Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Pranešėjas Vytautas Kursevičius Teisėjas Aleksandras Prygunkovas Baudžiamoji byla Nr. 1A-339-210/2008 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.2.,1.2.29.1.,

2.4.6.2.2.

2008 m. lapkričio 27 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. ir jo gynėjo apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendžio, kuriuo

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 str. 1 d. ir skirta bausmė – 15 MGL dydžio bauda, ją sumokant per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių apeliacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. nuteistas už tai, kad nuo 2005 m. sausio 10 d., tiksliai nenustatytu laiku, UAB (duomenys neskelbtini) patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini) „Saugos darbe ir priešgaisrinės saugos instruktavimų darbo vietoje registracijos“ žurnalo, pradėto 1998-08-10, 9 lapo 12 eilutėje grafos „Parašai“ dalyje „Instruktuojamojo“, bei UAB (duomenys neskelbtini) „Įvadinių saugos darbe ir priešgaisrinės saugos instruktavimų registracijos“ žurnalo, pradėto 1998-08-10, 3 lapo eilutėje, grafos „Parašai“ dalyje „Instruktuojamojo“, pasirašydamas P. J. (P. J.) vardu, suklastojo tikrus dokumentus – „Saugos darbe ir priešgaisrinės saugos instruktavimų darbo vietoje registracijos“ bei „Įvadinių saugos darbe ir priešgaisrinės saugos instruktavimų registracijos“ žurnalus.

Apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas ir nuteistasis A. P. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008-08-25 nuosprendį ir klausimą išspręsti iš esmės – priimti A. P. išteisinantįjį nuosprendį.

Skunde nurodo du, jo manymu, svarbius teisinius argumentus, dėl kurių jis turėtų būti išteisintas: tai, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 str. 5 d. reikalavimų, kadangi nesiėmė priemonių visapusiškai išnagrinėti bylos duomenis. Taip pat nurodo, kad apylinkės teismas nuosprendyje pateikė vien jį kaltinančius teiginius, nevertino kitų bylos duomenų, kurie paneigia jo kaltę. Taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas suvaržė jo teisę į gynybą, neužtikrindamas lygiateisiškumo ir rungimosi principų. Mano, kad jo padaryta veika nėra nusikalstama, nes jis iš esmės parašo neklastojo tokia prasme, kaip klastojimą supranta įstatymo leidėjas, nes pasirašė už kitą asmenį jo sutikimu, nes tuo metu pastarasis jau negalėjo pasirašyti dėl fizinių galimybių netekimo.

Taigi apeliantas mano, kad nebuvo nusikaltimo, nes nebuvo paties klastojimo fakto, kaip tai vertina teisės teorija. Nurodo, jog buvo susitarimas, kad pasirašys kitas asmuo, ko neneigia abu įvykio dalyviai.

Be to, teigia, jog svarstant jo kaltės klausimą, apylinkės teismas nepagrįstai nesvarstė galimybės ir netaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsnio, t. y. nesivadovavo Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2000-12-21 nutarimo Nr. 29 „Dėl teismų praktikos veikas pripažįstant mažareikšmėmis...“ nuostatomis. Nurodo, kad jis nesiekė sukelti grėsmės visuomenės saugumui ir teigia, jog jo atliktų veiksmų tikslai ir motyvai parodo jo veikos mažareikšmiškumą ir nepavojingumą, todėl turėtų būti vertinami kaip mažareikšmiai. Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino minėto nusikaltimo (jeigu jo veiksmus vis dėlto laikė nusikaltimu) padarymo būdo, sąlygų, aplinkybių, kaltės formos, tyčios kryptingumo, motyvų ir tikslų, kurių jis siekė. Nes visos šios aplinkybės patvirtina jo teiginį apie veikos mažareikšmiškumą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

A. P. ir jo gynėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Skundžiamas Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008-08-25 nuosprendis panaikintinas ir baudžiamoji byla A. P. nutrauktina dėl mažareikšmiškumo (Lietuvos Respublikos BPK 327 str. 2 p.).

Kolegija, ištyrusi esminius bylos faktinius duomenis, teisės taikymo praktiką ir aspektus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos faktines aplinkybes ir surinktus įrodymus įvertino, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio nuostatų. Kolegijos nuomone, sprendžiant apelianto kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas pažeidimų nepadarė, pagrįstai pripažino, jog A. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą baudžiamojo kodekso 300 str. 1 d., tačiau nepagrįstai nepritaikė LR BK 37 str. nuostatų.

Dėl apeliacinio skundo argumentų.

