Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo M. M. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams;pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktus – laisvės atėmimu aštuoneriems metams;pagal BK 165 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams;pagal BK 145 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 1, 2 punktais paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir M. M. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas aštuoneriems metams. Laisvės atėmimo bausmę nustatyta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo M. M. nukentėjusiajai J. F. priteistas 1 250 Lt turtinės žalos ir 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas.

Iš nuteistojo M. M. nukentėjusiajai R. M. priteistas 134,50 Lt turtinės žalos ir 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas bei 400 Lt advokato išlaidoms padengti.

Iš nuteistojo M. M. priteista 396,17 Lt Valstybinei ligonių kasai nukentėjusiosios R. M. gydymo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2010 m. sausio 9 d. apie 00 val., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo ir teismo metu nenustatytas, bute, esančiame (duomenys neskelbtini) siekdamas nužudyti nukentėjusiąją J. F. ir jame buvusius žmones, suvokdamas, kad už buto durų be nukentėjusiosios J. F. yra kitų žmonių, demonstruodamas elementarų moralės bei elgesio normų niekinimą, niekinantį požiūrį į aplinkinius, grubiai pažeidė visuomenėje priimtas elgesio taisykles ir ypatingai įžūliu elgesiu sutrikdė gretimų butų gyventojų nakties rimtį, t. y. M. M. iš šaunamojo ginklo pistoleto „Makarov“ Nr. 261795 tyčia penkis kartus šovė į buto duris, esančio (duomenys neskelbtini), už kurių tuo metu buvo nukentėjusioji J. F. ir liudytojai D. F., D. D.

Po to tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, iš to paties šaunamojo ginklo pistoleto „Makarov“ Nr. 261795 tyčia du kartus šovė į to paties buto, esančio (duomenys neskelbtini), balkono duris, koja sudaužė balkono durų stiklą bei be jokio pagrindo, neteisėtai, atvirai, prieš savininko ir įgaliotų asmenų valią įsibrovė į butą ir tyčia vieną kartą šovė į kambario duris, už kurių tuo metu buvo nukentėjusioji J. F., liudytojai D. F., D. D., po to dar kartą šovė į veidrodį, kuris buvo pakabintas ant sienos, koridoriuje.

Po to tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įsibrovė į kambarį, kuriame tuo metu buvo R. M. ir pistoleto „Makarov“ Nr. 261795 rankena vieną kartą jai sudavė į kaktą, taip nukentėjusiajai padarė nežymų sveikatos sutrikdymą bei grasindamas ją nužudyti į smilkinį įrėmė šaunamojo ginklo pistoleto „Makarov“ vamzdžio laibgalį, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių, nes būdamas girtas įvykio vietoje užmigo, o nukentėjusioji J. F., liudytojai D. F. ir D. D. pabėgo.

Nuteistasis M. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktus bei BK 145 straipsnio 1 dalį ir sumažinti civilinius ieškinius dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Apeliantas skunde pažymi, kad Kauno apygardos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, jų tiesiogiai neištyrė, taip pat nepašalino prieštaravimų tarp esminių bylos aplinkybių, neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos, rėmėsi prieštaringais nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais bei specialistų išvadomis.

Skunde nurodo, kad nukentėjusioji J. F. duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu bei teismo metu davė melagingus ir prieštaringus parodymus, taip siekdama jį (M. M.) apkalbėti. Nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis ir anksčiau prieš ją smurtavo (smaugė), tačiau konkrečių įvykio aplinkybių negalėjo nurodyti (t. 1, b. l. 116, 129), tačiau apie tai nepranešė nei policijai, nei papasakojo kartu su ja gyvenančiam broliui D. F.. 2010 m. rugsėjo 16 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusioji paneigė savo pirminius parodymus ir parodė, kad M. M. jos anksčiau nesmaugė. Apeliantas nurodo, kad nukentėjusioji melavo ir apie tai, jog jis (M. M.) 2010 m. sausio 8 d. visą dieną telefonu skambino ir rašė SMS žinutes (t. 1, b. l. 133). Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad vakare (19 val. 42 min., 23 val. 26 min.) jis parašė tik tris SMS žinutes. Apeliantas skunde taip pat akcentuoja tai, kad nukentėjusioji J. F. nepagrįstai teigė, jog bijodavo būti savo namuose, todėl nakvodavo pas savo bendradarbę I. M. (t. 2, b. l. 103-104). Tuo tarpu liudytoja I. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog nukentėjusioji niekada pas ją nenakvojo (t. 2, b. l. 110).

Kauno apygardos teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojo D. D. parodymais. Pasak apelianto, D. D. įvykio vietoje nebuvo, ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas tik 2010 m. sausio 20 d., todėl savo parodymus galėjo suderinti su J. F. bei D. F. Liudytojas D. D. melagingai parodė, kad jis girdėjo šūvius į kambario duris ir veidrodį, kai tuo tarpu J. F., R. M. ir D. F. būdami bute šūvių negirdėjo. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas D. D. tvirtino, jog įvykio metu visą laiką buvo bute, todėl matė, kur tuo metu buvo nukentėjusioji J. F. Tačiau 2010 m. rugsėjo 21 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu negalėjo atsakyti į klausimą, kaip įvykio metu nukentėjusioji buvo apsirengusi.

Apeliantas taip pat teigia, kad liudytojas D. D. teisme davė neteisingus parodymus apie tai, kad paskutinį šūvį girdėjo būdamas apie penkis metrus nuo laiptinės durų. Tačiau liudytojas D. F. parodė, kad įvykio metu išbėgo į kiemą, tačiau D. D. nematė. Tokias įvykio aplinkybes patvirtino ir liudytojas S. M., kuris parodė, kad po įvykio buvo kieme, kalbėjosi su D. D., kuris teigė, jog apie įvykio aplinkybes nieko nežino (t. 2, b. l. 70-71). Be to, Kauno apygardos teisme 2010 m. rugsėjo 21 d., 2010 m. rugsėjo 30 d. teismo posėdžių metu buvo apklausti policijos pareigūnai, kurie tvirtino, kad įvykio metu iš buto išėjo tik J. F. ir D. F.

Skunde apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ir neišsamiai rėmėsi internetinės programos „SKYPE“ pokalbiais. Pasak apelianto, teismas atsižvelgė tik į tuos pokalbius, kurie yra palankūs nukentėjusiajai J. F. Pažymi, kad iš 2009 m. gruodžio 26 d., 2010 m. sausio 5 d. pokalbių matyti, jog jis (M. M.) nukentėjusiajai negrasino, nelinkėjo blogo, o tik kalbėjo apie savo savižudybę.

