Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-05-03 · Administracinė byla Nr. I-96-279/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-05-03
Bylos Nr.
I-96-279/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01312-2013-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Nijolė Čekanauskienė
Pareiškėjas
G. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Trečiasis asmuo
Šiaulių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-96-279/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01312-2013-6Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2;55.1 (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gegužės 3 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Čekanauskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių tardymo izoliatoriui dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

šalys teismo posėdyje nedalyvauja, joms apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Šalies argumentai

PareiškėjasG. K. kreipėsi į teismą skundais (b. l. 1–10, 17-18 ), prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, 100 000 Lt (28 985,50 Eur), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, - 100 000 Lt (28 985,50 Eur), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos,- 100 000 Lt (28 985,50 Eur ) ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos,- 100 000 Lt (28 985,50 Eur) neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas žalos atsiradimą kildina iš, jo vertinimu, netinkamo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos veikimo ( neveikimo), kuomet jam būnant Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2008-03-07 iki 2008-07-31 ir nuo 2008-11-14 iki 2012-12-07 nebuvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos. Pareiškėjas nurodė, jog Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Šiaulių TI ) laikant jį kamerose buvo žeminamas orumas, naudotas nežmoniškas, žiaurus elgesys, žalojama jo psichika, sveikata, jautėsi kankinamas, nes laikytas kamerose, kuriose: neužtenka natūralios šviesos, vietos, oro, žalumynų oro, drėgmės, vasarą karšta, tvanku, jis laikomas 23 valandas iš 24 valandų kameroje ir teduodama tik vieną valandą būti pasivaikščiojimo kameroje (18 kv. m, uždengtoje šiferiu, geležiniu surūdijusiu tinklu, be to jame lietaus nuotekų vamzdžiai sujungti su fekalinės kanalizacijos vamzdžiais). Nevedama socialinė reabilitacija, nesuteikiama pakankamai užimtumo, neįkuriamos darbo vietos Šiaulių TI suimtiesiems, perkeltiems į Šiaulių TI. Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos Respublikos kultūros ministerija yra atsakinga už tai, kad pagal šios ministerijos priimtus teisės aktus, Šiaulių TI yra įtrauktas į kultūros vertybių registrą ir priskirtas saugotiniems objektams, todėl jis negali būti kapitališkai remontuojamas, rekonstruojamas, neįrengiami didesni langai ir dėl to Šiaulių TI negali įgyvendinti pareiškėjo teisės gauti natūralią šviesą, kamerose trūksta ploto, neįrengiami didesni kiemeliai pasivaikščiojimui. Taigi, pareiškėjo nuomone, LR kultūros ministerija yra tiesiogiai susijusi su Šiaulių tardymo izoliatoriuje esančiais sveikatos saugos reikalavimų pažeidimais. Pažymi, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija yra atsakinga už tai, kad jis per visą buvimo Šiaulių TI laiką negavo natūralios šviesos, buvo laikomas drėgnose kamerose, kuriose nėra oro judėjimo greičio, atitinkančio higienos normų reikalavimus. Pagal Sveikatos apsaugos ministerijos aktą „ Laisvės atėmimo vietos- bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, pareiškėjui negalima būti lauke ilgiau nei vieną valandą. Be to Sveikatos apsaugos ministerija buvo priėmusi iki 2010 m. kovo 30 d. galiojusią higienos normą, kad pasivaikščiojimo kiemeliai turi būti ne mažesni nei 10 m² . Pažymi, jog pasivaikščiojimo kiemeliai yra maži, uždengti šiferiu, geležiniu surūdijusiu tinklu, todėl dangų gali matyti tik per geležinę uždangą. Pabrėžė, jog Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatuose yra nurodyta jos pareiga reglamentuoti saugias sveikatos aplinkos higienos normas. Pareiškėjas nurodė, jog Teisingumo ministras yra priėmęs teisės aktus, tardymo izoliatoriaus vidaus taisykles, jo pareiga yra priimti teisės aktus, atitinkančius įstatymų, tarptautinių teisės aktų reikalavimus. Pabrėžė, jog Teisingumo ministerija nepriėmė sprendimo likviduoti Šiaulių TI , kuris neatitinka saugumo reikalavimų. Nurodė, kad tardymo izoliatorius yra likviduojamas pagal Teisingumo ministerijos teikimą Vyriausybei ir šiuo atveju Teisingumo ministerija nepateikė Vyriausybei tokio teikimo. Mano, kad tokiais veiksmais pareiškėjui yra daroma žala, nes jis yra laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje , kuris neatitinka sveikatos saugos reikalavimų. Šiaulių tardymo izoliatorius yra pavaldus Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, todėl, pareiškėjo nuomone, Kalėjimų departamentas privalėjo kontroliuoti, kad Šiaulių TI patalpose nebūtų pažeidžiami sveikatos saugos reikalavimai- neužtenka natūralios šviesos, vietos kamerose, oro, žalumynų oro, drėgmės, vasarą karšta, tvanku, pareiškėjas laikomas 23 valandas iš 24 kameroje ir teduodama tik vieną valandą būti pasivaikščiojimo kameroje (18 kv. m uždengtu šiferiu, geležiniu surūdijusiu tinklu, kuriame lietaus nuotekų vamzdžiai sujungti su fekalinės kanalizacijos vamzdžiais).