A. P. ir jo gynėjo skunde nurodyti teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, kadangi nesiėmė priemonių visapusiškai išnagrinėti bylos duomenis, taip pat tai, jog apylinkės teismas nuosprendyje pateikė vien jį kaltinančius teiginius, nevertino kitų bylos duomenų, iš dalies nepagrįsti. Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus, teismas įsitikina, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti ir ar gauti įstatymo nustatyta tvarka. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, juos sujungiant į vientisą įrodymų grandinę. Teismas atliko įrodymų tyrimą teismo proceso metu, kuriame dalyvavo nuteistasis ir jo gynėjas, galėję teikti prašymus, teikti įrodymus, duoti paaiškinimus, ir tinkamai įgyvendino įrodymų vertinimo taisykles, atskleisdamas fakto klausimus. Kolegija neturi pagrindo manyti, kad šioje byloje, atskleisdamas fakto klausimus ir vertindamas įrodymus, teismas pažeidė BPK reikalavimus.

Kitas apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, jog pirmosios instancijos teismas suvaržė jo teisę į gynybą, neužtikrindamas lygiateisiškumo ir rungimosi principų, taip pat nepagrįstas. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo 2008-08-04 teisiamojo posėdžio protokolo, buvo prašoma pridėti prie bylos nuosprendį iš kitos baudžiamosios bylos, kaip rašytinį įrodymą, o apylinkės teismo teisėjas šį prašymą motyvuotai atmetė, nurodydamas, jog minėtas nuosprendis neįsiteisėjęs ir kad įrodymų tyrimas jau baigtas. Minėto teismo posėdžiu metu taipogi buvo prašoma atnaujinti įrodymų tyrimą, tačiau šis prašymas irgi buvo atmestas, nurodant, kad prašymas atmetamas, nes nebuvo pranešta apie naujas aplinkybes. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes darytina išvada, jog prašymai tuo metu esančiomis bylos tyrimo sąlygomis, buvo atmesti pagrįstai ir motyvuotai, nepažeidžiant lygiateisiškumo ir rungimosi principų. Teismas, priimdamas ar nepriimdamas vienus ar kitus duomenis, turi diskrecijos teisę tai daryti, jeigu tai nepažeidžia baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, nes tik teismui įstatymai ir Konstitucija suteikia teisę vykdyti teisingumą. Vykdydamas teisingumą teismas klauso tik įstatymo ir juo vadovaudamasis turi nuspręsti ar kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo požymių, ar jų nėra. Bylos duomenys, kuriuos išsamiai ištyrė ir aprašė pirmosios instancijos teismas, liudija, kad kaltinamasis savo suvoktais ir realiai atliktais veiksmais pažeidė baudžiamąjį įstatymą, t. y. atliko veiksmą, kurį įstatymas pripažįsta nusikalstamu. Tačiau teismas pervertino padarytos veikos pavojingumą, jį neteisingai susiedamas su žalos, kuri nebuvo šio nusikaltimo padarinys, atsiradimu ir nevertindamas visumos jo paties nustatytų veikos faktinių aplinkybių, pagaliau tiesioginių veikos nusikalstamų padarinių. Todėl be pagrindo nesvarstė, ar ši veika nėra mažareikšmė, nes nelaikomas nusikaltimu veikimas, kuris, nors ir turi nusikaltimo požymių, tačiau dėl savo mažareikšmiškumo nėra pavojingas. T. y. pirmosios instancijos teismas neatskleidė padarytos veikos vertinamųjų požymių, kurie ir sudaro esminę sąlygą šią veiką pripažinti mažareikšme.

Dėl LR BK 37 str. taikymo ir veikos pripažinimo mažareikšme.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Vadinasi, pagal šį baudžiamojo kodekso straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai.

Baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius, negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai. Teismų praktikoje įtvirtinta pozicija, kad baudžiamojo kodekso 37 straipsnis negali būti taikomas, jei padarytas sunkus ar labai sunkus nusikaltimas, arba nusikaltimas, siekiant sutrikdyti (ar sutrikdęs) kito asmens sveikatą (Lietuvos Aukščiausio Teismo senato 2000 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 29 „Dėl teismų praktikos veikas pripažįstant mažareikšmėmis (BK 8 straipsnio 2 dalis)“ 15 punktas).

Iš nusikaltimo sudėties požymių, kurių išraiška konkrečiame nusikaltime gali būti tokia formali, kad dėl to atsiranda pagrindas šį nusikaltimą vertinti kaip mažareikšmį, įstatymas pirmiausia nurodo padarytos žalos dydį (BK 37 straipsnis). Būtent žalos pobūdis, dydis išreiškia nusikaltimų pavojingumą, t. y. socialinį, materialųjį veikos požymį, pagal kurį nusikalstamos veikos atribojamos nuo nenusikalstamų, įstatyme diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė, nuosprendyje individualizuojama bausmė. Veikos pavojingumo suvokimas svarbus konstatuojant kaltę, jos formą ir rūšį. Taigi, jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms.

Kartu pažymėtina, kad baudžiamojo kodekso 37 straipsnio formuluotė „ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų“ suponuoja išvadą, jog, konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama į visų veikos – objektyviųjų ir subjektyviųjų – požymių išraišką konkrečiame nusikaltime. Taigi kaltininko kaltės turinys, jos forma, rūšis, veikos motyvai, tikslai taip pat turi esminę reikšmę išvadai apie nusikaltimo mažareikšmiškumą.

