Kauno apygardos teismo nutartis

2013-11-28 · Civilinė byla Nr. 2A-2169-260/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-11-28
Bylos Nr.
2A-2169-260/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Raimondas Buzelis, Evaldas Burzdikas, Arūnas Rudzinskas
Ieškovas
G. R.
Atsakovas
L. S.
Trečiasis asmuo
notarui V
Kategorijos
  • 21.4.2.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 21.4.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 45.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 99.9pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-2169-260/2013,Proceso Nr. 2-05-3-11469-2012-6,Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.2.6; 21.4.2.7; 45.6; 99.9; 114.11; 121.14;121.21; (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. lapkričio 28d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Evaldo Burzdiko, Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Rudzinsko,teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagalieškovės G. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-393-285/2013 pagal ieškovės G. R. ieškinį atsakovei L. S., trečiajam asmeniui notarui V. L. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo natūra bei neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovėkreipėsi į teismą su ieškiniu (b.l. 3–14, t. I) prašydama pripažinti negaliojančia 2006 m. gegužės 19 d. tarp G. R. ir L. S. sudarytą sutartį, patvirtintą Kauno miesto 21-ojo notarų biuro notaro V. L., taikyti restituciją natūra ir priteisti ieškovei G. R. nuosavybės teise butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 49,21 kv.m bendro ploto, 83 347 Lt vidutinės rinkos vertės, priteisti iš atsakovės ieškovei 5 000 Lt neturtinę žalą. Ji nurodė, kad atsakovė yra jos anūkė, kuriai po savo mirties testamentu ketino palikti nuosavybės teise priklausantį butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). 2006 m. gegužės 19 d. tarp šalių sudaryta sutartis, kuria ieškovė jai nuosavybės teise priklausantį butą pardavė atsakovei už 20 000 Lt, yra sudaryta dėl suklydimo ir apgaulės, kadangi ieškovė buvo įsitikinusi, jog į notarų biurą vyksta sudaryti testamento, kuriuo butą po savo mirties paliktų anūkei. Apie tai, kad 2006 m. gegužės 19 d. notaro biure ji sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, ieškovei tapo žinoma tik 2012 m. gegužės mėnesį, apie tai ieškovę informavus šios dukrai. Jei ieškovei būtų žinoma tikroji ginčijamos sutarties esmė ir pasekmės, ieškovė tokios sutarties nebūtų sudariusi, nes ginčijama sutartis neatitinka ieškovės valios ir buvo sudaryta dėl suklydimo atsižvelgiant į ieškovės amžių, išsilavinimą bei pasitikėjimą atsakove. Sutartis buvo sudaryta dėl apgaulės, kadangi atsakovė tikino, jog ieškovė pasirašo testamentą. Ieškovei sužinojus apie sudarytą sutartį, apie tai, kad jos anūkė ją apgavo, kad atsakovė neketina derybų keliu išspręsti susidariusios situacijos dar labiau pablogėjo ieškovės sveikatos būklė, ji sunkiai miega naktimis, ją kankina baimės likti be gyvenamosios vietos jausmas, todėl iš atsakovės priteistina neturtinė žala. Pripažinus ginčijamą sutartį negaliojančia, taikytina restitucija natūra ieškovei nuosavybėn priteisiant ginčo butą.

Atsiliepimas

Atsakovė L. S. atsiliepime (b.l. 45–51, t. I) nurodė su ieškiniu nesutinka, prašė ieškinį atmesti ir priteisti jai iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsakovės teigimu, ginčijama sutartis buvo sudaryta tokiomis sąlygomis, kokiomis pageidavo ieškovė, ji atitinka ieškovės valią ir tikruosius šalių ketinimus, todėl nėra pagrindo naikinti ją ieškinyje nurodytais motyvais.

