Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Z. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos veiksmų, atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2017 metų iki skundo padavimo dienos (2018 m. balandžio 27 d.). Atsakovas nurodė, jog pareiškėja Pataisos įstaigoje kalinamas nuo 2017 m. spalio 13 d. (b. l. 19).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Pataisos įstaiga arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Pataisos įstaigos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).

Taisyklių 11¹.1 punktas nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose.

Bylos duomenimis nustatyta (b. l. 19, 22-23), jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 13 d. buvo paskirtas gyventi į 5 būrį, 2 brigadą, kurios plotas –51,64 kv. m, joje įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,23 kv. m.

Atsakovo atstovo pateikti rašytiniai duomenys apie pareiškėjo gyvenamąją vietą, jos plotą ir jame kalėjusių asmenų skaičių jokiais kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog gyveno nuo 17 iki 18 žmonių, tačiau prie skundo pateikė ir 56 būrio 2 patalpos planą (b. l. 6), kuriame nurodyta 16 miegamųjų vietų. Teismo vertinimu, pareiškėjo abstraktūs argumentai dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo nelaikytini paneigiančiais atsakovo atstovo oficialiai pateiktus duomenis dėl gyvenamųjų patalpų plotų ir miegamųjų vietų skaičiaus. Atsakovas į bylą pateikė duomenis apie ginčo patalpas, jų plotą ir miegamųjų vietų skaičių, pareiškėjas taip pat pateikdamas 5 būrio 2 patalpos planą patvirtino, jog buvo 16 miegamųjų vietų. Teismas taip pat pažymi, kad nors, pareiškėjo teigimu, iš patalpų ploto turi būti išskaitomas baldų bei kitų daiktų užimamas plotas, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą bei faktines aplinkybes spręstina, jog atsakovas nepažeidė Taisyklių 11¹.1. punkto nuostatų, kuriose numatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,1 kv. m vienam žmogui.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015).

Pareiškėjas teigia, jog gyvenamojoje patalpoje buvo netinkamas apšvietimas, buvo šalta, drėgna, langų kampuose, ant sienų ir lubų buvo nevalomas grybelis, pelėsis. Nuo sienų ir lubų byrėjo tinkas, buvo netinkama ventiliacija, nebuvo naktinio apšvietimo. Buvo gausu parazitų.

Atsakovas nurodė, jog patalpa, kurioje gyveno pareiškėjas yra vėdinama per langus ir ventiliacines angas. Teismas vertina, kad gyvenamųjų patalpų natūralus vėdinimas užtikrinamas per langus arba orlaides, toks vėdinimas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, todėl atsakovas dėl patalpų vėdinimo teisės aktų normų nėra pažeidęs.

Reikalavimai gyvenamųjų patalpų apšvietai reglamentuoti Higienos normos HN 134:2015 14 punkte, pagal kuriuos nustatyta, jog bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Naktinis apšvietimas nereglamentuotas. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra numatyta Higienos normos HN 134:2015 16 punkte.

Atsakovės atstovas nepateikė teismui duomenų apie gyvenamųjų patalpų apšvietą bei oro temperatūrą pareiškėjo buvimo joje laikotarpiu. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog užtikrina tinkamas sąlygas, numatytas Higienos normoje. Nurodė, jog perdegusios lemputės iš karto yra keičiamos į naujas. Duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų kreipiąsis į administraciją dėl netinkamo apšvietimo nėra. Taip pat nurodė, jog įstaiga užtikrina tinkamą temperatūrą patalpose, esant būtinumui nuteisėtiesiems išduoda elektrinis šildytuvus ir ventiliatorius. Įstaigoje tiekiamas centralizuotas šildymas, tačiau 2017-2018 m. šildymo sezono metu patalpos buvo šildomos elektriniais šildytuvais.

Vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas į Pataisos įstaigos pareigūnus, administraciją ar į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų (apšvietos, ventiliacijos, temperatūros ir kt. pažeidimų) nesikreipė. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl netinkamos patalpos apšvietos, ventiliacijos, temperatūros dėl praėjusio ilgo laiko negalima nustatyti. Todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamos kameros ventiliacijos, apšvietos, temperatūros atmestini kaip nepagrįsti. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz. 2016 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016 ). Teismas taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015).

Higienos normos HN 134:2015 39 punkte nurodyta, jog ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko patalpas, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio, drėgmės ar nešvaros gyvenamosiose patalpose. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių (drėgmė, pelėsis, apšvietimas ir pan.) būtų kreipęsis į administraciją, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų parengtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpose formuojasi pelėsis, jog patalpų higieninė-sanitarinė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų.

