- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-16
- Bylos Nr.
- A-143-365-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamam Pravieniškių
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės – Maculevičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Pravieniškių 2 – ųjų pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. K. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 4 – 6), kurį patikslino (b. l. 14, 50), kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Pravieniškių 2 – ųjų pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovas), 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti dėl nesuteiktų gydymo paslaugų.
Pareiškėjas nurodė, kad Kauno apygardos teismo buvo nuteistas ir šiuo metu atlieka terminuoto laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių 2 – uosiuose pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje. Atliekant bausmę įkalinimo įstaigoje, jam sutriko sveikata, todėl 2008 m. rugpjūčio 1 d. jis buvo etapuotas į viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos Neurologijos centrą (toliau – Neurologijos centras). Konsultuojantis gydytojas, ištyręs sveikatos būklę, paskyrė jam tokį gydymą: medikamentus ,,Diclac“ ir ,,Sirdaludi“, taip pat juosmens srities masažą, SMS juosmens srityje ir gydomąją mankštą. Medikamentinis gydymas buvo suteiktas tinkamai ir dėl to jis pretenzijų neturi, tačiau masažas, SMS juosmens srityje bei gydomoji mankšta jam iki šiol nebuvo atlikti. Pravieniškių 2 – ųjų pataisos namų administracijos atstovai jam paaiškino, kad tokios procedūros Pravieniškių 2 – uosiuose pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje nenumatytos ir neteikiamos. Pareiškėjas teigė, kad, kaip numatyta įvairiuose teisės aktuose, taip pat ir tarptautinės teisės normose, kaliniams turi būti užtikrinamas tokios pat kokybės ir lygio bei apimties gydymas kaip ir esantiems laisvėje asmenims. Kadangi nebuvo sudarytos sąlygos visapusiškam gydymui, paskirtam Neurologijos centre, jis patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, nervinę įtampą, sutriko miegas, todėl iš atsakovo jo naudai turi būti priteista 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 19 – 22) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad Pravieniškių 2 – ųjų pataisos namų – atvirosios kolonijos Sveikatos priežiūros tarnyba (toliau – Sveikatos priežiūros tarnyba) prilyginama antrinės ambulatorinės sveikatos priežiūros įstaigos kategorijai, jos paslaugos skiriasi ir nuo Laisvės atėmimo vietų ligoninės kompetencijos ir suteikiamų paslaugų lygio bei apimties. Pareiškėjo noras gauti tokias gydymo paslaugas, kurių nenumato įkalinimo įstaigos klasifikacija ir esamų medikų specializacija, yra jo nesupratimas paminėtos gydymo įstaigų specifikos arba piktnaudžiavimas savo teisėmis. Esant būtinumui, pareiškėjas visada būdavo etapuojamas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, kurioje jam buvo suteikiamos visos būtinos aukštesnio lygio medicininės paslaugos, taip pat pareiškėjas buvo etapuotas konsultacijai ir į dar aukštesnio lygio gydymo įstaigą – Neurologijos centrą, kur jis buvo apžiūrėtas medikų ir jam paskirtas gydymas. Pareiškėjas gavo paminėtos įstaigos specialisto paskirtą visos apimties gydymą. Ir tik suteikus visas būtinas aukštesnio lygio medicinines paslaugas, jis būdavo grąžinamas į Pravieniškių 2 – uosius pataisos namus – atvirąją koloniją. Rekomendacinio pobūdžio priemonės – masažas, mankšta, juosmens šildymas, rekomenduoti Neurologijos centro gydytojo, pareiškėjui nebuvo atlikti, kadangi tai nebūtinos ir tik rekomendacinės priemonės, kurios neturi jokios įtakos diagnozuotos ligos gydymui, ir tuo pačiu jų neįmanoma atlikti dėl specialistų etatų nebuvimo. