Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

2014-02-28 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-230/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2014-02-28
Bylos Nr.
1A-230/2014
Teisminio proceso Nr.
1-33-1-01781-2012-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Svajūnas Knizleris, Valdimaras Bavėjanas (pran.), Linas Žukauskas
Nuteistasis
J. M., S. M.
Advokatai
Juozas Ančiukaitis
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A–230/2014Proceso Nr. 1-33-1-01781-2012-0Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.1. (N) (S)
LIETUVOS Apeliacinis teismasNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. vasario 28 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko ir pranešėjo Valdimaro Bavėjano,teisėjų Svajūno Knizlerio ir Lino Žukausko,sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,gynėjams advokatams Juozui Ančiukaičiui, Jonui Skruzdžiui,nuteistajam J. M.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. M. ir S. M. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. spalio 23 d. nuosprendžio, kuriuo:

J. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme ketveriems metams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

S. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme penkeriems metams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistųjų J. M. ir S. M. solidariai priteista Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos – 5 221,12 Lt turtinei žalai atlyginti ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui – 946,38 Lt turtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. M. ir S. M. nuteisti už tai, kad 2012 m. lapkričio 26 d., apie 22 val., bendrabučio kambaryje, esančiame (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupe, keršto už E. R. padarytą O. R. sumušimą pretekstu kiekvienas kumščiais ne mažiau kaip du kartus sudavė ir ne mažiau kaip vieną kartą spyrė E. R. į galvą, ne mažiau kaip penkis kartus jam spyrė į kitas kūno dalis ir nukentėjusiajam padarė sunkų sveikatos sutrikdymą – galvos sumušimą, sukėlusį ūmaus periodo vidutinio sunkumo trauminę smegenų ligą, kraujo išsiliejimą dešinio smegenų pusrutulio smilkininėje skiltyje.

Šalies argumentai

Nuteistasis J. M. apeliaciniame skunde neigia savo kaltę ir nurodo, jog tikslo sužaloti nukentėjusįjį neturėjo. Ikiteisminio tyrimo metu jis prisipažino ir parodė, jog įvykio vakarą, matydami, kad O. R. yra sumušta ir atsižvelgdami į jos prašymą pasikalbėti su jos vyru E. R. dėl nuolat vartojamo smurto, su S. M. nuėjo pas E. R.. Jiems pradėjus aiškintis dėl smurto prieš O. R., jis (J. M.) lyg ir pirmas jį pastūmė, dėl ko nukentėjusysis nugriuvo ant grindų. Apeliantas neneigia, kad gulinčiam E. R. kelis kartus įspyrė į kairįjį šoną, o S. M. spyrė į nukentėjusiojo dešinįjį šoną, tačiau į galvą smūgių nei rankomis, nei kojomis nesudavė.

Apelianto nuomone, specialisto išvada patvirtina jo parodymus, kad į galvą nukentėjusiajam jis nesmūgiavo, kadangi vieno smūgio suduoti dviese jie negalėjo. Be to, nuteistasis sutinka su teismo išvada, kad sunkų sveikatos sutrikdymą lėmusį smūgį nukentėjusiajam sudavė S. M.. Tačiau, apelianto nuomone, teismas be pagrindo rėmėsi liudytojo A. S. parodymais vertindamas apelianto ir S. M. pavartoto smurto mastą. Jei nuteistieji būtų taip intensyviai smurtavę prieš nukentėjusįjį, kaip nurodė minėtas liudytojas, ekspertas būtų nustatęs didesnį sužalojimų mastą. Tačiau specialisto išvadoje nustatytas tik vienas esminis smūgis, kitų sužalojimų ant nukentėjusiojo kūno rasta nebuvo.

Nuteistojo nuomone, jis nepagrįstai pripažintas kaltu bendrininkų grupe padaręs sunkų sveikatos sutrikdymą. Nuteistasis turi atsakyti tik už tuos veiksmus, kuriuos padarė. Apelianto suduotų smūgių pobūdis, pasekmės (nerastos žymės) patvirtina, kad jis sunkiai sužaloti nukentėjusįjį nesiekė, nuteistojo kaltė turi būti siejama tik su faktiškai padarytų veiksmų apimtimi – smūgių nukentėjusiajam sudavimu ir skausmo sukėlimu, kas atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikalstamos veikos požymius.

Nuteistasis J. M. apeliaciniame skunde nesutinka ir su jam paskirta bausme.

