Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Rasos Gudžiūnienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-473-194/2010 pagal ieškovo Pakruojo rajono Žvirblonių žemės ūkio bendrovės ieškinį atsakovams J. B., R. P. dėl skolos perkėlimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl skolos perkėlimo sutarties pripažinimo negaliojančia, paskolos sutarties nutraukimo ir paskolos priteisimo nesuėjus paskolos grąžinimo terminui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Nustatyta, kad ieškovas ir apeliantas 2008 m. kovo 27 d. sudarė paskolos sutartį (toliau-Paskolos sutartis), pagal kurią ieškovas suteikė 1 499 500 Lt paskolą, jos grąžinimo terminas iki 2013 m. kovo 27 d. (t. 1, b. l. 52). Paskolos grąžinimui užtikrinti ieškovas su atsakovu R. P. 2008 m. birželio 5 d. pasirašė laidavimo sutartį (t. 1, b. l. 63). Ieškovas 2008 m. birželio 25 d. reikalavimu įvykdyti prievolę Nr. 257 informavo apeliantą, kad nuo šio pranešimo dienos nutraukia Paskolos sutartį ir reikalauja ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas sumokėti 1 473 930 Lt įsiskolinimą ieškovui (t. 1, b.l. 54). Ieškovo valdybos 2008 m. liepos 5 d. sprendimo Nr. 20080705/8 pagrindu 2008 m. liepos 5 d. skolos perkėlimo sutartimi (toliau- Skolos perkėlimo sutartis) pradinis skolininkas J. B. visas Paskolos sutarties prievoles perkėlė naujajam skolininkui R. P., o pastarasis su šiuo skolos perkėlimu sutiko (t. 1, b.l. 60, 61-62).

Byloje keliamas klausimas dėl CK normų, reglamentuojančių sandorių negaliojimą, sutarties nutraukimą prieš terminą, prievolių vykdymą, aiškinimą ir taikymą.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl Skolos perkėlimo sutarties teisėtumo

Savo reikalavimą dėl šio sandorio negaliojimo ieškovas grindė įvairiomis CK nuostatomis inter alia, kaip pagrįstai nurodo apeliantas, ir tokiomis, kurios nereglamentuoja sandorių negaliojimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad įstatymas neįpareigoja ieškovo ieškinio pareiškime nurodyti teisinį ieškinio pagrindą. Teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl ieškinyje ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas teismui neprivalomas ir šio nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011). Tai reiškia, kad teismas nagrinėdamas bylą turi nustatyti, kokį reikalavimą reiškia ieškovas, ir pagal tai apibrėžti bylos nagrinėjimo dalyką. Nagrinėjamoje byloje ieškovas reikalavimus grindė net kelių teisės normų - CK 1.81 straipsnio, 1.82 straipsnio, 1.73 straipsnio 3 dalies, 2.34 straipsnio, 2.135 straipsnio 1 dalies, 2.87 straipsnio pažeidimais. Atsižvelgiant į reiškiamus ieškininius reikalavimus, bylos faktines aplinkybes bei nurodytų teisės normų turinį, matyti, kad kai kurios iš jų yra savarankiški ieškinio juridiniai pagrindai, o kai kurios gali būti naudojamos tik argumentams sustiprinti. Taigi, teisėjų kolegija, sprendžia, kad nagrinėjant Skolos perkėlimo sutarties teisėtumo klausimą, nagrinėjimo dalyku yra CK straipsniuose, reglamentuojančiuose sandorių negaliojimą, įtvirtintų teisės normų taikymo aplinkybių nustatymas.

Sandoriai – tai sąmoningi laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato, t. y. sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 str. 1 d.). Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas.

CK 1.82 straipsnyje, kuriuo be kitų pagrindų rėmėsi ieškovas, įtvirtinti juridinio asmens teisnumui prieštaraujančio sandorio negaliojimo pagrindai ir nuginčijimo sąlygos. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, gali būti pripažinti negaliojančiais dėl steigimo dokumentuose nustatytos kompetencijos pažeidimo ar prieštaravimo juridinio asmens tikslams tik tais atvejais, kai kita šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, jog tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens tikslams; juridinio asmens steigimo dokumentų paskelbimo faktas tokiais atvejais nėra pakankamas kitos šalies nesąžiningumo įrodymas, todėl būtina įrodyti, kad kita sandorio šalis veikė nesąžiningai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad sprendžiant dėl CK 1.82 straipsnio pagrindu ginčijamo sandorio negaliojimo, būtina nustatyti tam tikrų teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą: pirma, sudarė sandorį viešasis ar privatusis juridinis asmuo; antra, prieštarauja sudarytas sandoris jį sudariusio juridinio asmens teisnumui, t. y. jo steigimo dokumentų nuostatoms dėl juridinio asmens paskirties, tikslų, jo valdymo organų kompetencijos ir pan., ar ne; trečia, jei sandoris sudarytas privataus juridinio asmens – veikė kita sandorio šalis sąžiningai ar ne, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams; ketvirta, konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2007; 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131/2012).

