Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Jūratė Damanskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A – 268/2012

Teisėjas D. Ž. Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2., 2.4.7., 1.2.26.2.1.

2012 m. balandžio 3 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jūratės Damanskienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. G. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo J. G. nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. 50 MGL ( 6500 Lt)dydžio bauda.

Iš J. G. priteista nukentėjusiajai D. M. 500 Lt neturtinei žalai atlyginti, 350 Lt advokato teisinei pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. G. nuteistas už tai, kad 2010 m. rugsėjo 25 d. Varėnos rajone Panočių kaime, E. Č. priklausančios sodybos kieme, viešoje vietoje, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t.y. tyčia, iš chuliganiškų paskatų, sudavė kumščiu du smūgius D. M. į veido ir krūtinės sritis, tuo nukentėjusiajai D. M. padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kraujosruvomis odoje smakro kairės pusės-pasmakrės kairės pusės-kairės pusės pažandės srityje ir krūtinėje dešinėje pusėje, vartojo keiksmažodžius, nepadorius žodžius, grasino susidorojimu E. Č. atžvilgiu ir tokia nusikalstama veika numatyta BK 284 str.1 d.

Anot apelianto, teismas nepagrįstai, remdamasis vien tik nenuosekliais nukentėjusiosios parodymais, konstatavo, jog D. M. padaryta neturtinė žala. Nuteistasis pažymi, kad jo kaltė dėl D. M. padarytų sužalojimų nėra įrodyta surinktais byloje įrodymais, todėl civilinis ieškinys dėl D. M. patirtos neturtinės žalos negali būti tenkintas.

Teismo posėdyje nuteistasis, jo gynėjas ir nukentėjusiosios J. G. prašė atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 str., t.y. susitaikius kaltininkui ir nukentėjusiosioms, prokurorė prašė apelianto skundą atmesti, nuosprendžio nekeisti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Kolegijos nuomone, J. G. nuteistas pagrįstai, jo nusikalstama veika įrodyta nuosprendyje aptartais įrodymais, ji tinkamai kvalifikuota, o paskirta bausmė nėra per griežta.

Nuteistojo teigimu, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo eigoje nebuvo surinkta neabejotinų ir objektyvių įrodymų, patvirtinančių jo kaltę, padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 str. 1 d., bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu buvo tiriamos abejotinos, faktiniais duomenimis nepagrįstos J. G. kaltinančios aplinkybės, o jį teisinančios ir įrodančios jo nekaltumą aplinkybės nebuvo tiriamos ir vertinamos. Tačiau, priešingai nei teigia apeliantas, pastarojo kaltė inkriminuoto nusikaltimo padaryme yra įrodyta pirmosios instancijos teismo ištirtais ir teisingai, nepažeidžiant įstatymų reikalavimų, įvertintais įrodymais: nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, kita rašytine bylos medžiaga.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 301 str. 1 d. teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Sutinkamai su BPK 20 str. 5 d. teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apeliacinės instancijos nuomone, apylinkės teismas šių reikalavimų nepažeidė.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 284 str. 1 d.

Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį apsprendžia šie objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta.

Nusikaltimo padarymo vieta – yra viešoji vieta. Viešoji vieta – tai viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar jos darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl nusikalstamų veiksmų patirs nepatogumų.

Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti. Apie visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, renginys, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla ir pan.

Vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, yra fizinio smurto panaudojimas prieš kitą asmenį viešoje vietoje. Iš visų galimų sveikatos sutrikdymų šis BK straipsnis apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Kilus šiems padariniams veika kvalifikuojama tik pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Apeliacinio skundo teiginiai, kad nuteistasis įvykio metu neturėjo tiesioginės tyčios bei įvykio vieta negali būti vertinama kaip vieša vieta yra nepagrįsti ir vertintini kritiškai. Kaip seka iš bylos, J. G., duodamas parodymus, teigė, jog atvyko pats pas R. Č. dėl negrąžintos skolos, viešosios tvarkos nepažeidė, D. M. galėjo suduoti netyčia, grumtynių su R. Č. metu liepė pastarajai pasitraukti, kad ji nenukentėtų.

Tačiau, kaip neginčijamai nustatyta byloje, nuteistasis J. G. savo nusikalstamus veiksmus realizavo viešoje vietoje (E. Č. sodyba yra prie pagrindinio kelio Varėna – Panočiai – Dubičiai, toje pačioje kelio pusėje yra mokykla ir medicinos punktas, netoliese – daugiabutis namas), apeliantas elgėsi įžūliai – keikėsi, grasino užmušti, sunaikinti, kumščiu sudavė D. M. du smūgius į veidą ir krūtinę. Šias aplinkybes patvirtino liudytojai I. P., V. L., R. Č., nukentėjusiosios D. M., E. Č.. Todėl apeliacinio skundo teiginys, kad J. G. konfliktavo tik su R. Č., o D. M. galėjo suduoti vieną smūgį netyčia, paneigtas bylos duomenimis ir pagrįstai apylinkės teismo įvertintas kritiškai. Kolegijos nuomone, priimti išteisinamąjį nuosprendį J. G. atžvilgiu nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis teigė, kad prisipažįsta kaltu ir prašė taikyti jo atžvilgiu BK 38 str. nuostatas bei atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Tačiau kolegija laiko, kad priimti tokį sprendimą nėra teisinio pagrindo.

kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką;savo noru atlygino padarytą žalą;susitaikė su nukentėjusiuoju;yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Kaip jau buvo minėta anksčiau, J. G. ikiteisminio tyrimo metu, o taip pat pirmosios instancijos teisme savo kaltę neigė, apeliaciniu skundu prašė panaikinti apylinkės teismo nuosprendį ir jį išteisinti. Esant tokioms aplinkybėms, kolegija laiko, kad J. G. prisipažinimas nusikaltus, išsakytas apeliacinės instancijos teisme, nėra nuoširdus ir padarytas tik susiklosčius jo atžvilgiu nepalankiai situacijai. Darydama tokią išvadą, kolegija atsižvelgia ir į tai, jog nukentėjusiosios, nagrinėjant J. G. apeliacinį skundą, nors ir patvirtino susitaikę su nuteistuoju, tačiau, be kita ko, nurodė, kad proceso metu jos pageidavo susitaikyti, prašė atlyginti žalą, bet J. G. su tokiu pasiūlymu nesutiko. Pirmosios instancijos teismas, iškilus abejonėms, buvo atnaujinęs įrodymų tyrimą, kad išaiškinti nukentėjusiųjų poziciją ir susitaikymo galimybę, tačiau kaltinamasis nuosekliai neigė savo kaltę, proceso dalyviai nesutiko susitaikyti. Taigi, daryti išvadą, kad kaltininkas pilnai ir nuoširdžiai pripažino savo kaltę, padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, nėra pagrindo.

Kaip žinia, BK 38 str. numato, jog esant visiems šiame įstatyme išvardintiems pagrindams, teismas gali atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau neprivalo priimti tokį sprendimą.

Kolegija, apibendrinusi anksčiau išdėstytas aplinkybes, laiko, kad šioje konkrečioje situacijoje taikyti J. G. atžvilgiu BK 38 str., juolab, kad apeliaciniu skundu jis tokio prašymo neišreiškė, nėra pagrindo.

Remiantis išdėstytu, vadovaujantis BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

Rezoliucinė dalis

nutarė:

J. G. apeliacinį skundą atmesti.