Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2007 m. balandžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d., 181 str. 2 d., 302 str. 1 d. ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. (dėl P. M. turto plėšimo) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. (dėl M. D. turto plėšimo) laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. (dėl A. D. turto plėšimo) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 2 d. laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 302 str. 1 d. areštu 45 (keturiasdešimt penkioms) paroms.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir R. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams 1 (vienam) mėnesiui, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš R. V. P. M. naudai priteista 502 litai turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. V. nuteistas už tai, kad 2003 m. rugsėjo mėnesį, tyrimu nenustatytą dieną ir valandą, Panevėžyje, prie “Opel” autocentro pastato, adresu (duomenys neskelbtini), grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą nukentėjusiojo P. M. atžvilgiu, purtydamas jį sučiupęs už jo rūbų atlapų, reikalaudamas vertingų daiktų, iš P. M. pagrobė mobiliojo ryšio telefoną “Siemens A 50” 499 Lt vertės ir pinigus – 3 Lt, padarydamas bendrą 502 Lt žalą.

Be to, R. V. nuteistas už tai, kad jis 2006 m. gruodžio mėnesį, nenustatytą dieną, prie Panevėžio miesto suaugusiųjų mokymo centro, esančio Ramygalos g. 18, Panevėžyje, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, panaudodamas prieš P. M. psichinę prievartą, t.y. grasindamas panaudoti fizinį smurtą, atvirai reikalavo savo naudai perduoti - 150 litų, bei 2006 m. gruodžio 20 d. apie 12.35 val., prie Beržų - Pilėnų gatvių sankryžos, Panevėžyje, panaudodamas prieš nukentėjusįjį P. M. fizinį smurtą – du kartus ranka smūgiuodamas jam į kairįjį smilkinį, atvirai reikalavo savo naudai perduoti 200 litų.

Taip pat R. V. nuteistas už tai, kad 2006 m. gruodžio 26 d. apie 13 val. prie (duomenys neskelbtini) namo laiptinės, Panevėžyje, grasindamas panaudoti fizinį smurtą, ir jį panaudodamas nukentėjusiojo M. D. atžvilgiu – tris kartus smogdamas nukentėjusiajam M. D. į veido sritį, tuo padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą – poodinę kraujosruvą kairiojo antakio vidurinio ir išorinio trečdalio srityje, apimančią ir viršutinio akies voko dalį, pagrobė M. D. priklausantį turtą, bendros 123 Lt vertės: mobiliojo ryšio telefoną “Nokia 1100” 80 Lt vertės, SIM kortelę 20 Lt vertės, pinigus – 23 Lt.

Be to, R. V. nuteistas už tai, kad nenustatytu laiku ir nenustatytu būdu įgijo ir iki 2006 m. gruodžio 26 d. savo bute, adresu (duomenys neskelbtini), neturėdamas teisėto pagrindo laikė S. T. išduotą Lietuvos Respublikos piliečio pasą LA 584737, išduotą 1993-03-28 Panevėžio pasų poskyryje.

R. V. už tai, kad jis 2005 m. lapkričio mėn. 25 d. apie 22.20 val. Panevėžyje, prie (duomenys neskelbtini) namo, žinodamas, kad pas G. D. yra mobiliojo ryšio telefonas NOKIA 6030 ir turėdamas tikslą telefoną pagrobti, panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, t. y. namo kieme apsikabino G. D. per kaklą, su juo nuėjo už namo kampo, kur sudavė G. D. smūgį kumščiu į sprandą, po ko nukentėjusiajam nugriuvus ant žemės, spyrė jam į kairę kaktos sritį, tuo padarydamas minkštųjų audinių sumušimą kairėje kaktos srityje, t. y. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, atsirėmęs keliais į G. D. bei jį laikydamas prispaustą prie žemės, ištraukė iš rankos mobiliojo ryšio telefoną, tokiu būdu pagrobė svetimą A. D. priklausantį turtą-mobiliojo ryšio telefoną Nokia 6030 - 450 Lt vertės su SIM kortele 25 Lt vertės, viso pagrobė svetimo turto bendros 475 Lt vertės, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. kovo 6 d. nuosprendžiu buvo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 180 str. 1 d. atleistas Lietuvos Respublikos BK 38 str. pagrindu, t. y. kaltinamajam susitaikius su nukentėjusiuoju.