Apeliantas skunde prašo atsižvelgti į tai, kad įvykio metu iššovė tik septynis šūvius, tačiau teismas nustatė, jog buvo iššauti devyni šūviai. Teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu galbūt buvo koreguojamas 2010 m. sausio 9 d. įvykio vietos apžiūros protokolas (t. 1, b. l. 4-7), nes jis surašytas skirtingu raštu, apžiūros metu buto schema bei daiktiniai įrodymai pažymėti skirtingais numeriais, nei nurodyta išvadoje. Taip pat tvirtina, kad 2010 m. sausio 15 d. papildomo įvykio vietos apžiūros protokole pateiktos specialisto T. V. išvados yra prieštaringos ir netikslios. Pasak apelianto, specialistas skaičiuodamas ir matuodamas iššautų kulkų paliktas žymes neteisingai nurodė, kad bute buvo aptikti dešimties šūvių pėdsakai. Apeliantas mano, kad specialistas apžiūros metu nesulygino antklodėje ir sofos atloše esančių skylių, neįvertino, kiek kiaurinių pažeidimų buvo padaryta užuolaidoms, kurios kabėjo ant lango kambaryje, nepastebėjo po veidrodžiu įstrigusios kulkos, kurią tik vėliau rado pati nukentėjusioji J. F. Pažymi, kad 2010 m. rugsėjo 30 d. teismo posėdžio metu specialistas nesugebėjo tiksliai paaiškinti ir atsakyti į pateiktus klausimus, tačiau parodė, jog visus šūvių pėdsakus nustatinėjo pagal šūvių kryptis, nes jokių matavimo prietaisų nėra.

Apeliantas skunde nurodo, kad šaudydamas į buto duris, neturėjo jokio tikslo nužudyti bute esančių žmonių. Prašo atsižvelgti į tai, kad greitai šaudant ginklo vamzdis nuo atotrankos kyla aukštyn ir pirmas šūvis būna žemiausias, o visi kiti šūviai kyla aukštyn vertikalioje linijoje virš pirmojo šūvio. Teigia, kad norint nustatyti, į kur buvo taikomasi, reikia išmatuoti žemiausią pažeidimo tašką. Apeliantas remiasi 2010 m. sausio 15 d. papildomo įvykio apžiūros protokole pateiktais duomenimis ir teigia, kad net ir tuo atveju, jei šovinio kulka būtų kliudžiusi nukentėjusiąją J. F., kuri stovėjo kambario Nr. 1 tarpduryje, tikrai jai nebūtų pažeisti gyvybiškai svarbūs organai. Tvirtina, kad dirbo kariškiu, yra pakankamai gerai susipažinęs su šaunamaisiais ginklais ir jų galimybėmis, todėl norėdamas sužaloti už durų esančius žmones, šūvio metu ginklą nukreiptų ne žemyn, bet lygiagrečiai su žeme ir šaudytų taip, jog kulkos apimtų kuo didesnį patalpų plotą.

M. M. pažymi, kad pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios R. M. parodymais. Pasak nuteistojo, nukentėjusiosios parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog jis (M. M.) vienoje rankoje laikė ginklą, o kitoje – alkoholinių gėrimų butelį (t. 1, b. l. 192-193), vėlesnių apklausų metu teigė, kad nuteistasis ją smaugė bei ginklu sužalojo kaktą. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad lipdamas per balkoną susižalojo kairės rankos plaštaką, ji kraujavo, tačiau nei policijos pareigūnai, nei gydytoja R. A. kraujo dėmių ant nukentėjusiosios nepastebėjo. Taip pat nebuvo atlikti DNR tyrimai nuo ginklo, kurie patvirtintų, ar nukentėjusioji tikrai buvo sužalota ginklu.

Skunde akcentuojama, kad Kauno apygardos teismas rėmėsi policijos pareigūnų M. K., N. V., R. K. parodymais, kurie neva patvirtino, kad liudytojas N. Č. skambino M. M. ir per mobiliojo telefono garsiakalbį girdėjo jo grasinimus R. M. Tuo tarpu, liudytojas N. Č. teismo posėdžio metu tvirtino, kad M. M. kalba buvo nerišli, sunkiai suprantama. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teismo metu nebuvo kreiptasi į mobiliojo ryšio paslaugų teikimo bendrovę dėl telefoninio skambučio įrašo pateikimo.

Skunde nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė civilinius ieškinius dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei prašo juos sumažinti. Teismas nukentėjusiajai J. F. nepagrįstai priteisė 1 250 Lt turtinę žalą už sugadintas buto duris. Pažymi, kad šios buto durys buvo senos, paprastos, o nukentėjusioji užsisakė bei įsidėjo šarvuotas lauko duris, todėl apelianto manymu, žalos dydis turi būti sumažintas iki realaus padarytos materialinės žalos dydžio. Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad nukentėjusiosios pateiktame civiliniame ieškinyje neturtinės žalos dydis yra lygus jai suteiktos paskolos už studijas dydžiui, todėl taip siekia padengti savo finansinius įsipareigojimus. Taip pat apeliantas nurodo, kad nukentėjusioji dėl patirto streso nesikreipė į medikus, todėl prašo neturtinės žalos dydį sumažinti.

M. M. skunde prašo panaikinti R. M. priteistą 134,50 Lt turtinę, 10 000 Lt neturtinę žalą bei 396,17 Lt Valstybinei ligonių kasai nukentėjusiosios gydymo išlaidoms atlyginti. Pasak apelianto, nukentėjusiajai R. M. jokių išorinių sužalojimų nugaros ir juosmens srityje nebuvo konstatuota, nenustatytas ir sveikatos sutrikdymo mąstąs, o skausmus nugaroje nukentėjusioji jausdavo ir anksčiau. Teigia, kad nukentėjusioji dėl patirtų dvasinių išgyvenimų, pažeminimo ar emocinės depresijos pagalbos į medikus nesikreipė. Apeliantas akcentuoja tai, kad Lietuvos Respublikos civilio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodoma, jog neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, o teismas nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus. Mano, kad sunkių ir negrįžtamų pasekmių buvo išvengta, turtinė žala padaryta nedidelė, o pirmosios instancijos teismo priteisti neturtinės žalos dydžiai neatitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad jo turtinė padėtis sunki, turi tik iš tėvo paveldėtą butą.

Nuteistojo M. M. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių (BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 328 straipsnio 3 punktas).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. M. M. kaltė padarius BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktuose, BK 145 straipsnio 1 dalyje, BK 165 straipsnio 1 dalyje ir BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad Apeliacinis teismas neperžiūri nuosprendžio dalies, kuria M. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 165 straipsnio 1 dalį ir BK 284 straipsnio 1 dalį, nes dėl šių nusikalstamų veikų apeliacinis skundas nepaduotas.

Apeliantas apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, jų tiesiogiai neištyrė, o išvados dėl įrodymų vertinimo prieštaringos. Taip pat teismas rėmėsi prieštaringais nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, specialistų išvadomis, nepašalino prieštaravimų tarp esminių bylos aplinkybių bei neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas aukščiau paminėtų šio BPK normų pažeidimų nepadarė. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Pažymima, jog įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pagrindė, kodėl vadovaujasi nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, kuriuos jie davė apie žinomas bylai svarbias aplinkybes. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo M. M. lūkesčių, nėra apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.