Trečiasis asmuo notaras V. L. atsiliepime (b.l. 43, t. I) nurodė, kad jis nėra suinteresuotas bet kokia bylos baigtimi, o tvirtinant ginčijamą sutartį buvo įsitikinta šalių valia ir siekiu sudaryti būtent tokį sandorį. Sandorio šalys laisva valia susitarė dėl sandorio kainos ir uzufrukto nustatymo, dėl ko buto kaina esant tokiam daikto suvaržymui galėjo būti mažesnė nei vidutinė rinkos vertė. Sutarties esmė šalims buvo išaiškinta ir tai užtruko 20-30 ar daugiau minučių, o giminystės ryšys tarp šalių nebuvo tikrintas, kadangi tai neturėjo įtakos sutarties sudarymui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2013m. birželio 28 d. sprendimu (b.l. 99–104, t. II) ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovei 1815 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti bei valstybei 2450 Lt žyminio mokesčio ir 60 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo paliko galioti 2012 m. rugpjūčio 31 d. teismo nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – buto su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), areštą.Teismas nustatė, kad 2006 m. gegužės 19 d. G. R. ir L. S. sudarė G. R. asmeninės nuosavybės teise priklausiusio buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė už 20 000 Lt jai priklausiusį butą pardavė atsakovei paliekant ieškovei teisę naudotis parduodamu butu su rūsiu. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ginčijamoje sutartyje ieškovė yra pasirašiusi net du kartus, kad sutartyje kaina nurodyta arabiškais skaitmenimis, kurie ieškovei yra pažįstami irnaudojami kiekvieną dieną, kad ieškovė susipažino su sutarties tekstu, kadangi, priešingai nei nurodė ieškovė, bylos duomenys patvirtino, kad sudarant sutartį ji turėjo akinius, kad ieškovė komunikavo su notaru, tvirtinusiu sandorį, sprendė, kad ieškovei turėjo būti matoma sutartyje nurodyta 20 000 Lt suma, dėl ko, įvertinant ieškovės amžių bei kitas savybes, taikant apdairaus, protingo ir rūpestingo žmogaus kriterijus, padarė išvadą, kad ieškovė turėjo suprasti, jog sudaro atlygintiną sandorį. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovė galėjo ir nežinoti visų testamento sudarymui reikalingų veiksmų, tačiau pripažino, kad ieškovė turėjo suprasti, jog testamentas nėra atlygintinas sandoris ir kaina jame nėra nurodoma, ir kad dokumentas, kuriame yra nurodyta kaina, nėra testamentas. Teismas, įvertinęs vaizdo įrašą, darytą sandorio sudarymo metu, sprendė, kad nepagrįsti ieškovės teiginiai, jog ji nemoka skaityti ir sutarties neskaitė, kad sandorio sudarymas įvyko labai greitai ir kad ieškovei nebuvo paaiškinta sudaromo sandorio esmė, kadangi nustatyta, jog sandorio sudarymas užtruko 15 minučių, kad ieškovė bendravo su sandorį tvirtinusiu notaru, tiek jam atsakinėdama, tiek neverbaline kalba – linksėdama, taip pat, kad ieškovei buvo duotas sudarytos sutarties egzempliorius, kurį gavusi įsidėjo į rankinę ir išsinešė. Teismasnepakankamomis sandoriui pripažinti negaliojančiu laikė nurodytas aplinkybes, susijusias su ieškovės sveikatos būkle. Nors ieškovės girdėjimo funkcija yra sutrikusi, tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad notaro kabinete yra dalykinė aplinka, nėra triukšmo, kuris apsunkintų ieškovės galimybes suvokti girdimą informaciją, kad atstumas tarp ieškovės irnotaro yra ne didesniskaip du metrai, sprendė, kad ieškovė girdėjo notaro aiškinimus apie sandorio esmę. Teismas taip pat pripažino, kad ieškovė po sandorio sudarymo pati užpildė metinę pajamų mokesčio deklaraciją, kurioje nurodė 2006 metais pagal sandorį gavusi 20 000 Lt pajamų, ir pati šią deklaraciją pristatė į Valstybinės mokesčių inspekcijos Kauno skyrių, ir šiuos atsakovės veiksmus, atliktus praėjus pusantrų metų po sandorio sudarymo, įvertino kaip patvirtinančius tiek patį sandorį, tiek ir atskiras jo sąlygas (pinigų gavimą). Teismaspažymėjo, kad šalių santykių pasikeitimas, jų pablogėjimas po sandorio sudarymo, nuomonės pasikeitimas ir kitos aplinkybėsnėra pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu. Ieškovė ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu grindė dviem pagrindais, t. y. kad sandoris sudarytas dėl suklydimo ir dėl apgaulės, tačiau teismui paprašius patikslinti, kurios iš aplinkybių sudaro suklydimo, o kurios – apgaulės turinį, ieškovė to nepadarė, skirtingų ieškinio pagrindų neišskyrė, o pagal teismų praktiką šie du sandorių negaliojimo pagrindai yra nesuderinami. Teismas, pripažinęs, kad ieškovė neįrodė ieškinio, netenkino ieškovės reikalavimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, taip pat dėl restitucijos taikymo ir neturtinės žalos priteisimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovėapeliaciniu skundu (b.l. 108–122, t. II) prašo panaikintipirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti negaliojančia 2006 m. gegužės 19 d. tarp G. R. ir L. S. sudarytą sutartį, patvirtintą Kauno miesto 21-ojo notarų biuro notaro V. L., taikyti restituciją natūra ir priteisti ieškovei G. R. nuosavybės teise butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 49,21 kv.m bendro ploto, 83 347 Lt vidutinės rinkos vertės, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą apeliantė grindžia šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, priimdamas sprendimą, neištyrė ir neįvertino byloje esančių įrodymų, nepateikė byloje esančių įrodymų analizės, dėl ko neaišku, kokiais faktiniais ir teisiniais argumentais yra grindžiamas teismo sprendimas. Teismas nenurodė argumentų, kuriais rėmėsi nustatydamas ieškovės valią sudaryti pirkimo–pardavimo sandorį, nenustatė, kas buvo sandorio sudarymo iniciatoriai, neatsižvelgė į šalių asmenines savybes, giminystės ryšį, amžių, profesinius atsakovės įgūdžius, sandorio sumą, nenurodė, dėl ko atmetė apeliantės pateiktus įrodymus. Teismas pažeidė rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principą, įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles, visapusiškai neišsiaiškino bylos aplinkybių, išsamiai neištyrė byloje surinktų įrodymų.Atsakovė, dirbdama notarų biure, puikiai žinojo, kad testatorius bet kada gali testamentą pakeisti, kai tuo tarpu nei dovanojimo sutarties, nei pirkimo–pardavimo sutarties pakeisti negali, todėl atsakovė, žinodama apeliantės valią, sąmoningai nutylėjo sutarties sąlygas, įgijusi apeliantės pasitikėjimą ėmėsi iniciatyvos sutarties parengimui bei pasirašymui tuo suklaidindama apeliantę. Teismas nevertino aplinkybių ir šalių parodymų, kad apeliantė turtą atsakovei ketino palikti testamentu, o ne sudarant šio turto pardavimo sandorį. Pasitikėjimas anūke ir apeliantės sutikimas vykti pas notarą nesuprantant, koks sandoris bus sudarytas, nėra tikroji apeliantės valia.Apeliantė, pasirašiusi sutartį, jai paduotą sutarties egzempliorių išėjusi iš kabineto perdavė atsakovei, todėl vien tas faktas, kad apeliantė iš notaro kabineto išsinešė sutarties egzempliorių, yra nepakankamas teigti, kad ji sutarties egzempliorių pasiliko sau, o kartu ir pripažinti, kad apeliantei buvo pateiktas sutarties egzempliorius. Apie sudarytą sutartį apeliantė sužinojo tik 2006 metų birželio mėnesį.Atsakovė iki sutarties sudarymo uoliai rūpinusis apeliante, savo elgesiu sukūrė iliuziją, kad apeliantės turto reikalai bus sutvarkyti naudingaiapeliantei. Atsakovė, žinodama apie apeliantės amžių, sveikatą ir tai, kad tuo metu šalia ji neturėjo artimų žmonių, su