Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėja Daiva Jankauskienė Baudžiamosios bylos Nr. 1A-39-397/2012

NUTARTIS

2012 m. vasario 22 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gyčio Večersko, teisėjų Evaldo Gražio, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Nomedai Vilimavičienei, dalyvaujant prokurorui Osvaldui Stadaliui, nuteistajam A. M., jo gynėjai advokatei Reginai Atkočaitienei, nukentėjusiosios įstatyminiam atstovui R. U.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 153 straipsnį (pagal redakciją, galiojusią iki 2010-07-20, už nusikalstamą veiką padarytą 2010-06-30 – 2010-08-14 laikotarpiu) ir jam paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė; taip pat pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 153 straipsnį (pagal 2010-07-02 įstatymo redakciją, už nusikalstamą veiką, padarytą 2010-08-15) ir jam paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė; taip pat pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos 140 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 153 straipsnį (už 2010-06-30 – 2010-08-14 veiką) ir pagal BK 140 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 3 metai laisvės atėmimo. Ši bausmė subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 153 straipsnį (pagal įstatymo, galiojusio iki 2010-07-20 redakciją) ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 3 metai ir 6 mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš A. M. priteista 5000 litų nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimui mažametės nukentėjusiosios S. U. naudai, šių lėšų tvarkytoju paskiriant įstatyminį atstovą R. U..

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M., a.k. (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, išsituokęs, gyvenantis (duomenys neskelbtini), aukštojo išsilavinimo, nedirbantis, teistas 12 kartų, pripažintas kaltu pagal BK 153 straipsnį dėl to, kad laikotarpiu nuo 2010-06-30 iki 2010-08-14, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) kambaryje, kuriame buvo girtaujama, priėjęs iš nugaros prie mažametės S. U., gim. (duomenys neskelbtini), užkišo savo kairę ranką už jos džinsinių kelnių ir, paėmęs S. U. už lytinių organų, pakėlė ją aukštyn, sukeldamas jai fizinį skausmą, o S. U. pradėjus priešintis ir šauktis pagalbos, numetė ją ant grindų, bei S. U. akivaizdoje nusisukęs į televizorių atsisegė diržą ir užsikišo dešinę ranką sau už kelnių, vėliau, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, buto virtuvėje, laikydamas S. U. už marškinėlių uždengęs ranka jai burną, numovė S. U. džinsines kelnes ir apatines kelnaites bei ranka glostė jos lytinius organus, liepdamas nieko nesakyti tėvams, t. y., tokiais savo veiksmais tvirkino mažametę S. U..

Be to, A. M. pripažintas kaltu pagal BK 153 straipsnį ir 140 straipsnio 2 dalį dėl to, kad 2010 m. rugpjūčio 15 d., apie 12 val. (duomenys neskelbtini)kambaryje, kuriame buvo girtaujama, mažametei S. U. stovint ir žiūrint televizorių, iš nugaros priėjęs prie S. U., atsegė jos džinsines kelnes, ir užkišęs kairę ranką jai už kelnių ir apatinių kelnaičių, spaudė S. U. lytinius organus bei sugriebęs už lytinių organų pakėlė aukštyn, o šiai pradėjus verkti, numetė S. U. ant fotelio, pataikydamas į kietą fotelio kraštą ir tuo sukeldamas mažametei fizinį skausmą, bei nuėjęs į virtuvę, S. U. matant, užsikišo ranką sau už kelnių, tokiais savo veiksmais tvirkino mažametę S. U. bei sukėlė mažametei S. U. fizinį skausmą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusiosios įstatyminis atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistasis A. M. ginčija savo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, tikrina pirmos instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo dalį tik dėl tų klausimų, dėl kurių paduotas apeliacinis skundas (BPK 320 straipsnis).

Apylinkės teismas visapusiškai ir pilnutinai ištyręs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir pagrįstai A. M. pripažino kaltu dėl inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo. Teisėjų kolegija, susipažinusi su visa baudžiamosios bylos medžiaga, konstatuoja, jog ikiteisminis tyrimas ir teisminis bylos nagrinėjimas vyko vadovaujantis BPK normomis. Apylinkės teismas A. M. kaltu pripažino vadovaujantis byloje surinktais įrodymais, tinkamai juos įvertindamas, skirdamas bausmę pagrįstai vadovavosi BK 54 straipsnio, 55 straipsnio, 61 straipsnio nuostatomis, BPK normų reikalavimų nepažeidė.

