelės, kas iš esmės atitinka įvykio vietos apžiūros protokolo duomenis. Minėti liudytojų parodymai vienareikšmiškai patvirtina esmines aplinkybes, jog A. Š. vairuojamas automobilis metėsi į kairę tuoj, kai tik jį aplenkė K. B. vairuojamas automobilis. Nėra pagrindo manyti, jog liudytojai apeliantus apkalbėtų. Šių liudytojų parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių iš esmės sutampa, įvykio situaciją parodo aiškiai ir vienareikšmiškai, o neatitikimai jų parodymuose yra neesminiai. Iš eismo įvykio apžiūros protokolo matyti, jog vieta, kur A. Š. automobilis metėsi į kairę, yra ties išvažiavimo iš autobusų sustojimo vietos pabaiga. Vadovaudamasis esamais surinktais duomenimis pirmos instancijos teismas pagrįstai šią vietą apibrėžė, kaip eismo įvykio plane užfiksuotą 94 m ilgio kelio ruožą ties UAB ”Umega”, baigiant išvažiavimu iš autobusų aikštelės. Skunde minima aplinkybė, jog eismo įvykio plane neteisingai įvardinti kelio ženklai, taip pat nėra esminė, nes apeliantams neinkriminuotas kelio ženklų reikalavimų nevykdymas, o kitokių plano netikslumų nenurodoma.

Skunde minima ekspertizės akto išvada, jog K. B. veiksmai neturėjo įtakos pavojingos situacijos kelyje susidarymui ir šio eismo įvykio kilimui, teismas nesivadovavo pagrįstai, nes ši išvada eksperto buvo duota pagal hipotetinę sąlygą, suformuluotą pagal K. B. parodymus, kad tuo metu, kai A. Š. automobilis prarado stabilumą ir vertėsi, K. B. automobilis po užbaigto lenkimo manevro jau buvo nuvažiavęs nuo A. Š. automobilio 300-400 metrų. Tokie K. B. teiginiai paneigti aptartais byloje surinktais įrodymais.

Atmestini K. B. skundo teiginiai, jog pažeisdamas kelių eismo taisyklių reikalavimus, jis negalėjo numatyti pasekmių, jas sąlygojo vien A. Š. veiksmai. Pasekmes sąlygojo abiejų apeliantų veiksmai. Nusikaltimas, numatytas BK 281 straipsnio 5 dalyje, yra neatsargus. Byloje nustatyta, kad abu apeliantai kelyje lenktyniavo, kiekvienas darydamas net po kelis eismo taisyklių pažeidimus, aiškiai viršydami leidžiamą greitį, lenktynes tęsdami kelio ruože, kuris pažymėtas ištisine skiriamąją juosta, o vien jau tai rodo, jog kelio ruožas pavojingas važiuojant ir leistinu greičiu. Abu apeliantai nestabdė atsiradus kliūtims. Be to, iš liudytojo V. N. parodymų matyti, jog jis būdamas A. Š. automobilio keleiviu suprato, kad elgiamasi rizikingai ir nepateisinamai bei prašė baigti tokį važiavimą, tačiau A. Š. to nepaisė. K. B., atsiradus kliūčiai, nestabdydamas, o lenkdamas ir įsiterpdamas tarp dviejų automobilių bei sukdamas dešinėn, aiškiai suprato, jog šitaip kelia pavojų eismo saugumui, kad sudarys kliūtį A. Š. ir, kad tai gali turėti rimtų pasekmių. A. Š., matydamas, tokią situaciją ir kliūtį nestabdė, tačiau netinkamai manevravo bei nesuvaldė dideliu greičiu važiuojančio automobilio, dėl ko vertėsi, tai sukėlė nukentėjusiųjų žūtį bei sužalojimus. Todėl teismas pagrįstai pasisakė, jog abu apeliantai viršydami leistiną greitį ir pažeisdami kitus kelių eismo saugumo taisyklių reikalavimus, neabejotinai suprato, kad elgiasi rizikingai su kitų žmonių gyvybe, sveikata ir turtu, numatė, kad dėl jo veikos gali žūti ar gali būti sutrikdyta kitų žmonių sveikata, padaryta turtinės žalos, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti, t.y., inkriminuojamas veikas padarė dėl nusikalstamo pasitikėjimo.

Nukentėjusieji: R. G. ir K. G. pareiškė civilinį ieškinį dėl 500000 Lt neturtinės žalos jiems atlyginimo; nukentėjusieji I. J. ir E. J. - dėl 500000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; nukentėjusieji A. K. ir S. K. - dėl 400000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; nukentėjusieji A. J. ir V. G. - dėl 400000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; nukentėjusieji Z. V. ir O. V.- dėl 100000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pagal civilinį įstatymą neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais.