R. V. Panevėžio apygardos teismo 2007 m. balandžio 13 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. dėl A. D. turo plėšimo.

N. R. V. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį pakeisti, perkvalifikuoti jo padarytas nusikalstamas veikas ir sušvelninti paskirtą bausmę, taip pat apygardos teismo nuosprendį dalyje dėl P. M. turto plėšimo panaikinti ir šioje dalyje priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliantas skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu įvykdžius P. M. turto plėšimą, kadangi nukentėjusiojo parodymų šiame epizode nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai.

Nuteistasis R. V. nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dalyje dėl 502 litų priteisimo nukentėjusiojo P. M. naudai, nurodo, jog P. M. negali būti civiliniu ieškovu, nes 2003 metais jis buvo nepilnametis, jokių savarankiškų pajamų neturėjo, buvo išlaikomas tėvų, todėl telefonas ir pinigai P. M. negalėjo priklausyti.

Apelianto teigimu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo nusikalstamą veiką P. M. atžvilgiu kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 2 d., kaip turto prievartavimą. Nuteistasis nurodo, jog tiek P. M. , tiek M. D. jam buvo skolingi, todėl jis realizavo savo teisę atgauti nukentėjusiųjų ginčijamas skolas. Apeliantas pripažįsta, kad savo teisę atgauti nukentėjusiųjų ginčijamas skolas jis realizavo netinkamu būdu ir priemonėmis. Nuteistasis R. V. pažymi, kad nukentėjusiajam M. D. padarytoji žala atlyginta, jis ieškinio atsisakė ir pretenzijų neturi. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę už įvykdytą veiką M. D. atžvilgiu, privalėjo atsižvelgti į nukentėjusiojo poziciją.

Nuteistasis R. V. pripažįsta, jog savo namuose laikė rastą S. T. pasą, tačiau nurodo, jog pasą laikė be jokio tikslo.

Apelianto nuomone, jam paskirta šešerių metų ir vieno mėnesio laisvės atėmimo bausmė yra neadekvati įvykdytų veikų pavojingumui, kadangi jo įvykdytomis nusikalstamomis veikomis nebuvo sukeltos sunkios, nepataisomos pasekmės ar padaryta didelė žala kieno nors teisėms, teisėtiems interesams ar valstybės saugomiems gėriams. Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, nukrypo nuo teisingumo principo (Lietuvos Respublikos BK 54 str.), taip pat neįvertino bausmės tikslų ir paskirties (Lietuvos Respublikos BK 41 str.).