Pareiškėjas teigia, kad visos minėtos institucijos yra atsakingos už Konvencijos 3 str., Konstitucijos 21 str. 3 d., Suėmimo vykdymo įstatymo 5 str. 3 d., Bausmių vykdymo kodekso 7 str. 1 d. pažeidimus.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija atsiliepime (b. l. 77-79 ) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kadSveikatos apsaugos ministras 2010 m. kovo 30 d. įsakymu patvirtino Lietuvos higienos normą HN 76:2010 „ Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ , kurioje yra numatyti reikalavimai apšvietimui, drėgmei, oro judėjimo greičiui laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose patalpose. Ši norma nustato reikalavimą laisvės atėmimo vietų teritorijoje arba ant pastatų stogų įrengti pasivaikščiojimo kiemus, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims sudaryti galimybę ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore. Lietuvos Respublikos teisės aktai nenustato Sveikatos apsaugos ministerijai pareigos teisės aktuose reglamentuoti laisvės atėmimo vietose įrengtų pasivaikščiojimo kiemų ploto. Taigi Sveikatos apsaugos ministerija pagal kompetenciją nustatė laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų sveikatai saugius reikalavimus, kurių privalo laikytis laisvės atėmimo vietas eksploatuojantys asmenys. Nurodė, jog Sveikatos apsaugos ministerija neatliko pareiškėjo atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad veikdama savo kompetencijos ribose, ji būtų pažeidusi galiojančių teisės aktų nuostatas. Nurodė, kad CK 6.271 str. nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Sveikatos apsaugos ministerijos.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija atsiliepime (b. l. 81-82) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad Kultūros vertybių ir apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos direktoriaus 2003 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. Į-516 Šiaulių kalėjimo statinių kompleksas buvo įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro Statinių kompleksų sąrašą. Minėtas įsakymas buvo priimtas vadovaujantis tuo metu galiojusios Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo redakcijos (Žin. 1995, Nr.3-370 ) nuostatomis. Pagal šio įstatymo nuostatas, statinių kompleksas bei jį sudarantys statiniai įgavo nekilnojamosios kultūros vertybės statusą ir tapo saugomi. Statinių kompleksui nustatyta architektūrinė, istorinė vertė. Kultūros ministras 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „ Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, statinių kompleksą pripažino saugomu viešajam pažinimui ir naudojimui nuo jo įregistravimo dienos. Tiek Kultūros vertybių ir apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, tiek Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos veiksmai priimant sprendimus dėl statinių komplekso paskelbimo saugoma kultūros vertybe, įrašant į nekilnojamųjų vertybių registrą, susiję su įstatymų reikalavimų vykdymu, todėl yra teisėti. Nėra Kultūros ministerijos neteisėtos veikos t.y. vienos iš pagrindinių civilinės atsakomybės sąlygų.