Nors mažametė nukentėjusioji, atsižvelgus į ekspertų išvadą, pirmosios instancijos teisme apklausta nebuvo, tačiau teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsniu, perskaitė S. U. apklausos protokolą ir peržiūrėjo vaizdo medžiagą, kur užfiksuoti S. U. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, iš kurių seka, kad S. U. nurodė, jog A. M. namuose, kur gyvena ji, mama ir dėdė A, kišo ranką jai už kelnaičių ir pats už savo kelnių ir kažką darė. Tokie įvykiai buvo du, vieno įvykio metu kambaryje dar buvo dėdė, vardu M. Ji buvo prie fotelio, stovėjo ir žiūrėjo televizorių, A. M. priėjo prie jos, atsegė džinsus, užkišo ranką už jų ir kelnaičių bei pradėjo spausti ranka jai tarp kojų lytinių organų vietoje ir kėlė. Kadangi jai nepatiko, ką jis daro, ir ji liepė ją paleisti ir apsiverkė, tada A. M. ją nutrenkė ant fotelio ir ji užsigavo. Pats nuėjo į virtuvę, įsikišo ranką už kelnių, kažką darė ir kalbėjo apie ją. Tai ji matė per sieną, nes joje yra skylutė. Mama matė, kaip ji verkė, dar kažkoks dėdė matė, bet jo vardo nežino. Tokie kartai buvo du. Pirmas kartas buvo pas juos namuose, vasarą. Visi šventė, ji, kai A nebuvo, žaidė. Kai atėjo A. M., jis priėjo jai iš nugaros, atsegė kelnes, kišo ranką už kelnaičių. Ji rėkė, kad paleistų, jis grąsino trenkti ją į televizorių. S. U. A. M. buvo keliama į viršų už lytinių organų, paimant už rūbų. Po to, ją nutrenkė, ji verkė, mama išgirdo ir pasakė nelysti. Abu kartus A. M. buvo užkišęs ranką už kelnaičių. Pirmą kartą, po to, kai prie jos lindo, kažką darė jis savo kelnėse. Kai ją nutrenkė, greitai nusisuko į televizorių ir įsikišo ranką sau į kelnes, ji matė, nes žiūrėjo per veidrodį. A dešinę ranką įsikišo sau į kelnes, buvo su pilkom kelnėm. Jis atsisegė diržą ir įsikišo ranką, kažką darė. Išlipo ant virtuvės lango stogelio, bet paskui grįžo atgal. Buvo ranką jai užkišęs už kelnaičių, glostė su ranka prie lytinių organų. Glostė, po to, kai užlipo ant palangės ir atėjo į kambarį. Tai įvyko du kartus per dieną. Pirmas kartas – kai pakėlė, antras – kai glostė. A. M., taip darydamas sakė S. U. neišduoti savo tėvam. Kai glostė, ji norėjo sprukti, bet A. M. ją sulaikė, už marškinėlių už nugaros, kai ji norėjo rėkti, laikė už burnos. Kelnes ir kelnaites numovė iki kelių. Kai movė kelnes, ji nieko nesakė, jautėsi blogai, norėjo spiegti. Kai jai numovė kelnes, ji buvo su „maikute“, o A su marškiniais ir pilkomis kelnėmis. A ateidavo kiekvieną dieną. Kai nebuvo šito dalyko, žaisdavo pagalvių karą, gaudynių, slėpynių. Prieš tą dalyką jos nekeldavo, ne kartą sėdėjo jam ant kelių. Kai sėdėdavo ant kelių, nieko nedarydavo, būdavo su tėvais. Po to dalyko su A nežaistų. Apie tai pasakojo mamai ir tetai Dianai, kitą dieną. Ir dėdei Arūnui (1 t., 54-56 b.l.).

