Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas Egidijus Žironas, susipažinęs su išieškotojo F. G. prašymu dėl sprendimo pavedimo vykdyti kitam kitos apygardos teritorijoje veiklą vykdančiam antstoliui,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos apeliaciniame teisme 2012 m. lapkričio 12 d. buvo gautas išieškotojo G. J. prašymas Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-2864-394/2011, pavesti vykdyti kitos apygardos teritorijoje veiklą vykdančiam antstoliui – G. J.. Prašymas grindžiamas tuo, jog išieškotojas labiausiai pasitiki šio antstolio profesionalumu, kompetencija ir operatyvumu, be to, atsižvelgiant į jo amžių, jam būtų sunku nuvykti į Šiaulius, kur, laikantis įstatymo reikalavimų, būtų vykdymo vieta, tam, kad galėtų tinkamai kontroliuoti vykdymo procesą ir bendradarbiauti su antstoliu.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas atmestinas.

Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo nustatyta tvarka teisingumo ministras nustato antstolių skaičių ir priskiria antstoliams veiklos teritorijas; 26 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad antstolio veiklos teritorija sutampa su vienos ar kelių apylinkių teismų veiklos teritorija. Šiose įstatymo nuostatose įtvirtinti antstolio veiklos ribojimai teritoriniu principu. Antstolio pareiga atlikti vykdymo veiksmus tik savo aptarnaujamoje teritorijoje nustatyta CPK 590 straipsnio 3 dalyje. Šio straipsnio 4 dalyje imperatyviai nustatyta, kad jeigu vykdymo veiksmai turi būti atliekami kito antstolio aptarnaujamoje teritorijoje, antstolis persiunčia vykdomąjį dokumentą išieškotojo rašte nurodytam antstoliui, o kai išieškotojas nenurodo kito antstolio, vykdomąjį dokumentą grąžina išieškotojui.

CPK 590 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko diskrecijos teisė išieškotojo prašymu bet kurį sprendimą pavesti vykdyti kuriam nors kitam kitos apygardos teritorijoje veiklą vykdančiam antstoliui. Ši norma savo esme yra specialioji norma šio straipsnio 1-3 dalyse įtvirtintų bendrųjų nuostatų atžvilgiu ir gali būti taikoma tik išimtiniais atvejais, kai tam tikroje teritorijoje veikiantys antstoliai negali atlikti vykdymo veiksmų (pvz., antstolis buvo nušalintas ir nėra galimybės vykdyti sprendimą pagal CPK 590 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytą vykdymo vietą). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad vien paties išieškotojo prašymo pavesti sprendimą vykdyti kuriam nors kitam apygardos teismo teritorijoje veikiančiam antstoliui pateikimo Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui faktas, nenustačius svarbių išimtinio pobūdžio aplinkybių, objektyviai pagrindžiančių tokio pavedimo būtinumą, yra nepakankamas išieškotojo prašomam procesiniam sprendimui priimti.

Nagrinėjamu atveju vykdomasis dokumentas yra Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2864-394/2011, kuria nutarta nukreipti išieškojimą į skolininkei J. G. nuosavybės teise priklausantį kreditoriui F. G. įkeistą nekilnojamąjį turtą. Tiek skolininkės gyvenamoji vieta, tiek jos turto buvimo vieta sutampa ir yra Šiaulių rajone. Todėl šį vykdomąjį dokumentą, vadovaujantis CPK 590 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendrąja vykdymo vietos taisykle, turėtų vykdyti antstolis, kurio veiklos teritorija apima Šiaulių rajono apylinkės teismo veikos teritoriją.

Išieškotojas F. G. savo prašymo dėl teismo sprendimo pavedimo vykdyti kitam antstoliui nepagrindė jokiomis aplinkybėmis, kurios sudarytų CPK 590 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos normos taikymo pagrindą. Išieškotojo pasitikėjimas konkrečiu kitos apygardos teritorijoje veiklą vykdančiu antstoliu dėl jo profesionalumo ir kompetencijos nesudaro teismo sprendimo pavedimo vykdyti kitam antstoliui pagrindo, kadangi įstatymo reglamentuojama antstolio įgaliojimų įgijimo tvarka suponuoja visų antstolių profesionalumą ir tinkamą kompetenciją. Be to, išieškotojas šiuo atveju turi galimybę rinktis iš kelių antstolių, savo veiklą vykdančių Šiaulių rajono teritorijoje, o konkretaus vykdomąjį dokumentą vykdančio antstolio veiksmų teisėtumą kontroliuoti ginčydamas turto įkainojimą, skųsdamas antstolio veiksmus, reikšdamas prašymus ar nušalinimus (CPK 639 str. 1 d. 5-7 p.). Pažymėtina, jog išieškotojo gyvenamoji vieta neturi jokios reikšmės jo, kaip vykdymo proceso dalyvio teisių įgyvendinimui ir pareigų atlikimui. Visų pirma, įstatymų leidėjas, CPK 590 straipsnio 1 dalyje įtvirtindamas, jog vykdomasis dokumentas turi būti vykdomas pagal skolininko gyvenamąją vietą, turto buvimo vietą arba jo darbo vietą, kai skolininkas yra fizinis asmuo, sąmoningai suteikė pirmenybę galimai faktinei priverstinių vykdymo veiksmų atlikimo vietai, kaip užtikrinančiai operatyvumo ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą vykdymo procese. Be to, ieškotojas gali įgyvendinti savo CPK 639 straipsnyje įtvirtintas teises bei vykdyti CPK 640 straipsnyje numatytas pareigas pasinaudodamas visomis galimomis komunikavimo su antstoliu ir kitais vykdymo proceso dalyviais priemonėmis bei atstovavimo institutu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, išieškotojo F. G. prašymas pavesti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-2864-394/2011, vykdyti antstoliui G. J., atmestinas.

Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas, vadovaudamasis LR civilinio proceso kodekso 590 straipsnio 5 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti išieškotojo F. G. prašymą pavesti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-2864-394/2011, vykdyti antstoliui G. J..