AtsakovėsLietuvos valstybės atstovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime (b. l. 117-118 ) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija savo veikloje vadovaujasi galiojančiais įstatymais, Vyriausybės nutarimais, Teisingumo ministerijos nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. spalio 13 d. nutarimu Nr. 1464. Minėtuose nuostatose yra nustatytos Teisingumo ministerijos atliekamos funkcijos suėmimo, bausmių vykdymo ir probacijos vykdymo srityse . Teisingumo ministerijai nėra priskirta tardymo izoliatorių ir pataisos namų vidaus administravimo funkcija. Tokiu būdu Teisingumo ministerija negali atsakyti už pareiškėjo nurodytus Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus. Nepagrįstai pareiškėjas kildina neturtinę žalą iš Teisingumo ministerijos neveikimo, kad nenustato teisės aktais, kiek suimtas nuteistasis laisvės atėmimo vietose, pasivaikščiojimo kiemuose turi turėti ploto. Nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 yra nustatytas reikalavimas, keliamas plotui vienam asmeniui, laikomam kameroje. Taigi ne Teisingumo ministerija nustato teisinį reglamentavimą pareiškėjo keliamais reikalavimais.

AtsakovėsLietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime (b. l. 84-89 ) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad Kalėjimų departamentas tiria suimtųjų ir nuteistųjų skundus, kontroliuoja pataisos namų veiklą. Tai, kad pareiškėjui buvo ne kartą atsakyta į jo skundus, buvo atliekami patikrinimai vietoje, įrodo, kad Kalėjimų departamentas prižiūri ir kontroliuoja Šiaulių TI, imasi veiksmų nustatytiems trūkumams pašalinti. Nurodė, kad pareiškėjas skundo reikalavimus grindžia abstrakčiais teiginiais, jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam Kalėjimo departamento veiksmais padarytą neturtinę žalą. Todėl nenustačius būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla prievolė atlyginti neturtinę žalą.Nurodė, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi dėl tariamai jo atžvilgiu padarytų pažeidimų laikotarpyje nuo 2008 m. kovo 7 d. iki 2013 m. sausio 16 d. o skundą teismui pateikė tik 2012 m. kovo 4 d. , todėl prašo daliai pareiškėjo reikalavimų dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų senaties terminą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pažymėtina, kad ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ; 1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d. ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi).

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis kildina iš neteisėtų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos veiksmų (neveikimo) t.y. dėl šių institucijų nepakankamo, netinkamo laikymo sąlygų laisvės atėmimo vietose reglamentavimo, priežiūros ir kontrolės, dėl ko jis Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2008-03-07 iki 2008-07-31 ir nuo 2008-11-14 iki 2012-12-07 buvo laikomas nežmoniškomis antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, patyrė diskriminaciją, orumo pažeminimą, buvo sužalota jo psichika ir sveikata.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo reikalavimai, kildinami iš konkrečių jo laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje per laikotarpį nuo 2008-03-07 iki 2008-07-29 ir nuo 2008-11-20 iki 2013-01-20 buvo nagrinėjami Šiaulių apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-472-621-2015 (teisminio proceso Nr. 3-65-3-00207-2012-0). 2015 m. kovo 24 d. sprendimu pareiškėjo skundas ir patikslinti skundai buvo tenkinti iš dalies, pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteista 2 700 Eur neturtinei žalai atlyginti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą, 2017 m. vasario 7 d. nutartimi jį tenkino iš dalies, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimą pakeitė ir priteisė pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 5 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsakomybės už žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, klausimus reglamentuoja CK 6.271 str. Minėto straipsnio 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiuo atveju terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (CK6.271 str. 2 d.). Teisės normoje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (CK6.271 str. 3 d.). CK 6.271 str. 4 d. nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Viešoji (valstybės ar savivaldybės) atsakomybė Civilinio kodekso 6.271 str. nustatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Taigi, spręsdamas ginčą dėl žalos atlyginimo, teismas vertins visas bylos aplinkybes, susijusias su civilinės atsakomybės sąlygų buvimu ar nebuvimu.

