- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-11-25
- Bylos Nr.
- 2-2086/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Vytas Milius, Audronė Jarackaitė
- Ieškovas
- UAB „Inkaso“
- Atsakovas
- UAB „Femtas“
- Kategorijos
- 126.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vyto Miliaus (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Gasiūnienės ir Audronės Jarackaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Inkaso“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-1216-71/2010 pagal ieškovo UAB „Inkaso“ ieškinį atsakovui UAB „Femtas“ dėl bankroto bylos iškėlimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ieškovas UAB „Inkaso“ kreipėsi su ieškiniu į Šiaulių apygardos teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui UAB „Femtas“. Ieškinyje nurodyta, jog atsakovas turto beveik neturi, yra nemokus ir negali padengti įsiskolinimų kreditoriams. 2010 m. rugpjūčio 27 d. Šiaulių apygardos teismas nutartimi pasiūlė ieškovui iki 2010 m. rugsėjo 10 d. įmokėti į Šiaulių apygardos teismo depozitinę sąskaitą 5000 Lt teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti bei pateikti teismui tai įrodančius dokumentus. Ieškovas teismo nutarties nevykdė, į teismo depozitinę sąskaitą pinigų neįnešė, nepateikė dokumentų, įrodančių, kad į Šiaulių apygardos teismo depozitinę sąskaitą buvo įnešti 5000 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
2010 m. rugsėjo 16 d. Šiaulių apygardos teismas nutartimi atsisakė kelti bankroto bylą UAB „Femtas“. Šį sprendimą teismas grindė tuo, kad pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas padarė pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, o tai pagal ĮBĮ 10 str. 3 d. 3 p. nuostatas yra pagrindas atsisakyti kelti bankroto bylą.
Šalies argumentai
2010 m. spalio 4 d. ieškovas UAB „Inkaso“ pateikė atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-1216-71/2010. Atskiruoju skundu prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Šį prašymą grindžia tokiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas neįvertino atsakovo finansinės padėties, nenustatė įmonės mokumo ar nemokumo fakto, neišreikalavo iš atsakovo finansinės atskaitomybės dokumentų bei dėl to padarė nepagrįstą prielaidą ir priėmė neteisėtą, nepagrįstą nutartį.
2. Teismo reikalavimas ieškovui įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 5000 Lt nepagrįstai apsunkina, mažina ieškovo galimybes atgauti bent dalį skolos iš atsakovo, vykdant bankroto procedūras, bei prieštarauja proporcingumo ir dispozityvumo principams.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas.
Lietuvoje bankroto teisinius santykius reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymo bei Civilinio proceso kodekso nuostatos (CPK 1 str. 1 d., ĮBĮ 1 str. 1 d.). Sisteminė šiuose įstatymuose įtvirtintų normų analizė leidžia spręsti, kad įmonės nemokumo procese siekiama dviejų priešingų tikslų – ne tik ginti kreditorių teises, kuo greičiau patenkinant jų pagrįstus reikalavimus bankroto byloje (nemokaus skolininko likvidavimo tikslas), bet ir atkurti nemokios įmonės mokumą, išlaisvinti ją nuo skolų ir suteikti galimybę vykdyti verslą toliau arba iš naujo (atkuriamasis arba reabilitacinis tikslas). Greitas verslo subjekto pašalinimas iš rinkos neužtikrina teisinio stabilumo kitiems rinkos dalyviams, savaime nepagerina jų finansinės padėties. Dar daugiau, greitas ir koncentruotas likvidacinio tikslo vyravimas bankroto procese sudaro prielaidas teisiniam netikrumui atsirasti. Todėl bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, o ne formaliai taikant ĮBĮ įtvirtintus nemokumo nustatymo kriterijus. Tai reiškia, jog bankroto procese, sprendžiant klausimą dėl įmonės nemokumo, prioritetas turi būti taikomas reabilitaciniam tikslui ir bankroto byla įmonei turi būti keliama tik tuomet, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių, kad įmonė yra nemoki.
Tam, kad teismas nuspręstų, ar įmonė yra (ne)moki, jis turi tinkamai atskleisti įmonės pradelstų įsipareigojimų bei į jos balansą įrašyto turto vertės santykį, įvertinti kitus įmonės finansinės atskaitomybės duomenis. Tuo pačiu teismas gali vertinti ir kitus byloje esančius įrodymus, kurie gali būti svarbūs sprendžiant šį klausimą (kiti įmonės finansiniai, taip pat veiklos dokumentai, dokumentai, kurie patvirtina įmonės debitorinių skolų ir kreditorinių įsipareigojimų dydį ir pan.). Įmonės iniciatyva prieš kitus asmenis pradėti teisminiai procesai, taip pat jos atžvilgiu vykdomi teisminiai procesai, kuriems pasibaigus įmonės turtinė padėtis gali pagerėti ar pablogėti, turi būti vertintini kaip papildomi duomenys, kurie gali būti reikšmingi tik tuo atveju, jeigu iš įmonės finansinėje atsakomybėje esančių duomenų nėra aišku, ar įmonė yra moki, ar ji vis dėlto nemoki.
Iš bylos medžiagos matyti, kad Šiaulių apygardos teismas 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi pasiūlė ieškovui iki 2010 m. rugsėjo 10 d. įmokėti į Šiaulių apygardos teismo depozitinę sąskaitą 5000 Lt teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti bei pateikti teismui tai įrodančius dokumentus. Ieškovui neįvykdžius priimtos nutarties, pirmosios instancijos teismas padarė prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, o tai pagal ĮBĮ 10 str. 3 d. 3 p. nuostatas yra pagrindas atsisakyti kelti bankroto bylą. Šiaulių apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartimi atsisakė iškelti bankroto bylą atsakovui UAB „Femtas“. Kaip minėta, teismas, spręsdamas bankroto bylos iškėlimo klausimą įmonei, turi tirti ir vertinti juridinio asmens finansinės atskaitomybės duomenis ir kitus įrodymus, pagrindžiančius įmonės (ne)mokumą. Juridinio asmens atskaitomybės dokumentų ar kitų įrodymų atsakovas UAB „Femtas“ nepateikė, o teismas, nors turėjo pareigą būti aktyvus bankroto procese, jokių įrodymų iš atsakovo nereikalavo. Tai leidžia daryti išvadą, kad Šiaulių apygardos teismas neįvertino ir netyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių, formaliai taikė ĮBĮ nuostatas ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį. Byloje nesant duomenų apie įmonės (ne)mokumą, pirmosios instancijos teismo padaryta klaida negali būti ištaisyta apeliacinės instancijos teisme. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Šiaulių apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis yra naikintina ir bankroto bylos iškėlimo atsakovui UAB „Femtas“ klausimas yra perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija
n utaria:
Šiaulių apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį panaikinti ir bankroto bylos iškėlimo atsakovui UAB „Femtas“ klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.