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos laisvės atėmimo gydymo įstaigų administracijos atstovų, todėl nėra pagrindo neturtinei žalai atsirasti.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2009 m. kovo 9 d. sprendimu (b. l. 91 – 94) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašomą atlyginti jam padarytą 100 000 Lt dydžio neturtinę žalą kildina iš, jo manymu, Pravieniškių 2 – ųjų pataisos namų – atvirosios kolonijos administracijos pareigūnų neteisėtų veiksmų, kurie pasireiškė tuo, jog jam nebuvo taikytas gydytojo paskirtas juosmens srities masažas, SMS juosmens srityje bei gydomoji mankšta. Teismas, spręsdamas bylą, vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 – 6.250 straipsniais, 6.271 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalimis. Teismas pažymėjo, jog valstybės civilinei deliktinei atsakomybei atsirasti nėra būtina valstybės valdžios institucijos ar jos tarnautojo (darbuotojo) kaltė dėl asmeniui padarytos žalos, tačiau yra svarbu nustatyti, kad ši valdžios institucija ar jos tarnautojas (darbuotojas) nesilaikė įstatymų – neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, ir kad būtent dėl to asmeniui buvo padaryta žala. Esminė valstybės prievolės dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo sąlyga yra atitinkamos valdžios institucijos neteisėti aktai, neveikimas taip, kaip pagal įstatymus ji privalėjo veikti. Tiek turtinė, tiek neturtinė žala asmeniui gali būti atlyginama, nustačius, kad tokia žala jam kilo dėl atitinkamo viešojo administravimo subjekto neteisėtų aktų, tačiau neturtinės žalos atsiradimui konstatuoti nebūtina nustatyti, kad asmeniui tuo pačiu yra padaryta ir turtinė žala. Teismas nurodė, kad šioje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas, tik nustačius jo nurodytos valdžios institucijos (CK 6.271 str. 2 d.) – Pravieniškių 2 – ųjų pataisos namų – atvirosios kolonijos – neteisėtus aktus (CK 6.271 str. 3 d.), neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, nesvarbu, ar nustatomas turtinės žalos padarymo faktas. Be to, pagal CK nuostatas (6.250 str. 2 d.) yra nustatyta sąlyga, kad neturtinės žalos atlyginimą numatytų įstatymas. Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – Statutas) 27 straipsnis nustato, jog žala, kurią eidamas tarnybines pareigas pareigūnas padaro neteisėtais veiksmais ar neveikimu, atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Teismas nustatė, jog pareiškėjas gauna medikamentinį gydymą visos apimties ir pagal gydytojo nurodymus, o rekomendacinių priemonių (procedūrų) atlikimas arba neatlikimas įtakos pareiškėjo sveikatos būklei dėl jam nustatytos diagnozės neturi ir neturės. Teismas taip pat nustatė, kad Sveikatos priežiūros tarnybos steigimą, etatų skaičių ir veiklą numato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 22 d. įsakymas Nr. 116/V-232 „Dėl pataisos įstaigose ir areštinėse steigiamų asmens sveikatos priežiūros įstaigų ir tarnybų struktūros, etatų skaičiaus ir veiklos tvarkos patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 22 d. įsakymas Nr. 119/V-235 „Dėl Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldžių įstaigų sveikatos priežiūros tarnybų etatų tipinių normatyvų patvirtinimo“. Sveikatos priežiūros tarnyba yra prilyginta antrinės ambulatorinės sveikatos priežiūros kategorijai, todėl jos paslaugos skiriasi nuo Laisvės atėmimo vietų ligoninės kompetencijos ir suteikiamų paslaugų lygio. Tiesiogiai šios tarnybos veiklą reglamentuoja Pravieniškių 2 – ųjų pataisos namų – atvirosios kolonijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymo Nr. 1-10 „Dėl Personalo skyriaus ir Sveikatos priežiūros tarnybos nuostatų bei Personalo skyriaus pareigybių patvirtinimo“ nuostatos. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo sveikatos būkle buvo pasirūpinta tinkamai – nepažeidžiant teisės normų reikalavimų. Pareiškėjui skundžiantis nugaros, juosmens skausmais, jam visada buvo sudarytos sąlygos vykti konsultacijai į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, taip pat į Neurologijos centrą, kur po apžiūros buvo rekomenduotas gydymas. Privalomas medikamentinis gydymas pareiškėjui buvo suteiktas. Teikti fizinės medicinos ir reabilitacijos slaugos paslaugų rekomendacinio pobūdžio nepagrindines priemones Sveikatos priežiūros tarnyba ir Laisvės atėmimo vietų ligoninė objektyviai negalėjo, nes nenumatyta tokia paslauga ir nenumatyti tokių specialistų etatai. Vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 4 dalimi, neteisėti veiksmai (ar neveikimas) nenustatyti. Pareiškėjui buvo atsakyta laiku ir paaiškinta, ką gali ir ko negali atlikti Sveikatos priežiūros tarnybos bei Laisvės atėmimo vietų ligoninės specialistai. Pareiškėjui, esant sveikatos sutrikimams, būtinoji pagalba buvo suteikta tinkamai, gydymo paslaugos suteiktos visos apimties, atsižvelgiant į gydymo įstaigų paslaugų klasifikaciją, buvo sudarytos sąlygos konsultuotis dar aukštesnio lygio gydymo įstaigoje, taip pat suteiktos pagrindinės (privalomosios) gydymo priemonės, kurias paskyrė paminėtos įstaigos specialistas. Teismas konstatavo, kad atsakovo atstovai nepadarė jokių priešingų teisei veiksmų (arba neveikimo), todėl jų veiksmuose kaltės nėra, taip pat nėra ir pagrindo atsirasti civilinei atsakomybei. Civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu asmuo kaltas (CK 6.248 str. 1 d.). Kadangi kaltės nėra, todėl pareiškėjas neturi jokio teisinio pagrindo reikalauti iš Lietuvos valstybės atlyginti jam nemotyvuotą 100 000 Lt neturtinę žalą, nes jam realiai jokia žala nebuvo padaryta. Be to, pareiškėjas visiškai nepagrindė neturtinės žalos dydžio, nors įstatymas nustato jam tokią pareigą. Teismas atkreipė dėmesį, kad iki sąmoningo patekimo į laisvės atėmimo įstaigą, pareiškėjas pats nesirūpino savo sveikata, ir tai turėjo neigiamų liekamųjų chroniško pobūdžio pasekmių, kurių buvo neįmanoma pašalinti jam atliekant bausmę. Pareiškėjas buvo tiriamas, konsultuojamas ir gydomas daug geriau bei intensyviau negu statistinis Lietuvos Respublikos gyventojas, nesantis laisvės atėmimo vietoje bei niekada nepadaręs jokios nusikalstamos veikos (ABTĮ 58 str.). Be to, pats pareiškėjas pripažįsta, jog šiam gydymui, priešingai negu aukščiau paminėta asmenų grupė, neišleido nei 1 cento, kadangi jam gydymas realiai buvo nemokamas. Pagerėjus sveikatos būklei, pareiškėjas iš specializuotos gydymo įstaigos (Laisvės atėmimo vietų ligoninės) buvo daug kartų perkeliamas į bendro pobūdžio įkalinimo įstaigą. Pats pareiškėjas tokiam perkėlimui niekada neprieštaravo.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 101 – 102) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 9 d. sprendimą ir patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas ignoravo jo prašymą atsiųsti teismo posėdžio protokolą.
2. Alkoholio vartojimas neturi pasekmių stuburo osteochondrozei, o masažas ir kitos procedūros gerina sveikatos būklę.
3. Vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 174 straipsnio 3 dalimi, būtinoji medicinos pagalba gali būti suteikta valstybės arba savivaldybės asmens sveikatos priežiūros viešosiose įstaigose.
4. Negaunant tinkamo gydymo, liga ūmėja.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 107 – 108) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Pravieniškių 2 – ieji pataisos namai – atviroji kolonija pareiškėjo sveikatos būkle rūpinosi tinkamai ir nepažeidžiant teisės normų reikalavimų.
2. Pareiškėjo siekimas neteisėtai gauti valstybės biudžeto lėšas yra nepagrįstas, o noras siekti 100 000 Lt neturtinės žalos yra nemotyvuotas ir neparemtas jokia faktine medžiaga.