Pastebėtina, kad valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neveikimas taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, yra būtina sąlyga atsirasti atsakomybei dėl žalos. Ir priešingai, valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmų atitikimas teisės aktų reikalavimams, yra pagrindas netenkinti reikalavimo dėl žalos atlyginimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 nurodė, kad valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika LR CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Šiuo atveju vertintina ar atsakovas nepažeidė ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio.

Konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Šioje teisės normoje yra įtvirtintas absoliutaus pobūdžio imperatyvas, kuris draudžia kankinti žmogų, nežmoniškai su juo elgtis ar žeminti jo orumą, nepriklausomai nuo aplinkybių ar nukentėjusiojo asmens elgesio (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Labitaprieš Italiją, pareiškimo Nr. 26722/95).

Konvencijos 3 straipsnio nuostata įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Valašinasprieš Lietuvą).

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 straipsnio 1 dalis). Tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta. Viena vertus, ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, jog suėjus įstatymo nustatytam terminui jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotasis asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę arba įstatymo saugomą interesą, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiąją šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo, atsirandančio kilus ginčui dėl subjektinės teisės, neigiamą poveikį civilinei apyvartai (Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalga, patvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 nutarimu Nr. 39). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybei atstovaujantis Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašo taikyti ieškinio senatį, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovės atstovo prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, tai yra nuo 2012-12-11 (spaudas ant voko, b.l. 12), ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui, nustačius valstybės pareigą atlyginti neturtinę žalą, kildinamą iš Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos veiksmų, galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2009-12-11 iki 2012-12-07.

Pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose nurodė, jog neturtinę žalą patyrė dėl to, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, būdama atsakinga, nereglamentavo tokių sveikatos saugos reikalavimų, kurių privalėjo laikytis Šiaulių TI. Nepriėmus teisės aktų, pareiškėjas per visą buvimo Šiaulių TI laiką negavo natūralios šviesos, buvo laikomas drėgnose kamerose, kuriose nėra oro judėjimo greičio, pareiškėjas negalėjo būti lauke ilgiau nei vieną valandą, pasivaikščiojimo kiemeliai per maži, uždengti šiferiu, geležiniu surūdijusiu tinklu, todėl dangų galėjo matyti tik per geležinę uždangą.

Sveikatos apsaugos ministerija savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais, Vyriausybės nutarimais, teisės aktais ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 24 nutarimu Nr. 926 (Žin., 2010 Nr. 123-62800 , nauja redakcija nuo 2010-10-19) patvirtintais Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nuostatais.

Pažymėtina, kad Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, buvo patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „ Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, įsigaliojusi 2010 m. balandžio 11d. ir galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d., Ši Higienos norma privaloma asmenims projektuojantiems, statantiems, kapitaliai remontuojantiems, rekonstruojantiems, įrengiantiems, eksploatuojantiems laisvės atėmimo vietas bei vykdantiems valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę. Higienos normos 22 punktas reglamentuoja , jog laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Higienos normos 24 punktas reglamentuoja, kad patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Higienos normos 26 punkte nustatyta, kokia turi būti gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra, santykinė drėgmė ir oro judėjimo greitis. Higienos normos 18.4 punkte nustatyta , jog laisvės atėmimo vietų teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai. Pagal Higienos normos 11 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore. Teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai nenustato Sveikatos apsaugos ministerijai pareigos, teisės aktuose reglamentuoti laisvės atėmimo vietose įrengtų pasivaikščiojimo kiemų ploto, todėl nepagrįstas G. K. teiginys, jog pasivaikščiojimo kiemeliai yra per maži ir dėl to yra atsakinga Sveikatos apsaugos ministerija. Iki 2010 m. balandžio 11d. galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka. Sveikatos priežiūra“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:1999). Higienos normos HN 76:1999 10.3 punktas taip pat nustatė, kad natūralios apšvietos koeficiento norma yra 0,5 %., bei numatė kitus sveikatos saugos reikalavimus.