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo R. V. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistasis R. V. apeliaciniame skunde ginčija įvykdęs P. M. turto plėšimą, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. Šie nuteistojo teiginiai neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Plėšimas yra svetimo turto užvaldymas pavartojant fizinį smurtą arba grasinant tuoj pat jį pavartoti, arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam priešintis (Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d.). Plėšimo nusikaltimo sudėtis numato tiek fizinio, tiek psichinio smurto vartojimą siekiant užvaldyti svetimą turtą. Fizinis smurtas yra bet koks poveikis nukentėjusiojo kūno neliečiamybei suduodant smūgius, nepriklausomai nuo jų stiprumo bei kilusių pasekmių, t. y. kūno sužalojimų padarymo. Kūno sužalojimų padarymas nėra būtinas fizinio smurto požymis. Šiuo atveju svarbu, kad smūgių tikslas buvo palaužti nukentėjusiojo pasipriešinimą ir palengvinti užvaldyti svetimą turtą. Psichinis smurtas apibūdinamas terminu ,,grasinimas“. Grasinimas pasireiškia poveikiu nukentėjusiojo psichikai, jis gali būti išreiškiamas žodžiu ar veiksmais, taip pat ir konkliudentiniais veiksmais, gali būti atviras ir apibrėžtas, taip pat užmaskuotas ar neapibrėžtas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog R. V. 2003 m. rugsėjo mėnesį, grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą nukentėjusiojo P. M. atžvilgiu, purtydamas nukentėjusįjį už rūbų atlapų, reikalaudamas pinigų, iš P. M. pagrobė mobiliojo ryšio telefoną ,,Siemens A50“ 499 litų vertės ir pinigus – 3 litus. Nuteistasis R. V. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog P. M. nepažįsta ir jokių nusikaltimų šio asmens atžvilgiu nepadarė. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, R. V. atsisakė duoti parodymus, tačiau suteikus jam paskutinį žodį, tvirtino, jog iš P. M. pinigų ir telefono neatėmė. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis R. V. taip pat teigė, kad 2003 m. rugsėjo mėnesį nieko nepadarė, jokio telefono iš P. M. neatėmė. Šie nuteistojo teiginiai yra paneigti byloje surinktais įrodymais – nukentėjusiojo P. M. , liudytojo V. Š. parodymais. Nukentėjusysis P. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme parodė, jog R. V. jis pažinojo, kadangi abu mokėsi toje pačioje mokykloje. 2003 m. rudenį jam einant namo su draugu V. Š. , prie jų priėjo R. V. su draugu. R. V. jo paprašė cigaretės, sugriebė už rūbų atlapų ir, grasindamas sumušti, reikalavo pinigų, iš kelnių kišenės ištraukė piniginę, o iš striukės kišenės – telefoną ,,Siemens A50“. Nukentėjusysis P. M. nurodė, jog R. V. buvo nusiteikęs agresyviai, todėl jis nebandė jam priešintis, nes bijojo, kad R. V. jo nesumuštų. Bijodamas R. V. , P. M. iš karto po šio įvykio nesikreipė į policiją, o tėvams sumelavo, kad telefoną pametė (t. 2, b. l. 11 – 12, t. 3, b. l. 129 – 132). Nukentėjusiojo P. M. parodymus apie tai, kad 2003 m. rugsėjo mėnesį jis buvo užpultas Nemuno gatvėje, Panevėžyje ir iš jo buvo pagrobtas telefonas bei pinigai patvirtino kartu su nukentėjusiuoju įvykio metu buvęs ir įvykį matęs liudytojas V. Š. . Minėtas liudytojas negalėjo kategoriškai patvirtinti, kad P. M. užpuolė ir iš jo pagrobė pinigus bei telefoną būtent R. V. , kadangi užpuolimo metu buvo tamsu, todėl P. M. užpuolusio asmens jis gerai nematė, o į konfliktą bijojo kištis, nes užpuolikas buvo agresyvus. Kolegijos nuomone, ta aplinkybė, kad liudytojas V. Š. kategoriškai neįvardijo R. V. kaip asmens, užpuolusio P. M. ir pagrobusio iš jo telefoną bei pinigus, nepaneigia nukentėjusiojo P. M. nuoseklių parodymų, jų jis nekeitė viso proceso metu, kad šią nusikalstamą veiką padarė, būtent, R. V. , kurį jis pažinojo dar iki šio įvykio. Be to, liudytojas V. Š. nurodė, jog po šio įvykio P. M. jam minėjo, jog pažįsta jį užpuolusį asmenį. Byloje liudytoju apklaustas nukentėjusiojo tėvas V.J. M. patvirtino, kad 2003 m. birželio 6 d. sūnui nupirko mobiliojo ryšio telefoną ,,Siemens A50“, kurį tų pačių metų rudenį sūnus teigė pametęs. Tik po kiek laiko papasakojęs apie tai, kad R. V. reikalauja iš jo pinigų, sūnus pasakė, jog ir telefoną iš jo atėmė R. V. . Kolegijos nuomone, byloje surinktų įrodymų visetas leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad būtent R. V. 2003 m. rugsėjo mėnesį, prie ,,Opel“ autocentro pastato, esančio adresu Nemuno g. 1, Panevėžyje grasindamas panaudoti fizinį smurtą P. M. atžvilgiu ir purtydamas nukentėjusįjį už rūbų atlapų, iš P. M. pagrobė mobiliojo ryšio telefoną ,,Siemens A50“ ir pinigus – 3 litus, t. y. padarė plėšimą (Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d.).