Apelianto nuomone, skiriant bausmę turi būti atsižvelgta į priežastis, lėmusias jo atsiradimą įvykio vietoje ir nusikalstamų veiksmų padarymą, nes jeigu tą vakarą jis nebūtų matęs sumuštos ir verkiančios, su mažamečiais vaikais iš namų išvarytos, pagalbos prašančios nukentėjusiosios, tikrai nebūtų ėjęs pas nukentėjusįjį. Atsitiktinė priežastis lėmė, kad jis sugadino savo ir savo artimųjų gyvenimą. Nuteistojo gyvenimo draugė laukiasi kūdikio, jie ruošiasi įregistruoti santuoką, mama prižiūri ir slaugo neįgalią motiną (nuteistojo močiutę), išlaiko nepilnametę dukterį, neseniai savo lėšomis palaidojo seserį, todėl nuteistojo pagalba mamai labai reikalinga.

Be to, prašydamas sumažinti paskirtą bausmę, nuteistasis akcentuoja nuosprendyje nustatytas aplinkybes, kad J. M. vaidmuo darant nusikalstamą veiką nebuvo esminis, nusikalstama veika padaryta veikiant netiesiogine tyčia. Apelianto nuomone, nurodytos aplinkybės mažina padarytos veikos pavojingumą, juo labiau, kad pavojingumo laipsnis turi būti susietas su provokuojančiu nukentėjusiojo elgesiu.

Nuteistasis taip pat pažymi, kad jis neteistas, jauno amžiaus, mokykloje elgėsi tinkamai, dėl padaryto nuoširdžiai gailisi, pasižada daugiau nebenusikalsti. Taip pat mano, kad dėl nurodytų aplinkybių jam turi būti taikytos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos.

Šalies argumentai

Nuteistasis J. M. apeliaciniame skunde prašo nusikalstamą veiką pagal BK 135 straipsnio 1 dalį perkvalifikuoti į BK 140 straipsnio 1 dalį arba švelninti paskirtą bausmę ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, arba sumažinti paskirtos bausmės dydį.

Nuteistasis S. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, pažeidė bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnio 2 dalis). Nuteistajam paskirta bausmė yra per griežta, prieštaraujanti teisingumo principui. Teismas neatsižvelgė į atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Apeliantas nurodo, jog apklaustas ikiteisminio tyrimo metu prisipažino iš dalies, nes nesutiko su kaltinimo dalimi, jog nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir dėl chuliganiškų paskatų. Teismas šių aplinkybių taip pat nepripažino, todėl turi būti laikoma, kad jis ikiteisminio tyrimo metu prisipažino visiškai.

Nuteistojo nuomone, teismas neatsižvelgė į tai, kad jis nukentėjusiojo atsiprašė, savo poelgį vertina neigiamai, gailisi ir išgyvena dėl padarytų veiksmų, su pareikštu ieškiniu dėl žalos atlyginimo sutinka ir pažada iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ją atlyginti, nukentėjusiajam pareiškus ieškinį, jam taip pat pažada atlyginti žalą. Be to, apeliantas mano, kad teismas pažeidė BK 61 straipsnyje nustatytas bausmių skyrimo nuostatas ir netinkamai taikė bausmių skyrimo apskaičiavimo metodą. Apeliantas remiasi kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-45/2007 ir nurodo, kad teisingumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių interesus atitiktų nuteistajam S. M. paskirta švelnesnė bausmės rūšis arba su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis).

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde nuteistasis S. M. prašo taikyti BK 61 straipsnio 2 dalies ir BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti švelnesnę bausmės rūšį, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, arba švelninti paskirtą bausmę. Taip pat prašo pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis J. M. ir jo gynėjas bei nuteistojo S. M. gynėjas prašė nuteistųjų apeliacinius skundus patenkinti, o prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. M. apeliacinis skundas atmetamas, nuteistojo S. M. – tenkinamas iš dalies.