Teismas, atsižvelgdamas į nurodytą reglamentavimą, daro išvadą, kad Sveikatos apsaugos ministerija pagal kompetenciją nustatė laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų sveikatai saugius reikalavimus, kurių privalo laikytis laisvės atėmimo vietų, tame tarpe Šiaulių TI, eksploatavimą vykdantys asmenys. Byloje nėra duomenų, kad Sveikatos apsaugos ministerija, veikdama savo kompetencijos ribose, būtų pažeidusi galiojančių teisės aktų nuostatas, pareiškėjo atžvilgiu atlikusi neteisėtus veiksmus.

Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes bei atsižvelgęs į ginčo laikotarpiu galiojusius teisės aktus, sprendžia, kad LR sveikatos apsaugos ministerija pareiškėjo teisių ir interesų nepažeidė.

Pareiškėjas nurodė, jog neturtinę žalą patyrė ir dėl LR kultūros ministerijos veiksmų, Šiaulių TI įtraukiant į kultūros vertybių registrą ir priskiriant saugotiniems objektams, dėl ko Šiaulių TI pastatas negali būti kapitališkai remontuojamas, rekonstruojamas, įrengiami didesni langai ir didesni kiemeliai pasivaikščiojimui.

LR kultūros ministerija savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais, Vyriausybės nutarimais, teisės aktais ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. spalio 13 nutarimu Nr. 1469 patvirtintais Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos nuostatais, įsigaliojusiai nuo 2010 m. spalio 24 d. Iki tol galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 11d. nutarimu Nr. 1020 patvirtinti (su vėlesniais pakeitimais) Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos nuostatai.

Pagal galiojančius nuostatus, vienas iš Kultūros ministerijos tikslų yra formuoti valstybės politiką kultūros paveldo srityje ir organizuoti , koordinuoti jos įgyvendinimą ( 8.4 p). Kultūros ministerija, siekdama jai nustatytų veiklos tikslų kultūros paveldo srityje atlieka šias funkcijas: (9.4.1.p) rengia nekilnojamojo kultūros paveldo ir kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos srities įstatymų, Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų projektus, derina kitų institucijų parengtus norminius teisės aktus, susijusius su kultūros paveldo apsauga; ( 9.4.2.p ) skelbia nekilnojamojo kultūros paveldo objektus valstybės saugomais, teikia kultūros paveldo objektus ir vietoves įrašyti į tarptautinės svarbos kultūros paveldo objektų ar vietovių sąrašus, jeigu tarptautinėmis sutartimis nenustatyta kitaip; (9.4.4.p) atlieka vadovaujančiosios Kultūros vertybių registro tvarkymo įstaigos funkcijas;( 9.4.5. p) nustato siūlomų įrašyti į Kultūros vertybių registrą nekilnojamųjų kultūros vertybių ir kilnojamųjų daiktų vertinimo kriterijus, tvirtina nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų pavyzdinius nuostatus, kilnojamosios kultūros vertybės apsaugos reglamento ir kilnojamosios kultūros vertybės paso formą, taip pat šių dokumentų pildymo ir išdavimo taisykles ir kt.

Nustatyta, kad Kultūros vertybių ir apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos direktoriaus 2003 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. Į-516, atsižvelgiant į kultūros paveldo centro teikimą, Šiaulių kalėjimo statinių kompleksas ( administracinis pastatas, kalėjimas, sandėlis, tvoros su vartais liekanos) buvo įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro Statinių kompleksų sąrašą. Šis Departamento direktoriaus įsakymas buvo priimtas vadovaujantis tuo metu galiojusios Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo redakcijos nuostatomis. Pagal šio įstatymo nuostatas statinių kompleksas bei jį sudarantys statiniai įgavo nekilnojamosios kultūros vertybės statusą ir tapo saugomi. Statinių kompleksui nustatyta architektūrinė, istorinė vertė. Kultūros ministras 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „ Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ Šiaulių kalėjimo statinių kompleksą pripažino saugomu viešajam pažinimui ir naudojimui objektu. Šis įsakymas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas, kildindamas žalos atsiradimą iš Kultūros ministerijos veiksmų, tiktai nurodo, kad Departamentas ir Kultūros ministerija Šiaulių kalėjimo statinių kompleksą paskelbė saugomu, nepagrindė jokiais įrodymais šių veiksmų neteisėtumą, koks teisės aktas buvo pažeistas.

