- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-12-27
- Bylos Nr.
- Iv-679-624/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02421-2010-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Dirvonas
- Pareiškėjas
- V. B., V. A., M. L.
- Atsakovas
- Lukiškių
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Dirvonas, sekretoriaujant Dinai Belovai, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjų V. B., V. A. ir M. L. prašymą atsakovams Lukiškių tardymo izoliatoriui – kalėjimui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai V. B., V. A. ir M. L. (M. L.) skunde prašo teismo priteisti solidariai iš atsakovų: V. B. - 1920.16 Lt neišmokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2007 m. liepos mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn.; V. A. - 1187.40 Lt neišmokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2007 m. vasario mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. ir M. L. - 1500.39 Lt neišmokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2007 m. gruodžio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. Nurodo, kad yra Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) pareigūnai. Nurodytu laikotarpiu dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. bei kitų VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatų taikymo už atliktas pareigas jiems nepagrįstai ir neteisėtai nebuvo sumokėtas visas priklausantis darbo užmokestis (išmokėta tik priemokų ir priedų sumos dalis, neviršijusi 70 procentų pareiginės algos): V. B. už 2007 m. liepos mėn.-2008 m. gruodžio mėn. iš viso neišmokėta – 1920.16 Lt; V. A. už 2007 m. vasario mėn. - 2008 m. gruodžio mėn. iš viso neišmokėta – 1187.40 Lt; M. L. už 2007 m. gruodžio mėn. - 2008 m. gruodžio mėn. iš viso neišmokėta – 1500.39 Lt. Valstybės tarnybos įstatymo ginčo laikotarpiu galiojusios redakcijos 23 str. nustatytos valstybės tarnautojų darbo užmokesčio sudedamosios dalys, nurodyta, kad priemokos ir priedai yra viena iš valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sudedamųjų dalių. To paties įstatymo 23 str. 2 d. įtvirtinta nuostata, jog priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pažymėjo, kad nuo 2007-10-01 iki 2009-01-01 šis ribojimas netaikomas priedui už tarnybos Lietuvos valstybei stažą ir pareiginės algos dydžio vienkartiniam priedui, o nuo 2009-01-01 į šią sumą neįskaitomas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą ir pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 25 str., valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį arba tarnybinį rangą(...). Priedai už laipsnį arba tarnybinį rangą ir kvalifikacinę kategoriją gali būti mokami tik statutiniams valstybės tarnautojams statutuose nustatyta tvarka. Be to, nustatyta, jog priedai už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją ir už laipsnį arba tarnybinį rangą negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 26 str. 1 d. yra nustatyti pagrindai, kuriems esant valstybės tarnautojams mokamos priemokos: už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis, už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Šio straipsnio 3 d. nustatyta, jog nurodytos priemokos negali viršyti 60 proc. pareiginės algos. Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau - ir Statutas) 42 str. 1 d. reglamentuotos pareigūnų darbo užmokesčio sudedamosios dalys, t. y. pareiginė alga, priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, turimą pareiginį laipsnį, kvalifikacinę kategoriją, taip pat priemokos. Statute taip pat nustatyta, jog priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Statuto 42 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Statuto 42 str. 3 d. nurodyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos. Statuto 42 str. 5 d. ir 6 d. numato, jog pareigūnai turi teisę į priedus už pareiginį laipsnį ir kvalifikacinę kategoriją. To paties straipsnio 7 dalis nustato, kad šių priedų (už kvalifikacinę kategoriją ir pareiginį laipsnį) suma negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Atkreipė dėmesį, kad pagal Statuto 42 str. 1 d. į nustatytą bendrą priedų ir priemokų sumos apribojimą iki 70 procentų pareiginės algos yra įskaitomas ir Statuto 42 str. 3 d. nustatytas priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, todėl Statuto 42 str. 1 d. nuostata yra prieštaraujanti Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (nuo 2007-10-01), nes dar labiau apsunkina teisės į priedus ir priemokas įgyvendinimo galimybę. Pažymėjo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 d. nustatyta, jog statutiniams valstybės tarnautojams šio Įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ taikomi be išlygų. Be to, pagal Statuto 42 str. 2 d., apskaičiuojant Kalėjimų departamento arba jam pavaldžios įstaigos ar valstybės įmonės pareigūnų (tame tarpe ir mūsų) darbo užmokestį yra taikytinos Valstybės tarnybos įstatymo normos. Taip pat nurodo, kad pagal Konstituciją negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, viršvalandinį darbą, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Tačiau dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. numatyto ribojimo ir kitų VI skyriaus nuostatų taikymo pareiškėjams yra neapmokėta už atliktą darbą, t. y. neišmokėtos uždirbtos priemokos pažeidžiant Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatą, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Konstitucinis Teismas 2004-12-13 nutarime nurodė, kad Konstitucijos 48 str. 1 d. įtvirtinta kiekvieno piliečio teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą - daugelio kitų konstitucinių teisių įgyvendinimo prielaida, inter alia Konstitucijos 23 str. įtvirtintos nuosavybės teisės viena iš svarbiausių įgyvendinimo prielaidų. Asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas) ir kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė. Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui“. Taip pat Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2007-06-07 redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2007-06-07 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui“. Pažymėjo, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir KTĮ) 72 str. 4 d. neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Tokios praktiką formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2004-03-01 nutartis adm. byloje Nr. A12-219/2004). Ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo „sprendimo įvykdymu“ KTĮ 72 str. 4 d. prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir, priešingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ KTĮ 72 str. 4 d. prasme (LVAT 2005-12-21 nutartis adm. byloje Nr. A1-638/2005). Taip pat nurodo, kad jų teisės buvo pažeistos nesumokėjus dalies priklausančio darbo užmokesčio, todėl teisės aktų nustatyta tvarka realizuodami teisminės gynybos teisę pagal CK 1.127 str. 1 d. su prašymu kreipėsi į teismą nepasibaigus Darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 str. 2 d. numatytam terminui ir yra išsaugoję galimybę ginti dėl priklausančios darbo užmokesčio dalies nesumokėjimo pažeistas savo teises teismine tvarka. Dėl to mano, jog sprendimas (bendrąja prasme) dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, viršijančios 70 procentų pareiginės algos, išmokėjimo yra laikytinas neįvykdytu ir jų keliamiems reikalavimams dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra taikytinas minėtas 2009-12-11 Konstitucinio Teismo nutarimas. Pažymėjo, kad apie neteisėtai negautą darbo užmokestį, t. y. jų teisių pažeidimą ir pagrindą kreiptis į teismą sužinojo bei turėjo objektyvią galimybę suvokti tik po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, kuriuo teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo neišmokėtas visas darbo užmokestis, pripažintas antikonstituciniu (nes tai pripažinti yra tik šios institucijos prerogatyva). Todėl trejų metų senaties terminai su skundu kreiptis į teismą turėtų būti pradedami skaičiuoti nuo minėto Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo. Tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-12-20 nutarimas Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“, kuriame konstatuota, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia ar turi suvokti apie jo teisės pažeidimą. <...> Įstatymas ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su tokiais subjektyvaus pobūdžio kriterijais: asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą. Todėl, spręsdamas apie ieškinio senaties termino eigos pradžią teismas visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Pagal LVAT praktiką, suformuotą 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, kurioje nurodyta, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Be to, minėtoje byloje LVAT nurodė, kad tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Jie ginčo laikotarpiu atliko statutinio valstybės tarnautojo pareigas, tačiau atsakovai nurodytu laikotarpiu nesumokėjo viso priklausančio darbo užmokesčio. Taigi tokia situacija negali būti pripažinta teisėta. Mano, kad šiuo atveju galimas ir valstybės civilinės atsakomybės taikymas. LVAT 2010-01-21 nutarime administracinėje byloje Nr. A442 - 1505/2010 konstatavo, kad vienas iš griežtosios (objektyviosios) atsakomybės