Kauno apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. R. ieškinį atsakovui M. K. (M. K.) dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Reikalavimų ir atsikirtimų santrauka

Ieškinys grindžiamas tuo, jog T. K., būdama Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo (duomenys neskelbtini) nare, laikotarpiu nuo 1966 m. iki 1980 m. I ketvirčio sumokėjo visą pajų už kooperatinį butą (duomenys neskelbtini), ir visiškai atsiskaitė su tuometiniu Kooperatyvu už butą. Pagal (duomenys neskelbtini) 2016 m. gegužės 5 d. pažymą T. K. sumokėjo pradinę įmoką 1 263 rublius 1966 metais, o likusią sumą 1 844 rublius išmokėjo dalimis iki 1980 m. I ketvirčio, tačiau nuosavybė įregistruota į butą tik 1991 m. balandžio 11 d. Santuoką su atsakovu T. K. sudarė (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) jų santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini) mieste, kadangi atsakovas nuolat gyveno (duomenys neskelbtini) ir buvo šios šalies pilietis, sutuoktiniai bendrų vaikų ir turto neturėjo. Nors T. K. nuosavybės teisės į butą įregistruotos jau po santuokos sudarymo, tačiau faktiškai T. K. iš savo asmeninių lėšų sumokėjo visą pajų dar iki santuokos sudarymo. Atsakovas bute niekada nesilankė, pinigų nei buto išlaikymui, nei pajaus mokėjimui niekada neskyrė. Po santuokos nutraukimo T. K. ir atsakovas niekada nebendravo, pretenzijų į butą atsakovas niekada nereiškė. T. K. mirė (duomenys neskelbtini), o ieškovė yra jos duktė ir turto paveldėtoja bei teisių perėmėja.

Į teismo posėdį ieškovė neatvyko, jos interesams atstovauja atstovė advokatė Ina Kurauskienė.

Teismo posėdyje ieškovės atstovė advokatė Ina Kurauskienė ieškinį palaikė visiškai, paaiškino ieškinyje nurodytas aplinkybes bei pagrindė teisiniais argumentais.

Atsakovui M. K. (M. K.) tiesiogiai procesinių dokumentų įteikti nepavyko, todėl jo pozicija dėl ieškinio nežinoma. Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi atsakovo kuratore paskirta advokatė Nijolė Petraitienė (81-82 b. l.).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys tenkinamas.

II. Nustatytos bylos aplinkybės ir jų teisinis įvertinimas

Byloje nustatyta, kad T. L. M., gim. (duomenys neskelbtini) ir atsakovas M. I. K., gim. (duomenys neskelbtini), susituokė (duomenys neskelbtini) (7-8 b. l.). Byloje nėra duomenų, kad atsakovas M. K. (M. K.) kartu su sutuoktine gyveno Lietuvos Respublikoje. T. K. vardu nuo 1991 m. balandžio 11 d. nuosavybės teise registruotas butas, esantis (duomenys neskelbtini). Įregistravimo pagrindas 1991 m. kovo 23 d. Gyvenamųjų namų statybos bendrijos pažyma Nr. 91-12 (10 b. l.). Iš (duomenys neskelbtini) 2016 m. gegužės 5 d. pažymos matyti, kad T. K. už butą (duomenys neskelbtini), sumokėjo tuometiniam kooperatyvui „(duomenys neskelbtini) pradinę įmoką 1 263 rublius 1966 metais, o likusią sumą 1 844 rublius išmokėjo dalimis iki 1980 m. I ketvirčio, bendra buto vertė 3 107 rubliai (9 b. l.). T. K. ir M. K. (M. K.) santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini) (6 b. l.). Į teismą su ieškiniu dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe T. K. kreipėsi 2016 m. birželio 16 d. (3 b. l.). T. K. mirė (duomenys neskelbtini) (71 b. l.). Ieškovė L. R., a. k. (duomenys neskelbtini) yra mirusiosios T. K. dukra ir testamentinė jos įpėdinė (72 b. l.). Byloje sprendžiamas ginčas, ar minėtas mirusios T. K. savo vardu santuokoje su M. K. (M. K.) įgytas turtas yra pripažįstamas jos asmenine nuosavybe. Priešingu atveju, t. y. šį turtą pripažįstant T. K. ir M. K. (M. K.) bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, ieškovė gali pretenduoti tik į T. K. dalį turte.

Ieškovė ieškinyje prašė pripažinti, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra mirusiosios T. K., a. k. (duomenys neskelbtini) asmeninė nuosavybė tuo pagrindu, kad šį turtą T. K. įsigijo už savo asmenines lėšas, kurios sumokėtos dar iki santuokos sudarymo su atsakovu, tik nuosavybės teisė įregistruota santuokos metu.

Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnyje numatyta, kad Civilinis kodeksas taikomas civiliniams teisiniams santykiams, atsirandantiems jam įsigaliojus, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis; esant civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, Civilinis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus; Civilinio kodekso 1.5 straipsnyje įtvirtinti sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai taikomi sprendžiant ginčus teismine tvarka, nepaisant to, kada yra atsiradę civiliniai santykiai, iš kurių yra kilęs ginčas.

Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 19 straipsnyje nurodyta, kad Civilinio kodekso normos taikomos šeimos santykiams, atsirandantiems jam įsigaliojus, o esant šeimos santykiams, atsiradusiems iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, šis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras jam įsigaliojus, bei iš šių teisių ir pareigų atsirandančioms pasekmėms.

Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį 2000 m. CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Dėl to teismai, spręsdami dėl santuokoje įgyto turto teisinio režimo, turi vadovautis 2000 m. CK normomis (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2002 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-744/2002; 2003 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-705/2003; 2005 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2005, 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-57/2005, kt.). Kartu pažymėtina, kad SŠK iš esmės analogiškai reglamentavo santuokoje įgyto turto teisinį režimą. Tiek SŠK, tiek 2000 m. CK įtvirtintas tas pats principas, pagal kurį nustatomas asmenų santuokoje įgyto turto teisinis režimas – turtas, įgytas po santuokos sudarymo, laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (SŠK 21 straipsnio 1 dalis, CK 3.87 straipsnio 1 dalis).

Pagal CK 3.88 straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad santuokoje įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Ši prezumpcija, kaip ir kiekviena kita, gali būti paneigta, įrodžius, kad tam tikras turtas yra asmeninė vieno iš sutuoktinių nuosavybė (SŠK 22 straipsnis, CK 3.88 straipsnio 2 dalis, 3.89 straipsnis). Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo butas nuosavybės teise registruotas santuokos metu, todėl preziumuojama, kad šis butas buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Tiek galiojusiame 1969 m. Santuokos ir šeimos kodekse, tiek ir galiojančiame 2000 m. CK įtvirtintas tas pats principas, pagal kurį asmenų santuokoje įgyto turto teisinis režimas – turtas, įgytas po santuokos sudarymo, laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybė (SŠK 21 straipsnio 1 dalis, CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Iki 2001 m. liepos 1 d. įregistruoto turto teisinis statusas nustatomas vadovaujantis SŠK 21 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, laikomas priklausančiu abiems sutuoktiniams, jeigu tas turtas įgytas susituokus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2008; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-584/2008). Taigi santuokos metu įgyto turto bendrumo prezumpcija buvo įtvirtinta ir Santuokos ir šeimos kodekse (21 straipsnis), kurio galiojimo metu buvo įgytas ginčo turtas.

Apibendrinant, preziumuojama, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), registruotas 1991 m. kovo 23 d. Gyvenamųjų namų statybos bendrijos pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams. Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, nagrinėjamu atveju, įrodinėjimo pareigą turi ieškovė, kuri prašo paneigti įstatyme įtvirtintą prezumpciją. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl turto nuosavybės rūšies (asmeninė ar bendroji jungtinė) pirmiausia būtina nustatyti, už kokias lėšas jis įgytas (asmenines ar bendras), jei už vieno sutuoktinio lėšas – kokia buvo jo valia įsigyjant turtą (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas).

Kaip jau minėta, ginčo butas nuosavybės teise T. K. vardu registruotas 1991 m. kovo 23 d. Gyvenamųjų namų statybos bendrijos pažymos Nr. 91-12 pagrindu. 1990 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. I-680 ,,Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų” buvo pakeisti ir papildyti Pavyzdiniai gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų įstatai (netekę galios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 280) (toliau – Įstatai) bei papildytos tuo metu galiojusio B-ų kodekso (netekusio galios 1998 m. birželio 16 d. įstatymu Nr. VIII-796) normos, reglamentavusios kooperatyvo narių teises. Pagrindinis aptariamų normų pakeitimo tikslas – išplėsti kooperatyvų narių teises ir suteikti įstatyminę galimybę kooperatyvo nariui tapti buto (gyvenamosios patalpos) savininku. Iki šių teisės normų priėmimo, kooperatyvo nario nuosavybė buvo tik pajiniai įnašai, o butas, kuriuo jis naudojosi, priklausė kooperatyvui (Įstatų 18, 26 punktai). Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys pagal minimo įstatymo 1 straipsnio nuostatas įgijo teisę tapti buto (gyvenamosios patalpos) savininku, kai visiškai išmokėjo pajų už butą. Nuo to momento, kai tapo savininku, jis nustojo būti kooperatyvo nariu. Šios teisės normos nereglamentuoja kokia – asmeninės ar bendrosios nuosavybės teise įgyjamas butas bei neskiria, kurios bendrosios nuosavybės teisės rūšies – jungtinės ar dalinės bendrosios nuosavybės teisės subjektu tampa kooperatyvo narys. Į šiuos klausimus tenka atsakyti sistemiškai aiškinant kooperatyvo nario, jo šeimos nario teises į pajinius įnašus, naudojimąsi butu nustačiusias teisės normas, kartu su šeimos įstatymais, numatančiais bendrosios jungtinės nuosavybės teisės atsiradimą, šia teise priklausančios nuosavybės dalijimą subjektams. Kasacinis teismas šios kategorijos bylose yra išaiškinęs, jog tuo atveju, kai buvusiam sutuoktiniui nustatoma dalis pajiniuose įnašuose, kurių pagrindu butas tapo privačios nuosavybės objektu, nepriklausomai nuo tenkančios pajinių įnašų dalies, buvusiam sutuoktiniui išlieka teisė naudotis butu, o kooperatyvo nariui tapus buto savininku, jo buvęs sutuoktinis turi būti pripažintas bendrasavininkiu – bendrosios jungtinės nuosavybės dalyviu ir turi teisę prašyti atidalinti jam tenkančią dalį bendrame turte (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2001).

