Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis

Šiaulių apylinkės teismo teisėja Asta Čebatoriūtė, sekretoriaujant Indrei Šukienei, Justinai Kšanytei, Jolantai Stanelienei, dalyvaujant prokurorams Gintautui Vileikiui, Aurelijai Rakštienei, kaltinamiesiems V. A., M. V., gynėjams advokatams Andriui Kazakevičiui, Zojai Kastėnienei, nukentėjusiesiems R. D., M. D., viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

V. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), lietuvis, LR pilietis, nevedęs, profesinio išsilavinimo, nedirbantis, gyv. (duomenys neskelbtini), deklaruota gyv. vieta (duomenys neskelbtini), neteistas,

M. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), lietuvis, LR pilietis, vidurinio išsilavinimo, nedirbantis, gyv. (duomenys neskelbtini), deklaruojama gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), neteistas,

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 290 straipsnį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. A. 2012 m. gruodžio 26 d., apie 2.10 val., Šiauliuose, ties naktiniu klubu „Pogo“, Vilniaus g. 128, sulaikomas dėl padaryto administracinės teisės pažeidimo, bandydamas iš rankų atimti elektros impulsinį prietaisą - Tazer X26, Nr. X00-548395 iš policijos pareigūno Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės mobiliojo būrio patrulio M. D. ir išplūsdamas įvairiais žmogaus orumą žeminančiais žodžiais, įžeidė savo pareigas atliekančius valstybės tarnautojus - policijos pareigūnus - Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės mobiliojo būrio patrulį M. D. ir R. D.

M. V. 2012 m. gruodžio 26 d. apie 2.10 val. viešoje vietoje – Šiauliuose, ties naktiniu klubu ,,Pogo“, Vilniaus g. 128, sulaikomas dėl padaryto administracinės teisės pažeidimo, išplūdo įvairiais žmogaus orumą žeminančiais žodžiais ir taip įžeidė savo pareigas atliekančius valstybės tarnautojus – policijos pareigūnus - Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės mobiliojo būrio patrulius - M. D. ir R. D.

