Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Kęstutis Dargužis Baudžiamoji byla Nr. 1A-648-245/2015

Teisėja Silvana Girdenienė Teisminio proceso Nr. 1-55-1-00301-2014-3

2015 m. rugsėjo 23 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Danutės Giačaitės ir Jūratės Jakubonienės, sekretoriaujant Indrei Rinkevičiūtei, dalyvaujant prokurorui Viktorui Kazlauskui, nuteistajam S. N., jo gynėjui advokatui Algiui Lukoševičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. N. gynėjo advokato Algio Lukoševičiaus apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. N. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 str. 2 d., ir nubaustas 25 (dvidešimt penkių) MGL dydžio, t. y. 925 Eur (devynių šimtų dvidešimt penkių eurų), bauda.

Baudai sumokėti nustatytas 10 (dešimties) mėnesių terminas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme nuo 2014-08-03 iki 2014-08-04 (viena diena) išbūtas laikas, vadovaujantis BK 65 str., vieną sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai.

Viena 200 Lt kupiūra, Nr. AJ 4115532, konfiskuota ir perduota valstybės nuosavybėn.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. N. nuteistas už tai, kad jis, 2014 m. rugpjūčio 3 d., apie 00.10 val., (duomenys neskelbtini), Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato tarnybiniame automobilyje „Mitsubishi L200“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tiesiogiai davė kyšį – 200 litų Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Varėnos rajono policijos komisariato viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio tyrėjui A. L., siekdamas neteisėto policijos pareigūno neveikimo, vykdant įgaliojimus – administracinio teisės pažeidimo protokolo nesurašymo už padarytą administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 126 str. 4 d.

Tokia S. N. nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 227 str. 2 d.

Skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nuteistojo parodymai, duoti teismo posėdžio metu, turi būti vertinami kaip jo gynybinė pozicija. Tokia išvada akivaizdžiai prieštarauja nekaltumo prezumpcijos principui bei baudžiamojo proceso paskirčiai. Kaltinamas asmuo neturi pareigos įrodinėti savo nekaltumo. Šioje byloje nesant daugiau jokių įrodymų, kurie galėtų pagrįsti nuteistojo kaltę bei neginčijamai patvirtinti jo kaltumą dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, ir nesant galimybių pašalinti byloje tarp liudytojų ir nuteistojo esančių prieštaravimų, pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis turėtų būti panaikintinas, neįrodžius nuteistojo veiksmuose esant nusikalstamos veikos požymių.

Nuteistojo advokatui kyla abejonių, ar policijos pareigūnų parodymai ir jų atlikti veiksmai, sulaikant ir įsodinant nuteistąjį į tarnybinį automobilį, gali būti vertinami kaip patikimi ir atitinkantys BK 20 str. 3 ir 4 d. numatytus įrodymams keliamus reikalavimus. Visais atvejais, kai tarnybiniame automobilyje bendraujama su asmeniu, automobilyje įmontuota stacionari vaizdo ir garso įrašymo įranga turi būti įjungta, o kai tokios įrangos nėra, policijos patrulis privalo pasinaudoti turimomis inventorinėmis techninėmis priemonėmis vaizdo ir (ar) garso įrašymo priemonėmis, kad pokalbis su asmeniu būtų įrašytas. Esant techninėms galimybėms, vaizdo ir (ar) garso įrašymo įranga tarnybiniame automobilyje turi būti įjungta nuolat. Naudojant vaizdo ir (ar) garso įrangą, asmenį reikia įspėti apie tai ir informuoti, kad viskas, ką jis pasakys, gali būti panaudota nagrinėjant administracinę bylą bei atliekant ikiteisminį tyrimą. Policijos pareigūnai teigė, kad žinojo, jog jų tarnybiniame automobilyje nebuvo įmontuota vaizdo ir (ar) garso įrašymo įranga, todėl nuteistasis negalėjo būti įsodintas į policijos pareigūnų automobilį, o nuteistąjį įsodinus į automobilį, pareigūnai turėjo imtis visų įmanomų galimybių ir pasinaudoti esamomis techninėmis priemonėmis įrašyti nuteistojo ir savo pokalbį, taip užtikrinant ne tik Policijos patrulių veiklos instrukcijoje numatytus reikalavimus, bet ir nuteistojo teises. Tačiau policijos pareigūnai pažeidė Policijos patrulių veiklos instrukciją, kartu sukėlė abejones dėl jų sąžiningumo šioje situacijoje ir dėl galimo nuteistojo neteisėtų veiksmų išprovokavimo. Byloje nesant garso ir (ar) vaizdo įrašo, vienareikšmiškai teigti ir pasitikėti tik vieninteliais policijos pareigūnų parodymais, kaip įrodymais, pagrindžiančiais nuteistojo kaltę, negalima. Be to, nesant garso įrašo, negalima teigti, kad nuteistasis, kaip teigia policijos pareigūnai, siūlė jiems ne tik 200 Lt sumą, tačiau ir daugiau pinigų. Nuteistais šias aplinkybes neigia, teigdamas, kad jis jokio kyšio niekam nesiūlė ir nieko nesiekė papirkti. Nuteistasis, pateikdamas dokumentus su juose buvusiais pinigais ir jų net nepastebėjęs, neturėjo tikslo papirkti policijos pareigūnų, t. y. veikti tiesiogine tyčia.