kuriaisgalėtų pasitarti, įgavo pasitikėjimą ir nepaaiškindama tikrosios sudaromo sandorio esmėsapgavo apeliantę, kadangi esant analogiškoms aplinkybėms normaliai atidus ir protingas asmuo nesuklaidintas, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba jį būtų sudaręs iš esmės kitomis sąlygomis. Teismas, priimdamas sprendimą, neanalizavo atsakovės veiksmų kaip siekio apgaulės būdu įgyti turtą, tuo pažeisdamas lygiateisiškumo principą, dėl ko neatskleidė tikrųjų ginčo sandorio dalyvių ketinimų. Be to, abejonių dėl teismo objektyvumo ir priimto sprendimo teisingumo kelia ir teismo elgesys 2012 m. spalio 3 d. įvykusio parengiamojo teismo posėdžio metu, apeliantei užduodant menamus atsakovei palankius klausimus, tokiu būdu akivaizdžiai pademonstravus palankumą vienai iš bylos šalių.Sutartyje nurodytos pinigų sumos apeliantė negavo. Apeliantė nemoka skaityti, todėl tuo pasinaudojo atsakovė. Sutartyje yra tik įrašas „pinigus gavau“, ties kuriuo pasirašyti nurodė atsakovė. Pinigų perdavimo faktas turi būti nurodytas pasirašytinai tokiais žodžiais „xxxx Lt sumą sumokėjau, vardas, pavardė, parašas, data“ ir „xxxx Lt sumą gavau, vardas, pavardė, parašas, data“ ar panašiai. Remiantis įrodinėjimo pareiga, pagal kurią įrodyti turi tas, kuris teigia, o ne tas, kuris neigia, būtent atsakovė turi įrodyti, kad apeliantė gavo 20 000 Lt sumą.Abejonių kelia aplinkybės ir dėl to, iš kur atsakovė gavo neva apeliantei perduotus 20 000 Lt, kadangi jų gavimo aplinkybes posėdžiuose atsakovė nurodė skirtingai. Teismas neįvertino aplinkybės, kad byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, kurie pagrįstų, jog iki sandorio sudarymo pajamų irturto neturėjusi atsakovė sandorio metu apeliantei sumokėjo 20 000 Lt sumą. Apeliantė, turėdama savo asmeninį turtą ir pajamų jam išlaikyti neturėjo finansinio suinteresuotumo butą parduoti už keliskartus mažesnę nei rinkos kainą. Apeliantė atsakovei turto nebūtų pardavusi, greičiau jau dovanojusi, o jei ir parduotų butą, tai ne už tokią mažą sumą, kadangi jokio kito nekilnojamojo turto apeliantė neturi, o gaunamos pajamos siekia vos 852,30 Lt. Teismas neįvertino, kad bylos nagrinėjimo metu buvo skirtingai aiškinamos aplinkybės, iš kur atsakovė gavo 20 000 Lt, kuriuostariamai sumokėjo apeliantei už butą, taip pat pinigų apeliantei perdavimo aplinkybės. Esant prieštaravimams tarp parodymų, nėra aišku, kodėl teismas atsisakė tenkinti apeliantės prašymą išreikalauti pažymas apie A. V. B. turėtaspajamas sandorio sudarymo metu, kurias jis neva padovanojo atsakovei. Esant prieštaringiems atsakovės irjos liudytojų parodymams teismas nesiaiškino tikrųjų šalių ketinimų sandorio metu, t. y. kad bus sudarytas pirkimo–pardavimo sandoris, kurio esminis požymisyra atlygintinumas, šalių atsiskaitymo fakto už sandorį pagrįstumo, atsakovės turimų santaupų pagrįstumo, neįvertino mažų atsakovėsgaunamų pajamų, taip pažeisdamas teismo pareigą rūpintis išsamiu bylos aplinkybių ištyrimu.Teismas neįvertino aplinkybės, kad notarinis veiksmas vyko labai greitai, ginčijama sutartis jau buvo parengta, apeliantė skubos tvarka pasirašė atsakovės nurodytose vietose nesant išaiškintoms esminėms sandorio pasekmėms, neišaiškinant, kas yra uzufrukto teisė bei kitų sandorio sąlygų, pasinaudojant apeliantės pasitikėjimu savo anūke bei apeliantės sveikatos būkle, apeliantei esant įsitikinusiai, kad sudaro testamentą. Teismas nepagrįstai sprendė, kad apeliantės linktelėjimas notarui patvirtina ją supratus esmines sandorio sąlygas, kadangi byloje nėra užfiksuotas išsamus sandorio išaiškinimo apeliantei faktas bei notaro įsitikinimas, kad apeliantė iš tiesų suvokė, kokius teisiniuspadarinius sukels pasirinktas sandoris. Notaras, žinodamas, kad atsakovė pati kreipėsi dėl sandorio sudarymo, sandorio sąlygų apeliantei neaiškino ir nedetalizavo. Nurodytas aplinkybes patvirtina ne tik vaizdo medžiaga, bet ir aplinkybė, kad notarui abejonių nekėlė nelogiška ir niekuo nepagrįsta sandorio suma. Notaras turėjo atkreipti dėmesį į sumą, už kurią parduodamas turtas, taip pat turėjo pastebėti, kad apeliantė prastai mato ir girdi, dėl ko sutarties sudarymo metu turėjo pakviesti liudininką, kuris būtų parašu patvirtinęs, jog dalyvavo sutarties pasirašyme ir matė, kaip atsakovė perdavė pinigus apeliantei.Teismas nepagrįstai apeliantei taikė apdairaus, protingo ir rūpestingo žmogaus kriterijus, dėl ko sprendė, kad apeliantė turėjo suprasti, kad sudaro ne testamentą, o atlygintiną sandorį, kadangi teismas nepagrįstai neatsižvelgė į duomenis apie apeliantės sveikatos būklę. Tai, kad apeliantė sunkiai sugeba parašyti tik savo vardą ir pavardę dar neleidžia teigti, kad ji gali perskaityti visą sutarties turinį. Teismas nesivadovavo liudytojų parodymais, kad apeliantė yra neraštinga, nemoka skaityti, nėra baigusi jokių mokslų, o jai perskaityti padeda pašaliniai asmenys.Teismas, remdamasis vien tik atsakovės paaiškinimais, kad pati apeliantė užsakė pažymas sandoriui, kad pati asmeniškai kreipėsi pas notarą dėl pirkimo–pardavimo sandorio tvirtinimo, pati nuvyko į mokesčių inspekciją, nepagrįstai sprendė, kad apeliantė suprato sudaromo sandorio esmę. Teismas neįvertino įrodymų, kad pažymas sandoriui užsakė notaras nurodydamas jų tikslą – renta, kas paneigia atsakovėsnurodytas aplinkybes, jog apeliantė, iš anksto žinodama būsimo sandorio esmę, siekė sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį. Atsakovė, dirbdama notarų biure irįgijusi apeliantės pasitikėjimą, apgaule siekė sudaryti tokį sandorį, kurisbūtų palankiausias jai pačiai ir kurisnebūtų kliūtis ateityje realizuojant turtinesteises. Teismastaip pat neįvertino aplinkybės, kad apeliantė neturėjo jokio supratimo apie kokius nors turto deklaravimusir mažai tikėtina, kad pati galėjo užpildyti turto deklaraciją bei ją pateikti mokesčių inspekcijai. Be to, byloje nėra duomenų, kad valstybinė mokesčių inspekcija būtų siuntusi kokiusnors pranešimus apeliantei.Teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad sandorio ginčijimas skirtingaispagrindais, t. y. dėl apgaulės ir suklydus yra nesuderinamas, kadangi toksinterpretavimas neatitinka teisės praktikosbei teisės teorijos aiškinimo, kadangi teismų praktikoje nėra imperatyvaus ribojimo sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl skirtingų negaliojimo pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėjebyloje Nr. 3K-3-531/2009). Teismas, vertindamas ar buvo suklysta, turėjo atsižvelgti į sandorio šalių amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes bei kitas svarbias aplinkybes, tačiau šių aplinkybių visumos netyrė ir nevertino. Teismastaip pat netyrė ir nevertino, ar atsakovė neatliko apgaulingų veiksmų CK 1.91 straipsnio pagrindu, sudarančių pagrindą pripažinti sandorį negaliojančiu.Teismui pripažinus sandorį negaliojančiu taikytina restitucija natūra, o kadangi apeliantė yra vienintelė ir sąžininga buto savininkė, nesant aplinkybių, dėl kurių restitucijos taikymas būtų negalimas, apeliantei nuosavybės teise priteistinas butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini).Apeliantei sužinojus apie tai, kad jos anūkė ją apgavo ir kad ji neketina derybų keliu išspręsti susidariusios situacijos, dar labiau pablogėjo apeliantės sveikatos būklė, ji sunkiai miega naktimis, ją kankina baimės likti be gyvenamosios vietos jausmas, todėl iš atsakovės priteistina neturtinė žala.