Iš pirmosios instancijos teisme aplklaustos liudytojos S. D., kuri dalyvavo S. U. apklausoje kaip psichologė, parodymų seka, kad nors mergaitės pasakojime nėra nuoseklumo, ji painiojasi dėl jos lietimų skaičiaus ir sekos, tačiau kai veiksmai būna atliekami nedideliu laiko skirtumu vienas nuo kito ir juos atlieka tas pats asmuo, vaikai atsimena tik patį pagrindinį įvykį ir kas tai darė, o chronologiškai gali maišytis. Chaosas pasakojime ir nurodo psichologinį patikimumą, kad mergaitė gebėjo pakalbėti apie jausmus, kad jai skaudėjo, jautė baimę, kad norėjo spiegti, sprukti. Primokytų vaikų istorijos būna plokščios, nebūna jausminio fono. S. U. amžius toks, kai pradeda formuotis gėdos jausmas, prisilietimai nėra natūraliai suprantami kaip išdykavimas. Atsiranda supratimas, kad kūno dalys yra privačios ir ji nesuprato prisilietimų, kaip žaidimo, apklausoje nurodydama, jog jis nėra tas žmogus, su kuriuo norėtųsi žaisti. Kai mergaitė pasakojo apie A. M. paties užkišimą rankos už kelnių, ji dėl savo amžiaus nesuprato, kodėl taip daroma, todėl S. U. papasakojo apie tai, kaip apie įvykio detalę, bet jos nesuvokė. Nors mažamečiai nesuvokia veiksmų, kurie su jais daromi, pasekmių, tačiau tie veiksmai daro psichologinį poveikį.

Iš S. U. įstatyminės atstovės B. U. parodymų seka, kad A. M. pažįsta apie 20 metų, jis lankydavosi jų namuose, žaisdavo su dukra S. U., jokių įtarimų nekėlė, nors kažkada yra sakiusi dukrai, kad neprasidėtų su juo, nes manė, kad jis per grubiai su dukra žaidė. Apie A. M. veiksmus jai pasakė M, kurio pavardės nežino, jis kartu su jais šventė. 2010-08-15 Moniuškos g. 17-4 bute buvo ji, minėtas M, A. M., A. J.. Visi gėrė alų. Vėliau M papasakojo, kad A. M. ,,grabinėja“ mergaitę. Prieš tai Santa buvo prie jos priėjusi verkdama. Paklausus, kas atsitiko, atsakė, kad nieko. Po kiek laiko A. M. išėjo ir M papasakojo apie A. M. veiksmus. Tąkart A. M. išėjo net neatsisveikinęs, vėliau suprato, jog jis turbūt pagalvojo, kad M viską matė ir gali papasakoti. Paklausus apie tai Santos, ji pradėjo pasakoti daugiau. Nežinodama ką daryti, B. U. nubėgo pas G. D., jis patarė palaukti, kol A. M. vėl ateis ir tada kviesti policiją. Taip pat B. U. nurodė, jog mergaitė papasakojo, kad A lenda, kad ji jo nekenčia. Mergaitė sakė, kad A. M. taip jai darė du kartus – vieną kartą virtuvėj, kitą kambaryje. Viskas išaiškėjo rugpjūčio 15 d., tą pačią dieną, kai viskas įvyko. Maždaug mėnesį laiko iki rugpjūčio 15 d., S. U. vis pasakydavo, kad A. M. nekenčia. Šiuos žodžius ji sakydavo dar iki to laiko, kol M papasakojo, apie rugpjūčio 15 d. įvykį. Prieš tai B. U. nekreipdavo dėmesio į dukros žodžius, nes galvojo, kad dukra A. M. nekenčia, nes jis ją erzina. Mergaitė sakydavo, kad lenda prie jos, tačiau, kaip lenda – nesakydavo.

Iš S. U. įstatymino atstovo R. U. parodymų seka, S. U. yra jo dukra, su jos motina B. U. kartu negyvena. Apie įvykį jis sužinojo, kai jam paskambino nepažįstamas numeris ir pasakė, kad yra dėl dukros didelių problemų. Atėjęs į Moniuškos gatvę, pamatė kieme susirinkusių apie 10 žmonių, dauguma išgėrusių. Žmonės jam pradėjo pasakoti, kad yra žmogus, kuris matė, kaip tvirkino dukrą – graibė, kišo rankas už kelnaičių, jis nusprendė iš karto pranešti policijai. R. U. po to, kai mergaitė buvo apklausta policijoje, dukros klausė, kas buvo, ji pasakojo, kad A užkišdavo ranką jai už kelnaičių ir keldavo, paėmęs už lytinių organų, įgnybdavo į krūtinę, skaudėdavo. Paklausus, ar jis pats nebandė jai kažką rodyti, mergaitė atsakė, jog ne, bet įsikišdavo ranką į kelnes ir nusisukęs kažką darydavo. Sakė, jog taip darė vieną kartą kambaryje prie sekcijos ir vieną kartą virtuvėje, nusisukęs į langą.