Taigi, pirmosios instancijos teismas neobjektyviai ir neišsamiai išnagrinėjo šią bylą, nepašalino esančių įrodymų prieštaravimų, nenustatė ir nesiaiškino tinkamam bylos išnagrinėjimui reikšmingų aplinkybių.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BK 227 straipsnio 2 dalį - nenustatė būtinųjų subjektyviosios pusės požymių, o tai sudarė sąlygas priimti nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį.

Šiuo atveju būtina nustatyti, kad siūlant, žadant, susitariant duoti ar duodant pinigus ar kitas turtines vertybes, valstybės tarnautoją (jam prilygintą asmenį) siekiama paveikti, kad jis, vykdydamas įgaliojimus, elgtųsi taip, kaip to pageidauja papirkėjas.

BK 227 straipsnyje numatyta nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia. Sprendžiant asmens kaltumo dėl papirkimo klausimą, reikia įvertinti ne tik papirkėjo veiksmus, bet ir nustatyti šios asmens ketinimą papirkti valstybės tarnautoją (jam prilygintą asmenį). Turi būti įrodyta, kad papirkėjas suvokia, jog jis valstybės tarnautojui neteisėtai duoda pinigus (kitas turtines ar neturtines vertybes) už tai, kas šis veiktų (neveiktų) jo naudai, ir nori, kad valstybės tarnautojas priimtų kyšį bei patenkintų jo interesus. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, visiškai nevertino ir nepasisakė, kokiais tiksliai nuteistojo veiksmais pasireiškė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos subjektyvieji požymiai - kaltė, neatskleidė bei nedetalizavo, kokiais veiksmais pasireiškė nuteistojo siekis papirkti policijos pareigūnus bei jo suvokimas, kad jis savo veiksmais, t. y. duodamas dokumentus su juose esančiais pinigais, suvokė, kad jis paveikia policijos pareigūną ir siekia jo neteisėtų veiksmų savo naudai. Pažymėtina, kad viso teisminio proceso metu nuteistasis neigė, kad jis norėjo papirkti policijos pareigūnus. Be to, teismas nevertino aplinkybės, kad nuteistasis viso įvykio metu buvo neblaivus, kas taip pat turėjo įtakos jo suvokimui, kad jis, duodamas dokumentus ir juose esančius pinigus, galimai nesuvokė, kad šiais savo veiksmais siūlo ar siekia papirkti policijos pareigūnus. Nuteistais ne tik, kad nesuvokė savo veiksmų esmės, bet šis veiksmas galėjo būti suprastas kaip girto asmens emocijų proveržis, o ne rimtas ketinimas papirkti pareigūnus.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti ir skundžiamą nuosprendį panaikinti, prokuroras prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo S. N. gynėjo advokato Algio Lukoševičiaus apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus bei teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo S. N. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje. Įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai apkaltinamajame nuosprendyje išdėstyti taip, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos. BPK 20 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad byloje surinktus duomenis pripažinti įrodymais kiekvienu atveju gali tik teismas, kurio žinioje yra byla. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