Atsiliepimas

Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 18–31, t. III) prašo apeliacinį skundą atmesti,skundžiamą teismosprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš apeliantėsbylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme. Nesutikimas su apeliaciniu skundu grindžiamas šiais argumentais:

Atsakovės darbo vieta bei pareigos neturėjo jokiosreikšmės ginčo sandorio sudarymui. Sandoris sudarytas kitame notaro biure nei kad dirba atsakovė, be to, notarą, tvirtinusį sandorį, iš anksčiau pažinojo ne atsakovė, o apeliantės dukra D. B.. Įstatymas nenumato draudimo ar apribojimo notarų biure dirbančiam asmeniui kitamenotarų biure sudaryti notarine tvarka tvirtintinas sutartis, be to, notarų biurą pasirinko pati apeliantė. Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad apeliantė jai perduotą sutarties egzempliorių atidavė atsakovei yra naujas ir nepagrįstasteiginys, nurodyta aplinkybė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo analizuojama, be to, apeliantei nebuvo jokios būtinybės atiduoti savo sutarties egzemplioriaus atsakovei, kadangi atsakovė buvo pati gavusi vieną sutarties egzempliorių. Bylosnagrinėjimo metu buvo paneigtos apeliantėsnurodytos aplinkybės, kad apie ginčo sutartį ji sužinojo tik 2012 metais jos dukrai nuvykus į Kalniečių seniūniją, kadangi tokios seniūnijos Kaune nėra, o seniūnija neturiir neteikia informacijos apie nekilnojamojo turto perleidimą kitiems asmenims. Apie sutarties sudarymą įrodo ir apeliantės veiksmai deklaruojant pinigų gavimo faktą mokesčių inspekcijoje, į kurią apeliantės teigimu ją nuvežė jospažįstama. Nesutiktina, kad notarinisveiksmas vyko labai greitai, kadangi, iki patenkant pas notarą šalys 43 minutesgalėjo skaityti sutartį, o notaro kabinete šalyspraleido dar 17 minučių, be to, apeliantės dukra pasitikėjo sandorį tvirtinusiu notaru, kadangi jis yra josbuvęs bendradarbis, pati pas jį yra tvirtinusi sandorį, dėl ko negalimaabejoti šio notaro savo pareigų tinkamu įvykdymu. Melagingai teigiama, kad atsakovė pažinojo notarų biure dirbusią (duomenys neskelbtini), kadangi notaras V. L. patvirtino, kad asmuo tokiu vardu notaro biure nedirbo.Apeliantė notarui nenurodė, kad ji yra neraštinga, iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad apeliantė užsideda akinius ir skaito sutartį, pase yra apeliantės parašas, kas taip pat rodo, kad ji nėra neraštinga. Be to, apeliantė pati sumoka mokesčius, užpildo mokesčių kvitus, suskaičiuodavo, kokia mokėtina sumalikdavo apmokėti atsakoveiapeliantei dalį mokesčių sumokėjus, naudojasi mobiliuoju telefonu. Nepagrįstai teigiama, jog ir atsakovės sutuoktinis patvirtino, kad apeliantė neskaito, kadangi tokių parodymų jis nedavė.Apeliaciniame skunde nurodyta Parkinsono liga, kuria serga apeliantė, bei klausos susilpnėjimas nėra susiję su ginčo sandorio teisėtumu, kadangi ginčo sandoris sudarytas 2009 m. gegužės 19 d., o byloje nėra duomenų, kad tuo metu apeliantė sirgo Parkinsono liga. Nurodytų aplinkybių nepatvirtino ir bylosmetu apklaustos liudytojos – gydytojos A. P. ir L. B..Kaip nepagrįsti atmestini ir apeliacinio skundo argumentai dėl sandorio kainos. Pinigų gavimo faktą patvirtina ginčo sutartyje esantis įrašas bei apeliantės parašas, kad ji pinigus gavo, apeliantės mokesčių inspekcijai pateikta deklaracija apie 20 000 Lt gavimą už parduotą nekilnojamąjį turtą. Pagal sudarytą sutartį apeliantei liko teisė naudotis parduotu butu iki gyvosgalvos. Parduodamo daikto kaina nustatoma šalių susitarimu, todėl net notaras negali pakeisti sandorio šalių susitarimo. Atsakovė yravienintelė apeliantės anūkė, kuriai apeliantė irketino palikti ginčo butą. Nors ginčo bute atsakovė negyvena, o pareiga mokėti mokesčius priklauso apeliantei, atsakovė gera valia laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 23 d. iki 2011 m. rugsėjo 26 d. yra sumokėjusi 2 839,29 Lt komunalinių mokesčių, apie ką apeliante buvo žinoma.Faktą, kad atsakovės apeliantei sumokėtus 20 000 Lt atsakovė gavo iš savo tėvo patvirtino tiek V.A. B., tiek ir atsakovės sutuoktinis. Tai, kad A. V. B. turėjo tokią pinigųsumą patvirtina ta aplinkybė, kad 2006 m. sausio 27 d. jis iš savo buvusios sutuoktinės, apeliantės dukters gavo 35 000 Lt. Atsakovės tėvas per keliskartus atsakovei yra paskolinęs 4 000 Lt, 2 000 Lt, o 20 000 Lt prieš ginčijamo sandorio sudarymą padovanojo. Apeliantė neginčija pačios apeliantėsužpildytos turto deklaracijos apie 20 000 Lt gavimą, kad ši deklaracija užpildyta neteisingai, o taip pat nekylaneaiškumų, iš kur apeliantei tapo žinoma ši suma. Nepagrįstai teigiama, kad byloje yra prieštaravimų dėl pinigų perdavimo laiko, kadangi atsakovė nurodė, kad ji 20 000 Lt nuvežė močiutei ir juos atidavė iki sandorio sudarymo, kai tuo tarpu atsakovės sutuoktinis, nurodydamas apiepinigų gavimą jų su atsakove namuose, kalbėjo apie atsakovėstėvo atsakovei perduotus 20 000 Lt.Aplinkybė, kad atsakovė dirba kitame notarų biure neturi jokiosreikšmės ginčo sandorio sudarymui, neįrodo, kad atsakovė suklaidino apeliantę. Apeliantė pati pasirinko jos dukrai žinomą notarą, apeliantės prašymu notaras užsakė pažymas sandoriui sudaryti, kurių testamentui nereikia, pati apeliantėį notarų biurą atvyko iš savo gyvenamosios vietos, todėl nepagrįsti teiginiai, kad atsakovė ėmėsi iniciatyvos sutartiesparengimui bei pasirašymui suklaidindama apeliantę. Ta aplinkybė, kad notaro pažymų užsakyme tikslasbuvo nurodytas renta, nepatvirtina apeliantės teiginio, kad į notarų biurą ji vyko sudaryti testamento.Apeliantė turėjo pareigą įrodyti, kad sandoris sudarytas dėl apgaulės, tačiau apeliantė šios pareigos neįvykdė.Vien tai, kad apeliantėspareikštas ieškinys atmestas, nesudaro pagrindo ginčijamą sprendimą laikyti neaiškiu ar nepagrįstu.Teismui nepripažinus ginčijamo sandorio negaliojančiu pagrįstai nebuvo taikyta restitucija ir nepriteista neturtinė žala.