Apeliaciniame skunde nuteistasis M. M. tvirtina, kad pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktus ir BK 145 straipsnio 1 dalį nuteistas nepagrįstai, todėl prašo jį išteisinti. Remiantis apeliacinio skundo turiniu matyti, kad apeliantui nepriimtinos Kauno apygardos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Taip pat svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktus

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs įrodymų visumą nustatė, kad M. M. siekdamas nužudyti bute esančią nukentėjusiąją J. F. bei tame pačiame bute esančius buvusius žmones ir suvokdamas, kad už buto durų be nukentėjusiosios yra ir kitų žmonių, iš šaunamojo ginklo pistoleto „Makarov“ Nr. 261795, tyčia penkis kartus šovė į buto duris, už kurių tuo metu buvo nukentėjusioji J. F. ir liudytojai D. F., D. D. Po to, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, iš to paties šaunamojo ginklo pistoleto tyčia du kartus šovė į to paties buto, balkono duris ir tyčia vieną kartą šovė į kambario duris, už kurių tuo metu buvo nukentėjusioji J. F., liudytojai D. F., D. D. bei dar kartą šovė į veidrodį, kuris buvo pakabintas ant sienos, koridoriuje, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes J. F., D. F. ir D. D. pasišalino iš buto.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad M. M. su nustatytomis aplinkybėmis nesutinka ir nurodo, jog šaudydamas į bute esančias duris, neturėjo tikslo nužudyti bute esančių žmonių.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK pagal BK 22 straipsnio 1 dalį pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriuo tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios priklausančių aplinkybių. Tiesiogiai pradedama daryti nusikalstama veika BK 22 straipsnio prasme reiškia, kad kaltininkas realizuoja bent dalį BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje aprašytų objektyviųjų veikos požymių. Pagal baudžiamosios teisės doktriną ir teismų praktiką, nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose veika gali būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti tik esant apibrėžtai kaltininko tyčiai nužudyti. Apibrėžta tyčia yra tada, kai asmuo suvokia pavojingą daromos veikos pobūdį, numato, kokios rūšies pavojingų padarinių gali sukelti veika, ir nori griežtai kiekybiškai apibrėžtų padarinių. Griežtai apibrėžti padariniai šiuo atveju yra suprantami kaip padariniai, numatyti vieno BK straipsnio atskiroje dalyje arba atskirame BK straipsnyje. Teismų praktikoje apie kaltininko tyčios turinį sprendžiama atsižvelgiant į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo.

Pažymima, kad tuo atveju, kai kėsinamasi nužudyti du ar daugiau asmenų, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdų, tačiau nė vieno nužudyti nepavyksta, veika kvalifikuojama pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktus. Grėsmė kitų žmonių gyvybei turi būti reali, t. y. grėsmės kitų žmonių gyvybei realumas turi būti paremtas faktinės įvykio situacijos vertinimu, grindžiamu aplinkybėmis, leidžiančiomis kaltininkui suvokti, kad jo veiksmai kelią pavojų aplinkiniams.

Pirmiausia, remiantis bylos medžiaga, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog M. M. veikė tiesiogine tyčia, tačiau teismas konkrečiai neįvardijo, kokią nuteistojo tyčios rūšį nustatė – tiesioginę apibrėžtą ar neapibrėžtą. Teismų praktikoje nurodoma, kad tiksliau nuteistojo tyčią galima apibrėžti kaip alternatyvią tiesioginę tyčią, t. y. nuteistasis suvokė, kad savo veiksmais kelia grėsmę asmenų gyvybei. Alternatyvioji tyčia yra apibrėžtos tyčios atmaina. Esant alternatyviai tyčiai kaltininko veika kvalifikuojama pagal sunkiausią iš alternatyvių padarinių, kuriuos kaltininkas suvokė ir numatė galint kilti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis Nr. 2K-404/2010). Apeliacinio teismo nuomone, Kauno apygardos teismas tai ir norėjo konstatuoti, tačiau tai padarė nevisiškai tiksliai. Taip pat svarbu pažymėti, kad esant apibrėžtai kaltininko tyčiai nužudyti du ar daugiau asmenų, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, nesvarbu kokios „realios“ ar „atsitiktinės“ priežastys sutrukdo kaltininkui pasiekti norimų pasekmių. Teisiškai reikšminga yra tai, ar šios pasekmės priklauso ar nepriklauso nuo kaltininko valios. Šiuo atveju, iš bylos medžiagos matyti, kad M. M. siekiamos pasekmės nekilo dėl nuo jo valios priklausančių aplinkybių, kurių jis negalėjo numatyti ir kontroliuoti. Todėl, nagrinėjamu atveju, norint nuteistąjį M. M. pripažinti kaltu pasikėsinus nužudyti du ar daugiau asmenų, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, turėtų būti nustatyta, kad nuteistasis nusikaltimą padarė tiesiogine apibrėžta tyčia, t. y. kad jis suvokė daromos veikos pavojingumą asmenų gyvybei, numatė gyvybės atėmimo galimybę ir norėjo bei siekė atimti gyvybes J. F., D. F. ir D. D., nes tik tokio turinio tyčinė kaltė leistų kvalifikuoti nuteistojo veiką kaip pasikėsinimą nužudyti du ar daugiau asmenų, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad tarp nuteistojo M. M. ir nukentėjusiosios J. F. buvo įtempti santykiai dėl draugystės iširimo. Iš 2009 m. gruodžio 26 d. bei 2010 m. sausio 5 d. internetinės programos „SKYPE“ pokalbių turinių matyti, kad M. M. tiesiogiai išsakė grasinimus prieš nusižudant, atimti gyvybes dar keliems asmenims bei užslėptai įvardijo ir pačią nukentėjusiąją J. F., taip priekaištaujant nukentėjusiajai dėl buvusios ir nepasisekusios draugystės. 2010 m. sausio 9 d. M. M. savo nusikalstamam sumanymui įgyvendinti pasirinko pavojingą įrankį, t. y. legaliai išduotą ir laikomą šaunamąjį ginklą pistoletą „Makarov“. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad šaunamasis ginklas pagal savo savybes skirtas atimti žmogui gyvybę ir tokia šaunamojo ginklo savybė yra žinoma normalios psichikos žmogui. Taip pat svarbu pažymėti, kad bylos duomenys rodo, jog nuteistasis M. M. dirbo kariškiu, todėl puikiai žinojo turimo šautuvo šūvio charakteristikas, mokėjo su juo elgtis, todėl suprato kokią žalą gali padaryti šaudamas iš šio ginklo. Šias aplinkybes nuteistasis M. M. patvirtina ir apeliaciniame skunde, kuriame jis detaliai ir nuosekliai nurodo šautuvo šovimo galimybes, kokiu kampu reikia šautuvą pakreipti, jog kulkos apimtų kuo didesnį patalpų plotą ir kt.

