Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Virginijus Kairevičius teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Mažieji apartamentai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 5 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Verslo ekspresas“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto apylinkės teisme priimtas ieškovo UAB „Verslo ekspresas“ ieškinys atsakovui UAB „Mažieji apartamentai“ dėl 32 256,82 Eur skolos ir 700,78 Eur delspinigių priteisimo. Reikalavimo užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tai yra areštuoti atsakovui nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, bei atsakovo pinigines lėšas ar turtines teises 35 957,60 Eur dydžio sumos ribose.

Įvertinus apelianto į bylą pateiktą 2015-09-30 sutrumpintą balansą, galima daryti išvadą, kad apelianto finansinės galimybės atsiskaityti su ieškovu yra mažos. Lyginant finansinius 2015 m. ir 2014 m. metų rodiklius, matyti, kad bendrovės nuostoliai padidėjo net 4,8 kartus. Ieškovo nuomone, atsakovo pateikti balanso duomenys atskleidžia tai, kad ekonomine prasme bendrovė yra nemoki, nes apeliantas veikia nuostolingai. Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenis apie tai, kad jis valdo du nekilnojamuosius daiktus: administracinį pastatą, adresu Mindaugo g. 1A, Vilnius, ir svečių namus, adresu Kareivių g. 2B, Vilnius. Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenis šių nekilnojamųjų daiktų rinkos vertė yra 1 600 730 Eur (administracinio pastato) ir 622 000 Eur (svečių namų), t. y. 2 222 730 Eur bendros vertės. Ieškovas daro prielaidą, jog nurodyti duomenys nėra atskirai išskirti atsakovo pateiktame į bylą balanse ir sprendžia, kad ši vertė balanse nurodyta kaip trumpalaikis turtas. Apeliantas su atskiruoju skundu taip pat pateikė duomenis apie tai, kad 2015-09-30 turėjo 82 717,00 Eur bei 2016-02-08 AB Swedbank banko sąskaitos išrašą, kad nurodytai datai turėjo 78 342,10 Eur pinigų sumą, kurios 44 149,94 Eur sumos dalį gavo pardavęs patalpą, esančią Kareivių g. 2B, Vilniuje. Minėti duomenys patvirtina, jog apeliantas nekilnojamąjį daiktą pakeitė kitos rūšies daiktu - pinigais ir tokiu būdu jo bendra turtinė finansinė padėtis nepagerėjo.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 str. 2 d., apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Šioje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai priėmė nutartį, kuria atsakovo atžvilgiu pritaikė laikinąsias apsaugos priemones.

Procesinis teisinis laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis lemia tai, kad laikinosios apsaugos priemonės visada yra laikino pobūdžio suvaržymai, jų taikymas yra ribotas laiko atžvilgiu ir jos galioja tik iki galutinio ginčo išsprendimo. Taip pat tokios priemonės taikomos prevenciniu tikslu, siekiant išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumo arba pasunkėjimo ir neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 15 d. Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga Nr. AC-34-2).

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Tikimybės, kad bus priimtas ieškovui palankus sprendimas, nebuvimas eliminuoja sprendimo neįvykdymo riziką. Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių – turto arešto taikymo, reikia atsižvelgti ne tik į ieškinio sumą, bet ir į abiejų šalių turtinę padėtį, jų finansines galimybes, taip pat į tai, ar ieškovo prašyme išdėstyti argumentai ir juos pagrindžiantys įrodymai prima facie patvirtina ieškinio galimą pagrįstumą.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas 2016-02-14 kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo 35 256,82 Eur įsiskolinimą, 700,78 Eur delspinigių už prievolės įvykdymo termino praleidimą, 8,05 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, skaičiuojant nuo įsiskolinimo sumos, 378,00 Eur sumokėtą žyminį mokestį bei kitas bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – ieškinio sumai areštuoti atsakovui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, pinigines lėšas, kilnojamuosius daiktus ar turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančius pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, leidžiant iš areštuotų piniginių lėšų išmokėti mokesčius valstybei, socialinio draudimo įmokas ir atsiskaityti su ieškovu. Iš pareikšto ieškinio turinio matyti, kad ieškovas aiškiai suformulavo ieškinio pagrindą bei dalyką, detaliai išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikė jo reikalavimus tikėtinai pagrindžiančius įrodymus.

Antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga yra konstatavimas, kad, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Iš ieškinio turinio matyti, kad bendra reikalavimų suma atsakovui yra 35 957,60 Eur. Pagal suformuotą vieningą teismų praktiką didelės sumos reikalavimas pripažįstamas realia grėsme, padidinančia būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Kita vertus, ir prezumpcija, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Be ieškinio dydžio, pavojus, kad būsimas teismo sprendimas, jei jis būtų priimtas ieškovo naudai, gali likti priešingos šalies neįvykdytas, vertinamas individualiai kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į esamą apelianto finansinę padėtį, turimą turtą ir įsipareigojimus, taip pat į kitas aplinkybes, kurios leistų teismui objektyviai spręsti apie apelianto galimą mokumą. Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, apeliantas, siekdamas įrodyti savo mokumą bei išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi pateikti tai patvirtinančius įrodymus (CPK 178 str.). Šiuo atveju, apeliantas su atskiruoju skundu pateikė šiuos dokumentus: sutrumpintą 2015 m. III ketvirčio balansą; 2016-02-11 Nekilnojamojo turto registro centro duomenų banko išrašus apie nekilnojamąjį turtą, esantį Kareivių g. 2B, Vilniuje, ir Mindaugo g. 1, Vilniuje; 2016-02-08 banko sąskaitos išrašą; 2016-02-12 turto aprašą. Taip pat apeliantas 2016-03-23 pateikė papildomus paaiškinimus ir juos pagrindžiančius dokumentus: 2015-12-31 balansą; 2015-12-31 pelno ataskaitą; 2015-12-31 aiškinamąjį raštą. Nors apeliantas balanse ir nurodo, jog jis turi turto, kurio vertė 5 826 045 eurai, tačiau iš pateiktų papildomų paaiškinimų ir dokumentų, matyti, jog UAB „Mažieji apartamentai“ yra statybos įmonė, besiverčianti nekilnojamojo turto pardavimu. Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų visumos, darytina išvada, jog apelianto finansinė padėtis nuolat kinta, o 2015-12-31 balanso duomenimis, atsakovo įsipareigojimai siekia 5 672 302 Eur. Taigi, minėti duomenys ir kartu su jais pateikti papildomi įrodymai neleidžia daryti pagrįstos išvados, jog apelianto finansinė padėtis yra stabili, todėl pripažintina, jog ieškinio suma nagrinėjamu atveju apeliantui laikytina ženklia ir turi būti užtikrinta.

Atkreiptinas dėmesys, jog CPK 145 str. 2 d. reglamentuojama, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo ir proporcingumo principais, kurie reiškia, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos taip, jog maksimaliai užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, bet kartu nesukeltų atsakovui nuostolių arba šie nuostoliai būtų minimalūs. Apeliacinio teismo vertinimu, apelianto atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos ir nevaržo apelianto daugiau nei būtina teisėtam tikslui (atsakovo reikalavimų įvykdymo užtikrinimui) pasiekti. Nagrinėjamu atveju, apelianto veikla nėra visiškai apribota, nes lėšų areštas taikytas tik nesant kito turto, tai yra jis turi galimybę vykdyti ūkinę veiklą, atsiskaityti su darbuotojais bei mokėti mokesčius. Be to, taikytos laikinosios apsaugos priemonės užtikrina dalyvaujančių byloje šalių lygiateisiškumo principą ir jų interesų pusiausvyrą. Todėl teismas atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones. Pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė neviršydamas pareikšto reikalavimo masto.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių galimo palankaus atsakovui sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomu, todėl pritaikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nepažeidė įstatymo reikalavimų (CPK 144 str., 145 str.). Skundžiama nutartimi apelianto turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams ir užtikrina ieškovo, prašančio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bei apelianto, kuriam pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtų interesų pusiausvyrą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis pagrįsta ir teisėta, todėl ją keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 329 str. 1 d., 330 str., 338 str.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

UAB „Mažieji apartamentai“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartį palikti nepakeistą.