Nuosprendį priėmęs teismas, atmetęs nuteistųjų J. M. ir S. M. teisiamajame posėdyje duotus parodymus, nurodė, kad nuteistasis J. M. nepaneigė ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, jog įvykio metu S. M. pirmas kumščiu smogė nukentėjusiajam į veidą, kad nuo smūgio pastarajam nugriuvus kiekvienas jų apie penkis kartus spyrė į šonus, o S. M. paskutinis spyrė į galvą. Tačiau teismas sprendė, jog vien tokių nuteistojo J. M. parodymų dėl nuteistojo S. M. veiksmų nepakanka daryti išvadą, kad tik pastarasis ranka sudavė ir spyrė nukentėjusiajam į galvą, ir pripažinti, kad tik jis vienas nukentėjusiajam padarė sunkų sveikatos sutrikdymą. Teismas rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotais liudytojo A. S. parodymais, jog abu nuteistieji gulinčiam ant nugaros nukentėjusiajam kumščiais į galvą sudavė ne mažiau kaip po du smūgius ir spyrė ne mažiau kaip penkis kartus jam į šonus bei ne mažiau kaip po vieną kartą spyrė į galvą. Teismas pažymėjo, jog nuteistųjų veiksmus liudytojas stebėjo iš nedidelio atstumo, to neneigė ir patys nuteistieji. Įvertinęs nuteistųjų J. M. ir S. M. parodymus, liudytojo A. S. parodymus, teismas konstatavo, kad nukentėjusiajam E. R. smūgius į galvą sudavė abu nuteistieji, todėl abu jie turi atsakyti už sunkų sveikatos sutrikdymą.

Nuteistasis J. M. apeliaciniame skunde tvirtina, kad nukentėjusiajam į galvą smūgių nei rankomis, nei kojomis nesudavė, o jo atlikti veiksmai prieš nukentėjusįjį – kelis kartus spyrė gulinčiam į kairįjį šoną -, atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius. Nuteistojo apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad specialisto išvada patvirtina jo parodymus apie tai, kad sunkų sveikatos sutrikdymą lėmusį smūgį nukentėjusiajam sudavė S. M.. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Pagal baudžiamąjį įstatymą už sunkų sveikatos sutrikdymą atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas (BK 135 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Būtini bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Bendrininkų susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Pagal BK 24 straipsnio 1-3 dalių nuostatas, apibūdinančias bendrininkavimą ir bendrininkų rūšis, nusikaltimo bendravykdytojas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, t. y. savo veiksmais įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų (numatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje). Pagal susiformavusią teismų praktiką, tais atvejais, kai nukentėjusiajam smūgius suduoda ar kitokius smurtinius veiksmus atlieka keli asmenys ir padariniai nukentėjusiajam atsiranda nuo smūgių ar kitų smurtinių veiksmų visumos, visi bendrininkai baudžiamojon atsakomybėn turi būti traukiami pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą. Sunkiausiems padariniams kilus nuo vieno ar kelių atskirų smūgių (smurtinių veiksmų), baudžiamosios atsakomybės klausimas turi būti sprendžiamas nustatant kiekvieno iš smurtą naudojusių asmenų kaltės (tyčios) turinį: 1) jei ne visi asmenys turėjo tyčią sukelti atsiradusius padarinius, tai pagal baudžiamąjį įstatymą, nustatantį baudžiamąją atsakomybę pagal sunkiausius atsiradusius padarinius, atsako tik tas ar tie bendrininkai, kurie sudavė padarinius sukėlusius smūgius (atliko tokius padarinius sukėlusius smurtinius veiksmus); 2) jei visų bendrai veikusių asmenų tyčia buvo vienoda – visų bendrininkų veiksmai turi būti kvalifikuojami vienodai pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą nepriklausomai nuo to, ar atskiras asmuo yra ar nėra sudavęs padarinius sukėlusius smūgius. Apie kiekvieno iš bendrininkų tyčią gali būti sprendžiama vertinant tiek bendrininkų susitarimą dėl bendrų nusikalstamų veikų atlikimo, tiek ir bendrininkų elgesį darant nusikalstamą veiką.

Ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais duomenimis nustatyta, kad nuteistieji J. M. ir S. M. kumščiais ne mažiau kaip du kartus sudavė ir ne mažiau kaip vieną kartą spyrė E. R. į galvą, ne mažiau kaip penkis kartus jam spyrė į kitas kūno dalis. Nuteistasis J. M. viso proceso metu neigė sudavęs smūgius nukentėjusiajam į galvą. Pastarasis parodė, jog gulinčiam ant nugaros nukentėjusiajam keletą kartų įspyrė į kairįjį šoną, o S. M. keletą kartų įspyrė į dešinįjį šoną (t. 2, b. l. 167-168). Apeliantas taip pat nepaneigė ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, jog įvykio metu S. M. pirmas kumščiu smogė E. R. į veidą, nuo ko pastarajam pargriuvus, kiekvienas jų apie penkis kartus spyrė nukentėjusiajam į šonus, o S. M. paskutinis spyrė į galvą (t. 2, b. l. 42). Kaip pagrįstai nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tokių nuteistojo J. M. parodymų nepakanka daryti išvadą, kad tik S. M. ranka sudavė ir spyrė nukentėjusiajam į galvą. Įvykį tiesiogiai matęs liudytojas A. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje parodė, jog abu nuteistieji gulinčiam ant nugaros nukentėjusiajam kumščiais į galvą sudavė ne mažiau kaip po du smūgius ir spyrė ne mažiau kaip penkis kartus į šonus bei ne mažiau kaip po vieną kartą spyrė jam į galvą (t. 1, b. l. 100-102, 171-172). Pažymėtina, jog liudytojas A. S. parodymų patikrinimo vietoje metu pademonstravo nuteistųjų atliktus veiksmus įvykio metu (t. 1, b. l. 103-106). Nuteistasis J. M. savo parodymuose viso proceso metu, nors ir siekdamas sumenkinti savo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme, iš esmės patvirtino, kad fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį vartojo abu. Taigi pirmiau aptarti duomenys leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, jog prieš nukentėjusįjį, suduodami smūgius į galvą, smurtavo abu nuteistieji – J. M. ir S. M., ir kad būtent jų abiejų aktyviais bendrais smurtiniais veiksmais nukentėjusiajam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata.

Negalima sutikti su nuteistojo J. M. apeliacinio skundo teiginiu, jog specialisto išvada patvirtina jo parodymus apie tai, kad nukentėjusiajam į galvą jis nesmūgiavo. Tyrimą atlikęs teismo medicinos ekspertas padarė išvadą, kad nurodytą galvos sužalojimą E. R. galėjo patirti paveikus vienoje trauminio poveikio vietoje galvą kietu buku daiktu – sumušant ar atsitrenkiant į panašų daiktą, pagrindą (t. 1, b. l. 35-36). Ekspertas R. P. Pečkus teisiamajame posėdyje detalizuodamas išvadą paaiškino, kad išvadoje nurodytas E. R. galvos sužalojimas buvo padarytas suduodant į smilkinį riboto, nedidelio paviršiaus kietu buku daiktu arba šia galvos dalimi į tokį daiktą atsitrenkiant. Nurodytas sužalojimas negalėjo būti padarytas E. R. galva atsitrenkiant į grindų paviršių. Jeigu šis sužalojimas buvo padarytas suduodant smūgį, labiausiai tikėtina, kad sužalojimas buvo padarytas vienu smūgiu, nes labai maža tikimybė, kad į tą pačią vietą galėjo būti pataikyta kitu smūgiu. Išvadą jis pateikė remdamasis medicininių dokumentų išrašais, kuriuose kitų E. R. sužalojimų aprašyta nebuvo. Kadangi nukentėjusysis į gydymo įstaigą buvo pristatytas dėl galvos sužalojimo kilusių pasekmių, tikėtina, kad tos srities specialistai visą dėmesį skyrė galvos tyrimui, todėl galimų kitų kūno sužalojimų neaprašė (t. 2, b. l. 187-188). Taigi, nurodyta specialisto išvada bei ją pateikusio teismo medicinos eksperto R. P. Pečkaus paaiškinimais teisme nėra nustatyta, kad sunkų sveikatos sutrikdymą sukėlusį smūgį nukentėjusiajam sudavė būtent S. M.. Pirmiau aptartais bylos duomenimis nustatyta, jog prieš nukentėjusįjį suduodami smūgius į galvą smurtavo abu nuteistieji. Be to, pastarieji smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį atliko veikdami bendrininkų grupe, keršto už E. R. padarytą O. R. sumušimą pretekstu. Nuteistieji, atvykę į E. R. gyvenamąją patalpą, iškart jį užpuolė, pargriovę ant grindų kiekvienas prieš nukentėjusįjį pavartojo iš esmės tokio pat intensyvumo ir tokios pat apimties fizinį smurtą. Taigi, bylos duomenimis nustatyta įvykių seka rodo, kad nuteistųjų veiksmai, nors ir nebuvo išsamiai suderinti iš anksto, tačiau vienareikšmiškai buvo nukreipti prieš tą patį nukentėjusįjį, turint tikslą atkeršyti už pastarojo padarytą O. R. sumušimą. Suduodami smūgius nukentėjusiajam į galvą, nuteistieji neabejotinai suprato, kad tokia veika kėsinasi į nukentėjusiojo sveikatą, pritarė vienas kito daromiems veiksmams ir kartu juos atliko. Todėl abu nuteistieji turi atsakyti ne tik už savo, bet ir už bendrai atliktus veiksmus bei dėl tokių veiksmų kilusias pasekmes.

