- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-03-08
- Bylos Nr.
- I-1260-1066/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04024-2018-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Bronius Januška, Tomas Blinstrubis, Gediminas Užubalis
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- E. V., I. L.
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio, Broniaus Januškos ir Gedimino Užubalio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), dalyvaujant atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei J. P.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų E. V., I. L. (I. L.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjai su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į teismą, prašydami (įvertinus teismo 2019 m. sausio 8 d. nutarties išaiškinimus): 1) panaikinti Migracijos departamento prie VRM 2018 m. lapkričio 6 d. raštą Nr. 10K-43170 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje pakeitimo“; 2) įpareigoti Migracijos departamentą teisės aktų nustatyta tvarka iš naujo išnagrinėti pareiškėjos E. V. 2018 m. rugsėjo 19 d. prašymą.
2. Skundą pareiškėjai grindžia šiais argumentais:
2.1. Nurodo, kad Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) neteisėtai atsisakė pareiškėjui I. L. išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjai buvo Rusijos Federacijos piliečiai, jų santuoka sudaryta Rusijos Federacijoje, todėl jų atvykimas į Lietuvą turėjo būti vertinamas kaip abiejų sutuoktinių atvykimas kartu gyventi į Lietuvą, nepaisant to, kad abu iki tol kurį laiką gyveno Lietuvoje ir kad pareiškėja E. V. gyvendama Lietuvoje įgijo Lietuvos pilietybę. Pareiškėjai atitinka Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto sąlygas, nes pareiškėja yra Lietuvos pilietė, jų santuoka sudaryta užsienyje, todėl darytina išvada, kad abu sutuoktiniai atvyko į Lietuvos Respubliką kartu gyventi. Atsakovas remiasi Dokumentų Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimui gyventi Europos Sąjungoje gauti pateikimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimų gyventi Europos Sąjungoje užsieniečiams išdavimo, keitimo ir panaikinimo, pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio apskaičiavimo, taip pat fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 (toliau – ir Aprašas), 15.2 punktu. Šis punktas galimai prieštarauja Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punktui, nes Apraše pateikiamas dokumentų sąrašas, pagal kurį matosi, kad reikalaujama įrodinėti gyvenimą užsienyje iki atvykimo į Lietuvą, nors Lietuvos piliečiams garantuojama teisė laisvai pasirikti gyvenamą vietą.
2.2. Atsakovas nereikalavo papildomų dokumentų iš pareiškėjos, kad ji gyveno užsienio valstybėje, tačiau nusprendė, kad ji neatvyko iš užsienio valstybės.
2.3. Aprašo 7 p., numatantis 3 mėnesių terminą nuo atvykimo į Lietuvą leidimui nuolatos gyventi prašymui pateikti, netaikytinas pareiškėjui, nes jis atvyko į Lietuvą 2004 m. ir jo buvimas čia yra teisėtas. Mano, kad pareiškėjų apsisprendimo atvykti nuolat gyventi į Lietuvą momentu turėtų būti laikomas pareiškėjos E. V. 2018 m. rugsėjo 19 d. prašymas.
Atsiliepimas
3. Departamentas pateikė atsiliepimą (b. l. 41–43) į skundą, kuriame nesutiko su skundo reikalavimais šiais argumentais.
3.1. Paaiškino, kad pareiškėja kreipėsi į Departamentą per Klaipėdos apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą pateikdama laisvos formos prašymą (ne pagal Aprašo reikalavimus) išduoti leidimą nuolatos gyventi Europos Sąjungoje (toliau – ir LNG) jos sutuoktiniui I. L. pagal Įstatymo 53 str. 1 dalies 3 punktą. Departamentas skundžiamu raštu informavo pareiškėjus, kad pareiškėjui I. L. LNG negali būti išduotas, nes jis negali būti laikomas atvykusiu į Lietuvą kartu su pareiškėja, nes Lietuvoje gyvena nuo 2004 metų. Taip pat informavo, kad LNG užsieniečiui gali būti išduotas ir Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu – jeigu užsienietis pragyvena Lietuvos Respublikoje be pertraukos 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi.
3.2. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu kaip jo šeimos narys. Įstatymo sisteminė ir loginė analizė leidžia teigti, kad šiuo pagrindu leidimas nuolat gyventi yra išduodamas tik tokiam užsieniečiui, kuris iki prašymo dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo pateikimo aukščiau nurodytu pagrindu gyveno užsienio valstybėje kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu ir atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką kaip jo šeimos narys.