Pirmos instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nurodė, kad inkriminuojamu nusikaltimu kaltinamieji A. Š. ir K. B. sukėlė itin sunkias pasekmes nukentėjusiesiems R. G., K. G., I. J., E. J., Z. V., O. V., A. K., S. K., A. J., V. G.. Akivaizdu, kad nukentėjusieji R. G., K. G., I. J., E. J., Z. V., O. V. dėl savo vaikų žūties, o A. K., S. K., A. J. ir V. G. dėl savo vaikų sunkių sužalojimų patyrė dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją. Tarp įvykio metu žuvusių vaikų ir tėvų buvo stiprus emocinis ryšys, supratimas, su žuvusiaisiais vaikais buvo siejamos ateities viltys ir planai, likę sunkiai sužaloti vaikai negalėjo ir negali savarankiškai apsitarnauti, judėti, bendrauti su aplinkiniais, sunki tolimesnė jų gyvenimo perspektyva ir pasveikimo galimybės. Todėl nukentėjusieji neabejotinai turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo - ją kiekvienoje byloje, dėl kiekvieno nukentėjusiojo turi įvertinti teismas. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti pritaikytas visa apimtimi nes tokios neturtinės žalos – gyvybės praradimo, sveikatos sutrikdymo tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria turi būti siekiama, kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus ir galimus ateityje dvasinius išgyvenimus. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, pagal įstatymą privalo atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys). Teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje turintys užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą. Todėl priteisiant asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą privaloma atsižvelgti ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus, t. y. į kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir t. t. (CK 6.282 straipsnis).

Kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas, reikiamai atsižvelgęs į nukentėjusiųjų patirtus didelius išgyvenimus, ypač sunkias apeliantų nusikaltimu sukeltas pasekmes, nepakankamai atsižvelgė į tai, kad nors apeliantai padarė itin šiurkščius eismo taisyklių pažeidimus, tačiau žala yra padaryta nusikaltimais, kuriuos įstatymas priskiria prie neatsargių. Taip pat nepakankamai atsižvelgta į kaltininkų turtinę padėtį ir priteistinų sumų atlyginimo realias galimybes. Iš bylos medžiagos matyti, jog teisių į registruotiną nekilnojamąjį turtą A. Š. ir K. B. neturi, nėra pasiturintys. Abu apeliantai pagal darbo pobūdį ir profesijas nėra ypač gerai atlyginami asmenys. Todėl, kolegijos nuomone, iš apeliantų priteistos sumos, įvertinus dar ir tai, kad jiems skirtas atlikti gana ilgas laikas laisvės atėmimo vietose, yra neproporcingos ir viršija nuteistųjų A. Š. ir K. B. realias galimybes, kad ir per labai ilgą laiką atlyginti tokio dydžio sumas, kokios iš jų nukentėjusiesiems yra priteistos. Dėl to iš A. Š. ir K. B. priteistas neturtinės žalos atlyginimas mažintinas. Kolegija taip pat neturi pagrindo manyti, kad vieniems nukentėjusiesiems padaryta neturtinė žala yra didesnė, o kitiems mažesnė, nes kilusios pasekmės visiems ypač skaudžios ir nepataisomos visiems šioje byloje nukentėjusiesiems ir todėl jiems priteistinas vienodas neturtinės žalos atlyginimas.

Didinti Z. V. ir O. V. priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą kolegija neturi pagrindo, nes skundų šiuo pagrindu nėra paduota.

Įvykio metu automobilio FIAT ULYSSE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo A. Š., valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta AB ”Lietuvos draudimas”. Automobilio FORD MONDEO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo K. B., valdytojo civilinė atsakomybė įvykio metu buvo apdrausta AB”IF draudimas”. Pirmos instancijos teismas pastarosios aplinkybės nesiaiškino, AB ”IF draudimas” civiliniu atsakovu neįtraukė bei nesprendė dėl šios bendrovės civilinės atsakomybės. Ši klaida ištaisytina.

Aplinkybių, dėl kurių įvykis būtų nedraudiminis ar būtų kitokių įstatymu ar sutartimi numatytų kliūčių neturtinei žalai atlyginti, nenustatyta. Todėl nukentėjusiesiems iš AB ”Lietuvos draudimas” ir AB ”IF draudimas” priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas. Šio atlyginimo dydis nustatomas pagal žalos atsiradimo metu galiojusio 2004 m. kovo 5 d. Nr. IX-2041 redakcijos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 1 d., ,t.y., po 500 eurų privalomojo draudimo sumą dėl vieno eismo įvykio, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, iš kiekvieno draudėjo. Todėl pagal kiekvieną minėtą pareikštą ieškinį iš abiejų draudimo bendrovių priteistina po 350 litų neturtinės žalos atlyginimo.

