Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-10-13 · Administracinė byla Nr. I-2119-406/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-10-13
Bylos Nr.
I-2119-406/2017
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Gintaras Čekanauskas
Pareiškėjas
J. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2119-406/2017Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01124-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.1 (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. spalio 13 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Gintaras Čekanauskas,sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. (J. S.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas J. S. (J. S.) skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde (b. l. 5-10) nurodė, jog laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 14 d. iki 2014 m. liepos 31 d. buvo laikomas Laisvės atėmimo vietų ligoninės gyvenamojoje patalpoje netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad kameroje jam nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais reglamentuotas gyvenamasis plotas, apšvietimas tiek natūralus, tiek dirbtinis buvo netinkamas, nebuvo įrengtos ventiliacijos. Kameroje nebuvo pakankamai spintų asmeniniams daiktams susidėti, stalas buvo tik vienas prie kurio vienu metu galėjo atsisėsti ne visi norintys pavalgyti asmenys. Akcentavo, jog kameroje tualetas buvo atskirtas ne aukštesne nei 1,35 m sienele ir jame nebuvo įrengtos atskiros ventiliacijos. Pareiškėjo nuomone, dėl netinkamų kalinimo sąlygų buvo pažeistos žmogaus teisės, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 3 straipsnis, Konstitucijos 21 straipsnis ir kiti galiojantys teisės aktai. Prašė skundą tenkinti bei priteisti iš atsakovo 800 Eur neturtinei žalai atlyginti už netinkamas kalinimo sąlygas.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepimu (b. l. 12-15) su pareiškėjo skundu nesutiko ir nurodė, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 14 d. iki 2014 m. liepos 31 d. gydėsi Bendrojo skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 25. Atsakovo atstovas negali daryti įtakos atvykstančiųjų asmenų skaičiui, kadangi ligoninėje yra teikiamos stacionarinio gydymo paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir suimtiesiems. Pažymėjo, kad įstaiga laikosi teisės aktų reikalavimų. Patalpa, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, vėdinama per atveriamus langus, sanitariniame mazge buvo pakabintos užuolaidos, todėl pacientų privatumas buvo užtikrintas tinkamai. Teigė, kad kameroje natūralus apšvietimas buvo užtikrinamas per langus, esant natūralios šviesos trūkumui ir prašant pacientams dieninė šviesa buvo įjungiama. Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, kiekvienais metais šiam tikslui skirtos lėšos (biudžeto asignavimai) pilnai panaudojamos. Paaiškino, jog Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti buvo sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ ir tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus ir dažniau. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais, jo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio, nepagrįstas priežastinis ryšys. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – ir LAVL) netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 14 d. iki 2014 m. liepos 31 d.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar institucija arba jos darbuotojai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl jo kalinimo perpildytoje Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpoje.

Ginčui dėl minimalaus LAVL palatų plotų aktualus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (redakcija nuo 2010 m. balandžio 30 d.), 11¹.4 punktas, numatantis, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant palatos plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį palatos plotą, visas jos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie LAVL konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje palatoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas palatos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 14 d. iki 2014 m. liepos 31 d. buvo laikomas Bendrojo skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 25 (b. l. 12). Palatos Nr. 25 plotas buvo 21,25 kv. m, įrengta 10 miegamųjų vietų (5 dviejų aukštų lovos), todėl pareiškėjui palatoje teko 2,12 kv. m (21,25/10) ploto (b. l. 16).

Daroma išvada, kad pareiškėjas nuo 2014 m. liepos 14 d. iki 2014 m. liepos 31 d., t. y. 18 parų LAVL buvo laikomas pažeidžiant Taisyklių 11¹.4 punkte nustatytą minimalią 5,1 kv. m gyvenamojo ploto normą, kadangi jam teko 2,12 kv. m ploto, todėl konstatuotina, kad buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė į tinkamas kalinimo sąlygas. Šiuo aptariamu atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nes LAVL veikė pažeisdama teisės aktų reikalavimus dėl vienam asmeniui tenkančios minimalios gyvenamojo ploto normos, nesvarbu, jog tokios sąlygos galėjo susidaryti dėl nuo įstaigos nepriklausančių aplinkybių.