Pagal BK 227 straipsnį atsako tas, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo duoti arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens teisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus (1 dalis), arba siekdamas paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neteisėto veikimo ar neveikimo vykdant įgaliojimus (2 dalis). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, papirkimo nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, šios veikos baigtumas siejamas su momentu, kai atliekamas bent vienas iš alternatyvių veikų: kyšio davimas, jo pasiūlymas, susitarimas ar pažadėjimas jį duoti. Baudžiamąją atsakomybę už papirkimą lemia tai, kad kyšis duodamas už pageidautiną kyšio davėjui valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiklą vykdant įgaliojimus.

Šioje byloje surinktais ir ištirtais įrodymais nustatyta, kad S. N., siekdamas Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Varėnos rajono policijos komisariato viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio tyrėjo A. L. neteisėto neveikimo, vykdant jam suteiktus įgaliojimus, tiesiogiai davė 200 Lt kyšį, o policijos pareigūnui perspėjus dėl atsakomybės už kyšio davimą, S. N. toliau siūlė 200 Lt kyšį ir prašėsi paleidžiamas. Šios aplinkybės nustatytos ne tik policijos pareigūno A. L., bet ir pareigūno G. B. parodymais, taip pat kita rašytine bylos medžiaga, kuri buvo surinkta BPK nustatyta tvarka ir įvertinta teisme: tarnybiniais pranešimais (b. l. 3, 4-5), įvykio vietos apžiūros protokolu su priedais (b. l. 6-13), daiktų apžiūros protokolu (b. l. 20-21), vienkartiniu priemonių planu (b. l. 27). Taigi daryti išvadą, jog apkaltinamasis nuosprendis yra paremtas vieninteliais liudytojų – policijos pareigūnų, parodymais, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo S. N. duotus parodymus ir paaiškinimus, motyvavo, kodėl jie vertinami kritiškai. Aukštesnės instancijos teismas esminių prieštaravimų, kurie trukdytų nustatyti objektyvią tiesą byloje, nenustatė.