Motyvuojamoji dalis

Teismas, įvertinęs kaltinamųjų V. A. ir M. V., nukentėjusiųjų R. D. ir M. D., liudytojo R. A. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus parodymus, kurie atitinka byloje surinktą medžiagą, ikiteisminio tyrimo veiksmų – policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose, įvykio vietos apžiūros protokole, išraše iš policijos duomenų bazės ir asmens blaivumo teste, apsaugos darbuotojo tarnybiniame pranešime užfiksuotas faktines aplinkybes, pripažįsta, kad V. A. 2012 m. gruodžio 26 d., apie 2.10 val., Šiauliuose, ties naktiniu klubu „Pogo“, Vilniaus g. 128, sulaikomas dėl padaryto administracinės teisės pažeidimo, bandydamas iš rankų atimti elektros impulsinį prietaisą - Tazer X26, Nr. X00-548395 iš policijos pareigūno Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės mobiliojo būrio patrulio M. D. ir išplūsdamas įvairiais žmogaus orumą žeminančiais žodžiais, įžeidė savo pareigas atliekančius valstybės tarnautojus - policijos pareigūnus - Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės mobiliojo būrio patrulį M. D. ir R. D. O M. V. 2012 m. gruodžio 26 d. apie 2.10 val. viešoje vietoje – Šiauliuose, ties naktiniu klubu ,,Pogo“, Vilniaus g. 128, sulaikomas dėl padaryto administracinės teisės pažeidimo, išplūdo įvairiais žmogaus orumą žeminančiais žodžiais ir taip įžeidė savo pareigas atliekančius valstybės tarnautojus – policijos pareigūnus - Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės mobiliojo būrio patrulius - M. D. ir R. D. Abu kaltinamieji teisiamojo posėdžio metu pripažino, kad policijos pareigūnų atžvilgiu pasakė įžeidžiančius necenzūrinius žodžius. Nors abu kaltinamieji neigė, kad įvykio metu trukdė sulaikyti jų draugą I. J. ir nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų, kad anot jų jiems niekas nepaaiškino, dėl ko yra sulaikomas jų draugas ir jie patys, tačiau vėliau V. A. parodė, kad jam buvo paaiškinta, kad jis sulaikomas dėl neblaivumo. Iš nukentėjusiųjų ir liudytojo R. A., kuris matė konflikto pradžią, parodymų matyti, kad iki sulaikant kaltinamuosius, jie neleido vesti į automobilį I. J., jį tampė už drabužių, dar daugiau – stumdėsi su policijos pareigūnais, policijos pareigūnai paaiškino, kodėl sulaiko kaltinamuosius. Paminėtina, kad nukentėjusieji įvykio metu vykdė teisėtas savo pareigas, gavę iškvietimą į įvykio vietą sulaikė asmenį, įtariamą padarius administracinį teisės pažeidimą, jie įvykio metu neturėjo jokių minčių konfliktuoti su dar 2 neblaiviais, agresyviai nusiteikusiais asmenimis, jie jų iki konflikto nepažinojo, byloje nėra jokių duomenų, kuriais remiantis teismas turėtų pagrindą abejoti nukentėjusiųjų parodymais. Be to, pagal LR policijos veiklos įstatymo 5 straipsnį vieni pagrindinių policijos pareigūnų uždavinių yra ne konfliktavimas su asmeniu, o viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas, nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija, ką nukentėjusieji įvykio metu ir darė. Tuo tarpu pačių kaltinamųjų parodymai nėra nuoseklūs, neprieštaringi, nes V. A. iš pradžių teigė, kad kol jį sulaikė, jis policijos pareigūnų neįžeidinėjo, tačiau vėliau pripažino, kad juos įžeidinėjo sodinant jį į tarnybinį policijos pareigūnų automobilį, o M. V. teigė, kad necenzūrinius žodžius galėjo pasakyti tuo metu, kai buvo vedamas į automobilį, tačiau vėliau parodė, kad policijos pareigūnai buvo įžeidinėjami tuo metu, kai prieš jį ir V. A. buvo naudojama fizinė jėga. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, taip pat į tai, kad abu kaltinamieji įvykio metu buvo neblaivūs, kas ir įtakojo tokį jų elgesį, kad daugelio detalių kaltinamieji neprisimena, kad nukentėjusiųjų parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamojo posėdžio metu, yra nuoseklūs, išsamūs, jų parodymus patvirtino liudytojas R. A. bei byloje esantys rašytiniai įrodymai, todėl kaltinamųjų teiginiai, kad jie netrukdė sulaikyti jų draugą I. J. ir vykdė teisėtus policijos pareigūnų reikalavimus, kad anot jų jiems niekas nepaaiškino, dėl ko yra sulaikomas jų draugas ir jie patys, vertintini kritiškai, kaip kaltinamųjų pasirinkta gynybos versija, ir atmestini. Pastebėtina, kad kaltinamųjų versijos dėl to, kada buvo įžeidinėjami policijos pareigūnai, nesutapo, o būtent V. A. iš pradžių teigė, kad kol jį sulaikė, jis policijos pareigūnų neįžeidinėjo, tačiau vėliau pripažino, kad juos įžeidinėjo sodinant jį į tarnybinį policijos pareigūnų automobilį, jis taip pat teigė, kad galėjo įžeidinėti policijos pareigūnus po to, kai prieš jį buvo panaudotas impulsinis prietaisas „Taser“. M. V. teigė, kad necenzūrinius žodžius galėjo pasakyti tuo metu, kai buvo vedamas į automobilį, tačiau vėliau parodė, kad policijos pareigūnai buvo įžeidinėjami tuo metu, kai prieš jį ir V. A. buvo naudojama fizinė jėga. Nukentėjusieji negalėjo tiksliai atsiminti, kada jie buvo įžeidinėjami, tačiau abu patvirtino, kad jie buvo įžeidinėjami policijos automobilyje. Prašė remtis ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, iš kurių matyti, kad kaltinamieji policijos pareigūnus įžeidinėjo iki jų sulaikymo, taip pat sulaikymo metu, V. A. įžeidinėjo būdamas automobilyje iki impulsinio prietaiso „Taser“ panaudojimo. Kad rusiški keiksmažodžiai, kurie buvo nukreipti į asmenį, siekiant įžeisti policijos pareigūnus, buvo pasakyti susistumdymo metu, t. y., dar neprasidėjus sulaikymui, patvirtino liudytojas R. A. Vėliau pasakytų žodžių jis negirdėjo, nes buvo toliau nuo policijos pareigūnų automobilio, prie baro buvo triukšmas. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiųjų parodymai yra nuoseklūs ir išsamūs, juos patvirtina liudytojo R. A. parodymai bei kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai, kad pačių kaltinamųjų parodymai nėra nuoseklūs, išsamūs, neprieštaraujantys vienas kitam, taip pat atsižvelgiant į tai, kad įvykio metu situacija buvo įtempta, kaltinamieji buvo agresyviai nusiteikę nukentėjusiųjų atžvilgiu, t.y., tampė savo draugą už drabužių ir neleido jo sulaikyti, kad M. V. buvo atsistojęs į kovinę stovėseną, kad V. A. sudarydamas fizines kliūtis (neleisdamas koja uždaryti automobilio duris, kojomis įsispirdamas į automobilio sėdynę) nevykdė teisėtų policijos pareigūnų nurodymų, taip pat (kaip ir pats pripažino) buvo sugriebęs už impulsinio prietaiso „Taser“ ir neleido jo panaudoti, darytina išvada, kad kaltinamieji necenzūriniais ir įžeidžiančiais žodžiais vadino nukentėjusiuosius viso įvykio metu (iki sulaikymo, sulaikymo metu ir vėliau juos vežant į policijos komisariatą), todėl kaltinamųjų parodymai dėl įžeidinėjimo laikotarpio vertintini kritiškai, kaip kaltinamųjų pasirinkta gynybos versija, ir atmestini. Paminėtina, kad V. A. taip pat neigė norėjęs atimti iš policijos pareigūnų impulsinį prietaisą „Taser“, tačiau pripažino, kad jis buvo suėmęs už elektrošoko ir priešinosi, nes buvo girdėjęs, kad nuo elektrošoko labai skauda. Tačiau iš nukentėjusiojo M. D. parodymų matyti, kad V. A. ne tik buvo paėmęs už impulsinio prietaiso, bet jį buvo ir atėmęs. Minėtas aplinkybes taip pat patvirtina ir jo bei jo kolegos R. D. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuos abu nukentėjusieji patvirtino, tarnybiniai pranešimai. Atsižvelgiant į tai, kad kaltinamojo V. A. duoti parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamojo posėdžio metu yra nenuoseklūs, neišsamūs, prieštaringi, kad nukentėjusiųjų parodymai yra išsamūs, nuoseklūs ir neprieštaringi, juos patvirtina rašytiniai byloje esantys įrodymai, todėl V. A. parodymai, kad neketino atimti impulsinio prietaiso „Taser“, vertintini kritiškai, kaip kaltinamojo pasirinkta gynybos priemonė, ir atmestini. Paminėtina, kad nei vienas kaltinamasis neprisiminė necenzūrinių žodžių, išsakytų nukentėjusiųjų atžvilgiu. V. A. teigė, kad jis keikėsi po