Nuteistasis R. V. apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai jo veiką P. M. atžvilgiu kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 2 d. kaip turto prievartavimą, o M. D. atžvilgiu – pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. kaip plėšimą, nurodo, jog tiek P. M. , tiek M. D. jam buvo skolingi, todėl jis netinkamu būdu ir priemonėmis bandė realizuoti savo teisę atgauti nukentėjusiųjų ginčijamas skolas. Šie nuteistojo teiginiai taip pat neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Veika kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str., kaip turto prievartavimas tuo atveju, jei kaltininkas, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai verčia kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Reikalavimas turto prievartavimo atveju visada yra neteisėtas, jis nėra susijęs su reikalaujančiojo, ar asmens, kurio interesais reikalaujantysis veikia, ir nukentėjusiojo ankstesniais turtiniais santykiais, ar kitomis aplinkybėmis, kurios, suinteresuoto asmens manymu, suteikia jam tokią teisę. Prievartinis reikalavimas patenkinti turtines pretenzijas, atsiradusias Lietuvos Respublikos civilinio kodekso numatytais pagrindais, nesudaro turto prievartavimo nusikaltimo sudėties ir, esant Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatytiems savavaldžiavimo požymiams, kvalifikuojamas kaip savavaldžiavimas (Lietuvos Respublikos BK 294 str.). Esminis požymis, skiriantis savavaldžiavimą nuo turto prievartavimo ir plėšimo yra tai, kad plėšimo ir turto prievartavimo atveju kaltininkas siekia užvaldyti jam nepriklausantį, svetimą turtą, o savavaldžiavimo atveju kaltininkas turi nukentėjusiajam tikrų ar tariamų turtinių pretenzijų. Byloje nustatyta, jog 2006 m. gruodžio mėnesį R. V. , neturėdamas teisėto pagrindo, panaudodamas prieš P. M. psichinę prievartą, t. y. grasindamas panaudoti fizinį smurtą, atvirai reikalavo savo naudai perduoti 150 litų, 2006 m. gruodžio 20 d. R. V. , panaudodamas prieš P. M. fizinį smurtą, atvirai reikalavo savo naudai perduoti 200 litų, 2006 m. gruodžio 26 d. R. V. , grasindamas panaudoti fizinį smurtą ir jį panaudodamas M. D. atžvilgiu – tris kartus smogdamas nukentėjusiajam į veido sritį, pagrobė M. D. priklausantį telefoną su SIM kortele bei pinigus – 23 litus. Nuteistasis R. V. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad P. M. nepažįsta ir jokių nusikaltimų jo atžvilgiu nepadarė (t. 2, b. l. 47). M. D. nuteistasis teigė pažįstąs, tačiau su juo 2006 m. gruodžio 26 d. susitikęs nebuvo ir nusikaltimo šio asmens atžvilgiu neįvykdė (t. 2, b. l. 136). Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teisme nuteistasis R. V. atsisakė duoti parodymus, tačiau suteikus jam paskutinį žodį, paaiškino, jog tiek P. M. , tiek M. D. jam buvo skolingi, todėl iš P. M. reikalavo skolos, kurios nukentėjusysis jam nebuvo grąžinęs, o iš M. D. paėmė telefoną, kol šis grąžins skolą (t. 3, b. l. 151). Apeliacinės instancijos teisme R. V. taip pat tvirtino, jog tiek P. M. , tiek M. D. jam buvo skolingi, pripažino, jog neteisėtais būdais bandė susigrąžinti skolą iš P. M. , o iš M. D. telefoną paėmė kaip užstatą, garantą. Šie nuteistojo teiginiai paneigiami byloje surinktais įrodymais. Nukentėjusieji P. M. ir M. D. neigė buvę skolingi R. V. . Nukentėjusysis P. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2006 m. gruodžio pradžioje R. V. priėjo prie jo ir, pasivedęs į šalį, pareikalavo per savaitę jam atnešti 150 litų, priešingu atveju grasino pavartoti fizinį smurtą. Praėjus maždaug dešimčiai dienų po minėto įvykio, prie jo priėjo R. V. su M. Č. ir R. V. pareikalavo pinigų. Pasakius, kad pinigų neturi ir neturės, jam R. V. sudavė du smūgius ranka į dešinį smilkinį. Išsigandęs, kad R. V. jo dar labiau nesumuštų, pažadėjo pinigus atnešti, tačiau išsiskiriant R. V. pasakė, kad už tai, jog laiku neatnešė pinigų, dabar privalės atnešti 200 litų. Jis R. V. skolingas nebuvo. Faktą, jog R. V. 2006 m. gruodžio pabaigoje, prieš pat Kalėdas buvo susitikęs su P. M. ir reikalavo iš jo pinigų bei nukentėjusiojo atžvilgiu vartojo smurtą patvirtino liudytojas M. Č. . Minėtas liudytojas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog R. V. kalbant su P. M. , jis stovėjo šalia, maždaug už dviejų metrų. M. Č. girdėjo kaip R. V. paklausė P. M. , kodėl šis neatnešė kažkokių pinigų, kuriuos turėjo atnešti jau anksčiau. Apie kokią pinigų sumą buvo kalbama liudytojas teigė neišgirdęs (t. 2, b. l. 35 – 37). Apie tai, kad R. V. su P. M. kalbėjo apie skolą M. Č. nurodė tik pirmosios instancijos teisme, tačiau teigė nežinantis iš kur ta skola. Pats nuteistasis R. V. ikiteisminio tyrimo metu iš viso neigė pinigų reikalavimo iš P. M. faktą ir tik pirmosios instancijos teisme nurodė, kad iš P. M. reikalavo grąžinti skolą, tačiau nenurodė nei kada ši skola susidarė, nei skolos dydžio. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, taip pat į nuteistojo ir nukentėjusiojo ankstesnius tarpusavio santykius – P. M. teigė ne tik nesiskolinęs pinigų iš R. V. , bet jo vengęs, bijojęs, nes R. V. ir anksčiau prie jo kabinėjosi, buvo kažką sumušęs - kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo P. M. nuosekliais parodymais, jog R. V. pinigų iš jo reikalavo be jokio pagrindo.