Trečiasis asmuo atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d. 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. sprendimo, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jo ribų.

Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovės pareikštas ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo natūra ir neturtinės žalos atlyginimo atmestas, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl keisti ar naikinti jo apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

Žemesnės instancijos teismas

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2006 m. gegužės 19 d. apeliantė G. R. ir atsakovė L. B. (dabartinė pavardė – (duomenys neskelbtini)) sudarė sutartį (b.l. 17–21, t. I), notarinio registro Nr. VL-3836, pagal kurią G. R. pardavė jai nuosavybės teise priklausantį butą su rūsiu, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 83 347 Lt vidutinės rinkos vertės L. B. už 20 000 Lt sumą. Nurodytą sumą pardavėja gavo iš pirkėjos prieš pasirašant sutartį. Sutarties 2 dalyje yra įrašas „Pinigus gavau“ ir apeliantės vardo pirma raidė, pavardė bei parašas. Šalys sutartyje susitarė, kad G. R. paliekama teisė naudotis visu parduodamu butu su rūsiu jos gyvenimo trukmei (sutarties 6.2 punktas). 2006 m. gegužės 19 d. turto perdavimo priėmimo aktu nekilnojamasis turtas perduotas pirkėjai (b.l. 89–90, t. I). Apeliantė2006 m. metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje, užpildytoje2008 m. sausio 7 d. (b.l. 161–162, t. I) ne elektroniniu būdu (b.l. 188, t. I), deklaravo 20 000 Lt turto pardavimo pajamų sumą (b.l. 160, t. I).

Nagrinėjamoje byloje keliamas šalių 2006 m. gegužės 19 d. sudarytos sutarties galiojimo klausimas apeliantei teigiant, jog sudaryta sutartis neatitinka tikrosios jos valios, sudaryta apeliantei suklydus, dėl atsakovės apgaulės, dėl ko sudaryta sutartis pripažintina negaliojančia. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, nepateikė byloje esančių įrodymų analizės, dėl ko neaišku, kokiais faktiniais ir teisiniais argumentais yra grindžiamas teismo sprendimas, pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, neatsižvelgė ir neįvertino teisingam civilinės bylos išnagrinėjimui reikšmingų aplinkybių, neanalizavo, ar atsakovė neatliko apgaulingų veiksmų, sudarančių pagrindą pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu, dėl ko skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teisėjų kolegija su apeliacinio skundo argumentais nesutinka. CPK185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas išsamiai nustatė faktines bylos aplinkybes,byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai, nepažeisdamas CPK ir teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių, todėl konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog teismas būtų pažeidęs procesines įrodymų vertinimo taisykles, nukrypę nuo kasacinio teismo praktikos dėl įrodymų vertinimo (CPK 176–179, 185, 189 straipsniai), dėl ko nėra pagrindo ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu.

Sandoriai – tai sąmoningi, laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato, t. y. jais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK1.63str. 1 d.). Pagal CK6.154 straipsnio 1 dalį sutartimi vienas ar keli asmenys susitaria sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus, o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Šiuolaikinėje civilinėje teisėje pripažįstama, kad civilinių santykių dalyviai, sudarydami sutartis, yra lygūs ir laisvi sukurti civilines teises ir pareigas, t. y. sutarties šalys turi teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK6.156str. 1 d.).Sandoris civilinėje teisėje yra valios aktas, sąmoningai nukreiptas tam tikram teisiniam rezultatui pasiekti. Kiekvieno žmogaus valios veiksmo priežastis yra jo ūkiniai, ekonominiai, buitiniai, kultūriniai ir kiti poreikiai. Jie nulemia norą sudaryti sandorį. Šis žmogaus noras sudaryti sandorį vadinamas jo vidine valia. Jai susidaryti (susiformuoti) svarbią reikšmę turi tikslas ir motyvai. Dvišaliam sandoriui sudaryti būtina, kad jo dalyviai išreikštų savo valią, kad jų valią žinotų kita sandorio šalis. Sandorio šalių valia turi būti išreiškiama įstatyme nustatyta forma. Šiuo atveju išorinės valios išreiškimas turi atitikti vidinį – tikrąjį valios turinį. Netiksliai arba iškreiptai išreiškus vidinės valios turinį, gali atsirasti kliūčių sandoriui sudaryti arba kilti ginčų tarp sandorio dalyvių dėl jo galiojimo. Dėl šių priežasčių valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje bylojeNr. 3K-3-478/2003).Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Įstatymo nustatyti sandorių negaliojimo pagrindai suponuoja, kad sandoriai ir jų pagrindu susiklostę civiliniai teisiniai santykiai būtų stabilūs, būtų apgintos civilinių teisinių santykių subjektų teisės, įgytos šių sandorių pagrindu. Taigi kita sandorių negaliojimo instituto paskirtis saistoma civilinių teisinių santykių stabilumo, įgytų teisių ilgaamžiškumo ir jų gerbimo.

Sandoriai, sudaryti dėl suklydimo (CK 1.90 str.) ir apgaulės (CK 1.91 str.), yra priskiriami sandoriams, turintiems valios trūkumų, ir jie teismo tvarka gali būti pripažinti negaliojančiais pagal nukentėjusiojo ieškinį.Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodė, kad sandorio ginčijimas skirtingais pagrindais, t. y. dėl apgaulės ir suklydus yra nesuderinamas, kadangi toks interpretavimas neatitinka teisės praktikos bei teisės teorijos aiškinimo, kadangi teismų praktikoje nėra imperatyvaus ribojimo sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl skirtingų negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad teismų praktikoje nėra įtvirtinto konkretaus draudimo sandorius ginčyti abiem pirmiau nurodytais pagrindais, tačiau tuo pačiu ir pažymi, kad teismų praktikoje yra pripažįstama, kad CK 1.90 straipsnyje ir 1.91 straipsnyje nurodyti sandorių negaliojimo pagrindai nėra suderinami. Tiek dėl suklydimo (CK 1.90 str.), tiek dėl apgaulės sudarytas sandoris (CK 1.91 str.) priskiriami prie sandorių, sudarytų prieš šalies valią contravoluntatem. Suklydimas yra ir vieno, ir kito teisinio sandorio negaliojimo pagrindo elementas, tačiau apgaule laikomas tyčinis asmens elgesys, kuriuo siekiama suklaidinti sandorio šalį ir taip ją palenkti sudaryti sandorį. Nustačius, kad sandorio šalis suklydo dėl kito asmens tyčinių veiksmų (ar neveikimo), sandoris pripažįstamas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo mėn. 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2011). Taigi, nors apeliantei kreipiantis į teismą ir nedraudžiama sandorį ginčyti jos nurodytais pagrindais, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad tokiais atvejais ieškovas, formuodamas ieškinio pagrindą, turi labai aiškiai identifikuoti ir atskirti, kokie veiksmai ir aplinkybės sudaro skirtingus nurodytus sandorių negaliojimo pagrindus. Apeliantė šiuos pagrindus sudarančių aplinkybių, net ir pasiūlius teismui, konkrečiai neidentifikavo ir neišskyrė.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas netyrė ir nevertino, ar atsakovė neatliko apgaulingų veiksmų CK 1.91 straipsnio pagrindu, sudarančių pagrindą pripažinti sandorį negaliojančiu.Apgaulė CK1.91 straipsnio prasme – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį.Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis.Apeliantės teigimu, atsakovė nutylėjo, kad sudaromas sandoris yra pirkimo–pardavimo sutartis, todėl nepaaiškindama tikrosios sudaromo sandorio esmės apgavo apeliantę, kuri tikėjo, kad notaras tvirtina testamentą, kuriuo jai priklausantį turtą po savo mirties ji palieka atsakovei. Pirmosios instancijos teismui konstatavus, jog apeliantė sandorio sudarymo metu negalėjo nežinoti, kad sudaromas atlygintinis sandoris, t. y. kad šalys sudaro pirkimo–pardavimo sutartį, o ne testamentą, negalima pripažinti, kad atsakovė sudarant sandorį panaudojo apgaulę nepaaiškindama tikrosios sudaromo sandorio esmės. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aiškiai dėl nurodyto sandorio negaliojimo pagrindo nepasisakė, tačiau teismo argumentai dėl sudaromo sandorio esmės ir jo sudarymo aplinkybių, apeliantės veiksmų po sandorio sudarymo, pagrįstai leidžia spręsti, kad sudarytas sandoris atitiko apeliantės tikrąją valią ir jį sudarant atsakovė jokios apgaulės apeliantės atžvilgiu nepanaudojo.