Policijos pareigūnų A. L. ir G. B. parodymai yra nuoseklūs, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu buvo nurodytos tos pačios esminės veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės. Abu pareigūnai turi didelį darbo policijoje stažą, puikiai žino savo turimus įgaliojimus bei jų apimtį, apkalbėti ar šmeižti nuteistojo pareigūnai neturėjo jokio pagrindo. Pareigūnas A. L. paaiškino, kad pastebėjus įtartinai manevruojantį automobilį (duomenys neskelbtini), buvo nuspręsta transporto priemonę sustabdyti, įtarus, jog vairuotojas gali būti neblaivus. Tačiau stabdomo automobilio vairuotojas teisėtam pareigūno reikalavimui sustoti nepakluso ir padidinęs greitį nuvažiavo toliau. Vis dėlto, automobilis buvo pasivytas ir sustabdytas. Vairuotojui atidarius automobilio dureles, A. L. priėjo prie sustabdyto automobilio ir iš karto pajuto nuo vairuotojo sklindantį stiprų alkoholio kvapą. Paprašius pateikti reikiamus dokumentus, vairuotojas iš piniginės išsiėmė vieną dviejų šimtų litų kupiūrą ir ją įdėjo tarp automobilio dokumentų, kuriuos padavė pareigūnui ir pradėjo tartis, kad būtų neforminamas administracinio teisės pažeidimo protokolas. S. N. buvo perspėtas dėl atsakomybės už kyšio davimą, tačiau ir toliau tęsė nusikalstamus veiksmus siūlydamas pareigūnui 200 litų, tačiau A. L. apie jam kaip policijos pareigūnui siūlomą kyšį pranešė Alytaus apskrities VPK Varėnos rajono PK Operatyvaus valdymo poskyriui. Laukiant operatyvinės grupės, S. N. buvo įsodintas į tarnybinį automobilį, kuriame jis, A. L. teigimu, dar kartą siūlė pinigų (b. l. 16). Analogiški parodymai buvo duoti ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu. Pareigūno A. L. parodymus papildo pareigūno G. B. parodymai, kuris įvykio metu dirbo kartu su pareigūnu A. L. ir tiesiogiai dalyvavo analizuojamuose įvykiuose. G. B. patvirtino, jog sustabdžius neaiškiai manevruojantį automobilį, nuo vairuotojo sklido alkoholio kvapas, judesiai buvo nekoordinuoti, kalba nerišli. Pareigūnas stovėjo šalia A. L., tačiau su pažeidėju kalbėjo ne jis. G. B. matė, kaip vairuotojas perdavė jo kolegai dokumentus, kuriuos pravėrus pastebėta 200 litų kupiūra. Tuomet S. N. pradėjo prašyti, kad nebūtų baudžiamas administracine tvarka. Nepaisant to, A. L. nepasidavė neteisėtiems prašymams ir perspėjo dėl atsakomybės už kyšio davimą. Tuomet vairuotojas buvo persodintas į pareigūnų tarnybinį automobilį, G. B. teigimu, S. N. ir toliau siūlė daugiau pinigų, jei neužtenka duotų (b. l. 19). Šie ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai patvirtinti ir teisminio nagrinėjimo metu. Advokato apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, kad pareigūnų parodymai dėl pinigų pateikimo aplinkybių skiriasi ir todėl turėtų būti vertinami kritiškai, atmetami. Abu pareigūnai patvirtino, kad dviejų šimtų litų kupiūra buvo įdėta tarp pateiktų tikrinimui dokumentų, todėl ar šie pinigai jau buvo tuose dokumentuose, ar buvo išimti iš piniginės ir įdėti į dokumentus prie pareigūnų akių, veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Svarbu tai, ar S. N. žinojo, kad kartu su pateikiamais tikrinimui dokumentais duoda ir piniginį atlygį, siekdamas pareigūnų neteisėto neveikimo. Todėl aukštesnės instancijos teismas atmeta gynėjo teiginius ir dėl esamų prieštaravimų tarp pareigūnų ir nuteistojo parodymų dėl S. N. aprangos įvykio metu. Analizuojant papirkimo kaip nusikalstamos veikos sudėtį, nėra įrodinėtinos aplinkybės, kaip įvykio metu buvo apsirengęs nuteistasis. Tai nepatenka į šio nusikaltimo įrodinėjimo dalyką, todėl apygardos teismas nesiaiškina, ar S. N. nusikaltimo darymo metu dėvėjo šortus, ar džinsus.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, jog pareigūnai būtų provokavę nuteistąjį duoti kyšį. Kaip jau buvo minėta, pareigūnas A. L. įspėjo nuteistąjį, kad už bandymą papirkti pareigūnus gresia baudžiamoji atsakomybė. Kolegija daro išvadą, jog byloje nustatyta, kad pareigūnas bent vieną kartą tikrai perspėjo S. N., kad kyšio duoti negalima, tačiau jis vėl buvo siūlomas. Be to, atsižvelgtina ir į paties nuteistojo socialinį statusą. Nors S. N. turi įgijęs tik pagrindinį išsilavinimą, tačiau yra dirbantis, turintis gyvenimo patirties, kas suponuoja nuteistojo elementarų protingą suvokimą, jog kyšio pareigūnams duoti negalima. Lietuvos Respublikos policijos veikos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 8 punktuose numatyta, kad policijos pareigūnas, užtikrindamas jam pavestų policijos uždavinių įgyvendinimą, turi teisę, pagrįstai įtardamas, jog padarytas administracinis teisės pažeidimas ar nusikalstama veika, tikrinti su tuo susijusio asmens, transporto priemonės, krovinių dokumentus ir laikinai, kol bus priimtas sprendimas, juos paimti; įstatymų nustatyta tvarka sulaikyti ir pristatyti teisėtvarkos pažeidėjus į policijos ar kitų teisėsaugos institucijų tarnybines patalpas jų asmenybei nustatyti, taip pat protokolams, aktams, pranešimams surašyti, asmenims ir jų turimiems daiktams apžiūrėti; tikrinti transporto priemonę vairuojantį asmenį, įtardamas, jog jis yra apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar toksinių medžiagų ar paveiktas vaistų. To paties įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktas nurodo, kad policijos pareigūnas privalo gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai. Todėl, šiuo atveju, policijos pareigūnai A. L. ir G. B., įtardami, kad keistai manevruojančio automobilio vairuotojas gali būti neblaivus ir jį sustabdę bei paprašę dokumentų, vykdė savo įgaliojimus, jų veiksmuose nenustatyta tikslo palenkti S. N. padaryti konkrečią nusikalstamą veiką, t. y. duoti kyšį, jį prašant, įtikinėjant, grasinant, šantažuojant ar naudojant kitus veiksmus, palaužiančius asmens valią ir lemiančius jo apsisprendimą elgtis nusikalstamai.