Juridinio asmens veiklos tikslai yra nustatyti juridinio asmens įstatuose. Bendriausias privačių juridinių asmenų tikslas – tenkinti privačius interesus, o pelno siekimas yra vienas iš privačių interesų tenkinimo būdų. Ieškovo įstatuose nustatyti šio juridinio asmens tikslai – žemės ūkio produkcijos gamyba, perdirbimas, pardavimas, paslaugų teikimas ir kita ūkinė – komercinė veikla, siekiant pelno (t. 1, b.l. 86-84). Pažymėtina, kad šių tikslų turi siekti tiek bendrovės nariai – pajininkai, tiek jos valdymo organai. Bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos narių bei pajininkų naudai, tausoti bendrovės turtą, rūpintis jo didinimu, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais (ŽŪB įstatymo 18 str. 3 d., CK 2.87 str., ieškovo įstatų 2.4 p.). Taigi, įstatymai ir bendrovės įstatai draudžia bendrovės valdymo organams priimti sprendimus ir/ar atlikti veiksmus, kurie pažeidžia bendrovės įstatus ar yra priešingi įstatuose nurodytiems bendrovės veiklos tikslams, yra rizikingi, akivaizdžiai nenaudingi arba nuostolingi.

Kaip minėta, Skolos perkėlimo sutartimi J. B. perkėlė, o jo visas Paskolos sutarties prievoles ieškovui perėmė R. P., kuris su šiuo skolos perkėlimu sutiko. Byloje nustatyta, kad atsakovas R. P. Skolos perkėlimo sutarties sudarymo metu buvo ieškovo valdybos nariu, taip pat tarp valdybos narių buvo ir jo giminaitis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad joks protingas, rūpestingas ir apdairus asmuo, net ir būdamas laiduotoju, neprisiimtų pareigos padengti virš 1,5 mln. litų kito asmens skolos nesant tam jokio pagrindo (atsakovai jokio pagrindo, kuris leistų manyti buvus tokio sandorio būtinumą ar bent tikslingumą, ir nenurodė). Akivaizdu, kad iki ginčo sutarties sudarymo, abiejų atsakovų prievolė ieškovui buvo solidari, nes 2008 m. birželio 5 d. laidavimo sutartimi R. P. laidavo ieškovui už J. B., jeigu šis neįvykdys savo prievolių pagal Paskolos sutartį. Taigi, vadovaujantis CK 6.6 straipsnio 4 dalies ir 6.81 straipsnio nuostatomis, ieškovas iki Skolos perkėlimo sutarties sudarymo turėjo teisę reikalauti, kad prievolę pagal Paskolos sutartį įvykdytų tiek abu atsakovai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, tiek ją visą, tiek jos dalį, t.y. turėjo galimybę reikalauti skolininko įsipareigojimų įvykdymo iš dviejų asmenų. Sudarius Skolos perkėlimo sutartį, vienas iš skolininkų faktiškai pašalintas iš prievolinių teisinių santykių, ieškovui liko tik vienas skolininkas (R. P.), kuris tuo pat metu yra ir laiduotojas, kas žymiai padidina prievolės neįvykdymo riziką bei sumažina galimybes ieškovui realiai atgauti skolą. Juo labiau, kad byloje yra nepaneigta ieškovo nurodyta aplinkybė, kad atsakovas R. P. ir šiaip turėjo nevykdomų didelių finansinių įsiskolinimų, t.y. kad buvo finansiškai nepajėgus prisiimti tokios apimties įsipareigojimų. Šiame kontekste pažymėtina, kad tai patvirtina ir faktinės aplinkybės – ieškovui Paskolos sutartyje nustatytomis sąlygomis palūkanos nebuvo mokamos.