atvejų, kai civilinė atsakomybė atsiranda net ir nesant teisės pažeidėjo kaltės, yra numatytas CK 6.271 str. Viešoji (valstybės ar savivaldybės) atsakomybė CK 6.271 str. numatytais atvejais atsiranda esant šioms sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui; žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Tokiu būdu Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimas taip pat įrodo, kad dėl teisinio reguliavimo valdžios įstaigos neteisėtai neišmokėtas atlyginimas yra priežastiniame ryšyje su jų patirta nurodyto dydžio žala - negautomis pajamomis. Taigi, taip pat yra visos būtinos teisinės sąlygos, kurioms esant CK 6.271 str. nustato Lietuvos valstybės atsakomybę už asmeniui valstybinės valdžios įstaigos priimtu teisės aktu padarytą žalą. Mano, kad pripažinus buvusį teisinį reguliavimą, remiantis kuriuo jie negavo visos priklausančios darbo užmokesčio dalies, antikonstituciniu, atsakovų veiksmai yra laikytini neteisėtais ir atsirado jiems pareiga išmokėti negautą darbo užmokesčio dalį pagal Konstitucijos 48 str. 1 d. Nurodo, kad Valstybės tarnybos teisiniai santykiai - tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri šio asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį. Taigi, bendrąja prasme jų (ir visų valstybės tarnautojų) darbdaviu laikytina Lietuvos Respublikos valstybė. Todėl, mano, kad Lukiškių TI-K kaip institucija yra laikytina tik Lietuvos Respublikos valstybės priimtų sprendimų vykdytoju. Tuo labiau, kad valstybės tarnautojų darbo užmokestis nėra darbdavio ir darbuotojo susitarimo dalykas. Be to, Statuto 55 str. numatyta, kad Kalėjimų departamentas ir jam pavaldžios įstaigos, veikiančios pagal Biudžetinių įstaigų įstatymą, yra finansuojamos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto. LVAT 2004-12-30 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1054/2004 nurodė, kad <...> už darbą yra atlyginama iš valstybės biudžeto. Todėl valstybės biudžete turėjo būti numatytos lėšos, patenkinančios pareiškėjų darbo užmokesčio poreikį. Jeigu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos valstybės tarnautojams atsidurti skirtingoje teisinėje padėtyje ir skirta mažiau lėšų darbo užmokesčiui, negu priklauso pagal įstatymus arba jais remiantis išleistus kitus teisės aktus, teismas turėjo svarstyti ne tik Muitinės departamento atsakomybės, bet ir Valstybės patraukimo atsakovu šioje administracinėje byloje klausimą. Tokia teisė teismui yra numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 54 straipsnyje. Todėl mano, kad būtent Lietuvos Respublikos valstybei pirmiausia teko pareiga numatyti tokį teisinį reglamentavimą, pagal kurį būtų teisingai atlyginama už pareigūnų darbą tais atvejais, kai išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo įstatymo 23 str. 2 d. (2002-04-23 ir 2007-06-07 redakcijos) nustatytą ribą. Lietuvos Respublikos valstybė turėjo pareigą iš biudžeto skirti lėšas, būtinas teisingo apmokėjimo už pareigūnų atliktą darbą užtikrinimui. Ji turi ir pareigą atlyginti neteisėtai negautas pajamas. Kadangi to padaryta nebuvo, pastarajai taip pat tenka atsakomybė šias būtinas lėšas paskirti, o Lukiškių TI-K jas išmokėti. Mano, kad atsakovams kyla solidarioji atsakomybė teisingai atlyginti už atliktą darbą, pagal CK 6.279 str. 1 d. analogiją. Taip pat nurodo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010-07-07 nutarimo Nr. 992 2 d. netaikytina, kadangi šiai bylai aktualūs teisės aktai buvo priimti nesiejant jų su sunkia valstybės ekonomine, finansine padėtimi (b. l. 1-6).
Pareiškėjai į teismo posėdį, apie kurio vietą ir laiką jiems pranešta tinkamai, neatvyko, byla nagrinėjama jiems nedalyvaujant.
Atsiliepimas
Pateiktame atsiliepime atsakovas Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad atsakovas, neišmokėdamas pareiškėjų minimos darbo užmokesčio dalies, vykdė tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, todėl elgėsi pagrįstai ir teisėtai. Pareiškėjai savo prašyme nurodo, kad priemokos jiems buvo neišmokėtos dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. numatyto ribojimo taikymo. Lukiškių TI-K neturi teisės ar pareigos spręsti apie galiojančio įstatymo teisėtumą ar tinkamumą. Teisės akto nustatytas ribojimas buvo vykdomas pagrįstai, todėl Lukiškių TI-K nėra atsakingas dėl to, kad pareiškėjams nebuvo išmokėti nurodyti priedai (b. l. 21). Atsakovo Lukiškių TI-K atstovė 2011-11-22 teismo posėdyje prašė pareiškėjų reikalavimams taikyti ieškinio senatį (b. l. 38). Taip pat 2011-12-14 pateiktame rašte prašo atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams dėl sunkios finansinės padėties (b. l. 46).