Nors advokatas apeliaciniame skunde tinkamai cituoja Policijos patrulių veiklos instrukcijos 20.9 punkto nuostatas, kad „visais atvejais, kai tarnybiniame automobilyje bendraujama su asmeniu, automobilyje įmontuota stacionari vaizdo ir garso įrašymo įranga turi būti įjungta, o kai tokios įrangos nėra, policijos patrulis privalo pasinaudoti turimomis inventorinėmis techninėmis vaizdo ir (arba) garso įrašymo priemonėmis, kad pokalbis su asmeniu būtų įrašytas; naudojant vaizdo ir (arba) garso įrašymo įrangą, asmenį reikia įspėti apie tai ir informuoti, kad viskas, ką jis pasakys, gali būti panaudota nagrinėjant administracinę bylą ar atliekant ikiteisminį tyrimą“, tačiau nagrinėjamu atveju šios nuostatos nėra aktualios, kadangi kyšis policijos pareigūnui buvo duodamas ir prašymas neforminti administracinio teisės pažeidimo išsakytas S. N. sėdint savo automobilyje, pareigūnams priėjus prie jo transporto priemonės. S. N. įspėtas dėl atsakomybės už kyšio davimą taip pat buvo pareigūnams stovint prie pažeidėjo automobilio. Tik iškvietus operatyvinę grupę ir S. N. atsisakius tikrintis blaivumą, šis buvo įsodintas į policijos pareigūnų automobilį, kuriame toliau išsakė užuominas apie didesnės pinigų sumos davimą, jei neužtenka tos, kuri buvo įdėta tarp pateiktų tikrinimui dokumentų. Taigi nusikaltimas S. N. sėdint tarnybiniame automobilyje jau buvo baigtas, be to, pareigūnai teisiamojo posėdžio metu pažymėjo, jog patruliavo su automobiliu, kuriame nebuvo įmontuota stacionari vaizdo ir garso įrašymo įranga. Todėl užfiksuoti pažeidėjo reiškiamų pasiūlymų nebuvo objektyvios galimybės.

Atkreiptinas dėmesys, jog S. N. parodymų nuoseklumo aukštesnės instancijos teismas neturi galimybės patikrinti, kadangi ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymus jis atsisakė (b. l. 49), o pirmosios instancijos teisme parodymus davė tik išklausęs visų liudytojų parodymus. Nors tokia teisė jam garantuojama įstatymo, tačiau neturinčiam ko slėpti asmeniui neturėtų būti sudėtinga pirmam išsakyti savo poziciją, tokiu būdu sustiprinant teisėjo vidinį įsitikinimą dėl pateikiamos versijos tikrumo. S. N. teisminio nagrinėjimo metu teigė, kad sustabdytas policijos pareigūnų buvo įžeidinėjamas, išvadintas narkomanu. Tą vakarą jis nebuvo išgėręs, alkotesteriu jis nepasitikrino, nes yra principingas žmogus. Šie teiginiai yra melagingi. Tai nustatyta administracinio teisės pažeidimo byloje. Kauno apygardos teismo 2015-05-04 nutartimi paliktas galioti Varėnos rajono apylinkės teismo sprendimas nubausti S. N. administracine tvarka pagal Lietuvos Respublikos ATPK 126 str. 4 d. ir 130 str. 1 d. Įsiteisėjusioje nutartyje konstatuota, kad S. N., sustabdžius jo vairuojamą automobilį, buvo neblaivus. Priežastis, kodėl jis nesitikrino alkotesteriu yra menkavertė, o akivaizdų neblaivumą rodė pažeidėjo išoriniai požymiai – sutrikusi koordinacija, kalbos nerišlumas, nuo jo sklindantis stiprus alkoholio kvapas. Taigi S. N. pirmosios instancijos teisme, kurdamas naujas įvykio versijas, bandė švelninti susidariusią situaciją. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliaciniame skunde apie pareigūnų neva išsakytus įžeidžiančius žodžius S. N. atžvilgiu nėra užsimenama, taigi nuteistojo parodymų išsamumas teisėjų kolegijos vertinamas kritiškai, kaip nepagrįstas.