Iš šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad M. M. pasiėmęs pistoletą su dvejomis dėtuvėmis ir šešiolika šovinių, 2010 m. sausio 9 d. atvyko prie J. F. buto durų, esančių (duomenys neskelbtini) ir reikalavo įleisti į butą, kad galėtų pasikalbėti su J. F. Nukentėjusiosios brolis D. F. priėjęs prie durų M. M. pasakė, kad J. F. nenori bendrauti. Tačiau netrukus prie durų priėjo pati nukentėjusioji, kuri nuteistajam pasakė, kad jei jis nepasitrauks nuo buto durų, ji iškvies policiją. Tuo metu nukentėjusioji telefonu pradėjo skambinti į policiją, o M. M. suvokdamas ir žinodamas, kad už buto durų yra nukentėjusioji J. F. ir jos brolis D. F., ir akivaizdžiai suvokdamas, jog už durų esantys asmenys gali žūti, penkis kartus tyčia šovė į buto duris. Po to, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, iš to paties šaunamojo ginklo, tyčia du kartus šovė į to paties buto balkono duris, taip pat vieną kartą tyčia šovė į kambario duris bei dar kartą šovė į veidrodį, kuris buvo pakabintas koridoriuje ant sienos. Svarbu pažymėti, kad sunkių padarinių kilimo tikimybė buvo akivaizdi, tačiau veika nebuvo baigta tik dėl to, kad J. F. ir D. F. pabėgo. Tokią išvadą objektyviai patvirtina įvykio vietos papildomos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, jog į įėjimo duris buvo šauta virš metro aukščio nuo grindų, kulkų žymių išsidėstymas kambaryje ir veidrodyje (t. 1, b. l. 29-40). Akivaizdu, kad nuteistasis ginklą nukreipė ir šaudė ne į durų apačią, o aukščiau (virš metro aukštyje), tokiu būdu tikėdamasis pataikyti J. F. ir D. F. į gyvybiškai svarbias kūno vietas. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad greitai šaudant ginklo vamzdis nuo atotrankos kyla aukštyn ir pirmas šūvis būna žemiausias, o visi kiti šūviai kyla aukštyn vertikalioje linijoje virš pirmojo šūvio, todėl būtina išmatuoti žemiausią pažeidimo tašką ir tik po to spręsti apie pasikėsinimo nužudyti galimybę, iš dalies teisingi. Savaime suprantama, kad šaudymo metu įvyksta ginklo atotranka ir ginklo vamzdžio laibgalio padėtis nėra vienoda (kinta). Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis iššovė ne vieną, o devynis kartus, rasti pažeidimai duryse ir kitose vietose leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliantas iššovė taikydamasis ir turėdamas tikslą nušauti J. F. ir D. F. Tokie nuteistojo samprotavimai yra subjektyvūs, selektyviai atsieti nuo visų faktinių aplinkybių, todėl neturi jokios reikšmės įrodymų vertinimui. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas motyvuotai ir teisingai nustatė iššautų šūvių skaičių ir jų išsidėstymą, todėl tie patys argumentai nekartojami.

Apeliacinis teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistojo versija, jog nebuvo jo tikslas nužudyti bute esančių žmonių, t. y. J. F. ir D. F., paneigiama byloje surinktais ir teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas kruopščiai analizuodamas ir sugretinęs visus faktinius duomenis, kurių šaltiniai buvo nukentėjusiosios J. F., nukentėjusiosios R. M., liudytojų D. F., D. D., S. M. ir kt. parodymai, nuteistojo M. M. parodymai, įvykio vietos apžiūrų protokolai (t. 1, b. l. 4-25, 29-40), specialistų išvados (t. 1, b. l. 69-71, 72-82), internetinės programos „SKYPE“ pokalbiai (t. 3, b. l. 62, 72), kurie tinkamai atskleidžia nuteistojo M. M. padarytos veikos požymius. Byloje surinkti ir pirmosios instancijos teisme ištirti duomenys rodo tiesioginės apibrėžtos tyčios nužudyti buvimą nuteistojo veikoje, t. y. kad jis suvokė daromos veikos pavojingumą asmenų gyvybei, numatė gyvybės atėmimo galimybę ir norėjo bei siekė atimti gyvybes J. F. ir D. F. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad M. M. nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, yra pagrįsta ir teisinga, jo padaryta nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota kaip pasikėsinimas nužudyti du ir daugiau asmenų kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu.

Apeliaciniame skunde nuteistasis M. M. ypač akcentuoja tai, kad nukentėjusiosios J. F. parodymai melagingi, prieštaringi, taip ji (apeliantą) siekia apkalbėti. Teisėjų kolegija atkreipia nuteistojo dėmesį į tai, kad ar apelianto skunde nurodyti nukentėjusiosios J. F. parodymai yra patikimi, nustatoma tik išanalizavus jų gavimo tvarką, palyginus juos su kitais byloje esančiais duomenimis, t. y. įvertinus kiekvieną iš jų atskirai ir visą įrodymų visumą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad netikėti nukentėjusiosios J. F. parodymais nėra jokio pagrindo.

Ikiteisminio tyrimo metu 2010 m. sausio 9 d. apklausos metu nukentėjusioji J. F. parodė, kad nutraukus draugystę su M. M., jis skambindavo, grasindavo, jog nužudys, sumuš, jei jie nebus kartu. Nukentėjusioji taip pat parodė, kad M. M. prieš Šv. Kalėdas ją smaugė (t. 1, b. l. 128-129). 2010 m. sausio 18 d. papildomos apklausos metu nukentėjusioji 2010 m. sausio 9 d. parodymus patvirtino ir pažymėjo, jog buvo apklausta iš karto po įvykio, dėl kurio patyrė didelį stresą ir baimę, tai galbūt parodymuose galėjo būti kai kurių netikslumų, tačiau apie pačias įvykio aplinkybes papasakojo viską (t. 1, b. l. 132-133). 2010 m. balandžio 13 d. apklausos metu nukentėjusioji taip pat patvirtino, kad M. M. ją bandė smaugti (t. 1, b. l. 152). Pirmosios instancijos teisme 2010 m. rugsėjo 16 d. posėdžio metu nukentėjusioji teigė, kad už įžūlius veiksmus prieš ją, nutraukė visus santykius su M. M., nes jis prieš ją panaudojo jėgą, kad nuteistasis grasino ją pasmaugti, užšoko ant jos, taip demonstravo fizinę jėgą, tačiau jai pradėjus verkti ir prašyti neskriausti, nurimo (t. 4, b. l. 5, 7-8). Remiantis bylos medžiaga taip pat matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojos J. V., G. A., I. M., G. A. parodė, jog nukentėjusioji J. F. yra joms sakiusi, kad per Šv. Kalėdas M. M. konflikto metu ją bandė smaugti (t. 2, b. l. 103, 107, 110, 113). Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme liudytojas D. F. taip pat patvirtino, kad jo sesuo J. su savo vaikinu M. M. išsiskyrė dėl to, kad jis jai grasino, bandė smaugti. Iš šio liudytojo parodymų matyti, kad būdamas Anglijoje pas savo seserį L., iš jos sužinojo, jog M. per Šv. Kalėdas bandė smaugti Jolantą (t. 2, b. l. 30-32, t. 4, b. l. 11).

