- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-07
- Bylos Nr.
- e2-500-553/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02247-2018-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aldona Tilindienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Mieste“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Mieste“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 8 d. nutarties, kuria atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Mieste“ iškelta bankroto byla,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Motyvuojamoji dalis
1. Byloje sprendžiamas klausimas dėl bankroto bylos UAB „Mieste“ iškėlimo pagrįstumo.
2. Pareiškėja Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius (toliau – ir VSDFV) kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos atsakovei UAB „Mieste“ iškėlimo.
3. Pareiškėja paaiškino, kad atsakovė nuo 2018 m. II ketvirčio nesilaiko teisės aktuose nustatytos valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimo tvarkos, šių įmokų nemoka, todėl įsiskolinimas VSDFV biudžetui didėja. Atsakovė 2018 m. lapkričio 15 d. yra skolinga 3 000,88 Eur, iš jų 2 862,55 Eur įmokų ir 138,33 Eur delspinigių. VSDFV, siekdama išieškoti iš atsakovės valstybinio socialinio draudimo įmokų įsiskolinimą, taikė priverstinio poveikio priemones: kredito įstaigoms buvo teikiami mokėjimo nurodymai nurašyti lėšas iš draudėjo sąskaitų, kurie nuo 2018 m. birželio 25 d. yra neįvykdyti. VSDFV nurodo, kad paskutinį kartą iš atsakovės sąskaitos 2018 m. rugpjūčio 22 d. buvo nurašyta 345,95 Eur. Atsakovei taikytos priverstinio poveikio priemonės neveiksmingos, įsiskolinimas VSDFV biudžetui didėja, nes yra 3 apdraustieji asmenys. Registrų duomenimis, atsakovės vardu transporto priemonių ir nekilnojamojo turto nėra registruota. Pagal Juridinių asmenų registrui pateiktą balansą už 2016 metus matyti, kad atsakovė turto turėjo už 90 559 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 78 123 Eur, todėl atsakovės būklė jau 2016 metų pabaigoje atitiko nemokios įmonės būseną, dėl ko atsakovei keltina bankroto byla.
4. Atsakovė atsiliepimo į pareiškimą nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. sausio 8 d. nutartimi atsakovei iškėlė bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė UAB „Būrai“.
6. Teismas nustatė, kad atsakovė, Juridinių asmenų registre įregistruota 2013 metais, paskutinį kartą finansinės atskaitomybės dokumentus juridinių asmenų registro tvarkytojui pateikė už 2017 metus. Teismas pagal pateiktų dokumentų duomenis padarė išvadą, kad atsakovė yra nemoki, nes jos turtas sudarė 58 029 Eur (ilgalaikis turtas – 8 790 Eur), o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai – 49 092 Eur. Atsakovei nepateikus teismui atsiliepimo ir reikalaujamų dokumentų, jokių aktualių duomenų įvertinti jos finansinę padėtį ar realiai valdomą turtą teismas neturėjo. VSDFV pateiktais duomenimis, atsakovės įsiskolinimas valstybės biudžetui susidarė nuo 2018 m. rugpjūčio mėnesio, taikytos priverstinio poveikio priemonės dėl skolos išieškojimo rezultato nedavė. Viešųjų registrų duomenimis, atsakovė neturi registruotino nekilnojamo turto ir transporto priemonių. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė gautų pajamų, valdytų nuosavybės teise kokį nors kitą materialų turtą, turėtų lėšų banko sąskaitoje ar kasoje. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis teismas nustatė, kad teismuose nėra atsakovės atžvilgiu nagrinėjamų bylų. Teismas sprendė, kad atsakovė yra nemoki, ji negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, todėl jai iškėlė bankroto bylą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai
7. Atsakovė (toliau – apeliantė) atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 8 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Ginčas byloje kilo dėl mokestinės nepriemokos, kuri sudaro 3 000,88 Eur. VSDFV, prieš kreipdamasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, vienašališkai nusprendė, kad apeliantė veiklos nevykdo ir savo elektroninėje sistemoje apribojo galimybę teikti ataskaitas apie įdarbintus asmenis, jiems priskaityti atlyginimą bei mokesčius valstybei. Todėl apeliantė liko be darbuotojų, kurie galėtų vykdyti veiklą. Dėl šių priežasčių nutrūko darbas su skolininkais ir paslaugų teikimas.
7.2. Apeliantė per 2018 metų I pusmetį gavo 48 796,75 Eur pajamų, todėl mokestinė nepriemoka susidarė dėl laikinų pinigų srautų sutrikimų, o ne dėl įmonės nemokumo.