Apeliaciniame skunde keliamas ir padarytos nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės įrodytumo klausimas. Advokato teigimu, nuteistasis, pateikdamas dokumentus su juose buvusiais pinigais ir jų nepastebėjęs, neturėjo tikslo papirkti policijos pareigūnų, t. y. veikti tiesiogine tyčia. Su šiuo vertinimu aukštesnės instancijos teismas nesutinka. Jau minėta, kad galutine ir neskundžiama Kauno apygardos teismo nutartimi konstatuota, jog S. N. automobilį vairavo neblaivus, stabdomas policijos pareigūnų nesustojo ir tik pareigūnams įsijungus raudonos ir mėlynos spalvos švyturėlį, sustabdė vairuojamą automobilį. S. N. suvokė jam gresiančią administracinę atsakomybę už vairavimą neblaiviam ir nepaklusimą teisėtam policijos pareigūno reikalavimui, taigi, neabejotinai turėjo motyvą siekti jos išvengti neteisėtais būdais. Tai, jog pinigai tarp dokumentų galėjo būti įdėti seniau ir apie tai užmiršęs nuteistasis nesuvokė, jog duodamas dokumentus kartu duoda ir kyšį, prasilenkia su nustatyta nusikaltimo darymo eiga. Jau minėta, kad prašymas susitarti ir neregistruoti administracinio teisės pažeidimo padarymo nebuvo vienkartinis. Po įspėjimo apie atsakomybę už kyšio davimą S. N. ir toliau bandė tartis su policijos pareigūnais dėl jo paleidimo. Taigi dokumentuose įdėti pinigai negali būti traktuojami kitaip, kaip tik atlygis už neteisėtą pareigūnų neveikimą. Advokato teiginys, kad ginamajam inkriminuotas veiksmas galėtų būti suprastas kaip girto asmens emocijų proveržis, o ne rimtas ketinimas papirkti pareigūnus, atmestinas. S. N. neturėjo jokio pagrindo reikšti savo emocijų proveržį, nes pareigūnų veiksmai buvo teisėti bei pagrįsti. Nors nuteistasis įvykio metu buvo neblaivus, tačiau dar orientavosi aplinkoje, buvo sąmoningas ir suvokdamas savo veiksmų pobūdį bei pasekmes, tiesiogiai davė policijos pareigūnui kyšį, aiškiai išreikšdamas ko tikisi iš pareigūnų, t. y. administracinio teisės pažeidimo protokolo nesurašymo. Aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad S. N. kaltė yra įrodyta, jo nusikalstama veika padaryta tiesiogine tyčia.

Atsižvelgus į anksčiau išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad nuteistojo S. N. gynėjo advokato apeliacinio skundo argumentai, kad nuteistasis nepadarė BK 227 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos, prieštarauja byloje esantiems ir teisiamojo posėdžio metu ištirtiems įrodymams, todėl atmestini kaip nepagrįsti. Visi įrodymai, patvirtinantys arba paneigiantys aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, yra išnagrinėti, patikrinti ir įvertinti teisingai (BPK 20 str. 3 d.), todėl apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo S. N. gynėjo advokato Algio Lukoševičiaus apeliacinį skundą atmesti.