Apeliacinis teismas nurodo, kad šie įrodymai buvo gauti ir užfiksuoti baudžiamajame procese įstatyme nustatytu būdu, teismo patikrinti ir įvertinti. Pažymima, kad nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme davė nuoseklius parodymus, kurie buvo išanalizuoti ir įvertinti visų kitų bylos duomenų kontekste. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad M. M. skundo teiginiai, kad J. F. nepagrįstai nurodė, jog įvykio dieną jis (apeliantas) visą dieną telefonu skambino ir rašė SMS žinutes bei tai, jog ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji nepagrįstai nurodė, kad nakvodavo pas savo bendradarbę I. M., neturi jokios reikšmės jos (nukentėjusiosios) parodymų patikimumo ir nuteistojo M. M. nusikalstamos veikos teisiniam įvertinimui. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji J. F. ikiteisminio tyrimo metu 2010 m. sausio 18 d. parodė, kad įvykio dieną M. M. daug kartų skambino, rašė SMS žinutes. Pažymėjo, kad visas SMS žinutes ir pokalbių registrą turi išsaugojusi savo mobilaus ryšio telefone (t. 1, b. l. 133). 2010 m. balandžio 16 d. nukentėjusioji pateikė savo mobilaus ryšio telefono SIM kortelę su SMS žinučių turinio duomenimis, iš kurių matyti, jog nuteistasis M. M. 2010 m. sausio 8 d., 19 val. 42 min., 22 val. 55 min. ir 2010 m. sausio 9 d., 23 val. 26 min. nukentėjusiajai iš tikrųjų rašė SMS žinutes (t. 1, b. l. 101, 155-156). Kauno apygardos teismo posėdžio metu nukentėjusioji taip pat patvirtino, kad M. M. skambindavo, rašydavo SMS, tačiau ji neatsakydavo (t. 4, b. l. 5). Svarbu pažymėti, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojos I. M. parodymai (t. 2, b. l. 110-111) nei patvirtino, nei paneigė jokių esminių bylos aplinkybių. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu jos buvo tikrintos ir tai rodo, kad byla tirta išsamiai ir visapusiškai, siekiant patikrinti visas įmanomas versijas bei patraukti baudžiamojon atsakomybėn kaltus asmenis.

Apeliacinis teismas akcentuoja, kad nukentėjusiosios J. F. parodymai viso bylos tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu išliko iš esmės nepakitę, todėl nėra jokio pagrindo abejoti jų patikimumu. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad nukentėjusioji J. F. turėtų tikslą apkalbėti ar apkalbėjo nuteistąjį M. M., tokių duomenų nenurodo ir pats nuteistasis apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegijos nuomone, šie nuteistojo skunde nurodyti teiginiai yra niekuo nepagrįsti ir deklaratyvūs, taip nuteistasis tik bando sušvelninti savo padėtį.

Skunde nuteistasis M. M. apeliaciniame skunde išdėsto samprotavimus apie tai, kad Kauno apygardos teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojo D. D. parodymais, kadangi liudytojas įvykio vietoje neva visai nebuvo. Skunde apeliantas liudytojo parodymų dalį neigia šiomis aplinkybės: D. D. melagingai nurodė, kad jis girdėjo šūvius į kambario duris ir veidrodį; D. D. nepagrįstai tvirtino, jog įvykio metu visą laiką buvo bute, todėl matė, kur tuo metu buvo nukentėjusioji J. F., tačiau 2010 m. rugsėjo 21 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu negalėjo atsakyti kaip įvykio metu nukentėjusioji buvo apsirengusi; Kauno apygardos teismo posėdžio metu liudytojas neteisingai parodė, kad paskutinį šūvį girdėjo būdamas apie penkis metrus nuo laiptinės durų, kadangi nei liudytojas D. F., nei S. M., nei teisme apklausti policijos pareigūnai nepatvirtino, jog lauke matė D. D.

Apeliacinis teismas pažymi, kad remiantis bylos medžiaga matyti, jog liudytojas D. D. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė nuoseklius parodymus, kurie buvo išanalizuoti ir įvertinti visų kitų bylos duomenų kontekste.

Ikiteisminio tyrimo metu 2010 m. sausio 20 d. apklausos metu liudytojas parodė, kad 2010 m. sausio 8 d., apie 21 val. svečiavosi pas savo draugą D. F. Apie 23 val. 40 min. jam besiruošiant eiti į namus, išgirdo skambutį į duris. Prie durų nuėjo D. F. ir pasakė, jog už durų stovi J. F. vaikinas M. Įvykusio konflikto metu, jis buvo kambaryje ir sėdėjo ant lovos. J. F. pradėjus kviesti policiją, pasigirdo šūviai į buto lauko duris. Liudytojas nurodė, kad išgirdo ne mažiau tris šūvius. Iš karto po šūvių į duris, išgirdo laiptinės durų trenksmą ir už kelėtos sekundžių vėl pasigirdo šūviai bei stiklo dūžiai. Supratęs, kad M. veršis pro balkoną, jis išbėgo į buto koridorių. Koridoriuje matė, kaip D. F. laikė kambario duris, ir tuo metu išgirdo dar vieną šūvį, tačiau nesuprato kur buvo šauta. J. F. sušukus, kad reikia bėgti, jis atrakino buto duris ir su J. F. išbėgo į laiptinę, bėgdamas iš laiptinės taip pat girdėjo dar vieną šūvį bute. Taip pat D. D. pažymėjo, kad išbėgo į kiemą ir bėgo į savo namus, skambindamas policijos pareigūnams. Būdamas prie savo namo laiptinės pamatė, kad atvažiavo policijos pareigūnai, todėl nuėjo į namus šilčiau apsirengti ir grįžo į kiemą. Policijos pareigūnai jam liepė nesikišti ir eiti į saugesnę vietą (t. 2, b. l. 52-54). Liudytojas D. D. savo parodymus patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje (t. 2, b. l. 55-57). Papildomos apklausos metu D. D. savo parodymus duotus 2010 m. sausio 20 d. pilnai patvirtino (t. 2, b. l. 67-68). Pirmosios instancijos teismo 2010 m. rugsėjo 21 d. teismo posėdžio metu šis liudytojas savo parodymų nekeitė, taip pat patvirtino, kad šūvius girdėjo į lauko duris, iš balkono ir kambaryje bei išbėgdamas iš laiptinės (t. 4, b. l. 22-23).

Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojo D. D. nurodytos faktinės bylos aplinkybės sutapo su nukentėjusiosios J. F. ir D. F. parodymais, duotais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme bei kitais byloje nustatytais duomenimis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojo D. D. parodymų patikimumu nėra pagrindo abejoti. Tai, kad nei policijos pareigūnai, nei nukentėjusioji J. F., nei liudytojai D. F. ir S. M. nematė liudytojo D. D. įvykio metu lauke, nėra pagrindo abejoti jo parodymų patikimumu. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs bylos aplinkybes ir išanalizavęs byloje surinktus įrodymus, motyvuotai paneigė M. M. skunde nurodomą versiją, jog liudytojas D. D. įvykio vietoje nebuvo. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojas D. D. buvo apklaustas pirmą kartą tik 2010 m. sausio 20 d. neįrodo, kad jo nebuvo įvykio vietoje arba davė neteisingus parodymus.

Apeliacinis teismas nepagrįstais laiko nuteistojo M. M. skunde išdėstytus argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi internetinės programos „SKYPE“ pokalbiais. Pasak apelianto, nukentėjusiajai J. F. jis negrasino, nelinkėjo nieko blogo.

Iš byloje pateiktų internetinės programos „SKYPE“ pokalbių turinio matyti, kad M. M. 2009 m. gruodžio 26 d., 2010 m. sausio 5 d. bendraudamas su J. F. parašė (išsakė) savo mintis apie savižudybę, apie tai, kad „žino ką reikia išimti iš šio gyvenimo“, „aš vienas neisiu“, „jis daug padarė, aš padarysiu dar daugiau“, taip pat nurodė, kad „kaltinti tave turiu kuom“, „negalvok, kad tai pabaiga“, „jei kas yra kaltas, tas sulaukia atpildo, nes tokia Dievo valia“ ir kt. (t. 1, b. l. 88-91, 136, t. 4, b. l. 81-82). Teisėjų kolegija pažymi tai, kad šioje byloje internetinės programos „SKYPE“ pokalbiai turi svarbią reikšmę, tačiau šie duomenys yra tarpinė grandis visete įrodymų, sudarančių loginę įrodymų grandinę, leidžiančiais konstatuoti apie nuteistojo sumanymą ir nusikalstamus veiksmus.

Apeliantas skunde nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu galbūt buvo koreguojamas 2010 m. sausio 9 d. įvykio vietos apžiūros protokolas, nes jis surašytas skirtingu raštu, apžiūros metu buto schema bei daiktiniai įrodymai pažymėti skirtingais numeriais, nei nurodyta išvadoje. Pasak apelianto, specialistas skaičiuodamas ir matuodamas iššautų kulkų paliktas žymes, neteisingai nurodė, kad bute buvo aptikti dešimties šūvių pėdsakai. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad 2010 m. rugsėjo 30 d. teismo posėdžio metu specialistas nesugebėjo tiksliai paaiškinti ir atsakyti į pateiktus klausimus, tačiau parodė, jog visus šūvių pėdsakus nustatinėjo pagal šūvių kryptis, nes jokių matavimo prietaisų nėra.

Apeliacinis teismas pažymi, kad BPK 89 straipsnyje pateiktas specialisto apibūdinimas, kuriame nurodyta, kad specialistas yra reikiamų specialių žinių ir įgūdžių turintis asmuo, kuriam pavedama atlikti objektų tyrimą ir pateikti išvadą arba paaiškinimus jo kompetencijos klausimais. BPK 89 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad specialistu gali būti ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas arba šioje įstaigoje nedirbantis asmuo. Pabrėžtina, kad skirtingai nei ekspertui, įstatymas nekelia specialistui kaip baudžiamojo proceso veiklos subjektui, apibendrinančių kvalifikacijos reikalavimų (mokslo cenzo, specialių egzaminų laikymo ir pan.). Svarbu, kad asmuo, kuriam pavedamos specialisto funkcijos, būtų asmuo, gerai išmanantis tam tikrą klausimą.

Pažymima, kad 2010 m. sausio 9 d. apžiūros protokolą surašė ir išvadas pateikė Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų valdybos specialistai G. V. ir S. V. (t. 1, b. l. 4-25). Iš tikrųjų, kaip matyti iš bylos medžiagos, 2010 m. sausio 9 d. apžiūros protokolas surašytas skirtingu raštu, tačiau Apeliacinis teismas pažymi, jog protokolą surašė ir išvadas jame pateikė du specialistai, todėl skirtingas raštas neįrodo, jog šis protokolas buvo suklastotas.

Skunde akcentuojama, kad 2010 m. sausio 9 d. apžiūros metu buto schema bei daiktiniai įrodymai pažymėti skirtingais numeriais, nei nurodyta išvadoje. Apeliacinis teismas konstatuoja, kad apžiūros protokole nurodyti skirtingi daiktų numeriai, jame užfiksuotų aplinkybių nekeičia ir nėra reikšmingi sprendžiant M. M. kaltės klausimą. Iš bylos duomenų matyti, kad 2010 m. sausio 15 d. papildomą įvykio apžiūros protokolą surašė ir išvadą pateikė Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų valdybos specialistas T. V., kuris buvo apklaustas pirmosios instancijos teisme (t. 1, b. l. 29-40, t. 4, b. l. 30-31). Pažymima, kad pirmosios instancijos teisme posėdžio metu specialistas T. V. parodė, kad iš šaunamojo ginklo buvo iššauta apie dešimt šūvių, t. y. penki šūviai buvo šauti į buto duris, pagal rastus pėdsakus tris šūviai į balkono duris, tačiau 2-as ir 3-as šūvis galėjo būti tas pats, nes balkono lango stiklas buvo peršautas, subyrėjęs, todėl nebuvo galimybės nustatyti kiek buvo stikle skylių, taip pat buvo vienas šūvis į duris vedančias iš kambario į koridorių ir vieną kartą šauta prieš veidrodį stovint. Taip pat pažymėjo, kad antklodėje (paklodėje) ir lovos (sofos) atloše esančias skyles sudėti ir sulyginti nėra galimybės, nes antklodės (paklodės) padėtis buvo keista (t. 4, b. l. 30). Teisėjų kolegijos nuomone, specialistų surašyti įvykio vietos apžiūros protokolai yra pakankamai aiškūs, pagrįsti, todėl pirmosios instancijos teismas jais pagrįstai rėmėsi ir vertino kontekste su kitais įrodymais, jų visuma, o ne atskirai (selektyviai) nuo visos bylos medžiagos. M. M. apeliaciniame skunde savaip interpretuoja įvykio vietos apžiūros protokole pateiktą išvadą bei specialisto paaiškinimus teisme, todėl skunde nurodyti argumentai yra nepagrįsti ir atmesti.