Pareiškėjas skunde teigė, kameroje, kurioje jis buvo gydomas, nebuvo pakankamo kiekio stalų ir spintų, asmeniniams daiktams susidėti. LAVL yra Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldi biudžetinė įstaiga, kurios paskirtis – ambulatorinių ir stacionarių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės – suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą (LAVL nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 1R-65, 1 punktas). Atsižvelgiant į tai, LAVL pirmiausia turi atitikti nustatytus sveikatos priežiūros įstaigų įrengimo sveikatos saugos reikalavimus, kurie taikomi tiek, kiek įmanoma užtikrinant jos pacientams paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo, arešto bei laisvės atėmimo bausmių vykdymo ypatumus. Todėl nagrinėjant šiuos pareiškėjo skundo reikalavimus taikytini gydymo įstaigų aprūpinimo baldais reikalavimai, įtvirtinti Lietuvos higienos normoje HN 47:2011 ,,Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 (toliau – HN 47:2011). Šios higienos normos 21 punkte nustatyta, kad palatoje kiekvienam pacientui turi būti spintelė paciento asmeniniams daiktams laikyti bei spinta (ar atskira spintos dalis) arba kabykla viršutiniams drabužiams kabinti. Minėtas punktas stalų įrengimo gyvenamojoje patalpoje nenumato. LAVL į bylą pateikta pažyma apie kamerų/palatų plotą ir inventorių (b. l. 16) patvirtina, kad kameroje Nr. 25 yra 5 spintelės, 1 stalas ir 2 pakabos. Nors iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad spintelių, asmeniniams daiktams susidėti skaičius ne visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus, tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl inventoriaus trūkumo ar jo nurodomų aplinkybių, būtų kreipęsis į įstaigos administraciją su prašymu suteikti trūkstamą inventorių, o administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti. Taip pat pareiškėjas nedetalizavo, kokią konkrečiai žalą jam sukėlė mažesnis tam tikrų baldų skaičius palatoje. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovo neteisėti veiksmai šioje dalyje nekonstatuoti.

Skunde pareiškėjas akcentavo, jog gyvenamojoje patalpoje nebuvo tinkamos ventiliacijos, todėl buvo drėgna.

Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) galiojusioje iki 2015 m. lapkričio 1 d. 24 punktą gyvenamosios patalpos, jei neveikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, turi būti vėdinamos per langus. Atsakovo atstovas patvirtino aplinkybę, kad palatoje, kurioje gydėsi pareiškėjas, buvo sudaryta galimybė patalpas vėdintis praveriant langą, (b. l. 13). Šiais atsakovo teiginiais nėra pagrindo netikėti, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjo argumentai dėl patalpose buvusios netinkamos ventiliacijos, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodo, kad LAVL sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos buvo atitvertas ne aukštesne nei 1,35 m sienele, ko pasėkoje nebuvo užtikrintas jo privatumas.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.5 punktas nustato, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Žemesnės instancijos teismas

Iš byloje esančios nuotraukos (b. l. 38) matyti, kad tualetas įrengtas kameroje ir nuo jos tik dalinai atkirtas nedidele sienele. Minėtoje kamerų tipo palatoje tualeto zonoje papildomai įrengtos užuolaidos, tačiau sanitariniai įrenginiai nėra visiškai izoliuoti nuo gyvenamosios patalpos. Teismo vertinimu, dalinis tualeto atskyrimas, kai pareiškėjas toje pačioje kameroje buvo laikomas kartu su kitais asmenimis, pažeidė jo teisę į privatumą, žemino orumą, neabejotinai kėlė diskomfortą ir kitus neigiamus potyrius. Pažymėtina, kad pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką, nacionalinės institucijos turi pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. Tik iš dalies uždara tualeto zona, kurioje laikomas daugiau nei vienas kalinys, taip pat gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida, pripažįstami nepriimtinais (žr., pvz., 2013 m. balandžio 25 d. sprendimas byloje C. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40119/09; 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje V. ir kt. prieš Vengriją 81, 82, 90 punktai, pareiškimų Nr. 14097/12, Nr. 45135/12, Nr. 73712/12, Nr. 34001/13, Nr. 44055/13 ir Nr. 64586/13). Kadangi pareiškėjas buvo laikomas su kitais asmenimis, todėl konstatuotinas teisės į privatumą pažeidimas.

