- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-10-15
- Bylos Nr.
- 2S-1484-896/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-11866-2020-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Tomas Romeika
- Ieškovas
- Ž. S.
- Atsakovas
- A. S.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Tomas Romeika
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Ž. S. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 3 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės Ž. S. ieškinį atsakovui A. S. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir jo įsiskolinimo priteisimo, bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo, išvadą duodanti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno apskrities Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
Teisėjas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė pateikė ieškinį, kuriuo prašo: 1) nustatyti M. S., gimusio (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su mama Ž. S.; 2) priteisti iš A. S. nepilnamečio sūnaus M. S. išlaikymui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 215,00 Eur iki sūnaus M. S. pilnametystės, priteistą sumą indeksuojant LR Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją. Materialinį išlaikymą priteisti nuo pareiškimo padavimo dienos; 3) priteisti iš A. S. išlaikymo įsiskolinimą – 6 450,00 Eur, susidariusį už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2020 m. liepos 13 d.; 4) priteistų lėšų tvarkytoja uzufrukto teisėmis paskirti nepilnamečio vaiko įstatyminę atstovę Ž. S.; 5) nustatyti A. S. bendravimo su vaiku tvarką; 6) bylos nagrinėjimo laikotarpiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2. Kauno apylinkės teismas 2020 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės Ž. S. ieškinį dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir jo įsiskolinimo priteisimo, bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kadangi ieškovė nesilaikė įstatymo nustatyto reikalavimo prieš kreipiantis į teismą pasinaudoti privaloma mediacija.
3. Teismas nurodė, kad ieškovė, prieš teikdama ieškinį teismui, nepasinaudojo Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo 20 straipsnio 1 punkte nurodyta privalomąja ikiteismine ginčo sprendimo ne teisme tvarka, t. y., privaloma mediacija.
4. Teismas iš prie ieškinio pridėto Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – Tarnyba) Kauno skyriaus 2020 m. liepos 3 d. rašto „Dėl prašymo vykdyti privalomąją mediaciją“ Nr. (11.7)TPS-11547 (toliau – Raštas), nustatė, jog ieškovė prašyme nenurodė A. S. dokumentų įteikimo adreso, Tarnyba 2020 m. birželio 29 d. raštu kreipėsi į ieškovę, prašydama per 15 darbo dienų nuo rašto išsiuntimo dienos pateikti Tarnybai kitos ginčo šalies (A. S.) tikslų gyvenamosios vietos ar kitos dokumentų įteikimo vietos adresą. 2020 m. birželio 30 d. Tarnyboje buvo gautas ieškovės atstovo pranešimas, kuriame nurodyta, kad atsakovo gyvenamoji vieta nežinoma, kitų kontaktinių duomenų ieškovė nežino. Tarnyba konstatavo, kad ieškovei nenurodžius prašomų duomenų, Tarnyba negali kreiptis į kitą ginčo šalį gauti reikiamą informaciją, organizuoti mediacijos procesą ir konstatuoti, kad yra pasinaudota privalomosios mediacijos institutu.
Šalies argumentai
5. 2020 m. rugpjūčio 3 d. ieškovė teismui pateikė žinomą atsakovo mobilų telefono numerį, be to, ieškinyje nurodė, kad atsakovas su sūnumi bendrauja neatsižvelgdamas į ieškovės bendravimo su sūnumi poreikius. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, konstatavo, kad ieškovė žino kaip susisiekti su atsakovu, nes atsakovas bendrauja su sūnumi.
III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai
6. Atskiruoju skundu ieškovė Ž. S. prašo Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 3 d. nutartį panaikinti ir įpareigoti teismą priimti ieškinį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Dėl privalomosios mediacijos ieškovė kreipėsi į Tarnybą ir jai pateikė jai žinomus A. S. kontaktinius duomenis, kurių nepakako mediacijos procedūrai organizuoti. Mediacijos procedūra negali įvykti ne dėl ieškovės kaltės, surasti A. S. ieškovė neturi galimybių, su ieškove jis nebendrauja. Ginčas su A. S. yra kilęs iš šeimyninių teisinių santykių. Šeimos bylose teismas turi būti aktyvus, kad būtų apgintas viešas interesas, nepilnamečių vaikų teisės. Teismas turi žymiai didesnes galimybes nustatyti realią atsakovo gyvenamąją vietą, paskelbti asmens, vengiančio išlaikyti vaiką, paiešką, pasiūlyti šalims praeiti mediacijos procedūrą ir kitą. Teismui atsisakius priimti ieškinį, ieškovė ir jos vaikas patenka į tokią situaciją, kai mediacijos organizuoti negalima, o neįvykus mediacijai, ieškovei užkirsta galimybė kreiptis į teismą.
6.2. Teismas į ieškovės situaciją pažvelgė formaliai, neatsižvelgė į civilinio proceso tikslus - ginti asmenų subjektines teises ir įstatymo saugomus interesus, paneigė ieškovės Konstitucinę teisę kreiptis į teismą. Teismas turėjo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, būti aktyvus, ir priėmęs pareiškimą paskelbti atsakovo paiešką ir tokiu būdu padėti įgyvendinti ieškovės procesines teises, apginti ieškovės vaiko interesus. Atsakovas su ieškove nebendrauja, savo gyvenamosios vietos nesako, pasiimą vaiką ir išsiveža, kur neaiškina. Dėl šios priežasties ieškovė ir nori nustatyti vaiko bendravimo su tėvu tvarką, kad žinotų, kada tėvas bendraus su vaiku, kiek laiko, kur bus vaikas.