3.3. Tuo atveju, jeigu užsieniečio sutuoktinis Lietuvos Respublikos pilietis gyvena Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui gali būti išduodamas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas laikinai gyventi) pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi). Nagrinėjant prašymą, vertinama užsieniečio padėtis, esanti prašymo pateikimo metu, o ne padėtis, buvusi prieš 15 metų. Be to, vadovaujantis Įstatymo 2 straipsnio 14 dalimi, 24 straipsniu, 50 straipsnio 1 dalies 13 punktu bei atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui yra išduotas leidimas laikinai gyventi, pareiškėjas yra laikomas ne atvykusiu gyventi į Lietuvos Respubliką, o gyvenančiu Lietuvos Respublikoje. Nurodo, kad pareiškėjui nuo 2004 m. buvo išduodami leidimai laikinai gyventi. Pareiškėja taip pat gyvena Lietuvoje nuo 2004 m. Pareiškėja prašyme nurodė, kad įrodymų apie išvykimą ar atvykimą į Lietuvą neprivalo teikti, nes būdama Lietuvos pilietė, niekur nebuvo išvykusi. Todėl laikytina, kad tokie paaiškinimai tik patvirtina, kad pareiškėjai jau beveik 15 metų gyvena Lietuvoje ir todėl pareiškėjas I. L. negali būti laikomas atvykstančiu į Lietuvą kartu su Lietuvos piliečiu.
3.4. Įstatymo nuostatas detalizuoja Aprašas. Pagal Aprašo 7 punktą prašymas išduoti LNG turi būti pateiktas per 3 mėnesius nuo atvykimo į Lietuvą. Taip pat Aprašo 15 p. numato, kad pateikiami įrodymai apie gyvenimą užsienio valstybėje, o pareiškėja su prašymu jų nepateikė. Mano, kad prašymą išnagrinėjo tinkamai.
4. Teismo posėdyje atsakovo atstovė palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
5. Šioje administracinėje byloje skundžiamas sprendimas nagrinėjamas pareiškėjų pateikto skundo ribose, t. y. tikrinamas skundžiamo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Teismas įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant pareiškėjos reikalavimo panaikinti skundžiamą sprendimą pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra ABTĮ 91 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.
6. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėja E. V., kuri yra Lietuvos pilietė (b. l. 49) pateikė Departamentui per Klaipėdos apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą prašymą išduoti jos sutuoktiniui I. L. LNG Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu (b. l. 46). Prašyme nurodė, kad gyvena Lietuvoje ir gyvendama Lietuvoje įgijo Lietuvos pilietybę, į užsienį po to, kai įgijo Lietuvos pilietybę, gyventi nebuvo išvykusi. Departamentas atsakė 2018 m. lapkričio 6 d. raštu Nr. 10K-43170 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje pakeitimo“ (b. l. 31–32), kurį pareiškėja gavo 2018 m. lapkričio 6 d. elektroniniu paštu (b. l. 33).
7. Byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių – kad pareiškėjas I. L. gyveno Lietuvos Respublikoje nuo 2004 m. iki prašymo pateikimo (2018 m. rugsėjo 19 d.) ir turėjo leidimus laikinai gyventi (b. l. 50–61), taip pat, kad pareiškėja E. V. įgijo Lietuvos pilietybę gyvendama Lietuvoje ir po to, kai įgijo Lietuvos pilietybę, nebuvo išvykusi gyventi kitur. Byloje esantys įrodymai rodo, kad asmens tapatybės kortelė, kaip Lietuvos pilietei, jai išduota 2016 m. liepos 12 d. (b. l. 49), taigi vėliausiai nuo šios datos ji buvo Lietuvos pilietė ir nebuvo išvykusi iš Lietuvos.
8. Ginčas kilo dėl Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimo. Jame numatyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu kaip jo šeimos narys. Pareiškėjai įrodinėdami, kad atitinka minėtą reikalavimą, remiasi šių faktų sudėtimi: 1) kad jie atvyko į Lietuvą iš užsienio; 2) pareiškėja yra Lietuvos pilietė; 3) jie yra susituokę (pareiškėjas laikytinas šeimos nariu).
9. Pareiškėjo atstovas kreipėsi su papildomu prašymu, kuriuo prašė nagrinėti bylą jam nedalyvaujant bei sustabdyti bylos nagrinėjimą iki įsiteisės Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas dėl Vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 patvirtinto Aprašo 15.2.2 punkto. Kadangi šis prašymas į bylą pateko 2019 m. kovo 1 d., t. y. jau įvykus teismo posėdžiui (2019 m. vasario 28 d. 9 val.), jis negalėjo būti prijungtas prie bylos.