Apibendrindama pirmiau išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad abu nuteistieji turi atsakyti pagal BK 135 straipsnio 1 dalį yra pagrįsta.

Teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas, J. M. skirdamas bausmę, tinkamai taikė bendruosius bausmių skyrimo reikalavimus, numatytus BK 54 straipsnyje, bei BK 61 straipsnio nuostatas. Nuteistajam paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta. Remdamasis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Nuteistasis apeliaciniame skunde prašydamas švelninti bausmę, nurodo, kad jo vaidmuo nusikaltimo padaryme nebuvo esminis, veika padaryta netiesiogine tyčia, be to, nusikalstamos veikos padarymui turėjo įtakos provokuojamas nukentėjusiojo elgesys. Apeliantas taip pat nurodo, jog tai, kad jis jauno amžiaus, neteistas, charakterizuojamas teigiamai, gailisi, yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Tai, kad nuteistasis nusikalstamą veiką padarė jauno amžiaus, nėra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, į tai jau buvo atsižvelgta skiriant bausmę ir pažymėta skundžiamame nuosprendyje. Nagrinėjamoje byloje J. M. nuteistas laisvės atėmimo bausme ketveriems metams. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į kaltės formą, nusikaltimo pavojingumo laipsnį (BK 11 straipsnio 5 dalis), atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupe) ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat įvertino nuteistojo asmenybę (charakterizuojamas gerai, nusikalto pirmą kartą, baustas administracine tvarka) ir skyrė mažesnę nei įstatymo sankcijoje numatytas bausmės vidurkis bausmę. Paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis atitinka bausmės paskirtį ir tikslus (BK 41 straipsnis).

Visiškai nepagrįstas nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad nusikaltimo padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys. Tai reiškia, kad kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius ar rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Provokuojančiu pripažįstamas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis ir pan. Rizikingu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį. Bylos duomenimis nustatyta, kad iki įvykio O. R. nuteistiesiems skundėsi, kad nukentėjusysis E. R. ją sumušė. Dėl šios priežasties ir siekdami atkeršyti E. R. už O. R. sumušimą, apeliantai nuėjo pas jį ir smurtaudami padarė sunkų sveikatos sutrikdymą. Pirmiau aptarti bylos duomenys leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog nuteistieji nukentėjusįjį užpuolė ne pastarojo sąmoningai paskatinti pradėti nusikalstamą veiką prieš juos (nuteistuosius), o turėdami tikslą atkeršyti už E. R. padarytą O. R. sumušimą. Ta aplinkybė, jog nuteistasis matė sumuštą, verkiančią, su mažamečiais vaikais iš namų išvarytą ir pagalbos prašančią O. R., nėra pagrindas išvadai, jog E. R. kokiais nors savo veiksmais būtų išprovokavęs apeliantą nusikalsti.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam J. M. nėra pagrindo taikyti ir BK 62 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktų nuostatas. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodoma, jog apeliantas turi pasirūpinti savo mama, be to, jo gyvenimo draugė laukiasi kūdikio. Tačiau nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, jog nuteistojo mamai reikalinga speciali ir nuolatinė priežiūra bei globa, taip pat nėra duomenų, kad nuteistasis išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti.

Bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti pagrįstas tik išimtinėmis aplinkybėmis, rodančiomis, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys Nr. 2K-123/2008, 2K-251/2008, 2K-189/2008, 2K-152/2009, 2K-105/2009 ir kt.). Jokių išimtinių aplinkybių, leidžiančių daryti tokią išvadą, byloje nenustatyta. Nuteistojo skunde nurodytos aplinkybės – neteistas, jauno amžiaus, mokykloje elgėsi tinkamai, gailisi, pasižada nebenusikalsti, nelaikytinos išimtinėmis aplinkybėmis, dėl kurių turi būti taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, juo labiau kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, į šias aplinkybes atsižvelgė.