3. Teismas tinkamai įvertino įrodymus ir priėmė teisingą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala (taip pat ir neturtinė) atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų (Institucijų) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kolegija pažymi, kad deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti taip pat yra būtina nustatyti, ar prašoma atlyginti (šiuo atveju neturtinė) žala yra patirta būtent dėl Institucijos ar jos darbuotojų neteisėtų veiksmų, t. y. ar prašoma atlyginti žala gali būti laikoma minėtų neteisėtų veiksmų rezultatu (CK 6.247 str.). Išvardintos kodekso numatytos, o tuo pačiu deliktinei atsakomybei atsirasti būtinos aplinkybės kiekvienu konkrečiu atveju teismo nustatytinos įvertinant byloje esančius įrodymus. Todėl nagrinėjamai bylai yra aktualus byloje esančių bei, atsižvelgiant į pareiškėjo esamos padėties specifiką, pareiškėjo nurodomų kaip objektyviai esančių įrodymų įvertinimo klausimas.
Patikrinusi bylą įrodymų įvertinimo aspektu, kolegija pažymi, kad prašomos atlyginti neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjas sieja su tuo, kad atsakovas (Institucija) neužtikrino Neurologijos centro konsultuojančio gydytojo jam (pareiškėjui) paskirtų gydymo priemonių (masažo ir SMS juosmens srityje bei gydomosios mankštos) taikymo. Todėl nagrinėjamai bylai yra reikšminga išaiškinti, ar CK 6.271 straipsnio požiūriu tokių gydymo procedūrų netaikymas gali būti pripažintas atsakovo (Institucijos) neteisėtu neveikimu.
Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų sveikatos priežiūrą reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 174 straipsnis. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad laisvės atėmimo bausmę arba areštą atliekančiam nuteistajam reikalinga specializuota būtinoji medicinos pagalba, kurią suteikti pataisos įstaigų gydymo įstaigose arba areštinėse nėra galimybių, gali būti teikiama valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešosiose įstaigose užtikrinant nuteistųjų apsaugą; šios pagalbos teikimo tvarką nustato Sveikatos apsaugos ministerija ir Teisingumo ministerija. Pastaroji tvarka buvo nustatyta iki 2009 m. balandžio 1 d. galiojusios Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. 117/V- 233 patvirtintos Specializuotos būtinosios medicininės pagalbos nuteistiesiems laisvės atėmimu arba areštu suteikimo valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešosiose įstaigose tvarkos (toliau - ir Tvarka). Tvarkos 1 punkte yra pateiktas būtinosios medicinos pagalbos (kurios suteikimą užtikrina Bausmių vykdymo kodekso 174 str. 3 d.) apibūdinimas, pagal kurį būtinajai medicinos pagalbai priskiriama pirmoji medicinos pagalba ir skubi institucinė (nestacionarinė ar stacionarinė) skubi medicinos pagalba. Akivaizdu, kad pareiškėjui paskirtos paminėtos medicininio gydymo priemonės Tvarkos ir Bausmių vykdymo kodekso 174 straipsnio 3 dalies taikymo prasme nepatenka į būtinosios medicinos pagalbos sampratą. Todėl pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikti argumentai dėl Bausmių vykdymo kodekso 174 straipsnio 3 dalies taikymo kolegijos nepripažintini pagrįstais. Tuo pačiu konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog nurodytų (kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, rekomendacinio pobūdžio) gydymo priemonių netaikymas pareiškėjui negali būti pripažintas neteisėtu atsakovo (Institucijos) neveikimu nei Statuto 27 straipsnio, nei CK 6.271 straipsnio taikymo prasme.
Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos teisės susipažinti su pirmosios instancijos teismo protokolu pažeidimo, kolegija pažymi, kad administracinio proceso dalyvio teisė susipažinti su teismo posėdžio protokolu yra siejama su teise pateikti atitinkamas pastabas dėl protokolo (jo turinio), reglamentuota ABTĮ 83 straipsnio 6 dalyje. Todėl, apeliacine tvarka sprendžiant klausimą dėl tokio procesinės teisės normos esamo ar tariamo pažeidimo, kiekvienu konkrečiu atveju būtina atsižvelgti į sietinų su teismo posėdžio protokolo tikrumu ir išsamumu aplinkybių nustatymu. Apeliaciniame skunde pareiškėjas tokių aplinkybių nenurodė ir iš viso apie jų buvimą nekalba. Todėl jo šiuo klausimu pateikti argumentai negali būti pripažinti pagrindu panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 142 str. 1 d.).
Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.