Tačiau, Apeliacinis teismas įvertinęs bylos aplinkybes pažymi, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje nepakankamai įvertino faktines bylos aplinkybes dėl pasikėsinimo nužudyti D. D. Iš bylos medžiagos matyti, kad M. M. apie tai, kad bute buvo D. D. nežinojo ir negalėjo žinoti, kadangi jis (D. D.) įvykio metu prie buto durų net nebuvo priėjęs ir su nuteistuoju nesikalbėjo. Iš nukentėjusiosios J. F., liudytojo D. F. ir D. D. parodymų matyti, kad liudytojas (D. D.) nenorėjo kištis į asmeninius santykius, todėl prie buto durų net nėjo, su nuteistuoju nesikalbėjo, o sėdėjo ant lovos (sofos) kambaryje (t. 3, b. l. 6, 11, 23). Todėl esant tokioms nustatytoms aplinkybėms galima kategoriškai teigti, kad nuteistasis M. M. akivaizdžiai suvokė, jog jo veiksmai nukreipti prieš J. F., D. F. ir sukelia realų pavojų jų gyvybei, tačiau nesuvokė ir negalėjo suvokti tokio pavojaus buvimą D. D. gyvybei. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad nuteistasis turėjo tikslą arba kitaip būtų siekęs nužudyti D. D. Tačiau šio liudytojo buvimas kambaryje įvykio metu įrodo M. M. nusikalstamų veiksmų padarymą (pasikėsinimą nužudyti) kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu. Remiantis teismų praktika apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Teisėjų kolegijos nuomone, ši norma yra imperatyvi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais, todėl visos abejonėmis vertinamos nuteistųjų naudai. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo pripažinti, kad nuteistasis M. M. pasikėsino nužudyti D. D. kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu. Nors ši aplinkybė iš Kauno apygardos teismo nuosprendžio pašalinama, tačiau nuteistojo nusikalstamos veikos kvalifikacija pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktus išlieka nepakitusi.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį

Skunde M. M. nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.

Apeliacinis teismas pažymi, kad BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, kurios padarymu pripažintas kaltu M. M., objektyvieji požymiai pasireiškia žodžiu, raštu, telefonu ar kitokia forma pranešant žmogui, kad jis gali būti nužudytas ar sunkiai sutrikdyta sveikata. Grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Pagal konstrukciją nusikaltimo sudėtis formalioji – baigtumo momentas siejamas su grasinimo pareiškimo paskelbimu apie kurį sužino nukentėjusysis. Subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia, kurios esmė tokia: grasinantysis supranta, kad pavojingai psichiškai veikia kitą žmogų, keldamas jam baimę, kad priverstų jį paklusti savo valiai, ir nori taip elgtis. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Grasinimo sudėčiai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus įvykdytas.

Nagrinėjamoje byloje išnagrinėjus ir įvertinus įrodymų visumą nustatyta, kad M. M. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įsibrovė į kambarį, kuriame tuo metu buvo nukentėjusioji R. M. ir pistoleto „Makarov“ Nr. 261795 rankena vieną kartą jai sudavė į kaktą, taip nukentėjusiajai padarė nežymų sveikatos sutrikdymą bei įrėmęs šaunamojo ginklo pistoleto „Makarov“ vamzdžio laibgalį nukentėjusiajai į smilkinį, grasino ją nužudyti.

Sugretinęs bylos faktinius duomenis, kurių šaltiniai buvo nukentėjusiosios R. M. parodymai, liudytojų M. K., R. K., N. V. parodymai, 2010 m. sausio 13 d. specialisto išvada (t. 2, b. l. 20), specialisto apklausos protokolai (t. 2, b. l. 21-24), pirmosios instancijos teismas tinkamai ir pagrįstai pripažino, jog nukentėjusioji R. M. turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pagal teismų praktiką grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-26/2010, 2K-341/2010). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nuteistojo M. M. grasinimas buvo efektyvus, kadangi jis pirmiausia panaudojo fizinę prievartą, sudavė pistoleto rankena nukentėjusiajai į kaktą, taip nukentėjusiajai sudarė pakankamą pagrindą manyti, jog grasinimai nužudyti realūs. Svarbu pažymėti, kad nukentėjusioji patyrė nervinę įtampą, stresą, dėl ko ji net iššoko iš balkono, o tai taip pat patvirtina grasinimo realumą. Tuo tarpu M. M. grasindamas suvokė savo elgesio bauginamąjį pobūdį ir norėjo nukentėjusiajai R. M. sukelti mirties baimės jausmą. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad M. M. padaryta veika pagal nustatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius atitinka nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, sudėtį. Todėl pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Skunde nuteistasis M. M. akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios R. M. parodymais. Pasak apelianto, parodymai nenuoseklūs ir prieštaringi.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji R. M. ikiteisminio tyrimo metu 2010 m. sausio 9 d. apklausos protokole nurodė, jog nuteistasis ją viena ranka bandė smaugti, o kitoje turėjo pistoletą, taip pat keletą kartų buvo įrėmęs užtaisytą pistoletą jai į kaktą ir grasino nušauti (t. 1, b. l. 187-188). 2010 m. sausio 29 d. papildomos apklausos metu nukentėjusioji patvirtino savo pirminius parodymus ir dar papildomai smulkiau nurodė įvykio aplinkybes, t. y. M. M. jai pirštais spaudė kaklą, po to atleido, šaunamąjį ginklą įrėmė į galvą keletą kartų. Nukentėjusioji parodė, kad ji tikėjo, jog M. M. gali ją nušauti, nes jis laikydamas jai ginklą prie galvos nuolat kartojo, kad nušaus visus ir nusišaus pats, jo nuotaika nuolat keitėsi. Taip pat R. M. parodė, kad kažkuriuo metu jai su šaunamojo ginklo vamzdžiu trenkė į kaktą virš kairiojo antakio (t. 1, b. l. 189-194). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusioji patvirtino, kad M. M. vienoje rankoje laikė ginklą, kitoje butelį, jai grasino pridėjęs ginklą prie smilkinio, neprisimena kuriuo metu jai užgavo galvą, taip pat patvirtino, jog bandė ją smaugti (t. 4, b. l. 9-10).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad netikėti nukentėjusiosios R. M. parodymais taip pat neturi jokio pagrindo, kadangi nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme davė nuoseklius parodymus, kurie buvo išanalizuoti ir įvertinti visų kitų bylos duomenų kontekste. Būtina pažymėti, kad įvykio metu nukentėjusioji buvo stresinėje būsenoje, nes atviras ginklo demonstravimas ir grasinimas žmogui gali sukelti pakankamai rimtas pasekmes.

Nepagrįsti ir atmestini nuteistojo skunde išdėstomi samprotavimai, jog gydytoja ar policijos pareigūnai ant nukentėjusiosios R. M. nepastebėjo kraujo dėmių, nors buvo sužalota nuteistojo rankos plaštaka arba nebuvo atlikti DNR tyrimai nuo ginklo, kurie patvirtintų nukentėjusiosios sužalojimą galvoje. Teisėjų kolegijos nuomone, tai nėra ikiteisminio tyrimo pareigūnų darbo ar teisminio proceso trūkumas, nes byloje yra kitų įrodymų, patvirtinančių tikrąsias įvykio aplinkybes. Apeliacinis teismas atkreipia nuteistojo M. M. dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas, liudytojų M. K., N. V., R. K., N. Č. parodymus, apie įvykio metu girdėtą telefoninį pokalbį, kuriuo buvo grasinama nukentėjusiajai R. M., vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis ir įvertino jų visetą, t. y. parodymus vertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste, o ne atskirai (atsietai) nuo visos bylos medžiagos. Tačiau nuteistasis M. M., priešingai, savo apeliaciniame skunde vadovaujasi tik jam palankiais įrodymais, juos vienpusiškai, atskirai ir selektyviai analizuoja, jų nesieja tarpusavyje su kitais objektyviais bylos duomenimis. Tai, kad nebuvo ieškomi, rasti ir ištirti kraujo pėdsakai, kurie galimai galėjo būti palikti ant R. M. kūno ar rūbų nei įrodo, nei paneigia kažkokias svarbias bylos aplinkybes.

Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

Apeliaciniame skunde nuteistasis M. M. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jam priteisė civilinius ieškinius dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiosioms J. F. ir R. M.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam (įtariamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis).

Šioje byloje nustatyta, kad M. M. padarė nusikalstamas veikas, kurios yra priežastiniame ryšyje su nukentėjusiosioms padaryta žala, todėl nuteistasis privalo atlyginti padarytą žalą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad civiliniai ieškovai – nukentėjusioji J. F. pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš M. M. priteisti 1 700 Lt turtinei ir 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (t. 1, b. l. 120, 122-123), o nukentėjusioji R. M. pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti 134,5 Lt turtinei ir 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (t. 1, b. l. 175-176, 177-179), o Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos taip pat pareiškė ieškinį dėl nukentėjusiosios R. M. gydymo išlaidų atlyginimo ir prašė priteisti 396,17 Lt (t. 1, b. l. 165-166). Apelianto nuomone, R. M. jokių išorinių sužalojimų nugaros ir juosmens srityje nebuvo konstatuota, nenustatytas ir sveikatos sutrikdymo mastas.

Teisėjų kolegijos nuomone, tokie nuteistojo skundo argumentai nepagrįsti ir atmestini. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas nuosprendyje dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiosioms išsamiai argumentavo, todėl apelianto skunde nurodomos aplinkybės nėra pagrįstos. Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek nukentėjusioji J. F., tiek R. M. pateikė turtinės žalos dydį pagrindžiančius įrodymus (t. 1, b. l. 122-123, 169-170, 176-179), todėl Apeliacinis teismas neturi pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl civilinių ieškinių priteisimo iš M. M. Tai, kad durys, į kurias nuteistasis šaudė iš pistoleto, buvo senos ir medinės, o šiuo metu pastatytos šarvo durys nesudaro pagrindo mažinti priteisto civilinio ieškinio dydį. Akivaizdu, kad nuteistasis padarė turtinę žalą nukentėjusiosioms tyčiniais nusikalstamais veiksmais, o priteisti civiliniai ieškiniai dėl turtinės žalos atlyginimo yra realūs ir nėra aiškiai per dideli arba neteisingi.

Iš nukentėjusiosios R. M. parodymų matyti, kad ji iššoko pro balkoną, susitrenkė stuburą, ji gydėsi Kauno medicinos klinikose. Iš teismo medicinos specialisto išvados turinio matyti, kad nukentėjusioji skundėsi skausmais stuburo srityje, konstatuota poodinė kraujosruva kaktoje, kuri galėjo gautis suduodant tiesioginį smūgį, vieno trauminio poveikio pasekoje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (t. 2, b. l. 20). Atkreipiamas nuteistojo dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas iš nuteistojo pagrįstai priteisė 396,17 Lt Valstybinei ligonių kasai, kadangi byloje yra pateikta Kauno medicinos klinikos pažyma ir dokumentai, iš kurių matyti, kad ligonių kasa už R. M. gydymą apmokėjo 396,17 Lt (t. 1, b. l. 164-170).

Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad pagal Civilinį kodeksą neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Minėti principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja arba reglamentuoja iš dalies, pvz., padarytos neturtinės žalos dydžio ribų nustatymą. Todėl teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Kartu pažymėtina ir tai, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi todėl, kad neturtinės žalos (pvz., sveikatos sutrikdymo, gyvybės praradimo) tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria turi būti siekiama, kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus (ir galimus ateityje) dvasinius išgyvenimus netekus artimųjų ir kt.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Kauno apygardos teismas iš nuteistojo M. M. priteisė nukentėjusiajai J. F. 5 000 Lt, o nukentėjusiajai R. M. 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė priteistinos neturtinės žalos kriterijus ir juos aptarė pagrįstai, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nurodytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų vertinti kitaip ir su jais sutinka. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad R. M. patyrė ne tik dvasinį sukrėtimą, pažeminimą, emocinę depresiją, bet ir fizinį skausmą. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai ir motyvuotai jai priteisė didesnį neturtinės žalos dydį. Apeliaciniame skunde nurodyti motyvai, kad nukentėjusios J. F. priteistos neturtinės žalos dydis yra lygus jai suteiktos paskolos už studijas dydžiui, dėl patirtų išgyvenimų, pažeminimo ar emocinės depresijos pagalbos į medikus nesikreipė, yra nepagrįsti. Apygardos teismas sprendimą dėl neturtinės žalos dydžių nuosprendyje išsamiai argumentavo, todėl teisėjų kolegija su jais sutinka ir jų nekartoja.

Skunde apeliantas taip pat prašo atsižvelgti į sunkią jo materialinę (turtinę) padėtį, t. y. turi tik iš tėvo paveldėtą butą. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia nuteistojo dėmesį į tai, kad remiantis CK 6.282 straipsnio 3 dalies nuostatomis, kai žala padaryta tyčia, teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį neturi atsižvelgti į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, iš nuteistojo M. M. nukentėjusiosioms J. F., R. M. priteistos sumos neturtinei žalai atlyginti nėra aiškiai per didelės, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus ir neviršija teismų praktikoje už analogiškas nusikalstamas veikas priteistinų neturtinės žalos atlyginimo ribų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pusiausvyra tarp nukentėjusiųjų teisių į neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimą, teisėtą jos prioritetą ir nuteistojo padėties yra išlaikyta.

Dėl bausmės

Apeliaciniame skunde M. M. neginčija jam paskirtų bausmių pagrįstumo ir jų dydžio. Teisėjų kolegijos nuomone, Kauno apygardos teismas, įvertinęs visas bausmei skirti svarbias aplinkybes, paskyrė M. M. teisingą bausmę. Vien tik dėl sumažėjusios kaltinimo apimties, t. y. iš Kauno apygardos teismo nuosprendžio pašalinus aplinkybę, kad nuteistasis pasikėsino nužudyti D. D. kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, M. M. mažinti bausmę pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktus nėra pagrindo. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į aukščiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų (BK 54 straipsnio 2 dalis), M. M. paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, nėra aiškiai neteisinga ar per švelni ir jos griežtinti nėra pagrindo, ji užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nuosprendį pakeisti:

iš nuosprendžio pašalinti aplinkybę, kad M. M. pasikėsino nužudyti D. D. kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.