to, kai jo atžvilgiu buvo panaudotas impulsinis prietaisas „Taser“ ir minėtus žodžius jis pasakė spontaniškai, iš skausmo ir šoko, žodžiai nebuvo skirti jį suimantiems policijos pareigūnams. O M. V. teigė, kad jis necenzūriniais žodžiais išvadino policijos pareigūnus tuo metu, kai buvo nuverstas ant žemės, tačiau vėliau parodė, kad tikriausiai policijos pareigūnus jis išplūdo dėl to, kad jam jie nieko nepaaiškino, kodėl jis yra sulaikomas. Pripažino, kad gal pasakė „mentas“, „gaidys“. Kaip buvo nurodyta aukščiau, kaltinamųjų parodymai, kad neva jie naudojo necenzūrinius žodžius tik tam tikrais momentais (vedami į automobilį, po elektroimpulsinio prietaiso panaudojimo) atmesti, nustatyta, kad abu kaltinamieji sulaikymo metu ir po to, kai buvo vežami į policijos komisariatą naudojo necenzūrinius žodžius policijos pareigūnų atžvilgiu. Be to, pastebėtina, kad teismas V. A. parodymus, kad neva pasakė necenzūrinius žodžius spontaniškai, iš skausmo ir šoko, žodžiai nebuvo skirti jį suimantiems policijos pareigūnams, o M. V. parodymus, kad jis naudojo necenzūrinius žodžius tuo metu, kai prieš jį buvo panaudota fizinė jėga, vertina kaip kaltinamųjų siekį sušvelninti baudžiamąją atsakomybę ir atmeta, nes jų parodymai nėra nuoseklūs, išsamūs, neprieštaringi, o tuo tarpu nukentėjusiųjų ir R. A. parodymai yra nuoseklūs, išsamūs, neprieštaringi, atitinka vieni kitų parodymus bei kitą byloje esančią rašytinę medžiagą, nukentėjusieji iki įvykio V. A. ir M. V. nepažinojo, įvykio metu nukentėjusieji tik vykdė savo kaip policijos pareigūnų tiesiogines pareigas, teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiųjų parodymais, nenustatyta, kad jie būtų suinteresuoti neteisingai apkaltinti kaltinamuosius. Nukentėjusieji tikslių necenzūrinių žodžių neprisiminė, tačiau abu pripažino, kad šie žodžiai juos įžeidė kaip policijos pareigūnus, žodžiai sukėlė neigiamas emocijas, pažemino jų garbę ir orumą, juos girdėjo apsaugos darbuotojai ir šalia buvę pašaliniai asmenys. Liudytojas R. A. nurodė, kad policijos pareigūnų atžvilgiu, su tikslu juos įžeisti buvo panaudoti rusiški keiksmažodžiai, tačiau konkrečių frazių ir žodžių jis negalėjo nurodyti. Paminėtina, kad tikslias frazes ir žodžius nukentėjusieji nurodė apklausiami ikiteisminio tyrimo metu bei rašydami tarnybinius pranešimus ir minėtais duomenimis teismas neturi pagrindo netikėti. Pastebėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiųjų nurodyti kaltinamųjų išsakyti žodžiai yra ypač įžeidžiantys, atsižvelgiant į naudotus kreipinius, jų pasakymo situaciją, į tai, kad kaltinamieji sulaikymo metu buvo nusiteikę agresyviai, aktyviais veiksmais priešinosi policijos pareigūnams, nevykdė teisėtų jų nurodymų, skirti būtent policijos pareigūnams. Žodžiai buvo išsakyti viešai, girdint naktinio klubo apsaugos darbuotojams bei pašaliniams asmenims. Minėtais žeminančiais žodžiais, demonstruojamas neigiamas požiūris į policijos pareigūnus, jų veiklą, minėti žodžiai kenkia nukentėjusiųjų M. D. ir R. D. moraliniam prestižui, policijos, kaip valstybės institucijos, užtikrinančios visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, įvaizdžiui. Išsakydami aukščiau nurodytus įžeidžiančius žodžius kaltinamieji suvokė, jog išsako įžeidžiančius žodžius, kurie skirti savo pareigas einantiems policijos pareigūnams, viešoje vietoje girdint pašaliniams asmenims, siekdami taip dar labiau juos pažeminti kitų žmonių akivaizdoje, ir norėjo taip veikti, todėl veikė tiesiogine tyčia (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Teismas, įvertinęs kaltinamųjų objektyviai atliktus veiksmus, nukentėjusiųjų statusą, tyčios rūšį ir nusikalstamos veikos aplinkybes, pripažįsta, jog V. A. ir M. V. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 290 straipsnį, kaip baigtas savo pareigas einančių valstybės tarnautojų ar viešojo administravimo funkcijas atliekančių asmenų įžeidimas.

