Panevėžio apygardos teismo sprendimas

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2S-653-544/2013

n u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 5 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. nutarties ieškovės ieškinį dėl laikyti nepaduotu ir grąžinti jį padavusiam asmeniui civilinėje byloje Nr. 2-5246-589/2013 pagal ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui Ž. S. dėl žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ 2013-06-17 pateikė teismui pareiškimą, kuriame nurodė, kad negali patikslinti atsakovo gyvenamosios vietos. 2013-06-06 buvo išsiųstas prašymas Informatikos ir ryšių departamentui prie LR VPM patikslinti atsakovo gyvenamąją vietą arba bausmės atlikimo vietą, tačiau atsakymas gautas nebuvo. Taip pat buvo prašoma šią informaciją pateikti tiesiogiai teismui. Teismui negavus minėtos informacijos, ieškinį prašė nagrinėti pagal paskutinę žinomą gyvenamąją vietą (b. l. 40).

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis naikintina ir klausimas dėl ieškinio priėmimo perduotinas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 337 str. 3 p.). Atskirajam skundui paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Apeliacinės instancijos teismas ieškovės atskirojo skundo motyvus vertina pagrįstais dėl šių argumentų. LR CPK 30 str. 1 d. nustatyta, kad ieškinys atsakovui, kurio gyvenamoji vieta nežinoma, gali būti pareiškiamas pagal jo turto buvimo vietą arba pagal paskutinę žinomą jo gyvenamąją vietą. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad ieškinys atsakovui, neturinčiam Lietuvos Respublikoje gyvenamosios vietos, gali būti pareiškiamas pagal jo turto buvimo vietą arba pagal paskutinę žinomą jo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Gyventojų registro tarnybos 2013-08-07 duomenimis Ž. S. gyvenamąją vietą deklaravo 2009-10-07 adresu: (duomenys neskelbtini). Gyvenamosios vietos deklaravimo duomenys panaikinti 2010-06-06 savininko prašymu (b. l. 4). Vadovaujantis Civilinio kodekso 2.12 str. 1 d. bei Lietuvos Respublikos Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 3 str. nuostatomis, fizinio asmens nuolatine gyvenamąja vieta laikytina vieta, kurioje jis nuolat arba daugiausia gyvena ir su kuria jis yra labiausiai susijęs. Nustatant asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuose registruose (CK 2.17 str. 1 d.). Asmens įpareigojimas atlikti laikiną viešą prievolę nepakeičia jo nuolatinės gyvenamosios vietos (CK 2.12 str. 2 d.). Laisvės atėmimo bausmės atlikimas nelaikomas deklaruotos gyvenamosios vietos pakeitimu (LR Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 7 str. 2 d. 5 p.). Taigi aplinkybė, kad atsakovas galimai atlieka laisvės atėmimo bausmę, nepakeičia bylos teismingumo. Todėl ieškovas turi teisę pareikšti atsakovui ieškinį teisme pagal jo paskutinę iš viešų registrų ir kitų dokumentų žinomą gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje (CPK 30 str. 2 d.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad, jeigu ieškinį pateikiantis asmuo pateikia įrodymus, kad duomenų apie byloje dalyvaujančio fizinio asmens deklaruotą, faktinę gyvenamąją vietą ar kitų procesinių dokumentų įteikimo adresų nepavyksta gauti, arba fizinis asmuo yra įra­šytas į gyvenamosios vietos neturinčių asmeniu sąrašą, ieškinio trūkumų šalinimo institutas neturėtų būti taikomas. Šiuo atveju ieškovė pateikė į bylą pažymas iš Gyventojų registro tarnybos (b. l. 4, 5), atsakovo atžvilgiu priimtą apkaltinamąjį nuosprendį (b. l. 7-14), kurių turinys patvirtina, jog ieškovė ėmėsi visų galimų ir jai prieinamų priemonių atsakovo gyvenamajai vietai nustatyti. Ieškovės galimybės gauti žinias apie nuteistų ar įkalintų asmenų bausmių atlikimo vietas tiek Lietuvoje, tiek kitoje Europos Sąjungos šalyje yra labai ribotos. Todėl pirmosios instancijos teismo neįgyvendinamas reikalavimas užkerta ieškovei galimybę kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų teisių gynimo. Po to, kai buvo išnaudotos galimybės sužinoti as­mens gyvenamąją vietą ar kitus procesinių dokumentų įteikimo adresus ir šių duo­menų sužinoti nepavyko, yra pagrindas spręsti dėl procesinių dokumentų įteikimo kuratoriui (CPK 129 str.) arba viešo paskelbimo būdu (CPK 130 str.), o kai teismo vaidmuo byloje yra aktyvus - gali būti taikoma atsakovo paieškos procedūra (CPK 132 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo mėn. 6 d. Ieškinio trūkumų šalinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo teismų praktikoje apžvalga Nr. AC-36-1, Teismų praktika 36). Todėl teismas, taikydamas ieškinio trūkumų šalinimo institutą, negali atsisakyti priimti nagrinėti ieškinį vien dėl galimų procesinių dokumentų įteikimo sunkumų. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas 2013-06-03 nutartyje trūkumams pašalinti nurodė, kad ieškovės ieškinys neatitinka CPK 111 str. 2 d. 2 p. reikalavimo – ieškovė ieškinyje nenurodė atsakovo tikslios buvimo vietos adreso (b. l. 38). Tačiau CPK 111 str. 2 d. 2 p. yra nurodyta, kad „kiekviename dalyvaujančio byloje asmens procesiniame dokumente turi būti: <...> dalyvaujančių byloje asmenų <...> gyvenamosios vietos, pareiškėjui žinomi <...> procesinių dokumentų įteikimo kiti adresai“, ir nėra reikalavimo nurodyti tikslų asmens buvimo vietos adresą. Kaip jau minėta, ieškovė nurodė paskutinę žinomą atsakovo gyvenamąją vietą, o kitus procesinių dokumentų įteikimo adresus ieškovas turi nurodyti, jei juos žino. Šiuo atveju byloje nustatyta, kad ieškovė, nors ėmėsi jai prieinamų priemonių atsakovo buvimo vietai nustatyti, jos nesužinojo dėl ribotų galimybių tokią informaciją gauti. Todėl, apeliacinės instancijos teismo nuomone, ieškinio trūkumų šalinimo institutas buvo taikytas be pakankamo pagrindo. Dėl išdėstyto daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, netinkamai aiškino ir taikė CPK 30 str. 1 d., 111 str. 2 d. 2 p., 115 str., CK 2.12 str. nuostatas, nukrypo nuo virš minėtos teismų praktikos apie trūkumų šalinimą reglamentuojančių teisės normų taikymą, dėl ko nagrinėjamas klausimas buvo išspręstas neteisingai (CPK 329 str. 1 d.). Kadangi ieškinio priėmimo klausimą sprendžia pirmosios instancijos teismas, skundžiamoji nutartis naikintina ir klausimas dėl ieškinio priėmimo iš naujo perduodamas nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 329 str. 1 d., 337 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartį panaikinti ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.