7.3. Apeliantei nebuvo žinoma apie bylos nagrinėjimą bei nebuvo suteikta galimybė išsakyti savo argumentus.
8. VSDFV atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Skundžiama nutartis pagrįsta ir teisėta, o atskirajame skunde nurodomi argumentai formalūs, prieštaraujantys bylos faktinėms aplinkybėms ir rašytiniams įrodymams.
8.2. Po skundžiamos nutarties priėmimo apeliantė 2019 m. vasario 7 d. sumokėjo VSDFV dalį įsiskolinimo – 843,18 Eur, todėl įsiskolinimas šiuo metu sudaro 2 229,82 Eur. Apeliantė transporto priemonių ir nekilnojamojo turto neturi, jai taikytos priverstinio poveikio priemonės neveiksmingos, įsiskolinimas VSDFV nepadengtas. Pagal Juridinių asmenų registrui pateiktus finansinius duomenis, apeliantė yra nemoki.
8.3. Apeliantė tiek apie ieškinį dėl kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tiek apie bankroto bylos nagrinėjimą informuota tinkamai. VSDFV pranešimą su ieškiniu registruotu laišku apeliantei, taip pat ir jos vadovei įteikė atitinkamai juridinio asmens buveinės adresu, kuris nėra pasikeitęs, bei vadovės gyvenamosios vietos registracijos adresu.
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
10. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria apeliantei iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
11. Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Įmonių bankroto procesą reglamentuoja specialus įstatymas – Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ir ĮBĮ). Šis įstatymas nustato bankroto bylos iškėlimo sąlygas bei įpareigoja teismą nuodugniai ištirti įmonės, kuriai siekiama iškelti bankroto bylą, finansinę padėtį. Šio įstatymo normos yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos ir yra nemokūs.
12. Bankroto byla įmonei iškeliama, jei yra bent viena iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nustatytų sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Tam, kad būtų išsiaiškinta įmonės reali turtinė padėtis, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Tai reiškia, kad į balansą įrašytas turtas turi realiai egzistuoti ir turi būti nustatyta tikroji jo vertė (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1492-241/2017). Nors įmonės (ne)mokumą, visų pirma, apsprendžia finansinės atskaitomybės dokumentai – balansas, pelno (nuostolio) ataskaita, tačiau įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę. Tais atvejais, kai įmonės vadovas neteikia teismui duomenų, reikalingų išspręsti bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, teismas apie įmonės mokumą gali spręsti iš paties teismo surinktų duomenų, net jeigu jie nėra pakankamai išsamūs, o išsamesnių į bylą nepateikta (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1669-823/2018 ir kt.).
13. Sprendžiant bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis). Todėl būtent apeliantė turi pateikti įrodymus, pagrindžiančius jos finansinę padėtį, t. y. apeliantės mokumo įrodinėjimo pareiga tenka pačiai apeliantei.
14. Nagrinėjamu atveju apeliantė (jos vadovas) nepateikė pirmosios instancijos teismui ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų (įmonės kreditorių ir skolininkų sąrašų, nurodant jų adresus, įsipareigojimų ir skolų sumas, atsiskaitymo terminus, paskutinių metų ir einamųjų metų laikotarpio iki pareiškimo pateikimo teismui dienos finansinę atskaitomybę, informacijos apie teismuose iškeltas bylas bei išieškojimus ne ginčo tvarka, įkeistą turtą ir kitus įsipareigojimus, įmonės turto vertinimą), nors tai padaryti buvo įpareigota pirmosios instancijos teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartimi. Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatydamas apeliantės finansinę padėtį, rėmėsi informacinių sistemų ir registrų duomenimis – juridinių asmenų registrui pateiktais finansinės atskaitomybės dokumentais už 2017 metus, bei duomenimis apie apeliantei priklausantį turtą, taip pat atsižvelgė ir į tai, kad VSDFV taikytos priverstinio poveikio priemonės dėl skolos išieškojimo rezultato nedavė (CPK 179 straipsnio 3 dalis).