Kaltinamieji V. A. ir M. V. prašo teismo juos atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 40 straipsniu. Sprendžiant V. A. ir M. V. baudžiamosios atsakomybės klausimą, teisiamajame posėdyje buvo gautas S. A. prašymas atleisti jo sūnų V. A. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir bylą nutraukti, taip pat J. V. prašymas atleisti jos sūnų M. V. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir bylą nutraukti. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 40 straipsnio 1 dalies nuostatos numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, esant visoms šio straipsnio 2 dalyje nurodytoms sąlygoms. Pagal šias sąlygas asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės tik tada, jeigu jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir yra pagrindo manyti, kad asmuo visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tik visų šių sąlygų egzistavimas sudaro pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Tačiau, net ir esant visoms šioms aplinkybėms, teismas gali atsisakyti atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, kadangi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne pareigą priimti atitinkamą sprendimą. Šių sąlygų buvimą teismas nustato vertindamas bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą ir, priėjęs išvados apie galimybę atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, priima sprendimą.

Kaltinamasis V. A. neteistas (64 b. l.), pirmą kartą padarė nesunkų nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 290 straipsnyje. Jis administracine tvarka baustas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi (71-76 b. l.), VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės filialo Psichiatrijos ligoninės pacientų registre nėra (80 b. l.), VšĮ Joniškio Psichikos sveikatos centre nesigydė (96 b. l.), Lietuvos Respublikoje nedirba, darbo biržoje registruotas (66, 68, 123 b. l.), tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje kaltinamasis laisva valia davė paaiškinimus, atskleidžiančius nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, visiškai prisipažino savo kaltę ir gailėjosi padaręs nusikalstamą veiką, kas yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 59 str. 1 d. 2 p.). Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Jis kritiškai įvertino savo elgesį, išgyveno dėl padarytų veiksmų, kaltinamojo įvykdytu nusikaltimu turtinė žala nebuvo padaryta, jis teisiamojo posėdžio metu atsiprašė nukentėjusiųjų, o šie jam atleido. Be to, yra pagrindo manyti, kad kaltinamasis V. A. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, jo padaryta nusikalstama veika buvo atsitiktinio pobūdžio, kad pats baudžiamasis procesas šio kaltinamojo atžvilgiu jau buvo didelė bei skausminga pamoka jam, prisidėjusi prie teisingumo principo įgyvendinimo. Byloje yra gautas laiduotojo – S. A. prašymas perduoti V. A. jo atsakomybei pagal laidavimą (121 b. l.), laiduotojas yra pasitikėjimo vertas asmuo, galintis daryti teigiamą įtaką kaltinamajam, kad jis ateityje nepažeidinėtų įstatymų – S. A. yra V. A. tėvas (122 b. l.), neteistas (154 b. l.), nebaustas administracine tvarka (149 b. l.), dirbantis UAB „Šiaurės vilkas“ vadybininku, darbovietės charakterizuojamas teigiamai (124, 152, 153 b. l.), kvalifikuotas, drausmingas, pareigingas darbuotojas, sukaupęs didelę patirtį, imlus naujovėms, atsakingai atliekantis jam paskirtą darbą, draugiškas, mandagus, paslaugus. Kaltinamasis V. A. ir laiduotojas S. A. gyvena kartu, laiduotojui S. A. yra žinomos V. A. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės, tačiau tai nepakeitė jo nusistatymo prašyti laiduoti. Laiduotojas patikino, kad V. A. daugiau nepadarys nieko panašaus, mano, kad V. A. darys teigiamą įtaką, kad jis laikytųsi įstatymų ir nedarytų nusikalstamų veikų, jo manymu V. A. nebus problemų įsidarbinti, o ir jis pats dės pastangas, kad sūnus (jei jis norės) būtų įdarbintas UAB „Šiaurės vilkas“, t.y., toje pačioje įmonėje kaip ir dirba jis, ir tokiu būdu jis galės visą dieną prižiūrėti sūnų ir daryti jam teigiamą įtaką. Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad laiduotojas S. A. yra vertas teismo pasitikėjimo ir savo asmeninėmis savybėmis, nepriekaištinga reputacija galintis daryti teigiamą įtaką kaltinamajam V. A., kad jis ateityje nepažeidinėtų įstatymų. Atsižvelgdamas į tai, kad V. A. nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 290 str., padarė pirmą kartą, padaryta veika yra nesunkus tyčinis nusikaltimas, yra asmens- S. A., kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltinamąjį jo atsakomybei pagal laidavimą, kaltinamasis V. A. visiškai pripažino ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, civilinis ieškinys byloje nepareikštas, todėl jis neturi prievolės atlyginti žalą, teismas turi pagrindo manyti, kad kaltinamasis V. A. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, jo atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės atitinka bausmės tikslus, todėl V. A. atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, o baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutrauktina (LR BK 40 str., LR BPK 303 str. 4 d.).