Kaip minėta, CK 1.82 straipsnio pagrindu sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t.y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens tikslams. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovai, būdami sąžiningais teisinių santykių dalyviais, turėjo pareigą veikti ne tik savo interesais (juo labiau, kad R. P. buvo ir ieškovo valdybos narys), bet ir pareigą sąžiningai elgtis kitos sandorio šalies atžvilgiu. Todėl privalėjo pasidomėti bei įvertinti, ar sudaromas sandoris bus nenuostolingas ieškovui, ar sudaromo sandorio sąlygos atitinka šios bendrovės veiklos tikslus ir juo nebus pakenkta bendrovės, jos narių ir kreditorių turtiniams interesams. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad abu atsakovai buvo nesąžiningi: būdami skolingi didelę sumą ieškovui, ne tik perkėlė faktinę dviejų atsakovų skolą ne tik vienam iš jų, bet dar ir - yra pagrindas manyti – nemokiam. Įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovai veikė nesąžiningai, nes žinojo ar bent jau turėjo žinoti, kad sudaroma Skolos perkėlimo sutartis prieštarauja ieškovo tikslams, ji yra aiškiai nenaudinga ieškovui. Šiame kontekste pastebėtina, kad iš Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. rugsėjo 22 d. priešpriešinės informacijos surinkimo pažymos Nr.OP - 1175 matyti, jog ieškovo buhalteriniuose dokumentuose R. P. J. B. skola ieškovui ir nebuvo neperkelta (t. 1, b.l. 113-115).

Dėl aukščiau išdėstytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad Skolos perkėlimo sutartis vertintina kaip aiškiai nenaudinga ieškovui, prieštaraujanti jo veiklos tikslams, todėl yra pagrindas ją pripažinti negaliojančia CK 1.82 straipsnio 1, 3 dalių pagrindu. Pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas, pripažindamas sutartį negaliojančia, šios CK normos tiesiogiai ir nenurodė, tačiau iš sprendimo turinio matyti, kad analizavo ir konstatavo sandorio prieštaravimą ieškovo veiklos tikslams. Todėl negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas skundžiamame sprendime iš esmės nesirėmė nė vienu CK I knygos IV skyriuje nurodytu sandorio negaliojimo pagrindu.

Skolos perkėlimo sutartį ieškovas ginčijo ir CK 1.81 straipsnio pagrindu. Pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalį viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad prieštaraujančiais viešajai tvarkai ar gerai moralei laikomi sandoriai, kuriuos sudaryti draudžiama įstatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2009). Bendrąja prasme viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujančiais sandoriais gali būti pripažįstami sandoriai, kuriais yra pažeidžiamas viešas interesas. Ieškovas, ieškinio pagrindu nurodydamas ir CK 1.81 straipsnį, nurodė tas pačias jau minėtas aplinkybes, t. y. kad ginčijamas sandoris ieškovui buvo nenaudingas, todėl prieštaraujantis ir gerai moralei. Iš byloje nustatytų aplinkybių, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas neįrodė, kad įstatymas draudė šalims sudaryti ginčijamą sandorį ar sudarant šį sandorį būtų pažeistas viešasis interesas arba sandoris prieštarauja moralės normoms (CPK 178 str., 185 str.). Todėl darytina išvada, kad nėra pagrindo Skolos perkėlimo sutartį pripažinti prieštaraujančia viešajai tvarkai ar gerai moralei (CK 1.81 str.), o juo labiau, faktiškai iš esmės tais pačiais ieškovo nurodytais motyvais, kurie nurodomi ieškinyje dėl sandorio prieštaravimo jo veiklos tikslams.

Konstatavus Skolos perkėlimo sutarties negaliojimą CK 1.82 straipsnio pagrindu, kiti apeliacinio skundo motyvai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo šio sandorio negaliojimo aspektu neturi esminės reikšmės ginčo šioje dalyje išsprendimui. Todėl teisėjų kolegija dėl jų išsamiau nepasisako, tik pastebi, kad apeliantas teisus, jog ieškovas nebuvo pareiškęs reikalavimų dėl ieškovo valdybos sprendimo, kuriuo pritarta Skolos perkėlimo sutarties sudarymui, įgaliojimo R. Š. pripažinimo negaliojančiais, dėl ko spręsti jų teisėtumo klausimą teismas neturėjo pagrindo. Pažymėtina, kad nepaisant, ar valdybos sprendimas ir įgaliojimas yra (ne)teisėti ir ar jie ginčijami, tai neužkerta kelio ieškovui ginčyti Skolos perkėlimo sutartį CK 1.82 straipsnio pagrindu tiesiogiai.