Teismas, įvertinęs išdėstytas aplinkybes, vertina, kad Departamento ir Kultūros ministerijos veiksmai, priimant sprendimus dėl Šiaulių kalėjimo statinių komplekso paskelbimo saugoma kultūros vertybe, įrašymo į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, buvo susiję su anksčiau minėtų įstatymų reikalavimų vykdymu ir yra teisėti. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nėra Kultūros ministerijos neteisėtos veikos, t.y. vienos iš pagrindinių civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsakinga už tai, kad nereglamentuoja, kiek suimtajam, nuteistajam laisvės atėmimo vietose, pasivaikščiojimo kiemuose turi atitekti ploto. Pabrėžė, jog Teisingumo ministerija nepriėmė sprendimo likviduoti Šiaulių TI, kuris neatitinka saugumo reikalavimų. Nurodė, kad tardymo izoliatorius yra likviduojamas pagal Teisingumo ministerijos teikimą Vyriausybei ir šiuo atveju Teisingumo ministerija nepateikė Vyriausybei tokio teikimo. Mano, kad tokiais veiksmais pareiškėjui yra daroma žala , nes jis yra laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje , kuris neatitinka sveikatos saugos reikalavimų.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija savo veikloje vadovaujasi galiojančiais įstatymais, Vyriausybės nutarimais, bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. spalio 13 d. nutarimu Nr. 1464 patvirtintais Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatais, įsigaliojusiais nuo 2010 m. spalio 19 d. Iki tol galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 patvirtinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatai.

Teisingumo ministerijos nuostatų 8 punkte yra nustatytos Teisingumo ministerijos , atliekamos funkcijos suėmimo, bausmių vykdymo ir probacijos srityse. Nuostatų 8.1. punkte nustatyta, kad Teisingumo ministerija rengia nacionalinės teisinės sistemos plėtros, civilinės teisės, civilinio proceso, baudžiamosios teisės, baudžiamojo proceso, suėmimo, bausmių ir probacijos vykdymo, administracinės teisės, administracinių teisės pažeidimų nagrinėjimo proceso, administracinių bylų teisenos, kovos su korupcija, dokumentų ir archyvų, teisinių paslaugų, antstolių funkcionavimo, notariato, pramoninės nuosavybės apsaugos, vartotojų teisių apsaugos, asmens duomenų apsaugos, religinių bendruomenių ir bendrijų registravimo ir veiklos, politinių partijų steigimosi, registravimo ir veiklos, ministro valdymo sričiai priskirtų valstybės registrų ir informacinių sistemų veiklos, tarptautinio teisinio bendradarbiavimo ir atstovavimo Lietuvos Respublikos interesams tarptautiniuose teismuose koordinavimo (užtikrinimo) sričių įstatymų, Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų projektus. Nuostatų 8.2.punkte nustatyta, kad Teisingumo ministerija sistemina civilinės teisės, civilinio proceso, baudžiamosios teisės, baudžiamojo proceso, suėmimo, bausmių ir probacijos vykdymo, administracinės teisės, administracinių teisės pažeidimų nagrinėjimo proceso, administracinių bylų teisenos srities teisės aktus, rengia konsoliduotus šių sričių teisės aktų rinkinius (kodeksus), organizuoja jų leidimą;

Kaip matyti iš Teisingumo ministerijos nuostatuose nurodytų funkcijų, jai nėra priskirta tardymo izoliatorių ir pataisos įstaigų administravimo funkcija, todėl ji negali atsakyti už Šiaulių TI pareigūnų veiksmus.

Teismas pažymi, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 yra reglamentuota kiek vienam asmeniui , laikomam kameroje , turi tekti ploto, t.y. vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip- 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismo vertinimu, pareiškėjo pretenzijos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl ploto laisvės atėmimo vietose ar pasivaikščiojimo kiemuose reglamentavimo, nėra pagrįstos teisės aktų normomis. Teisingumo ministerija neatliko pareiškėjo atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų, nėra duomenų, kad veikdama savo kompetencijos ribose, būtų pažeidusi galiojančių teisės aktų nuostatas.