Nukentėjusysis M. D. taip pat neigia buvęs skolingas R. V. , nurodo, jog R. V. telefoną ir pinigus iš jo pagrobė be jokio pagrindo. Nukentėjusysis M. D. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme davė nuoseklius parodymus apie tai, kad 2006 m. gruodžio 26 d. su draugu M. T. rūkant lauke, prie Durpyno g. 10 namo, Panevėžyje laiptinės, prie jų priėjo R. V. , M. N. ir dar vienas vaikinas. R. V. nusivedė M. T. už namo kampo, jis girdėjo kaip R. V. liepė M. T. su juo nebendrauti. Grįžęs M. T. iš karto nuėjo namo. Tada prie jo priėjo R. V. ir paklausęs ar turi telefoną, sudavė du smūgius kumščiu į galvą bei pradėjo kraustyti jo striukės kišenes. Nukentėjusiojo teigimu R. V. jis nesipriešino, kadangi bijojo būti sumuštas. Tada iš jo kišenės R. V. ištraukė jo piniginę ir išėmė iš jos visus ten buvusius pinigus – 23 litus. Sudavęs jam dar tris smūgius į galvos sritį, R. V. nuėjo už kampo. Tuomet M. N. jam liepė eiti pasikalbėti su R. V. ir nutempė jį už namo kampo. Jis vėl gi nesipriešino, nes bijojo būti sumuštas. R. V. jam pasakė, kad jis skolingas M. N. kažkokias SIM korteles. Jam pradėjus aiškinti, jog niekam nėra skolingas ir nieko nežino apie jokias SIM korteles, R. V. iš jo kelnių kišenės ištraukė jo telefoną ,,Nokia 1100“, kuriame buvo įdėta ,,Labas“ SIM kortelė bei ranka sudavė dar tris smūgius į galvos sritį ir pagrasino niekam apie tai nesakyti. Nei R. V. , nei M. N. jis skolingas nebuvo (t. 2, b. l. 57 – 58, 59 – 60, 61 – 63, t. 3, b. l. 132 – 134). Kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo M. D. parodymais, kadangi juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai – teismo medicinos specialisto išvada Nr. G2126/06 (05), kurioje konstatuota, jog M. D. nustatytas vienas sužalojimas kairiojo antakio srityje, vieno smūgio poveikyje, sužalojimas galėjo būti padarytas 2006 m. gruodžio 26 d., apie 13.00 val., iš dalies nukentėjusiojo M. D. parodymus patvirtino liudytojas M. N. . M. N. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytoju neigė ką nors žinantis apie R. V. įvykdytą nusikaltimą, teigė M. D. nepažįstantis ir su R. V. nusikaltimo padarymo metu nebuvęs (t. 2, b. l. 89 – 90). Vėliau apklaustas įtariamuoju M. N. parodė, jog 2006 m. gruodžio pabaigoje pas draugą R. V. šventė Kalėdas ir apie 12 val. su R. V. ėjo į parduotuvę. Prie laiptinės pamatė stovintį M. D. , kurį pažinojo iš matymo. Tarp R. V. ir M. D. kilo konfliktas, tačiau dėk ko R. V. konfliktavo su M. D. jis nesuprato. Tuo metu jam kažkas paskambino ir jis nuėjo toliau kalbėti telefonu. Kai jis kalbėjosi telefonu, laiptinės durų nesimatė, tai, kad R. V. iš M. D. atėmė telefoną jis sužinojo tik tada, kai buvo pristatytas į policiją (t. 2, b. l. 33 – 34). Apie tai, kad įvykio metu R. V. su M. D. kalbėjo apie kažkokią skolą ir iš šio pokalbio jis suprato, kad Marius skolingas Ramūnui, liudytojas M. N. parodė tik pirmosios instancijos teisme. Pats nuteistasis R. V. teigia, jog M. D. buvo jam skolingas, tačiau nenurodo nei kada ši skola susidarė, nei kokio ji dydžio buvo. Kaip ir nukentėjusysis P. M. , taip ir M. D. teigė vengęs R. V. , kadangi R. V. jį anksčiau skriausdavo, buvo sumušęs, M. D. buvo girdėjęs, jog R. V. mašinas daužė, dar kažką daužė, todėl netikėtina, kad R. V. būtų galėjęs skolinti pinigus M. D. . Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog nuteistasis R. V. , pavartojęs fizinį smurtą nukentėjusiojo M. D. atžvilgiu, iš pastarojo pagrobė telefoną ir pinigus neturėdamas tam jokio pagrindo. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė teisingą išvadą, jog R. V. 2006 m. gruodžio mėnesį, panaudodamas prieš P. M. psichinę prievartą, t. y. grasindamas panaudoti fizinį smurtą, atvirai reikalavo savo naudai perduoti 150 litų, 2006 m. gruodžio 20 d. R. V. , panaudodamas prieš P. M. fizinį smurtą, atvirai reikalavo savo naudai perduoti 200 litų, neturėdamas tam teisėto pagrindo bei 2006 m. gruodžio 26 d. R. V. , grasindamas panaudoti fizinį smurtą ir jį panaudodamas M. D. atžvilgiu – tris kartus smogdamas nukentėjusiajam į veido sritį, pagrobė M. D. priklausantį telefoną su SIM kortele bei pinigus – 23 litus taip pat neturėdamas tam teisėto pagrindo, bei R. V. nusikalstamas veikas teisingai kvalifikavo atitinkamai pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 2 d., kaip P. M. turto prievartavimą ir pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. kaip M. D. turto plėšimą.