10. ABTĮ 100 straipsnis numato pagrindus, kuriems esant teismas sustabdo bylos nagrinėjimą. Vienas iš šių atvejų – kai negalima nagrinėti tos bylos, iki bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka (ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 p.). Pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, pareiškėjas 2019 m. vasario 27 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu ištirti norminio teisės akto – Vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 patvirtinto Aprašo – nuostatų teisėtumą. Šio prašymo priėmimas klausimas nebuvo išspręstas teismo posėdžio metu, taigi administracinė byla pagal jį dar nebuvo pradėta. LITEKO duomenimis, 2019 m. kovo 6 d. prašymą atsiakyta priimti. Todėl nėra įstatyme numatyto pagrindo stabdyti šios bylos nagrinėjimą ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.
11. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) dėl bylos proceso dalyvių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą (nagrinėjamu atveju į LVAT) yra išaiškinęs, kad tokie prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui yra tik vada vertinti, ar yra pagrindo manyti, jog konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) gali prieštarauti Konstitucijai (nagrinėjamu atveju norminiai administraciniai aktai atitinka aukštesnę galią turinčius teisės aktus). Pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą ar LVAT su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino norminio akto atitikties įstatymams ar Vyriausybės norminiams teisės aktams. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą ir LVAT jų kompetencijai priskirtais klausimais priklauso bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, kurią lemia tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl sprendžiant bylą taikytino norminio teisės akto (jo dalies) atitikties aukštesnės galios teisės aktams (2012 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525–2528/2012).
12. LVAT yra ne kartą pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo požiūriu bylos proceso dalyvio prašymas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ar Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinos ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies nuostatos apie būtinumą teismo sprendime atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. A261–997/2009, Nr. A756–152/2009, Nr. A63–3204/2011).
13. Pagal ABTĮ 114 straipsnio 1 dalį, bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą prašydamas patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą. Gavęs įsiteisėjusį administracinio teismo sprendimą dėl norminio administracinio akto, bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas atnaujina sustabdytos individualiosios bylos nagrinėjimą (ABTĮ 114 straipsnio 2 dalis).
14. Taigi visais atvejais teismas šioje byloje turi įvertinti, ar taikytini norminai teisės aktai neprieštarauja aukštesnės teisinės galios aktams ir, jeigu matytų teisiškai pagrįstų abejonių dėl taikytino norminio akto, privalėtų kreiptis dėl jo teisėtumo ir stabdyti bylą ABTĮ 114 straipsnio 2 dalies pagrindu.
15. Šioje byloje pareiškėjas iš esmės nesutinka su Departamento Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto interpretacija, kuri atsispindi ir Aprašo 15.2 punkto (numatančio, kad pateikiami dokumentai apie tai, kad Lietuvos pilietis, su kuriuo atvyko užsienietis, gyveno kitoje šalyje) ir 7 punkto (numatančiame terminą, per kurį asmuo po jo atvykimo turėtų kreiptis dėl LNG) formuluotėse.
16. Pagal pareiškėjų Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto interpretaciją, užtenka fakto, kad užsienietis yra kažkada atvykęs į Lietuvą kaip šeimos narys asmens, kuris jau po atvykimo fakto yra tapęs piliečiu.
17. Teismas daro išvadą, kad tiek lingvistiškai, tiek sistemiškai aiškinant Įstatymo nuostatas, nėra pagrindo sutikti su pareiškėjų siūloma Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto interpretacija. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto formuluotė akivaizdžiai reikalauja, kad atvykimo į Lietuvos Respubliką momentu bent vienas iš šeimos narių būtų Lietuvos Respublikos pilietis, t. y. numatoma situacija, kai Lietuvos pilietis su šeimos nariu atvyksta į Lietuvą gyventi. Tuo tarpu, kai užsienietis atvyksta pas jau Lietuvoje gyvenantį Lietuvos Respublikos pilietį, užsieniečiui gali būti išduodamas leidimas laikinai gyventi pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi). Be to, Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktas numato, kad LNG gali būti išduodamas, kai užsienietis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi, kas iš esmės artima faktinei pareiškėjo I. L. situacijai.
18. Atmetus pareiškėjų siūlomą Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto interpretaciją, nėra pagrindo abejoti Aprašo 15.2 punkto ir 7 punkto nuostatų teisėtumu.
19. Laikytina, kad Departamentas teisingai aiškino ir taikė Įstatymą, padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjas I. L. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu neturi teisės gauti leidimo nuolat gyventi. Departamentas nepažeidė prašymo nagrinėjimo procedūrų, atsakė į pareiškėjos iškeltus klausimus, todėl nėra jokio pagrindo naikinti Migracijos departamento prie VRM 2018 m. lapkričio 6 d. raštą Nr. 10K-43170 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje pakeitimo“.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjų E. V. ir I. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.