Pateiktame atsiliepime atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 d., statutiniams valstybės tarnautojams šio įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja statutai, išskyrus šio įstatymo nustatytą darbo apmokėjimo tvarką. Šio įstatymo 23 str. 2 d. buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatos, kurias, šiuo atveju taikė atsakovas, apskaičiuodamas ir mokėdamas atlyginimą pareigūnams, prieštaravo Konstitucijai. Tačiau pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento (LVAT 2003-06-27 nutartis adm. byloje Nr. A5-264/2003). Konstitucijos 102 str. 1 d. nustato, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Pagal Konstitucijos 7 str. negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai. Tačiau Konstitucijos 7 str. nuostata turi būti aiškinama ir taikoma sistemiškai su kitomis Konstitucijos nuostatomis, įtvirtinančiomis teisės aktų konstitucingumo kontrolę bei Konstitucinio Teismo nutarimų teisinę galią. Remiantis Konstitucijos 6 str. 1 d., Konstitucija yra vientisas aktas. Konstitucijos 102 str. ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas išimtinę teisę spręsti, ar įstatymas ir kiti teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai, suteikia Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui. Jokia kita valstybės institucija spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, nėra įgaliota. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami (Konstitucijos 107 str. 2 d.). Todėl daro išvadą, kad kol nustatyta tvarka nebuvo nustatyta ir pripažinta, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostata, jog pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 70 procentų pareiginės algos prieštarauja Konstitucijai, 23 str. 2 d. nuostatos buvo teisėtos ir valstybės institucijos privalėjo vykdyti įstatymo reikalavimus mokėdamos priedus ir priemokas valstybės pareigūnams. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek pareigūnams, tiek valstybės valdžios institucijoms. Teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, kuri reiškia, jog įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas Lukiškių TI-K, skaičiuojant ir išmokant darbo užmokestį pareiškėjams, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Taip pat nėra ir CK 6.271 str., nei kituose pareiškėjų nurodytuose argumentuose nustatytų valstybės civilinės atsakomybės pagrindų. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 str. 1 d. 3 p. nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 str.). CK 6.271 str. nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą, kuris tiesiogiai daro įtaką asmens teisėms, laisvėms ir interesams. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda jeigu valdžios institucijos ar jų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl mano, kad nėra teisinio pagrindo taikyti teisinę atsakomybę atsakovų atžvilgiu. Pareiškėjai teismui pateiktais skundais reikalauja priteisti iš atsakovų Lukiškių TI-K ir Lietuvos valstybės darbo užmokesčio nepriemoką. Tačiau pareiškėjai tarnybos teisiniais santykiais ginčui aktualiu laikotarpiu buvo tiesiogiai susiję su Lukiškių TI-K, t. y. subjektu (pareiškėjų darbdaviu), privalančiu mokėti pareiškėjams darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, sprendžiančiu pareigūnų priėmimo į valstybės tarnybą bei atleidimo iš jos klausimus, tvirtinančiu pareigybių aprašymus, todėl bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovas yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Valstybė galėtų būti tinkamas atsakovas byloje, jeigu pareiškėjai, formuluodami savo reikalavimus, prašytų atlyginti žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijos (jos pareigūnų) veiksmais, tuo tarpu pareiškėjai prašo priteisti jiems neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, todėl atsakovas turėtų būti tik tiesioginis pareiškėjų darbdavys. Atkreipė dėmesį, kad net ir esant Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostatai dėl priedų apribojimo, pareiškėjų darbdavys galėjo taip organizuoti darbą, kad pareiškėjams nereikėtų dirbti darbą, už kurį nebūtų galima apmokėti. Teismui nusprendus patenkinti pareiškėjų reikalavimą, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas V. A. prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2007 m. vasario mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn., bei tai, kad skundas teismui pateiktas 2010-07-23 prašo daliai šio pareiškėjo reikalavimų taikyti ieškinio senaties terminą (b. l. 22-24).
Atsakovo atstovas į teismo posėdį, apie kurio vietą ir laiką jam pranešta tinkamai, neatvyko, byla nagrinėjama jam nedalyvaujant.