15. Apeliacinės instancijos teismas laiko nepagrįstais apeliantės argumentus, kad jai apie bankroto bylos nagrinėjimą nebuvo žinoma. CPK 123 straipsnio 4 dalis, reglamentuojanti procesinių dokumentų juridiniams asmenims įteikimo būdus, numato, kad kai procesinių dokumentų įteikti nepavyksta juridinio asmens buveinės vietoje, tai procesinis dokumentas siunčiamas juridinio asmens buveinės adresu ir laikomas įteiktu praėjus dešimčiai dienų nuo išsiuntimo. Bylos duomenimis, teismo procesiniai dokumentai apeliantei buvo išsiųsti 2018 m. gruodžio 12 d. jos buveinės adresu – (duomenys neskelbtini), todėl laikytina, kad CPK 123 straipsnio 4 dalies pagrindu apeliantei teismo siųsti procesiniai dokumentai įteikti tinkamai. Be to, apie priimtą pareiškimą ir vyksiantį teismo posėdį 2018 m. gruodžio 12 d. taip pat paskelbta specialiame internetiniame tinklapyje. Pažymėtina ir tai, kad apeliantė atskirajame skunde savo buveinės adresą nurodo tą patį, kuriuo jai ir buvo siunčiami teismo procesiniai dokumentai. Todėl atmestini apeliantės argumentai, kad jai nebuvo suteikta galimybė išsakyti savo argumentus, juolab, kad šia galimybe apeliantė galėjo pasinaudoti, ginčydama skundžiamą nutartį bei su atskiruoju skundu pateikdama jos mokumą pagrindžiančius įrodymus (CPK 178 straipsnis).
16. Kaip minėta, apeliantė savo mokumo neįrodinėjo – nei atsiliepimo į pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, nei ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje numatytų dokumentų (žr. nutarties 14 punktas) pirmosios instancijos teismui nepateikė. Minėtų dokumentų apeliantė nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui.
17. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad byloje ginčas kilo dėl jos mokestinės nepriemokos, nes nagrinėjamu atveju yra sprendžiama klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo. Byloje apeliantei nepateikus jokių jos finansinę būklę pagrindžiančių įrodymų, taip pat debitorių ir kreditorių sąrašų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi jam prieinamais informacinių sistemų ir registrų duomenimis. Apeliantė pateikė VĮ „Registrų centras“ finansinę atskaitomybę už 2017 metus, iš kurios matyti, kad apeliantės turtas siekia 58 029 Eur (ilgalaikis turtas – 8 790 Eur), o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai – 49 092 Eur. Iš VSDFV viešai skelbiamų duomenų matyti, kad apeliantės skola 2019 m. vasario 28 d. sudarė 2 229,82 Eur bei buvo 1 apdraustasis asmuo. Iš viešai skelbiamų Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenų matyti, kad apeliantės deklaruotų mokesčių mokestinės nepriemokos suma sudaro 1 900,86 Eur. Tiek VĮ „Registrų centras“, tiek VĮ „Regitra“ duomenimis apeliantės vardu registruotino turto (transporto priemonių, nekilnojamojo turto) nėra.
18. Nors apeliantė skunde nurodė, kad per 2018 m. I pusmetį gavo 48 796,75 Eur pajamų, tačiau tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų teismui nepateikė. Apeliantė atskirąjį skundą grindžia tik deklaratyviais, jokiomis aplinkybėmis bei jas pagrindžiančiais įrodymais neparemtais teiginiais. Apeliantė apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jos vykdomą veiklą, gaunamas pajamas, turimą turtą bei esamus įsipareigojimus kreditoriams, todėl darytina išvada, kad apeliantė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui neįrodė, kad yra pajėgi vykdyti įsipareigojimus bei spręsti finansinius sunkumus (CPK 178 straipsnis).
19. VSDFV taikytos priverstinio poveikio priemonės apeliantės atžvilgiu yra neveiksmingos (nesumokėtų socialinio draudimo įmokų išieškoti nėra galimybės), apeliantė įsipareigojimų valstybės ir VSDFV biudžetui nevykdo. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantė nepateikė kitus kreditorinius reikalavimus pagrindžiančių duomenų, 2017 metų balanse nurodytos mokėtinos sumos laikytinos pradelstais įsipareigojimais (49 092 Eur), kurie viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (58 029 Eur). Esant pirmiau išdėstytiems argumentams, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantė atitinka nemokios įmonės būseną (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).
Dėl bylos procesinės baigties
20. Apibendrinus išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas bei pagrįstai konstatavo, kad apeliantės finansinė padėtis atitinka ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje numatytą nemokumo sampratą, tinkamai nustatė bankroto bylos iškėlimo pagrindus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą – iškelti apeliantei bankroto bylą (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktas). Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą nutartį, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
21. Išaiškintina, kad įmonės bankroto byla bet kurioje stadijoje gali būti nutraukta ĮBĮ 27 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais, t. y. visiems kreditoriams atsisakius savo reikalavimų ir teismui priėmus nutartį priimti atsisakymus, bankrutuojančiai įmonei atsiskaičius su visais kreditoriais ir administratoriui teismui pateikus tai įrodančius dokumentus arba pasirašius taikos sutartį ir teismui ją patvirtinus. Taigi, bankroto bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus, kad apeliantė yra pajėgi įvykdyti prievoles, jos bankroto byla gali būti nutraukta.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.