CK 1.90 straipsnyje įtvirtintas sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo pagrindas. Suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokioms pačiomis aplinkybėmis. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Suklydimą galima konstatuoti buvus tik tuo atveju, jeigu suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, bet ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apeliantė negalėjo nesuprasti, kad sudaromas sandoris yra atlygintinis, t. y. kad yra sudaroma pirkimo–pardavimo sutartis, o ne testamentas, kad sudarytas sandoris atitinka tikrąją apeliantės valią, tačiau apeliantė su šia teismo išvada nesutinka. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas, spręsdamas dėl apeliantės suklydimo sudarant ginčo sandorį, nepagrįstai apeliantei taikė apdairaus, protingo ir rūpestingo žmogaus kriterijus ir nepagrįstai neatsižvelgė į duomenis apie apeliantės sveikatos būklę. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu nesutiktina, kadangi, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, teismas pagrįstai remdamasis suformuota praktika apeliantės elgesį ginčijamo sandorio sudarymo metu vertino taikydamas apdairaus, protingo ir rūpestingo žmogaus kriterijus, tuo pat metu atsižvelgdamas į apeliantės sveikatos būklę, jos amžių ir nurodytas aplinkybes apie jos išsilavinimą. Skundžiamame sprendime teismas išsamiai pasisakė dėl apeliantės sveikatos būklės sandorio sudarymo metu, jos sugebėjimo girdėti notaro kabinete, taip pat dėl apeliantės mokėjimo rašyti ir skaityti. Apeliantė teigia, kad teismas nesivadovavo liudytojų parodymais, jog apeliantė yra neraštinga, nemoka skaityti, nėra baigusi jokių mokslų, o jai perskaityti padeda pašaliniai asmenys, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šiuos parodymus davė apeliantei artimi asmenys, t. y. jos dukra, seserys, kurie galimai yra suinteresuoti apeliantei palankia bylos baigtimi, dėl ko jų parodymai vertintini kritiškai. Byloje esant duomenų, patvirtinančių, kad apeliantė moka rašyti, skaitė sutarties tekstą, kadangi, kaip matyti iš byloje esančio sandorio sudarymo metu daryto vaizdo įrašo, skaitydama sutarties tekstą užsidėjo akinius, vedžiojo sutarties tekstą, nėra jokio pagrindo abejoti jos galimybėmis suprasti sudaromos sutarties turinį ir esmę. Priešingai, apeliantės veiksmai po sutarties sudarymo – gautų pajamų deklaravimas Valstybinėje mokesčių inspekcijoje pateikiant deklaraciją rodo, kad apeliantė suprato sudaromo sandorio esmę, t. y. kad ji jai priklausiusį butą pardavė atsakovei. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas neįvertino aplinkybės, kad apeliantė neturėjo jokio supratimo apie kokius nors turto deklaravimus ir mažai tikėtina, kad pati galėjo užpildyti turto deklaraciją bei ją pateikti mokesčių inspekcijai, tačiau pažymėtina, kad pasisakydama dėl gautų pajamų deklaravimo Valstybinėje mokesčių inspekcijoje apeliantė parengiamojo teismo posėdžio, vykusio 2012 m. lapkričio 7 d., metu nurodė, kad į mokesčių inspekciją važiavo po sandorio sudarymo, kad ją nuvežė pažįstama (b.l. 134, t. I) ir tik vėliau bylos nagrinėjimo metu šias aplinkybes neigė (b.l. 44, t. II). Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, įsidarančių pagrindą abejoti pateiktos deklaracijos duomenų teisingumu.

Aplinkybės, kad atsakovė dirba notarų biure ir kad jai yra žinomi pirkimo–pardavimo ar testamento sudarymo teisiniai padariniai, dar neleidžia spręsti, kad atsakovė nutylėjo sudaromos sutarties sąlygas, o įgijusi apeliantės pasitikėjimą ėmėsi iniciatyvos sutarties parengimui bei pasirašymui ir tuo suklaidinoapeliantę. Net ir ta aplinkybė, kad apeliantė jai nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą ketino po savo mirties testamentu palikti atsakovei, nesudaro pagrindo teigti, kad sudarytas sandoris neatitiko apeliantės tikrosios valios. Pažymėtina, kad asmens valia bet kuriuo metu gali pasikeisti. Kaip matyti iš byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimų, apeliantei buvo svarbu, kad jai nuosavybės teise priklausantis turtas ne tik kad neatitektų valstybei, bet ji ir nenorėjo, kad turtas atitektų ir jos dukrai, dėl ko tikėtina, galimai ir buvo sudarytas ginčo sandoris nelaukiant, kad klausimas dėl apeliantės turto priklausymo būtų sprendžiamas tik po jos mirties. Pažymėtina, kad pageidavimą sudaryti ginčijamą sandorį išreiškė būtent apeliantė, kuriai buvo svarbus jai priklausančio turto likimas, todėl negalima sutikti, kad atsakovė ėmėsi iniciatyvos sudaryti ginčijamą sutartį. Taip pat nesutiktina, jog atsakovė galimai pasinaudojo situacija, kad apeliantės dukra, o atsakovės motina ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo išvykusi į užsienį, dėl ko apeliantei neturint artimų žmonių ji negalėjo su niekuo pasikonsultuoti dėl sudaromo sandorio. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nors ginčo sandorio sudarymo metu apeliantės dukra negyveno Lietuvoje, tačiau apeliantė turėjo ir kitų artimų jai žmonių – seseris, kurios, kaip galima spręsti, yra išsilavinusios ir supranta skirtingus testamento bei pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo teisinius padarinius, dėl ko negalima pripažinti, kad apeliantė neturėjo galimybės su kitais artimais žmonėmis, nesant jos dukros, pasitarti dėl sudaromo sandorio. Tačiau, teisėjų kolegijos manymu, apeliantė su kitais asmenimis nesitarė dėl sudaromo sandorio tik dėl to, kad ji pasitikėjo atsakove ir kad jos abi susitarė dėl to, kokiu būdu i sudarant kokį sandorį geriausia išspręsti apeliantei nuosavybės teise priklausiusio turto perleidimo atsakovei klausimą. Teisėjų kolegijos manymu, net ir ta aplinkybė, kad pažyma sandoriui buvo užsakyta nurodant jos tikslą – renta, leidžia spręsti, kad sutarties šalys sprendė galimus kelis sutarčių sudarymo variantus, kuriomis turtas būtų perleistas atsakovės nuosavybėm, bet ir užtikrinta apeliantės teisė naudotis ginčo butu ir toliau. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad šalių valios pasikeitimas po sandorio sudarymo, t. y. šalies apsigalvojimas, šalių tarpusavio santykių ar kitų aplinkybių pasikeitimas nesudaro pagrindo ginčyti sandorį.