Trečiasis suinteresuotas asmuo KD prie TM atsiliepimo į pareiškėjų skundą nepateikė, į teismo posėdį, apie kurio vietą ir laiką pranešta tinkamai, neatvyko, byla nagrinėjama atstovui nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjams V. B., V. A. ir M. L. dirbant Lukiškių TI-K, laikotarpiu nuo 2007 m. vasario mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. dėl to, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas jiems buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį, ir dėl to jiems buvo neišmokėta: V. B. už 2007 m. liepos mėn. – 15.36 Lt, 2007 m. gruodžio mėn. – 36.85 Lt, 2008 m. kovo mėn. – 578.42 Lt, 2008 m. birželio mėn. – 76.65 Lt, 2008 m. rugpjūčio mėn. – 29.88 Lt, 2008 m. rugsėjo mėn. – 101.54 Lt, 2008 m. spalio mėn. – 75.68 Lt, 2008 m. lapkričio mėn. – 237.79 Lt, 2008 m. gruodžio mėn. – 767.99 Lt; V. A. už 2007 m. vasario mėn. – 11.85 Lt, 2007 m. kovo mėn. – 9.46 Lt, 2007 m. birželio mėn. – 62.05 Lt, 2008 m. kovo mėn. – 244.40 Lt, 2008 m. liepos mėn. – 5.80 Lt, 2008 m. rugsėjo mėn. – 31.51 Lt, 2008 m. lapkričio mėn. – 50.82 Lt, 2008 m. gruodžio mėn. – 170.24 Lt; M. L. už 2007 m. gruodžio mėn. – 202.96 Lt, 2008 m. kovo mėn. – 392.04 Lt, 2008 m. gegužės mėn. – 86.53 Lt, 2008 m. birželio mėn. – 76.65 Lt, 2008 m. rugpjūčio mėn. – 98.29 Lt ir 2008 m. gruodžio mėn. – 643.92 Lt (b. l. 9-17).
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 d., yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams. Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 7 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 str. 3 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.
2008-12-09 buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsniu įstatymas (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija ). Šiuo įstatymu buvo pakeistas bei papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 str., kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538, 38 str. 1 d. nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 38 str. 5 d. nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos. Taigi, tokiu teisiniu reglamentavimu buvo ribojamas faktiškai skaičiuotinų priedų bei priemokų dydis.
Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007-06-07 redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.
Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia, neginčija skunde nurodomos reikalavimo sumos.
Konstitucinis Teismas 2004-12-13 nutarime analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė (Konstitucijos 23 str.). Šiame nutarime Konstitucinis teismas taip pat pažymėjo, kad pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str., vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT). LVAT 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 pasisakė, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Be to, minėtoje byloje LVAT nurodė, kad tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas.
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 nurodė, kad pagal Konstitucijos 107 str., Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Iš to darytina išvada, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti - nesukėlę realių teisinių pasekmių. Jau minėtoje 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 LVAT konstatavo, kad iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma įvykdytu sprendimu.
LVAT 2004-12-30 nutartyje administracinėje byloje Nr. A10-1054/2004 konstatuota, kad už darbą yra atlyginama iš valstybės biudžeto. Todėl valstybės biudžete turėjo būti numatytos lėšos, patenkinančios pareiškėjų darbo užmokesčio poreikį. Jeigu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos valstybės tarnautojams atsidurti skirtingoje teisinėje padėtyje ir skirta mažiau lėšų darbo užmokesčiui, negu priklauso pagal Įstatymus arba jais remiantis išteistus kitus teisės aktus, teismas turėjo svarstyti ne tik Muitinės departamento atsakomybės, bet ir Valstybės patraukimo atsakovu šioje administracinėje byloje klausimą. Tokia teisė teismui yra numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 54 straipsnyje.
Kadangi Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja termino per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir DK). DK 27 str. 2 d. nustato bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Kreipimasis į teismą teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių, net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos (LVAT išplėstinių teisėjų kolegijų sprendimai administracinėse bylose Nr. A12-219/2004; A1-638/2005).
DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu šiame Kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. CK 1.127 str. 1 d. numato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjai V. B., kurio prašoma priteisti nepriemokų suma susidarė už laikotarpį nuo 2007 m. liepos mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn., M. L., kurio prašoma priteisti nepriemokų suma susidarė už laikotarpį nuo 2007 m. gruodžio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn., ir V. A., kurio prašoma priteisti nepriemokų suma susidarė už laikotarpį nuo 2007 m. vasario mėn. iki 2007 m. gruodžio mėn., į teismą su skundu kreipėsi 2010-08-12. Atsižvelgiant į atsakovo reikalavimą taikyti ieškinio senatį ir DK 27 str. nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat Civilinio kodekso I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, taip pat į tai, kad darbo užmokestis pareiškėjams mokamas iki kiekvieno mėnesio 10 dienos (b. l. 47), pareiškėjui V. B. iš atsakovo Lukiškių TI-K priteisiama neišmokėta darbo užmokesčio dalis - 1904.80 Lt už laikotarpį nuo 2007 m. gruodžio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn., pareiškėjui M. L. neišmokėta darbo užmokesčio dalis – 1500.39 Lt už laikotarpį nuo 2007 m. gruodžio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn., ir V. A. priteisiama neišmokėta darbo užmokesčio dalis už 2008 metus – 502.77 Lt, t. y. už 3 metus nuo prašymo pareiškimo teisme dienos (2007-08-12 iki 2010-08-12). Pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą ir priteisti pareiškėjui V. B. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už 2007 m. liepos mėn. ir V. A. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2007 m. vasario mėn. iki 2007 m. liepos mėn. įskaitytinai, nėra: LR CK 1.131 str. 2 d. numato, kad jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistojo teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. CK ir kiti įstatymai nenumato aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti, taip pat nėra įvardinti ir kriterijai, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas negali būti sprendžiamas atsižvelgiant išimtinai tik į ieškovo interesus: kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos viešųjų interesų užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą pusiausvyros. Prašydamas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisti, pareiškėjas iš esmės jokių aplinkybių, kurios galėtų būti pripažįstamos svarbiomis ieškinio senaties praleidimo priežastimis nenurodė, o aplinkybė, kad darbo užmokesčio dalis nebuvo išmokėta dėl teisės normos, kuri pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, nustatyto ribojimo, savaime nėra aplinkybė, sudaranti pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą: tai nebuvo jokia kliūtis kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo ir suinteresuoti asmenys, kaip matyti iš Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ tai padarė dar 2007-2008 m.
Sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 K. J. v. Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas, kat. 8.6.1, 19.5). Paskelbus Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimą ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio dalies nemokėjimą pareiškėjui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį, tokiu aiškinimu nėra paneigiamos, nes Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimas įsigaliojo dar neužbaigus teisės normų taikymo procedūros, t. y. išlikus galimybei teismine tvarka koreguoti tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius.
Skundas dalyje, kurioje pareiškėjai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį prašo priteisti solidariai ir iš atsakovės Lietuvos valstybės, netenkinamas: tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Pareiškėjai tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susijęs su Lukiškių TI-K, tai yra subjektu, privalančiu mokėti pareiškėjams darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, sprendžiančiu pareigūnų priėmimo į valstybės tarnybą bei atleidimo iš jos klausimus, tvirtinančiu pareigybių aprašymus, tuo tarpu valstybė šiuo atveju nėra jos tiesioginis darbdavys, atitinkamai – nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą neišmokėtą darbo užmokesčio dalį priteisti solidariai ir iš valstybės. Tokios praktikos nuosekliai laikosi ir LVAT (2010-06-07 nutartis adm. byloje Nr. A662-1735/2010, 2011-11-18 nutartis adm. byloje Nr. A-575-1916/2011 ir kt.).
Atsakovo prašymas dėl sprendimo įvykdymo atidėjimo vieneriems metams netenkinamas: priteisiama neišmokėto darbo užmokesčio suma yra nedidelė, įrodymai, kad tokio dydžio reikalavimo 2012 m., kada turės būti vykdomas šis sprendimas, atsakovas negali įvykdyti arba tai reikšmingai paveiks atsakovo turtinę padėtį, nepateikti. Tokios praktikos laikosi ir LVAT (2011-09-15 nutartis adm. byloje Nr. A-261-3291/2011, 2011-08-05 nutartis adm. byloje Nr. AS-146-236/2011, 2011-11-18 nutartis adm. byloje Nr. A-575-1916/2011).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 4 p., 127 str., 129 str.,
nusprendžia:
pareiškėjų V. B., V. A. ir M. L. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti V. B. iš atsakovo Lukiškių tardymo - izoliatoriaus kalėjimo 1904.80 Lt (vieną tūkstantį devynis šimtus keturis litus 80 ct) neišmokėto darbo užmokesčio.
Priteisti M. L. iš atsakovo Lukiškių tardymo - izoliatoriaus kalėjimo 1500.39 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų 39 ct) neišmokėto darbo užmokesčio.
Priteisti V. A. iš atsakovo Lukiškių tardymo - izoliatoriaus kalėjimo 502.77 Lt (penkis šimtus du litus 77 ct) neišmokėto darbo užmokesčio.
Kitoje dalyje pareiškėjų V. B., V. A. ir M. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Priteista neišmokėto darbo užmokesčio suma nurodyta neišskaičiavus fizinių asmenų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.