Dėl nuteistojo S. M. apeliacinio skundo

Apeliantas neginčija savo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, tačiau mano, kad nuosprendį priėmęs teismas be pagrindo nenustatė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Teismas, skirdamas bausmę, pažeidė BK 61 straipsnyje nustatytas bausmių skyrimo nuostatas. Be to, nuteistajam turi būti taikytos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos paskiriant švelnesnę bausmė rūšį arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Nėra jokio pagrindo tenkinti nuteistojo apeliacinio skundo reikalavimo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs inkriminuotas nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi.

BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padeda išsiaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Šiai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei nustatyti būtina konstatuoti vieną iš trijų sąlygų: kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi, kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir padėjimą išaiškinti nusikalstamą veiką, kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir padėjimą išaiškinti ją darant dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pripažįstamas tada, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas 2012 m. lapkričio 27 d., Klaipėdos miesto 2 PK gavus Klaipėdos miesto 2 PK tyrėjo K. Petrošiaus tarnybinį pranešimą (t. 1, b. l. 5). Tyrėjas tarnybiniame pranešime nurodė, jog 2012 m. lapkričio 27 d. į Klaipėdos universitetinę ligoninę kreipėsi E. R., kuris medikams paaiškino, kad 2012 m. lapkričio 26 d. apie 22 val. (duomenys neskelbtini) jį sumušė nepažįstamas. Nuteistasis S. M. buvo sulaikytas 2013 m. birželio 7 d. (t. 2, b. l. 35). Tai reiškia, kad iki pirmosios S. M. apklausos ikiteisminiame tyrime policijos pareigūnai jau buvo surinkę pakankamai duomenų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme. Pažymėtina, jog nenustačius nuteistojo S. M. buvimo vietos, 2013 m. balandžio 22 d. nutarimu paskelbta pastarojo paieška (t. 2, b. l. 16). Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ikiteisminio tyrimo metu S. M. kaltu dėl jam pareikšto įtarimo kaltu neprisipažino, parodymus duoti atsisakė (t. 2, b. l. 82). Teisiamojo posėdžio metu nuteistas savo kaltę pripažino iš dalies. Nuteistasis parodė, jog keletą kartų spyrė nukentėjusiajam į šoną, tačiau neigė sudavęs smūgius nukentėjusiajam į galvą (t. 2, b. l. 168, 169). Tokie nuteistojo S. M. parodymai paneigti pirmiau aptartais objektyviais bylos duomenimis, t. y. nuteistojo J. M. bei liudytojo A. S. parodymais. Įvertinusi pirmiau aptartus duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra jokio pagrindo pripažinti S. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi.

Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasmę žalos atlyginimas pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad priklausomai nuo bylos aplinkybių teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybę ir tais atvejais, kai kaltininkas atlygina tik dalį nuostolių ar pašalina dalį žalos. Skundžiamu teismo nuosprendžiu iš nuteistųjų J. M. ir S. M. solidariai priteista 5 221,12 Lt Valstybinei ligonių kasai ir 946,38 Lt Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui turtinei žalai atlyginti. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog nuteistojo S. M. motina po nuosprendžio priėmimo Valstybinei ligonių kasai ir Valstybinio socialinio fondo valdybai atlygino pusę padarytos turtinės žalos. Nukentėjusysis civilinio ieškinio byloje nepareiškė. Vadinasi, nuteistasis S. M. atlygino dalį nusikalstamais veiksmais padarytos žalos. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ši aplinkybė dar nebuvo žinoma, todėl nuosprendį priėmęs teismas neturėjo teisinio pagrindo pripažinti šią aplinkybę lengvinančia apelianto atsakomybę. Po teismo nuosprendžio priėmimo paaiškėjus naujai aplinkybei, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta S. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru atlygino padarytą turtinę žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Teismas, skirdamas bausmę, vadovaujasi dviejų rūšių baudžiamosios teisės normomis: BK specialiosios dalies straipsnio sankcija ir bendrosios dalies normomis, detalizuojančiomis sankcijos taikymą. BK 54 straipsnyje įstatymo leidėjas įtvirtino bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Motyvuodamas konkrečią bausmę nuosprendyje, teismas visų pirma jame turi aprašyti šioje konkrečioje byloje nustatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, įvertinti kiekvienos reikšmę ir nurodyti, kurios iš jų ir kaip nulemia bausmės rūšį ir dydį. BK 61 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bei įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Nagrinėjamoje byloje S. M. pripažintas kaltu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimo bausme penkeriems metams. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam S. M. bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo visuomenei laipsnį, kaltės formą ir rūšį, įvertino nuteistojo asmenybę apibūdinančias aplinkybes (anksčiau teistas, baustas administracine tvarka, nusikalto būdamas jauno amžiaus). Nuosprendį priėmęs teismas nustatė, kad S. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nuteistojo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupe. Įvertinęs šių byloje nustatytų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas S. M. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydį nustatė artimą šio BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą bei įvertinusi pirmosios instancijos teismo nustatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jų tarpusavio ryšį bei santykį, sprendžia, jog S. M. paskirtoji laisvės atėmimo bausmė švelnintina. Teisėjų kolegija pažymi, jog atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra aplinkybės, parodančios teismui tuos teigiamus momentus, kurie mažina nusikalstamos veikos ar ją padariusio asmens pavojingumą ir leidžia švelninti baudžiamąją atsakomybę. Kita vertus, teisėjų kolegija, spręsdama klausimą dėl S. M. skirtinos laisvės atėmimo bausmės dydžio, atsižvelgia ir į apelianto padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį. S. M. padarė sunkų, tyčinį nusikaltimą. Nukentėjusysis E. R. jam padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo pasekmes jaučia iki šiol, žymiai pablogėjo jo gyvenimo kokybė. Įvertinusi pirmiau aptartų aplinkybių visumą ir vadovaudamasi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, teisėjų kolegija sprendžia, jog bausmės tikslai bus pasiekti S. M. paskyrus laisvės atėmimo bausmę ketveriems metams ir šešiems mėnesiams.