Apeliantė neigia, jog ji iš atsakovės gavo sutartyje nurodytą 20 000 Lt sumą už parduotą butą, tačiau sutartyje esantis įrašas paneigia šią aplinkybę. Apeliantės teigimu, sutartyje esantis įrašas „Pinigus gavau“, kuris padarytas kompiuteriu, yra padarytas žinant, kad apeliantė nemoka rašyti, todėl ji negalės savo ranka padaryti įrašo, kuris patvirtintų pinigų gavimo faktą, o parašą ties įrašu padėjo tik nurodžius atsakovei. Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos duomenis, byloje esantį vaizdo įrašą sandorio sudarymo metu, sprendžia, jog apeliacinio skundo argumentai dėl to, jog apeliantė yra neraštinga, nemoka skaityti, dėl to nesuprato įrašo apie pinigų gavimo patvirtinimo faktą, o taip pat ir pačios sutarties teksto yra nepagrįsti. Kaip matyti iš vaizdo įrašo, apeliantėskaitė sutartį, jos antrąjį lapą, kuriame yra įrašas apie pinigų gavimo faktą, taip pat nurodyta kaina, už kurią ji parduoda turtą atsakovei. Apeliantės veiksmai esant pas notarą: akinių užsidėjimas žiūrint į sutarties tekstą, žiūrėjimas į sutarties tekstą ir vedžiojimas pirštu jame, taip pat pasirašymas tekste tam tikrose vietose, leidžia manyti, kad apeliantė moka skaityti ir rašyti.Apeliantės nurodyta aplinkybė, kad ji nėra baigusi jokių mokslų, net ir nesant byloje tai patvirtinančių įrodymų, nepaneigia galimybės apeliantei skaityti bei rašyti išmokti ir kitais būdais. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvada, jog apeliantė, pasirašydama dokumentą iš kelių lapų (kas jai buvo žinoma, kadangi vartė sutartį sudarančius puslapius), matydama įrašą sutartis bei duomenis apie tai, kad ji turtą parduoda, įrašą apie turto kainą ir pinigų gavimo faktą, negalėjo nesuprasti, kad sudaromas atlygintinis sandoris, o ne testamentas.Apeliacinio skundo argumentai, susiję su atsakovės galimybėmis sumokėti apeliantei parduodamo turto kainą, taip pat pinigų gavimo galimybėmis, nelaikytini turinčiais reikšmės sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, kadangi notarinėje sutartyje esantis įrašas patvirtina pinigų gavimo faktą, o be to, bylos nagrinėjimo teisme metu buvo nurodyta, kad atsakovei pinigus, kuriuos ji sumokėjo už butą, padovanojo jos tėvas. Notariato įstatymo 26 straipsnyje įtvirtinta, kad notarine forma patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami, iki šie dokumentai (jų dalys) įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais, t. y. notaro patvirtinti dokumentai yra oficialieji rašytiniai įrodymai, turintys prima facie galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (CPK 197 str. 2 d.). Ginčo sutartis buvo patvirtinta Kauno miesto 21-ojo notaro biuro notaro V. L., todėl laikytina, kad ji yra oficialus rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią. Laikytina, kad sutartyje esantis įrašas apie pinigų perdavimą apeliantei yra nustatytas, neįrodinėtinas, ir priešingai, nei kad teigiama apeliaciniame skunde, ne atsakovė turi įrodyti pinigų perdavimo faktą, bet apeliantė turi paneigti šią aplinkybę. Byloje nėra įrodymų, kurie leistų abejoti, jog ginčo sutartyje esantis įrašas dėl 20 000 Lt apeliantei perdavimo neatitinka faktinių aplinkybių, todėl šis faktas laikytinas pagrįstu. Atsižvelgiant į tai, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių reikšmės nurodytos aplinkybės konstatavimui, nepasisakytina.