Dėl prievolių pagal Paskolos sutartį vykdymo

Ieškovas 2008 m. birželio 25 d. reikalavimu įvykdyti prievolę informavo apeliantą, kad nuo šio pranešimo dienos nutraukia Paskolos sutartį ir reikalauja ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas sumokėti 1 473 930 Lt įsiskolinimą ieškovui (t. 1, b.l. 54). Pirmosios instancijos teismas patenkino ieškovo reikalavimą ir priteisė solidariai iš atsakovų šią skolą ir palūkanas pagal Paskolos sutartį - 71 758,55 Lt.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl skolos priteisimo ir teigia, kad teismas nustatė jam pareigą vykdyti prievolę, kurios terminas nesuėjęs. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su šiais argumentais.

Pagal CK 6.33 straipsnio 2 dalį prievolė su atidedamuoju terminu yra egzistuojanti prievolė, kuri nevykdytina tol, kol nesuėjo tam tikras terminas ar nebuvo tam tikros aplinkybės. Šiuo atveju negalima reikalauti ją įvykdyti tol, kol nesuėjo terminas, tačiau to, kas buvo įvykdyta savanoriškai ir neklystant iki termino pabaigos, negalima reikalauti grąžinti. CK 1.123 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu pareigos atsiradimas siejamas su tam tikro termino pabaiga, negalima reikalauti pareigą atlikti, kol baigsis tas terminas.

Paskolos sutarties 2 punktu apeliantas buvo įsipareigojęs mokėti palūkanas ir grąžinti skolą iki 2013 m. kovo 27 d. Jos 3 punktu apeliantas įsipareigojo 5 procentų metines palūkanas mokėti kiekvieno ketvirčio pabaigoje, tačiau šios savo prievolės nei apeliantas, nei R. P. nevykdė, ginčo dėl mokėtinų palūkanų bei dydžio nėra. Ieškovas 2008 m. birželio 25 d. reikalavimu pareikalavo įvykdyti prievolę, nurodydamas, kad nutraukia Paskolos sutartį dėl sunkios ekonominės padėties ir vadovaudamasis CK 219 straipsniu (t.y. kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu iki sutarties įvykdymo termino pabaigos iš konkrečių aplinkybių ji gali numanyti, kad kita šalis pažeis sutartį iš esmės). Apeliantas teigia, kad jis nelaiko, jog Paskolos sutartis nutraukta ir niekada nesutiko su tokiu vienašališku ieškovo veiksmu.

Sutartį šalys gali nutraukti tarpusavio sutarimu, t.y. dvišaliu sandoriu arba vienašališkai įstatyme ar sutartyje nustatytais pagrindais (CK 6.125 str.). Nagrinėjamu atveju Paskolos sutartyje nėra nuostatų, įtvirtinančių sutarties nutraukimo tvarką, nėra ir šalių susitarimo dėl šios sutarties nutraukimo. Todėl sprendžiant, ar buvo teisinis pagrindas nutraukti šalių sudarytą Paskolos sutartį, būtina vadovautis CK normomis ir kasacinio teismo praktikoje pateiktais išaiškinimais. Pažymėtina, kad šiuo atveju ieškovas nereiškė pretenzijų dėl esminių sutarties sąlygų nevykdymo/netinkamo vykdymo ar sutarties vykdymo terminų praleidimo - kaip minėta, ieškovas, nutraukdamas Paskolos sutartį, rėmėsi tik savo sunkia finansine padėtimi bei CK 6.219 straipsniu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad CK 6.219 straipsnį galima taikyti esant šioms sąlygoms. Pirma, sutartinė prievolė turi būti galiojanti. Antra, neturi būti suėjęs prievolės įvykdymo terminas. Trečia, būsimas pažeidimas turi būti akivaizdus. Akivaizdumas kvalifikuojant numatomą sutarties pažeidimą turi būti toks, kad būtų pakankamai didelė tikimybė, jog numatomas sutarties pažeidimas bus, tačiau absoliutaus įsitikinimo nereikalaujama. Ketvirta, gresiantis pažeidimas turi būti esminis. CK 6.219 straipsnį galima taikyti tik tuo atveju, jei apskritai dėl pažeidimo, kurio tikimasi, yra leidžiama nutraukti sutartį, t.y. jis turi būti esminis pagal CK 6.217 straipsnį. Penkta, numatomo sutarties pažeidimo požymiai neturi būti išnykę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio mėn. 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012).