Kadangi ginčo butas nuosavybės teise yra įgytas kaip kooperatinis butas, todėl nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar atsakovas gali pretenduoti į pajaus dalį, o tuo pačiu ir būti bendrosios jungtinės nuosavybės dalyviu.

Šioje byloje nustatytas faktas, kad ginčo butas gyvenamųjų namų statybos kooperatyve buvo suteiktas T. K. dar 1966 m. Taip pat nustatyta, kad T. K. už butą (duomenys neskelbtini), sumokėjo tuometiniam kooperatyvui (duomenys neskelbtini) pradinę įmoką 1 263 rublius dar 1966 metais, o likusią sumą 1 844 rublius išmokėjo dalimis iki 1980 m. I ketvirčio (9 b. l.). T. K. ir M. K. (M. K.) santuoka sudaryta tik (duomenys neskelbtini), t. y. iš esmės jau T. K. sumokėjus visas įmokas (pajų) už butą (duomenys neskelbtini). Todėl, teismo vertinimu, ieškovė įrodė, jog visos įmokos už butą (pajus) buvo sumokėti iš asmeninių ieškovės motinos T. K. lėšų. Teismo nuomone, faktas, kad pajus už butą buvo pradėtas ir baigtas mokėti iš asmeninių T. K. lėšų rodo, jog T. K. dar iki santuokos sudarymo buvo nusprendusi įsigyti turtą asmeninės nuosavybės teise. Duomenų, jog atsakovas prisidėjo prie pajaus mokėjimo byloje nėra, todėl jis neturi teisės į pajų, o tuo pačiu ir teisės būti pripažintas bendrasavininkiu – bendrosios jungtinės nuosavybės dalyviu. Byloje taip pat nėra duomenų, jog atsakovas santuokos metu būtų gyvenęs ginčo bute, kad ginčo butas būtų iš esmės pagerintas santuokos metu. T. K. ir M. K. (M. K.) santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini). Per šį laikotarpį (12 metų) atsakovas jokia objektyvia forma neišreiškė teisių į ginčo butą.

Vadovaujantis pirmiau išdėstyta teismas sprendžia, jog byloje yra pakankamai įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad T. K. ginčo turtą siekė įsigyti asmeninės nuosavybės teise ir jį įsigijo išimtinai už asmenines lėšas, kurios sumokėto dar iki santuokos su atsakovu sudarymo, t. y., kad santuokos metu T. K. ir M. K. (M. K.) įgytas butas buvo ne bendra sutuoktinių nuosavybė, o vieno jų asmeninė nuosavybė, todėl ieškinys tenkintinas (CPK 185 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Ieškovė prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. CPK 93 straipsnio 1 dalis numato, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė patyrė 41 Eur bylinėjimosi išlaidų dėl žyminio mokesčio sumokėjimo. Kitas išlaidas patvirtinančių dokumentų į bylą ieškovė nepateikė. Todėl vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi iš atsakovo ieškovei priteistina 41 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnis, 93 straipsnio 1 dalis).

Patenkinus ieškinį iš atsakovo valstybei priteistina 9,88 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 92 straipsnis, 96 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260, 270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį patenkinti.

Pripažinti, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra T. K., a. k. (duomenys neskelbtini) asmeninė nuosavybė.

Priteisti iš M. K. (M. K.), gim. (duomenys neskelbtini), 9,88 Eur (devynių eurų 88 ct) bylinėjimosi išlaidas valstybei. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) į pasirinktą biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660, įmokos paskirtis – bylinėjimosi išlaidos.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.