Pareiškėjas skunde neturtinės žalos atsiradimą kildina ir iš Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos veiksmų (neveikimo). Pareiškėjas teigia, kad Kalėjimų departamentas nekontroliuoja Šiaulių TI laikomų asmenų laikymo sąlygų, kuriomis buvo laikomas pareiškėjas. Jis buvo laikomas netinkamomis gyvenimo sąlygomis, kas turėjo įtakos jo psichikai ir sveikatai, patyrė neigiamus išgyvenimus.

Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. vasario 28d. įsakymu Nr. 1R-58 patvirtintais Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatais. Šie nuostatai nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos paskirtį- metodiškai vadovauti ir kontroliuoti probacijos tarnybų ir laisvės atėmimo vietų įstaigų veiklą.

Iš byloje surinktos medžiagos matyti, kad Kalėjimų departamente nuo 2008 metų pradžios buvo gautas G.K. 2010 m. rugpjūčio 18 d. skundas (b.l. 90) bei iš Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros persiųstas pareiškėjo 2011 m. rugsėjo 20 d. skundas ( b.l. 94-101). Byloje daugiau duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs skundus dėl netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių TI Kalėjimų departamentui nėra. 2010 m. rugpjūčio 18 d. skundas buvo išnagrinėtas, į jį buvo parengtas atsakymas ( b.l. 91, 92) . Pagal 2011 m. rugsėjo 20 d. skundą buvo atliekamas tarnybinis tyrimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos padarytų nusikalstamų veikų, nes anot pareiškėjo, įstaigos administracija neužtikrina tinkamų suimtųjų ir nuteistųjų laikymo sąlygų, slepia trūkumus, žaloja žmonių sveikatą ( psichiką, regėjimą) ir nevykdo šios įstaigos likvidavimo procedūros. Iš 2011 m. lapkričio 2 d. nutarimo „ Atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą“ Nr. NA-3 ( b.l. 103-108 ) matyti, kad atliekant tyrimą, Kalėjimų departamento darbuotojai 2011 m. spalio 6 d. buvo nuvykę į Šiaulių TI, atliko pasivaikščiojimo kiemelių ir gyvenamųjų kamerų apžiūrą, surinko medžiagą , susijusią su pareiškėjo laikymo sąlygomis ir atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal G. K. 2011 m. rugsėjo 20 d. skundą.

Taigi darytina išvada, kad Kalėjimų departamentas tiria suimtųjų ir nuteistųjų skundus , kontroliuoja pataisos namų veiklą. Pareiškėjui buvo atsakyta į jo skundus, buvo atliekamas patikrinimas vietoje, tai įrodo, kad Kalėjimų departamentas prižiūri ir kontroliuoja Šiaulių TI, imasi veiksmų nustatytiems trūkumams pašalinti.

Pažymėtina, kad pareiškėjas skundo reikalavimus grindžia abstrakčiais teiginiais, jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam Kalėjimo departamento veiksmais padarytą neturtinę žalą.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas kaip nepagrįstus atmeta pareiškėjo teiginius dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) t.y. dėl šių institucijų nepakankamo, netinkamo laikymo sąlygų laisvės atėmimo vietose reglamentavimo teisės aktuose, bei priežiūros ir kontrolės.

Pareiškėjas nepagrindė jo nurodytų neteisėtų minėtų institucijų veiksmų (neveikimo). Taigi teismas konstatuoja, kad kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, t. y. žalos ir priežastinio ryšio, nustatymas yra betikslis, kadangi tam, kad būtų priteista pareiškėjo prašoma žala, turi būti nustatytos visos trys komuliatyvios sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Neįrodžius bent vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Remiantis nurodytais argumentais pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas, nes nėra nustatyta visų sąlygų, būtinų valstybės deliktinei atsakomybei kilti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 p., 132 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.), Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo G. K. skundą atmesti, kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Nijolė Čekanauskienė