Nuteistasis R. V. apeliaciniame skunde nesutinka su jam paskirtos bausmės dydžiu. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Kartu būtina atsižvelgti į tai, kad teisingumo principo įgyvendinimas skiriant bausmę yra neatsiejamas nuo visuomenės intereso, t. y. vyraujančių moralinių visuomenės nuostatų į atitinkamą nusikalstamą veiką, nuteistojo asmenybės savybes, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos metu ir po jos padarymo. Bausmės paskyrimas yra svarbiausia baigiamoji baudžiamosios bylos stadija, nes bausmės paskyrimu įvertinamas ne tik nusikaltimo pavojingumo laipsnis, nusikaltimo požymių turinys, jų pobūdis, bet ir kaltininko asmenybė, atsakomybę sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės. Teismas asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, skiria tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso Specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. R. V. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. (P. M. , M. D. , A. D. turto plėšimai), 181 str. 2 d., 302 str. 1 d. Minėtų straipsnių sankcijose laisvės atėmimo bausmė yra viena iš alternatyvių bausmių. Skirdamas bausmes R. V. pirmosios instancijos teismas bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų nepažeidė, motyvavo laisvės atėmimo bausmės skyrimą, atsižvelgė į visas Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes bei įvertinęs šių aplinkybių visumą, parinko bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (Lietuvos Respublikos BK 61 str. 2 d.).