Iš B. U. sugyventinio A. J. parodymų seka, kad jis A. M. pažįsta nuo (duomenys neskelbtini) metų, jis užeidavo pas juos į svečius. Apie B. U. dukrą sužinojo iš M, kurio pavardės nežino. M papasakojo, jog matė, kaip A. M. lindo mergaitei į kelnaites. Mergaitė iki tol nieko nepasakojo. Būdavo, kai A. M. būdavo jų namuose, mergaitė ateidavo verkdama, yra sakiusi, jog nekenčia dėdės A (A. M.). Galvojo, kad jis gal įžnybia, ar spustelį, kai žaidžia. Dėl to A. M. sakydavo, kad taip nedarytų. Kai M matė šį įvykį, jis buvo A. J. namuose, kur buvo ir A. M., Biruta ir jis, t. y., A. J.. A. M. alkoholio praktiškai nevartojo, jis yra gyręsis, kad nepasiturinčių šeimų mergaites Palemone pavaišina pigiais batonais, pavalgydina ir pažaidžia su jomis. Tačiau iki įvykio galvojo, kad žaidžia kaip su vaikais. Vieną sykį A. M. pasigyrė, kad ,,padarė“ 13-14 metų mergaites. Žodį ,,padarė“ suprato, kad miegojo su ja, bet į tai nekreipė dėmesio, pagalvojo, kad A. M. giriasi.

Iš liudytojo G. D. parodymų seka, kad B. U. jam pasakė, jog iš M sužinojo, jog A. M. tvirkina jos dukrą. Jis paklausė A. M., kodėl taip elgiasi, tačiau šis nurodė, kad mergaitė išsigalvoja. Paklausus mergaitę ji pasakė, kad A. M. jai kišo ranką už kelnaičių. Tada G. D. paskambino mergaitės tėvui ir pasakė, kas įvyko, o tėvas iškvietė policiją.

Iš liudytojos D. K. parodymų seka, kad S. U. jai pasakojo, jog A. M. sodinasi ją ant kelių, kiša ranką tarp kojų, glosto krūtinę, kiša ranką sau tarp kelnių.

Iš liudytojos L. V. parodymų seka, kad ji yra M. B., kuris šiuo metu gyvena užsienyje, motina, kad sūnus jai yra pasakojęs, jog pas kažkokius žmones švenčiant matė, kaip yra tvirkinama 6-7 metų mergaitė.

Nors M. B. pirmosios instancijos teisme apklaustas nebuvo, kadangi yra išvykęs gyventi į užsienį, jį apklaususi tyrėja Ž. L. apylinkės teisme parodė, kad M. B. pats, savo iniciatyva atvyko duoti parodymų. M. B. pasakojo apie tai, kad matė, kaip A. M. pakėlė S. U. už tarpkojo, mergaitė iš karto apsiverkė. Kalbėdamas jis buvo pasipiktinęs, sakė, jog negali patikėti, kad šeimos draugas gali taip elgtis, vertino tai ne kaip žaidimo formos veiksmus, o kaip tvirkinamuosius, jam pasirodė, kad A. M. turi neigiamų kėslų mergaitės atžvilgiu. Taip pat nurodė, jog A. M. numetė mergaitę ant lovos. Apklausiant M. B., nekilo abejonių dėl jo parodymų, nuosekliai pasakojo, ką matė, pasakė daugiau nei kiti apklausų metu, kalbėjo nechaotiškai. Taip pat nurodė, jog A. M. jis bijo, nes jis grasino užmušti ar sudaužyti, o jis žino, kad A. M. yra teistas. M. B. parodymuose pasakodamas apie A. M. jį vadino ,,Bajoru“.