Pareiškėjas taip pat akcentavo, jog nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, tuo tarpu dieninis apšvietimas buvo per stiprus.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimus gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Mažiausias gyvenamųjų patalpų dirbtinis apšvietimas turi būti 200 lx. Iš į bylą pateiktos nuotraukos matyti, kad Bendrojo skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 25 yra įrengti du dideli langai, pro kuriuose, teismo vertinimu, gali patekti pakankamai šviesos, kad būtų užtikrintas kameros natūralus apšvietimas. Taip pat pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas LAVL buvo laikomas liepos mėnesį, kada dienos yra ilgos, o ir vakarai nėra tamsūs. Pareiškėjo skundo argumentai, susiję su nepatogumais dėl per stiprios dirbtinės apšvietos, negali būti vertintini kaip pažeidimas, nes reikalavimą įrengti dirbtinį apšvietimą nustatė Higienos norma. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl šių nepatogumų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo apšvietimo atmestini kaip nepagrįsti.

Nors pareiškėjas skunde teigė, kad LAVL patalpos yra avarinės būklės, tačiau konkrečių pažeidimų nedetalizavo, t. y. neįvardino kurios būtent patalpos (palatos, koridoriai ar pan.) buvo netinkamos naudoti, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. LAVL pateikti darbų priėmimo aktai patvirtina, kad įstaigoje patalpos yra remontuojamos (b. l. 17-19). Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad visi atsiradę pažeidimai, šalinami minimaliausiais terminais (b. l. 14). Taigi pareiškėjo teiginiai dėl patalpų avarinės būklės, laikytini nepagrįstais.

Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad, siekiant išvengti buitinių kenkėjų, ginčui aktualiu laikotarpiu tarp LAVL ir UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis (b. l. 20-22, 23). Pateikti atliktų darbų aktai patvirtina, kad LAVL nuolat atliekama kenkėjų kontrolė (b. l. 24-35), taigi LAVL neteisėtų veiksmų dėl galimo parazitų buvimo kamerose nenustatyta.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad laikymo LAVL metu pareiškėjui teko mažas plotas, kameros (palatos) plotą papildomai mažino jose esantys baldai ir sanitarinis mazgas. Pareiškėjas laikymo LAVL laikotarpį (18 parų) turėjo praleisti perpildytoje kamerų tipo palatoje, naudojantis sanitariniu mazgu jam nebuvo užtikrinamas privatumas. Todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas LAVL buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį. Teismo vertinimu, pareiškėjas LAVL buvo laikomas neužtikrinant teisės aktais nustatyto minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui reikalavimų, neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, todėl jis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis kriterijų, į kuriuos atsižvelgiama nustatant neturtinės žalos dydį, sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Pagal suformuotą teismų praktiką, neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).

Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį, į tai, kad kamerų perpildymas buvo žymus ir nuolatinio pobūdžio, į LAVL veiklos pobūdį bei į tai, kad pareiškėjas LAVL buvo laikomas dėl sveikatos sutrikimų. Pažymėtina, jog pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Teismas neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo LAVL elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti pareiškėjo nurodoma 800 Eur suma nėra pagrindo, nes ji akivaizdžiai neadekvati pareiškėjo patirtiems neturtiniams praradimams. Ženkliai mažesnės neturtinės žalos atlyginimo sumos teismų praktikoje paprastai priteisiamos esant intensyvesniems (objektyviąja prasme) neigiamiems veiksniams.

Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3997-602/2016 pareiškėjui priteisė 2 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 266 paras ir 20 dienų ne visą parą, 2016 m. sausio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-848-520/2016 pareiškėjui priteisė 1 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 119 parų, 2016 m. kovo 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-707-662/2016 pareiškėjui priteisė 130 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytoje Ligoninės palatoje 13 parų), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 180 Eur sumos priteisimas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo J. S. (J. S.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui J. S. (J. S.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 180 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Gintaras Čekanauskas