R. V. padarė nusikalstamas veikas, iš kurių viena priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, keturios – apysunkių nusikaltimų kategorijai. R. V. praeityje teistas. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2002 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu R. V. nuteistas už chuliganizmą, pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl amnestijos“ 1 str. 1 d. 2 p. nuo paskirtos ir neatliktos bausmės atleistas; 2003 m. lapkričio 10 d. Biržų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu R. V. nuteistas už plėšimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 92 str. nuostatomis jam paskirtos bausmės vykdymas atidėtas, paskiriant auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą. R. V. 2006 m. kovo 6 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, būdamas atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už plėšimą G. D. atžvilgiu, per vienerius metus padarė naujus tyčinius nusikaltimus. R. V. baustas administracine tvarka už nedidelį chuliganizmą bei policijos pareigūnų nurodymų nevykdymą, mokymosi įstaigos charakterizuojamas patenkinamai. Byloje nenustatyta R. V. atsakomybę sunkinančių aplinkybių. R. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe dėl plėšimo M. D. atžvilgiu pripažinta tai, jog jis atlygino M. D. nusikaltimu padarytą žalą. R. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių dėl nusikaltimų P. M. ir S. T. atžvilgiu nenustatyta. Plėšimą P. M. atžvilgiu 2003 m. R. V. įvykdė būdamas nepilnamečiu, todėl pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę už šį nusikaltimą, pagrįstai atsižvelgė į minėtą aplinkybę. Byloje surinktų duomenų apie R. V. asmenybę visuma leidžia daryti išvadą, jog ankstesni teistumai bei taikytos sankcijos ir poveikio priemonės R. V. elgesiui ir gyvenimo būdui įtakos neturėjo, švelnesnėmis bausmėmis aukščiau išvardintų bausmės tikslų pasiekti nepavyko. Nusikalstamas veikas R. V. padarė dėl susiformavusios neigiamos asmenybės orientacijos, nusikaltimai P. M. ir M. D. atžvilgiu yra dėsningas viso jo ankstesnio elgesio padarinys. R. V. paskirta galutinė subendrinta šešerių metų ir vieno mėnesio laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta, jos švelninti nėra teisinio pagrindo.

Nepagrįstas yra nuteistojo R. V. apeliacinio skundo teiginys, jog pirmosios instancijos teismas negalėjo tenkinti nukentėjusiojo P. M. civilinio ieškinio ir priteisti nukentėjusiajam 502 litų turtinei žalai atlyginti, kadangi 2003 m., kai buvo pagrobtas P. M. telefonas, jis buvo nepilnamečiu, jokių savarankiškų pajamų neturėjo, todėl negalėjo būti pripažintas byloje civiliniu ieškovu. Lietuvos Respublikos BPK 109 str. nustatyta, jog asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamojoje byloje pareikšti kaltinamajam arba už kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Civiliniu ieškovu gali būti pripažįstamas fizinis arba juridinis asmuo. Fizinis asmuo – nukentėjusysis (Lietuvos Respublikos BPK 28 str.). Nukentėjusiuoju pripažįstamas asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinę, turinę ar moralinę žalą. R. V. kaltė įvykdžius plėšimą P. M. atžvilgiu įrodyta byloje surinktais įrodymais. Nukentėjusysis P. M. dėl šio nusikaltimo patyrė turtinę žalą ir pareiškė 502 litų dydžio civilinį ieškinį (t. 2, b. l. 31). Nukentėjusiojo nurodytą sumą sudaro plėšimo metu pagrobto telefono ,,Siemens A50“ kaina – 499 litai bei pagrobti pinigai – 3 litai. Iš bylos duomenų matyti, jog telefonas ,,Siemens A50“ buvo pirktas nukentėjusiojo P. M. tėvo V.J. M. vardu, tačiau liudytoju apklaustas V.J. M. patvirtino, kad telefoną pirko sūnui ir juo naudojosi sūnus. Civilinis ieškinys šiuo atveju pareikštas nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 112 str. reikalavimų. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino nukentėjusiojo P. M. civilinį ieškinį ir priteisė iš nuteistojo R. V. nukentėjusiajam 502 litus turtinei žalai atlyginti. Civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo išnagrinėtas nepažeidžiant nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. V. apeliacinį skundą atmesti.