Atsižvelgus į laiduotojo asmenines savybes, jo santykius su kaltinamuoju (tėvas ir sūnus, kartu gyvena) bei jo turtinę padėtį, į tai, kad nusikaltimu turtinė žala padaryta nebuvo, laidavimas nustatytinas be užstato (LR BK 40 str. 1 d., 5 d.). Taip pat, teismo nuomone, atleidžiant kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės, siekiant jį pataisyti, paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų bei siekiant užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, atsižvelgiant į tai, kad laidavimas nustatytas be užstato, V. A. tikslinga skirti baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą didesnio dydžio nei minimalus, nustatant terminą, per kurį įmoka turi būti sumokėta (LR BK 67 str. 1 d., 2 d. 6 p., 71 str.).

Kaltinamajam V. A. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (58, 59 b. l.) iki nuosprendžio įsiteisėjimo paliktina nepakeista.

Kaltinamasis M. V. neteistas (43 b. l.), pirmą kartą padarė nesunkų nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 290 straipsnyje. Jis administracine tvarka baustas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi (49-50 b. l.), VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės filialo Psichiatrijos ligoninės pacientų registre nėra (79 b. l.), VšĮ Joniškio Psichikos sveikatos centre nesigydė (96 b. l.), Lietuvos Respublikoje nedirba, darbo biržoje registruotas (44, 46 b. l.), jo vardu registruotų transporto priemonių, ginklų nėra (45, 48 b. l.), tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje kaltinamasis laisva valia davė paaiškinimus, atskleidžiančius nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, visiškai prisipažino savo kaltę ir gailėjosi padaręs nusikalstamą veiką, kas yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 59 str. 1 d. 2 p.). Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Jis kritiškai įvertino savo elgesį, išgyveno dėl padarytų veiksmų, kaltinamojo įvykdytu nusikaltimu turtinė žala nebuvo padaryta, jis teisiamojo posėdžio metu atsiprašė nukentėjusiųjų, o šie jam atleido. Be to, yra pagrindo manyti, kad kaltinamasis M. V. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, jo padaryta nusikalstama veika buvo atsitiktinio pobūdžio, darbe jis buvo charakterizuojamas kaip darbštus, kruopštus, pareigingas, atsakingai žiūrintis į darbą, nekonfliktiškas darbuotojas, darbo metu alkoholio nevartojo, drausminių nuobaudų neturėjo (133 b. l.), todėl darytina išvada, kad pats baudžiamasis procesas šio kaltinamojo atžvilgiu jau buvo didelė bei skausminga pamoka jam, prisidėjusi prie teisingumo principo įgyvendinimo. Byloje yra gautas laiduotojos – J. V. prašymas perduoti M. V. jos atsakomybei pagal laidavimą (186 b. l.), laiduotoja yra pasitikėjimo vertas asmuo, galintis daryti teigiamą įtaką kaltinamajam, kad jis ateityje nepažeidinėtų įstatymų – J. V. yra M. V. motina (186 b. l.), neteista (189 b. l.), Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Joniškio rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio charakterizuojama teigiamai (194 b. l.), galiojančių administracinių nuobaudų neturi (195 b. l.), namuose slaugo 2 ligonius, daugiabučio namo Vilniaus g. 27 savininkų bendrijos charakterizuojama teigiamai, kaip paslaugi, ramaus būdo, neturinti žalingų įpročių, sugyvenanti gerai su kitais gyventojais (187 b. l.). Kaltinamasis M. V. ir laiduotoja J. V. gyvena kartu, laiduotojai J. V. yra žinomos M. V. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės, tačiau tai nepakeitė jos nusistatymo prašyti laiduoti. Laiduotoja patikino, kad M. V. daugiau nepadarys nieko panašaus, mano, kad M. V. darys teigiamą įtaką, kad jis laikytųsi įstatymų ir nedarytų nusikalstamų veikų. Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad laiduotoja J. V. yra verta teismo pasitikėjimo ir savo asmeninėmis savybėmis, nepriekaištinga reputacija galinti daryti teigiamą įtaką kaltinamajam M. V., kad jis ateityje nepažeidinėtų įstatymų. Atsižvelgdamas į tai, kad M. V. nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 290 str., padarė pirmą kartą, padaryta veika yra nesunkus tyčinis nusikaltimas, yra asmens- J. V., kuri verta teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltinamąjį jos atsakomybei pagal laidavimą, kaltinamasis M. V. visiškai pripažino ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, civilinis ieškinys byloje nepareikštas, todėl jis neturi prievolės atlyginti žalą, teismas turi pagrindo manyti, kad kaltinamasis M. V. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, jo atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės atitinka bausmės tikslus, todėl M. V. atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, o baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutrauktina (LR BK 40 str., LR BPK 303 str. 4 d.).