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ir tenkindamas reikalavimą priteisti visą skolą nesuėjus jos grąžinimo terminui, visiškai nesiaiškino ir nepasisakė dėl aplinkybių, reikšmingų nustatant Paskolos sutarties vienašališko nutraukimo praėjus vos trims mėnesiams po jos sudarymo teisėtumą, t.y. kokios faktinės aplinkybės sąlygojo sutarties nutraukimą ieškovo 2008 m. birželio 25 d. reikalavime nurodytais jos nutraukimo pagrindais, ar jos (jų dalis) laikytinos esminėmis CK 217 straipsnio prasme ir gali būti teisėtu pagrindu sutarties nutraukimui, ar laikytasi įstatymų reikalavimų dėl vienašališko sutarties nutraukimo tvarkos. Pastebėtina, kad tokių paaiškinimų iš esmės neteikė ir ieškovas. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad sprendime aplinkybės, ar ieškovas pagrįstai nutraukė Paskolos sutartį ir turi teisę reikalauti priteisti paskolą prieš jos grąžinimo terminą, neišnagrinėtos ir neatskleistos, t.y. teismas neatskleidė bylos šios dalies esmės.

Apeliacinės instancijos teisme byla nagrinėjama, neišeinant už apeliacinio skundo apibrėžtų ribų, ir siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek faktine, tiek teisine prasme. Byloje nei šalys teikė paaiškinimus ar kitus įrodymus dėl faktinių aplinkybių, kurios leistų spręsti apie tai, ar iš tikrųjų jau Paskolos sutarties nutraukimo metu buvo pagrindas manyti, jog ji bus esmingai pažeista, t.y. konstatuotinas jos nutraukimo teisėtumas pagal CK 6.219 straipsnį, nei teismas kaip nors argumentavo savo sprendimą priteisti skolą nesuėjus jos grąžinimo terminui. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad šios bylos dalies negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Dėl to, tenkinant apelianto prašymą, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovui solidariai iš atsakovų priteista 1 473 930 Lt skola, naikintina ir ši bylos dalis perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p., 327 str. 1 d. 2 p.).

Dėl priteistų palūkanų

Kaip minėta, Paskolos sutarties 3 punktu apeliantas buvo įsipareigojęs kiekvieno ketvirčio pabaigoje mokėti 5 procentų metines palūkanas. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas neginčija šios sutarties sąlygos ir pats apeliaciniame skunde iš esmės neneigia, kad ieškovas turi galiojančią reikalavimo teisę dėl Paskolos sutartyje numatytų palūkanų, pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl 71 758,55 Lt palūkanų priteisimo yra pagrįstas ir teisėtas. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl 71 758,55 Lt palūkanų priteisimo iš apelianto ir laiduotojo R. P. paliktina nepakeista, keistina tik sprendimo dalis dėl 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų priteisimo, nurodant, kad iš atsakovų priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos ne nuo visos reikalaujamos sumos, o nuo 71 758,55 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2009 m. lapkričio 5 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsižvelgiant į tai, kad dalis teismo sprendimo naikinama ir byla toje dalyje perduodama nagrinėti iš naujo, teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovų ieškovui bei valstybei taip pat naikintina. Pirmosios instancijos teismui iš naujo išnagrinėjus bylą, atitinkamai nuo bylos galutinės baigties turės būti priteistos (paskirstytos) ir bylinėjimosi išlaidos, patirtos tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 5 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimo dalį, kuria ieškovui Pakruojo rajono Žvirblonių žemės ūkio bendrovei solidariai iš atsakovų J. B. ir R. P. priteista 1 473 930 Lt skola bei bylinėjimosi išlaidos (taip pat ir valstybei) panaikinti ir perduoti šią bylos dalį Šiaulių apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

Sprendimo dalį dėl procesinių palūkanų priteisimo pakeisti, nurodant, kad 5 proc. dydžio metinės palūkanos priteisiamos nuo 71 758,55 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2009 m. lapkričio 5 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.