Apeliaciniame skunde keliamos ir abejonės dėl notaro tinkamo pareigų tvirtinant ginčo sandorį atlikimo. Apeliantės teigimu, notarinis veiksmas vyko labai greitai, tačiau apeliantė nenurodė, kiek laiko turėtų užtrukti notarinis veiksmas, kad būtų galima manyti, jog jis atliktas tinkamai, taip pat nenurodė argumentų, dėl kurių 15 minučių trukęs sandorio tvirtinimas laikytinas per greitai atliktu notariniu veiksmu. Ta aplinkybė, kad ginčijama sutartis jau buvo parengta, neleidžia abejoti tinkamu notaro pareigų atlikimu. Pažymėtina, kad sandoris bylos nagrinėjimo metu paaiškino visą sandorių tvirtinimo eigą ir tai, kad išsiaiškinus šalių valią dėl sudaromo sutarties yra parengiamas sutarties projektas, su kuriuo šalys supažindinamos ir tik neturint pastabų dėl jo, sutartis tvirtinama notarine tvarka. Taigi, ta aplinkybė, kad ginčijama sutartis ją tvirtinant pas notarą jau buvo parengta, nesudaro pagrindo abejoti notaro atliktų veiksmų teisėtumu ar sutarties šalių tikrosios valios tinkamu išreiškimu. Apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje nėra įrodymų, jog notaras išsamiai išaiškino sudaromo sandorio pasekmesapelianteibei įsitikino, kad apeliantė iš tikrųjų suvokė, kokius teisinius padarinius sukels pasirinktas sandoris. Be to, ta aplinkybė, kad atsakovė dirba notaro biure, notaras neaiškino ir nedetalizavo sudaromo sandorio sąlygų. Pažymėtina, kad įrodinėjimo pareiga yra priskirta šaliai, kuri teigia, todėl apeliantė, teigdama, kad jai nebuvo išaiškintos sudaromo sandorio esminės sąlygos bei pasekmės, turi įrodyti šias aplinkybes. Nurodydama, kad byloje nėra įrodymų, jog notaras tinkamai atliko savo pareigas, apeliantė įrodinėjimo naštą perkelia priešingai šaliai. Priešingai, būtent apeliantė turi pateikti jos aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Vien nurodymas, kad nėra užfiksuotas išsamus sandorio išaiškinimo faktas bei notaro įsitikinimas, kad apeliantė suvokė kokiusteisinius padarinius sukels sudaromas sandoris, netgi nenurodant, kokie įrodymai tai gali patvirtinti, nesudaro pagrindo abejoti notaro atliktų veiksmų teisėtumu. Kokiu būdu nagrinėjamu atveju galėjo būti užfiksuotas notaro įsitikinimas, kad apeliantė suvokė sudaromo sandorio padarinius, apeliantė taip pat nenurodo. Tačiau teisėjų kolegija, nesant byloje nurodytas aplinkybes paneigiančių įrodymų, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantės veiksmai sandorio sudarymo metu, leidžia spręsti apelianteisupratus esmines sandorio sąlygas. Manytina, kad notaras, žinodamas galimas neigiamus civilinės atsakomybės taikymo padarinius dėl netinkamai atliktų funkcijų, tais atvejais, kai nėra įsitikinęs, kad sandorio šalys supranta tikrąją sandorio prasmę, tikėtina atsisakytų tvirtinti tokį sandorį. Vien ta aplinkybė, kad atsakovė dirba notarų biure, nesudaro pagrindo manyti, kad notaras savo pareigasatliko kitaip, nei kad yra įpareigotasteisės aktų. Be to, esant duomenims, kad notarą, tvirtinusį sandorį, pasirinko pati apeliantė, negalima sutikti, kad atsakovės darbinė veikla ar jos pažintys su notaro biuro darbuotojaisgalėjo įtakoti sudaromo sandorio tvirtinimo aplinkybes ir kitokį, nei įprastai, notaro pareigų atlikimą. Teismas nustatė, kad notarinio veiksmo atlikimas užtruko 15 minučių, kad apeliantė bendravo su notaru, ką rodė ne tik jos atlikti verbaliniai veiksmai, t. y. linkčiojimas, bet ir kalbėjimasis su notaru, įdėmus sutarties teksto žiūrėjimas, todėl nurodytos aplinkybės pirmosios instancijosteismo pagrįstai įvertintoskaip patvirtinančios, kad notaras aiškino sutartis šalims tikrąją sandorio prasmę, sutarties sąlygas ir išsiaiškino šalių tikrąją valią. Teismo nustatytas aplinkybes paneigiančių įrodymų byloje nėra pateikta. Taip pat nesutiktina, jog notaro netinkamą pareigų atlikimą patvirtina aplinkybė, kad notarui galimai abejonių nesukėlė sandorio suma. Šalys sandorius sudaro laisva valia, susitardamos dėl joms priimtinų sąlygų, todėl ir šiuo atveju šalys dėl ginčijamo sandorio sąlygų susitarė pačios ir dėl jų notaras neturėjo pareigos abejoti. Be to, sandorį patvirtinęs notaras nurodė, kad sutartyje esantis nekilnojamojo turto apsunkinimas uzufruktu galėjo būti pakankamas pagrindas susitarti dėl daug mažesnės nei rinkos kaina turto vertės, su kuo teisėjų kolegija visiškai sutinka.Remiantis Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis Notariato įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Taigi, pagrindinis notaro veiklos tikslas ir yra siekis užtikrinti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių, o ne tokius sandorius sudarinėti. Notariato įstatymo 30 straipsnyje įtvirtinta notaro pareiga išaiškinti atliekamų notarinių veiksmų prasmę ir pasekmes asmenims, kurie nori juos atlikti. Notaras veikia davęs priesaiką, todėl nesant jokių įrodymų apie tai, kad notaras galimai savo funkcijas ir pareigas atliko netinkamai, kad jis neįsitikino tikrąja apeliantės valia dėl sandorio sudarymo ar kad netinkamai išaiškino notarinių veiksmų prasmę ir pasekmes, abejoti notaro veiksmų teisėtumu ir pagrįstumu nėra jokio pagrindo. Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 47 straipsnyje numatyti atvejai, kada notarui tvirtinant sandorį turi ar gali dalyvauti liudytojai. Privalomas liudytojų dalyvavimas tvirtinant ginčo sandorį, atsižvelgiant į ginčijamo sandorio pobūdį, įstatyme nėra nustatytas, o sandorio šalys liudytojų dalyvavimo neprašė, todėl nepagrįstu laikytinas apeliacinio skundo argumentas, jog notaras, tvirtindamas ginčo sandorį, turėjo pakviesti dalyvauti liudytojus, kurie turėtų patvirtinti apeliantės valią dėl sandorio ir pinigų perdavimo faktą.

Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumento, jog apeliantė apie ginčo sandorį sužinojo tik 2012 metais iš dukros, teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo sutarties 6.8 punkte yra nurodyta, kad sutartis sudaryta trimis egzemplioriais, iš kurių vienas paliekamas Kauno miesto 21-ajame notaro biure, o likusieji atiduodami sutarties šalims. Iš vaizdo įrašo matyti, kad ginčo sutarties vienas egzempliorius notaro kabinete buvo atiduotas ir apeliantei, o šios teiginiai, jog ji vėliau sutarties egzempliorių atidavė atsakovei, yra niekuo nepagrįsti. Pažymėtina, kad apeliantė aplinkybę dėl sutarties egzemplioriaus atidavimo atsakovei nurodė tik apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu, pagrįstai sprendė, kad apeliantei buvo žinoma sudaromo sandorio esmė ir sąlygos, dėl ko pagrįstai kaip neįrodytą atmetė apeliantės ieškinį.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių reikšmės priimto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui teisėjų kolegija nepasisako.

Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 236 str. 1 d. 1 p.).

Netenkinusapeliacinio skundo, apeliantėsturėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 str.). Atsakovė pateikė duomenis apie turėtas 1 500 Lt išlaidas advokato pagalbai parengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą apmokėti. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį teismas priteisia šaliai išlaidas, susijusias su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgdamas į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, tačiau ne didesnes, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytomis rekomendacijomis (8.11 punktu), atsižvelgusi į bylos sudėtingumą ir apimtį, į atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų argumentų pagrįstumą, į tai, kad atsiliepimą į apeliacinį skundą rengė ta pati advokatė, kuri atsakovę atstovavo pirmosios instancijos teisme, dėl ko jai bylos esmė rengiant atsiliepimą buvo žinoma, sprendžia, kad atsakovės prašoma priteisti maksimali bylinėjimosi išlaidų suma mažintina pusiau, t. y. iki 750 Lt. Ši suma atsakovei priteistina iš apeliantės(CPK 93 str.1 d.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. sprendimąpalikti nepakeistą.

Priteisti L. S., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), iš G. R., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 750 Lt (septynis šimtus penkiasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjai Evaldas BurzdikasRaimondas BuzelisArūnas Rudzinskas