Atsižvelgus į laiduotojos asmenines savybes, jos santykius su kaltinamuoju (motina ir sūnus, kartu gyvena) bei jos turtinę padėtį, į tai, kad nusikaltimu turtinė žala padaryta nebuvo, laidavimas nustatytinas be užstato (LR BK 40 str. 1 d., 5 d.). Taip pat, teismo nuomone, atleidžiant kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės, siekiant jį pataisyti, paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų bei siekiant užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, atsižvelgiant į tai, kad laidavimas nustatytas be užstato, M. V. tikslinga skirti baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą didesnio dydžio nei minimalus, nustatant terminą, per kurį įmoka turi būti sumokėta (LR BK 67 str. 1 d., 2 d. 6 p., 71 str.).

Kaltinamajam M. V. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (37, 38 b. l.) iki nuosprendžio įsiteisėjimo paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 4 dalimi, teismas

nusprendžia:

V. A., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 40 straipsniu, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 290 straipsnyje, padarymą ir baudžiamąją bylą V. A. atžvilgiu nutraukti.

V. A. perduoti jo tėvo S. A., asmens (duomenys neskelbtini) gyvenančio (duomenys neskelbtini), atsakomybėn pagal laidavimą be užstato.

Nustatyti laidavimo terminą – 1 (vienerius) metus.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, V. A. skirti baudžiamojo poveikio priemonę – 7 MGL (910 Lt) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją įpareigojant sumokėti per 8 (aštuonis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

V. A. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti nepakeistą.

M. V., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 40 straipsniu, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 290 straipsnyje, padarymą ir baudžiamąją bylą M. V. atžvilgiu nutraukti.

M. V. perduoti jo motinos J. V., asmens 4611170950, gyvenančios (duomenys neskelbtini), atsakomybėn pagal laidavimą be užstato.

Nustatyti laidavimo terminą – 1 (vienerius) metus.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, M. V. skirti baudžiamojo poveikio priemonę – 7 MGL (910 Lt) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją įpareigojant sumokėti per 8 (aštuonis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

M. V. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti nepakeistą.

Laiduotojams S. A. ir J. V. išaiškinti, kad jie turi teisę atsisakyti laidavimo. Tokiu atveju teismas, atsižvelgdamas į laidavimo atsisakymo priežastis, sprendžia dėl užstato grąžinimo, jeigu jis buvo paskirtas, taip pat dėl asmens baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, kito laiduotojo paskyrimo ar asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 40 straipsnio 6 dalis).

Atleistiems nuo baudžiamosios atsakomybės V. A. ir M. V. išaiškinti, kad jiems laidavimo metu padarius naują baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą dėl jų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl jų baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas, o per šį terminą padarius naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti juos nuo baudžiamosios atsakomybės nustos galioti ir bus sprendžiama dėl jų baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 40 straipsnio 7 dalis ir 8 dalis).

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.