Nuteistasis S. M. skundžiamu apygardos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Už šią nusikalstamą veiką įstatymų leidėjas numatė tik laisvės atėmimo bausmę iki dešimties metų. Vadinasi, už apeliantui inkriminuotą nusikalstamą veiką bausmė, nesusijusi su realiu laisvės atėmimu, gali būti paskirta tik pritaikius BK 62 straipsnio arba 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatytos išimtinės aplinkybės, duodančios pagrindą taikyti šiuos BK straipsnius nuteistojo S. M. atžvilgiu ir jais remiantis paskirti su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba kitą bausmės rūšį.

BK 62 straipsnyje numatyta bausmės švelninimo galimybė, kuria teismas gali pasinaudoti išskirtiniais atvejais, kai yra šio straipsnio 1 ar 2 dalyse numatytų būtinų sąlygų visuma. Pagal BK 62 straipsnio 1 dalį teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Pagal teismų praktiką BK 62 straipsnio 2 dalies taikymas galimas tik tada, kai nustatomos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir yra bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta. Be to, turi būti papildomai nustatyta bent viena iš sąlygų, numatytų šio straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose. Nagrinėjamu atveju yra nustatyta tik viena S. M. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, todėl švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimas pagal BK 62 straipsnio 2 dalį nuteistajam negalimas.

Bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti pagrįstas tik išimtinėmis aplinkybėmis, rodančiomis, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123/2008, Nr. 2K-251/2008, Nr. 2K-189/2008, Nr. 2K-152/2009, Nr. 2K-105/2009 ir kt.). Jokių išimtinių aplinkybių, leidžiančių daryti tokią išvadą, byloje nenustatyta. Pažymėtina, jog nuteistojo S. M. apeliaciniame skunde paminėtoje nutartyje Nr. 2K-7-45/2007 nurodoma, kad nepateisinamai ilgai trukusį ikiteisminį tyrimą bei teisminį nagrinėjimą yra pagrindas pripažinti išimtinėmis aplinkybėmis, duodančioms pagrindą BK 54 straipsnio 3 dalies taikymui ir bausmės švelninimui. Šioje byloje nėra pagrindo teigti, kad ikiteisminis tyrimas bei teisminis nagrinėjimas užsitęsė nepateisinamai ilgai ir tuo pačiu konstatuoti esant pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 1, 2 punktais,

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. spalio 23 d. nuosprendį pakeisti.

Pripažinti S. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru atlygino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

S. M., pripažintam kaltu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, paskirti laisvės atėmimo bausmę ketveriems metams ir šešiems mėnesiams.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo J. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Valdimaras BavėjanasTeisėjai Svajūnas KnizlerisLinas Žukauskas