A. Š. skundo teiginiai, kad jam paskirta pernelyg griežta bausmė, yra nepagrįsti. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti BK 54 straipsnyje reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, nustatytos sankcijos ribose. Tai bendroji taisyklė, nustatanti, kokia bausmės rūšis ir kokio dydžio gali būti skiriama kaltinamajam už padarytą nusikalstamą veiką. BK 54 str. 2 d. numato, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Skirdamas A. Š. bausmę atsižvelgė į skunde nurodytas apelianto asmenybę apibūdinančias aplinkybes- kad jis nėra anksčiau teistas, administracine tvarka nebaustas, į psichiatro ir priklausomybių įskaitas neįrašytas, dirba, charakterizuojamas teigiamai neteistas. Tačiau skiriant bausmę teismas atsižvelgia ne tik į kaltininko asmenybę, bet ir padarytą veiką. Nors A. Š. padarytas nusikaltimas priskiriamas neatsargiems, tačiau padarytas ypač šiurkščiai pažeidus keletą kelių eismo taisyklių reikalavimų, kaltės forma - nusikalstamas pasitikėjimas, šiuo nusikaltimu sukeltos ypač sunkios pasekmės: žuvo keturi žmonės, dviems sunkiai sutrikdyta sveikata. Į tai, kad padarytas nusikaltimas neatsargus bei teigiamą A. Š. asmenybės apibūdinimą pakankamai atsižvelgta parenkant pataisos įstaigos rūšį. Teismas A. Š. atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nenustatė. Pripažinti skunde nurodomą aplinkybę, kad jis nuoširdžiai prisipažįsta ir gailisi nusikaltęs, nėra pagrindo. Tokie nuteistojo teiginiai yra deklaratyvūs. A. Š. tiek pirmos instancijos, tiek apeliacinės instancijos teisme neteisingai teigė, esą, K. B., pradėjusiam lenkimo manevrą, aplenkti jo automobilį nekliudė, leistino greičio neviršijo.

A. Š. bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijoje metu atlygino S. K. ir A. J. po 500 litų žalos, į ką bus galimybė atsižvelgti sprendžiant turtinės žalos atlyginimo klausimą civilinio proceso tvarka. Tačiau, įvertinus nedidelę atlygintinos žalos dalį bei, kad dirbantis ir gaunantis pajamas A. Š. ilgą laiką delsė atlyginti nukentėjusiesiems nors dalį žalos, kai piniginės lėšos jiems buvo ypač reikalingos, ši aplinkybė nėra tiek reikšminga, kad būtų pagrindu pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir labiau švelninti paskirtąją bausmę.

Kolegijos nuomone, A. Š. artima sankcijos viršutinei ribai paskirta bausmė atitinka bausmių skyrimo taisyklių reikalavimus bei teisingumo principą ir ją švelninti nėra pagrindo.

Nuosprendį naikinti pagrindų nenustatyta. Nuosprendis keičiamas BPK 328 str. 3 p. ir 4p. numatytais pagrindais, nes pirmos instancijos teismo išvados, jog K. B. privertė A. Š. vairuojamą automobilį priartėti prie dešiniojo važiuojamosios dalies krašto neatitinka bylos aplinkybių bei neturtinės žalos atlyginimo dalyje netinkamai išspręstas civilinis ieškinys. Skundų ribose likusioje dalyje keisti nuosprendyje pagrindų nenustatyta.

Kolegija pastebi, jog nuosprendyje klaidingai atspausdintas automobilio, kurį eismo įvykio metu vairavo A. Š. valstybinis numeris. Tai laikytina rašymo apsirikimu ir ši klaida ištaisytina – iš “(duomenys neskelbtini) į “(duomenys neskelbtini).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuosprendį pakeisti civilinio ieškinio išsprendimo dalyje ir priteisti atlyginti neturtinę žalą:

R. G. ir K. G. - 80 000 litų sumą solidariai iš K. B. ir A. Š., iš AB “Lietuvos draudimas” 350 litų, iš AB ”IF draudimas” 350 litų;

I. J. ir E. J. - 80 000 litų sumą solidariai iš K. B. ir A. Š., iš AB “Lietuvos draudimas” 350 litų, iš AB ”IF draudimas” 350 litų;

A. K. ir S. K. - 80 000 litų sumą solidariai iš K. B. ir A. Š., iš AB “Lietuvos draudimas” 350 litų, iš AB ”IF draudimas” 350 litų;

A. J. ir V. G. - 80 000 litų sumą solidariai iš K. B. ir A. Š., iš AB “Lietuvos draudimas” 350 litų, iš AB ”IF draudimas” 350 litų;

Z. V. ir O. V. - AB “Lietuvos draudimas” 350 litų, iš AB ”IF draudimas” 350 litų, paliekant solidariai iš K. B. ir A. Š. priteistą 50 000 litų neturtinės žalos atlyginimo sumą.

Pašalinti iš kaltinimo K. B., kad jis privertė A. Š. vairuojamą automobilį priartėti prie dešiniojo važiuojamosios dalies krašto.

Likusioje dalyje nuosprendžio nekeisti.

Ištaisyti rašymo apsirikimą nuosprendyje – nurodytą automobilio, kurį eismo įvykio metu vairavo A. Š. valstybinį numerį iš “(duomenys neskelbtini) pataisyti į “(duomenys neskelbtini)

Priteisti A. J., A. K., R. G., E. J. po 200 litų iš K. B. ir po 200 litų iš A. Š. advokato pagalbos išlaidų.