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, A. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad pasirašydamas P. J. vardu, suklastojo tikrus dokumentus – „Saugos darbe ir priešgaisrinės saugos instruktavimų darbo vietoje registracijos“, bei „Įvadinių saugos darbe ir priešgaisrinės saugos instruktavimų registracijos žurnalus. Parašas minėtuose žurnaluose įrodo, kad asmuo yra instruktuotas ir suprato kaip saugiai reikia dirbti.

Bylos aplinkybės liudija, kad P. J. iš tikrųjų realiai ir išsamiai buvo supažindintas ir susipažinęs su darbų saugos taisyklėmis, tačiau jokiuose žurnaluose to neatžymėjo, t. y. nepasirašinėjo. Pasak P. J., jis dirbti su šiomis staklėmis buvo apmokytas ir instruktuotas, o įvykus nelaimingam atsitikimui darbe, A. P., suprasdamas formalųjį galimų padarinių pobūdį, tačiau jokiu būdu nesiekdamas nuslėpti reikšmingus faktus ir aplinkybes, kurie būtų lėmę nelaimingo atsitikimo atsiradimą darbe, klausė, ar gali pasirašyti darbų saugos žurnaluose už jį, ir jis sutiko. Nusikaltimas, kurio padarymu A. P. pripažintas kaltu, aprašytas formaliąja sudėtimi (BK 300 straipsnio 1 dalis).

Veikos pavojingumą, esant formaliajai nusikaltimo sudėčiai, visų pirma lemia nusikalstamos veikos pobūdis ir jos intensyvumas, kaltininko tyčios kryptingumas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad A. P. pasirašė už P. J. „Saugos darbe ir priešgaisrinės saugos instruktavimų darbo vietoje registracijos“, bei „Įvadinių saugos darbe ir priešgaisrinės saugos instruktavimų registracijos žurnaluose, t. y. klastojo tikrus dokumentus. Jo veika formaliai atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį. Nustatydamas baudžiamąją atsakomybę už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 str. padarymą, įstatymų leidėjas siekia apsaugoti normalią institucijų, užtikrinančių valdymo tvarką, veiklą. Todėl minėtame straipsnyje numatytos sankcijos taikytinos tada, kai suklastojus dokumentus apsunkinama arba sudaroma reali galimybė apsunkinti konkrečios institucijos veiklą. Iš bylos medžiagos matyti, kad nelaimingas atsitikimas su P. J. 2005-01-10 įvyko ne dėl to, kad jis pats nepasirašė žurnale apie instruktavimą, o todėl, kad jis nesilaikė saugaus darbo reikalavimų, juos žinodamas ir būdamas su jais supažindintas, o šie darbo reikalavimų pažeidimai padarė didelę žalą ir P. J., ir bendrovei, ir valstybei. Kolegija dar kartą primena, kad bylos aplinkybės liudija, jog P. J. buvo susipažindintas su darbų saugos taisyklėmis, tačiau jokiuose žurnaluose nepasirašinėjo, ką patvirtina ir pats P. J., nurodydamas, kad jis dirbti su šiomis staklėmis buvo apmokytas ir instruktuotas. Taigi, A. P. veiksmais (parašu už kitą asmenį, patvirtinančiu tikrus faktus) bendrovės veikla nebuvo sutrikdyta, žala niekam nepadaryta. Lietuvos Respublikos baudžiamojo 37 str. įtvirtintas reikalavimas, jog vertinant veiką kaip mažareikšmę, būtina atsižvelgti į šia nusikalstama veika padarytos žalos dydį, taikytinas ir nusikalstamoms veikoms, aprašytoms formaliosiomis sudėtimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-86/2006). Iš visų byloje nustatytų aplinkybių galima daryti išvadą, kad A. P. veika Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 str. 1 d. normomis saugomoms vertybėms – valdymo tvarkai – nėra lemiamai reikšminga.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad A. P. padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, jog, vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, taip pat baudžiamojo kodekso 37 straipsnio nuostatų kontekste, būtų pagrįstas represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių (t. y. ultima ratio) taikymas.

Taigi, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK reikalavimų, ištyrė byloje surinktus įrodymus, išsiaiškino bylos aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad A. P. padarė veiką, numatytą baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje, tačiau neatsižvelgė į esminius vertinamuosius požymius ir be pagrindo nekonstatavo, kad A. P. padaryta veika iš esmės neturėjo realaus neigiamo poveikio baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią ji buvo kvalifikuota, numatytų nusikaltimų objektui, nes ji yra mažareikšmė. Vadinasi, apylinkės teismas nepagrįstai nepritaikė BK 37 straipsnio.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsniu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 327 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendį ir A. P. nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti ir baudžiamąją bylą nutraukti.