Higienos normos HN 134:2015 20 punkte reglamentuota, jog laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų pėdsakus, - jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka .

Nustatyta, jog Pataisos įstaigoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei nustačius buvimo pėdsakus, jie naikinami. Sudaryta šių paslaugų teikimo sutartis su UAB „Utenos deratizacija“ (b. l. 24-27). Taip pat pateikti darbų atlikimo aktai (b. l. 28-31), kurie patvirtina, jog pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje buvo atliekami darbai. Todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamo jų naikinimo atmestini. Teismas atkreipia dėmesį, kad pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi (Higienos normos HN 134:2015 37 p.). Pareiškėjas nereiškė pretenzijų dėl to, kad jam ar kitiems nuteistiesiems nebuvo išduodamas valymo inventorius bei priemonės, todėl, atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad galimas buitinių parazitų gyvenamosiose patalpose atsiradimas, iš dalies galėjo buvo sąlygotas pačių nuteistųjų (tame tarpe ir pareiškėjo) elgesio, netinkamai vykdant ar nevykdant aukščiau nurodytų teisės normų reikalavimų.

Ginčo laikotarpiu galiojusiose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, nustatyta, kad prausykloje, tualete turi būti įrengta po vieną praustuvę penkiolikai asmenų, tualete - po klozetą (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras penkiolikai asmenų.

Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad 5 būrio sanitariniame mazge įrengti 4 klozetai, 4 pisuarai. Taip pat nurodė, jog ginčo laikotarpiu būryje buvo nuo 48 iki 58 nuteistųjų (b. l. 21). Konstatuotina, jog tai atitiko normose numatytus reikalavimus.

Pareiškėjo argumentai, jog gyvenamosiose patalpose buvo įrengtas rentgeno kabinetas, kuris kenkė pareiškėjo sveikatai atmestini, kadangi Pataisos įstaiga nurodė, jog Įstaigoje buvo atliktas patikrinimas 2018 m. vasario 22 d. ir surašytas protokolas „Radiacijos saugos reikalavimų vykdymo patikrinimo aktas“. Patikrinimo metu buvo atlikti matavimai 3 būrio 2 patalpoje, 6 būrio 4 patalpoje, 5 būrio 5 ir 6 patalpoje bei koridoriuje tarp šių patalpų ir įsitikinta, kad konstrukciniai elementai yra pakankami ir šiose patalpose gyvenantys nuteistieji jokios papildomos apšvitos, įstaigai vykdant veiklą su šaltiniu nepatiria. Nuo 2018 m. kovo 14 d. rentgeno kabinetas nenaudojamas (b. l. 22-23).

Pareiškėjas teigia, jog inventorius nebuvo pritvirtintas prie žemės, tačiau tesės aktai neįpareigoja to daryti, todėl šie argumentai atmestini.

Taip pat akcentuotina, kad, bylos duomenimis, Pataisos įstaigoje yra parengti žmonių evakavimo planai ir gaisrinės instrukcijos. Taip pat siekiant užtikrinti tinkamą nuteistųjų evakavimą gaisro atveju, įstaiga parengė ir suderino su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais personalo veiksmų planą kilus gaisrui (b. l. 22-23). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovo neteisėti veiksmai dėl evakuacinių planų nebuvimo nekonstatuotini. Taip pat pažymėtina, jog pareiškėjas minėto pobūdžio pažeidimus išdėstė abstrakčiai, konkrečiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Teismo vertinimu, vien deklaratyvus teigimas, jog yra pažeidžiamos teisės, neišdėstant konkrečių jų pažeidimų, negali būti pagrindu žalos atlyginimo priteisimui.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 GarciaRuiz v Spainir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtu kankinimu, orumo pažeminimu, sukeltais dideliais nepatogumais. Pareiškėjas apie sveikatos sutrikimus duomenų į bylą nepateikęs, atsakovas nurodė, jog nusiskundimų dėl blogų sąlygų įtakojusių sveikatos būklę neišsakė. Teismo nuomone, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Pataisos įstaigos psichologinės tarnybos pažymoje (b. l. 47) nurodoma, kad pareiškėjas į psichologinės tarnybos specialistus dėl kalinimo sąlygų nesikreipė.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Alytaus pataisos namų) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straispnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo V. Z. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.