6.3. Privaloma mediacija bylose dėl išlaikymo priteisimo vaikams yra nenaudinga ieškovams, asmuo, vengiantis mokėti išlaikymą savo vaikui, turi galimybę vilkinti mediacijos procedūrą, o nesant galimybės pasinaudoti mediacija, neįmanoma prisiteisti išlaikymo vaikui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
8. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškimą, kadangi ieškovė nesilaikė įstatymo nustatyto reikalavimo prieš kreipiantis į teismą pasinaudoti privaloma mediacija, teisėtumo ir pagrįstumo.
9. Teisę kreiptis į teismą užtikrina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis, garantuojantis visiems asmenims teisę į teisminę gynybą, taip pat CPK 5 straipsnis, nustatantis kiekvieno suinteresuoto asmens teisę įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama teisė arba įstatymo saugomas interesas. Tačiau teisminės gynybos prieinamumas yra siejamas su galimybe kreiptis į teismą tik įstatymo nustatyta tvarka. Teisės kreiptis į teismą prielaidų bei tinkamo jų įgyvendinimo sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas aiškinasi savo iniciatyva, ieškinio priėmimo metu spręsdamas bylos iškėlimo klausimą. Teismas šios civilinio proceso stadijos metu nustato, ar ieškinį paduodantis asmuo turi teisę pareikšti ieškinį, t. y. tikrina, ar yra teisės kreiptis į teismą prielaidos, ar ne, taip pat ar pareiškėjas tinkamai įgyvendina savo teisę kreiptis į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-471-403/2018).
10. Viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų yra susijusi su tuo, kad tuo atveju, kai konkreti specialaus įstatymo norma nustato tam tikroms bylų kategorijoms išankstinę privalomą ginčų sprendimo ne teisme tvarką, asmuo gali kreiptis į teismą ir ginti pažeistas teises ar įstatymų saugomus interesus tik tuomet, kai jis pasinaudoja išankstine ginčo nagrinėjimo tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas).
11. Nagrinėjamu atveju ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir jo įsiskolinimo priteisimo, bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Taigi, ieškovė pateikė ieškinį, kylantį iš šeimos teisinių santykių.
12. Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo 20 straipsnis, kurio 1 punkte numatyta, jog privalomoji mediacija taikoma sprendžiant šeimos ginčus, nagrinėjamus ginčo teisena Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.
13. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrių (toliau – ir Tarnyba) su prašymu vykdyti privalomąją mediaciją sprendžiant ginčą su A. S. dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo ir kitų susijusių klausimų, tačiau Tarnyba ieškovės prašymą laikė nepaduotu, kadangi ieškovė nenurodė A. S. kontaktinių duomenų (gyvenamoji vieta nežinoma), todėl Tarnyba negalėjo kreiptis į kitą ginčo šalį gauti reikiamą informaciją, organizuoti mediacijos procedūrą ir konstatuoti, kad yra pasinaudota privalomosios mediacijos institutu.
14. Apeliantė nurodo, kad surasti A. S. neturi galimybių, jai nėra žinoma atsakovo gyvenamoji vieta, atsakovas su ieškove nebendrauja. Teismas turi žymiai didesnes galimybes nustatyti realią atsakovo gyvenamąją vietą, paskelbti asmens, vengiančio išlaikyti vaiką, paiešką, pasiūlyti šalims praeiti mediacijos procedūrą ir kitą. Teismui atsisakius priimti ieškinį, ieškovė ir jos vaikas patenka į tokią situaciją, kai mediacijos organizuoti negalima, o neįvykus mediacijai, ieškovei užkirsta galimybė kreiptis į teismą.
15. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrįstais apeliantės (ieškovės) argumentus. Ieškovė pateikė įrodymus apie kreipimąsi į Tarnybą, t. y. bandymą inicijuoti privalomą mediacijos procesą, taip pat įrodymus, jog mediacijos procesu pasinaudoti nepavyko, kadangi nebuvo žinoma atsakovo gyvenamoji vieta. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė tinkamai neatliko įstatyme nustatytos pareigos inicijuoti privalomos mediacijos procesą. Spręstina, kad ieškovė neturi galimybės įgyvendinti LR teisingumo ministro 2018 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 1R-289 patvirtinto Kreipimosi dėl mediatoriaus skyrimo ir mediatoriaus parinkimo iš Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašo ir skyrimo tvarkos aprašo 6 punkto. Objektyvus negalėjimas įvykdyti šios nuostatos ieškovei faktiškai užkerta ieškinio pareiškimo teisme galimybę. Vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, spręstina, kad šis įstatyminio reglamentavimo trūkumas asmeniui negali apriboti teisės į teisminę gynybą.
16. Pažymėtina ir tai, jog teismas nagrinėdamas šeimos bylas yra aktyvus, todėl turi galimybę paskelbti ir atsakovo paiešką (CPK 132, 376 straipsniai), o nagrinėjant bylą iš esmės – pasiūlyti ginčo šalims bandyti ginčą spręsti teisminės mediacijos būdu (Mediacijos įstatymo 12 straipsnio 3 dalis).
17. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis priimta netinkamai taikant ir aiškinant civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias ieškinio priėmimą, todėl ginčijama nutartis naikintina. Kadangi ieškinio priėmimo klausimas priskirtas pirmosios instancijos teismo kompetencijai, nutartį panaikinus ieškinio priėmimo klausimas perduotinas spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 3 d. nutartį panaikinti ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.