2010-08-17 Kauno m. Žaliakalnio PK užregistruotas tą pačią dieną rašytas R. U. pareiškimas, kuriame nurodoma, jog jo dukrą S. U., Kaune, Moniuškos g. 17-4, galimai 2010-08-15 ir dar kartą prieš tai, tikslaus laiko nežino, tvirkino A. M. (1 t., 8 b.l.).

Apžiūros protokole užfiksuota vaizdo įrašas, darytas mažametės S. U. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu (1 t., 60-69 b.l.).

Iš teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės akto seka, kad jog jokių objektyvių duomenų, kad nagrinėjamo įvykio metu S. U. būtų sirgusi lėtiniu psichikos sutrikimu, buvusi laikinoje psichikos veiklos sutrikimo būsenoje, nėra. Atsižvelgiant į jos amžių ir turimas žinias, įvykio metu ji negalėjo (ir negali) suprasti su ja atliktų veiksmų esmės (nei pobūdžio, nei reikšmės), todėl negalėjo (ir negali) tokiems veiksmams priešintis. S. U., atsižvelgiant į jos psichikos būseną, būseną įvykio metu, galėjo ir gali teisingai suprasti konkrečias faktines aplinkybes (įvykio vieta, dalyviai, jų veiksmai) ir duoti apie tai parodymus, tačiau ilgainiui jos parodymai gali stokoti detalumo, ji gali nevalingai supainioti įvykio detales, jas užmiršti, į pasakojimą įterpti kitų frazes apie įvykį. Po (dėl) nagrinėjamo byloje įvykio S. U. vaikų psichiatrų konsultuota nebuvo, jos psichikos būsena neaprašyta, psichikos sutrikimas jai nekonstatuotas, todėl įvertinti S. U. sveikatos (psichikos) sutrikimo mastą dėl nagrinėjamo įvykio nėra objektyvių galimybių. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo posėdžio metu mergaitė lėtiniu psichikos sutrikimu nesirgo ir nebuvo laikinoje psichikos veiklos sutrikimo būsenoje. S. U. kalbant apie byloje nagrinėjamą įvykį stebimas jai padidėjęs emocinis jautrumas, psichikos sutrikimas S. U. nekonstatuojamas. Tikėtina, jog psichotraumuojantis įvykio poveikis gali pasireikšti ateityje – kai S. U. pradės suprasti su ja atliktų veiksmų esmę. Dėl padidėjusio emocinio jautrumo S. U. rekomenduojama tęsti psichologo – psichiatro konsultacijas. S. U. nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti, ji galai būti įtaigi, patikli jei nesuprantamose sudėtingose situacijose, tačiau visa tai jai netrukdė ir netrukdo teisingai suprasti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes ir duoti apie tai parodymus. Vertinant S. U. parodymus, rekomenduojama atsižvelgti į tai, kad jai nenustatyta tokių individualių psichologinių ypatumų, dėl kurių ji negalėtų teisingai suprasti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes ir duoti apie tai parodymus. Be to, negauta nei objektyvių, nei subjektyvių duomenų apie galimą poveikį jos duodamiems parodymams iš aplinkos. Taip pat rekomenduojama atsižvelgti į tai, jog S. U. neturi jokių žinių apie lytinius santykius ir jų reikšmę (1 t., 86-89 b.l.).

Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog byloje nėra duomenų apie galimą kitų žmonių poveikį S. U. parodymams, iš bylos medžiagos matyti, jog nėra duomenų ir apie tai, kad mergaitė apie A. M. veiksmus galėjo išsigalvoti, prifantazuoti, aplinkybės, jog mergaitė galėjo būti primokyta, taip pat nustatytos nebuvo, nebuvo nustatytas ir joks apklaustų liudytojų priešiškumas A. M., dėl ko jie galėjo primokyti mergaitę apkalabėti jį. Todėl apylinkės teismas pagrįstai S. U. parodymus vertino kaip patikimus įrodymus ir jais rėmėsi. Tam, kad dar kartą patikrinti mergaitės parodymus, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu buvo peržiūrėtas vaizdo įrašas, kuriame užfiksuota mergaitės apklausa. Kaip aukščiau nurodyta, posėdyje apklausta psichologė nurodė, kad mergaitė aplinkybių neišsigalvoja, jos pasakojimas, gyvas, emocingas, koks būna vaikui nurodant tikrąsias aplinkybes, o tai, kad jos parodymai nėra visiškai chronologiški, yra normalu, nes chaosas pasakojime ir nurodo psichologinį vaiko patikimumą, vaikai prisimena tik patį pagrindinį faktą ir kas jį atliko. Psichologė taip pat nurodė, kad mergaitė apklausos metu dėl jai nemalonių A. M. veksmų reagavo pasikeitusiu elgesiu, kuris rodė apie jos išgyvenamas neigiamas emocijas pasakojant apie įvykį, kas taip pat patvirtina, jog mergaitės pasakojimas nebuvo išgalvotas. Kad mergaitė neserga jokiomis psichinėmis ligomis ir jai nėra nustatytas padidintas polinkis fantazuoti, meluoti, patvirtino ir aukščiau paminėtas teismo psichiatrijos – psichologijos eksleprtizės aktas. Kad S. U. sakė tiesą patvirtina ir tai, jog ji tas pačias aplinkybes nurodė ir motinai, ir tėvui, ir apklausiama vaiko kambaryje. Pats A. M. apie jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nepasisakė, nenurodė jokių aplinkybių, kaip, kokiu būdu bendravo su nukentėjusiąja, ar toks jo bendravimas galėjo būti neteisingai įvertintas kitų asmenų (pirmosios instncijos teisme elgėsi įžūliai, dėl ko visam laikui buvo pašalintas iš posėdžių salės), parodymų nedavė, nenurodė, kodėl mergaitė turėtų jį apklabėti, iš ko jis sprendžia, kad mergaitės parodymai akivaizdžiai melagingi ir duoti kažkieno nurodymu. To apeliantas nenurodo ir apeliaciniame skunde, jo teiginiai deklaratyvūs, surašyti neįsigilinus į pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei visą ištirtą bylos medžiagą.

Tad, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nusikalstamos veikos apylinkės teismo kvalifikuotos teisingai, apelianto padarytos veikos atitinka visus nusikalstamų veikų sudėties požymius. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog visiškai pagrįstai buvo nustatyta, kad A. M. atliko seksualinius veiksmus, kurių metu tiesiogiai ranka lietė mažametės S. U. lytinius organus ir taip siekė lytinio pasitenkinimo. A. M. suvokė, kad jis tvirkina mažametę, kadangi S. U. amžius atitiko jos išsivystymą. Teisingai nustatyta ir tai, kad apeliantas, būdamas suaugęs žmogus, suvokė, jog spaudžiant vaiko lytinius organus ir už jų keliant, mažametei skauda, taip pat numatė, jog numetant ją ant fotelio ji užsigaus į kietus paviršius ir tuo mažametei bus sukeltas fizinis skausmas. Kad toks skausmas nukentėjusiajai buvo sukeltas patvirtina ir nukentėjusiosios mažametės parodymai, ir liudytojų nurodytos aplinkybės, kad S. U. po tokių nuteistojo veiksmų verkė ir kentėjo.

Nors apeliaciniame skunde A. M. nesutinka su byloje ištirtų įrodymų vertinimu bei teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis, teigia, kad byla prieš jį buvo sufabrikuota, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, pagal kurią teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar sufabrikuotos prieš jį, tuo labiau, kad jis savo tokių teiginių nepagrindžia. Teismas turi teisę remtis visais, tiek ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti, kas šiuo atveju ir buvo padaryta. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, nenustatė jokių įrodymų vertinimo klaidų at pažeidimų. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo yra motyvuotos. Jos padarytos atsižvelgiant į surinktų įrodymų byloje visumą.

Apylinkės teismas, pripažindamas A. M. kaltu, pagrįstai iš dalies (sumažindamas jo dydį) patenkino nukentėjusiosios S. U. civilinį ieškinį, nes akivaizdu, kad nukentėjusiajai A. M. veiksmais buvo padaryta neturtinė žala, tai patvirtino jos įstatyminiai atstovai B. U. ir R. U.. Apylinkės teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į visas aplinkybes ir pagrįstai paskyrė A. M. laisvės atėmimo bausmę. Teisinio pagrindo nuteistojo skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais ir jį išteisinti, nėra.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo A. M. apeliacinį skundą atmesti.