- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-02-06
- Bylos Nr.
- I-141-422/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00444-2016-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Janina Vitunskienė
- Pareiškėjas
- T. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamento prie LR TM
nedalyvaujant pareiškėjui T. B., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos ir trečiojo suinteresuotojo asmens Kalėjimų departamento prie LR TM atstovams,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Kalėjimų departamentui prie LR TM, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas T. B. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde (I t., b.l. 4-7) ir teismo posėdžio metu nurodė, kad laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 16 d. iki 2016 m. rugsėjo 6 d buvo laikomas Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose patalpose, pažeidžiant teisės aktuose reglamentuotą vienam nuteistajam tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą. Tvirtino, kad gyvenamojo ploto normą dar labiau mažino patalpose buvę baldai. Dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo trūko oro, skaudėjo galvą, negalėjo tinkamai išsimiegoti, tapo irzlus ir nervingas. Nurodė, kad gyvenamosiose patalpose buvo netinkama apšvieta, ventiliacija, todėl dėl didelės drėgmės rūdijo lovos, vasarą buvo tvanku, trūko oro, o žiemą, kadangi vėdindavo patalpą atsidarę langą, gyvenamojoje patalpoje buvo šalta. Gyvenamųjų patalpų grindys buvo medinės, iš po jų sklido pelėsio kvapas, veisėsi žiurkės ir tarakonai. Gyvenamosiose patalpose buvo per mažai stalų, o tų, kurie buvo, matmenys neatitiko nustatytų reikalavimų. Tvirtino, kad raštu kreipėsi į atsakovą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tačiau atsakymų negavo. Kalinimo sąlygas pareiškėjas prilygina nežmoniškoms ir kankinančioms, žeminančiomis žmogaus orumą. Tvirtino, kad jam buvo sukelti dideli dvasiniai skausmai, depresija, sužalota sveikata, t.y. jis patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 100 000 Eur ir prašė priteisti iš atsakovo. Pareiškėjas mano, jog jo reikalavimui senatis netaikytina, nes dar nėra pasibaigęs laisvės atėmimo bausmės atlikimo terminas, be to ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija atsiliepime į skundą (I t., b. l. 13-18 ), papildomuose paaiškinimuose (II t., b.l. 2-4) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad pareiškėjui buvimo Pravieniškių PN-AK metu buvo skirtos 64 nuobaudos, todėl jo kalinimą uždarojoje zonoje lėmė minėto nuteistojo elgesys ir jo paties valia. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo bausmės atlikimą. Pažymėjo, kad ne visada visos gyvenamosios vietos būna užimtos, todėl kitiems kalinamiesiems gyvenamojo ploto lieka daugiau. Galiojantis teisinis reglamentavimas nenustato, jog skaičiuojant vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto normą iš patalpos ploto turi būti atimami joje esančių baldų ar kito inventoriaus įrenginių užimami plotai. Visuomenės sveikatos centras ginčo laikotarpiu kamerų, kuriose kalėjo pareiškėjas, apšvietos, santykinės oro drėgmės, oro temperatūros ir kt., netikrino. Kamerų techninė apžiūra atliekama kasdien, nustatyti pažeidimai fiksuojami ir šalinami nedelsiant. Pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose. Taigi, pareiškėjui gyvenant bendrabučio tipo patalpose galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Nuteistieji pagal pataisos namų direktoriaus nustatytą darbotvarkę gali lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, bendruose masiniuose renginiuose ir pan. Pataisos namų gyvenamosios patalpos apšviečiamos natūraliai (per langus) ir dirbtiniu apšvietimu (šviestuvais). Gyvenamosios patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas, vėdinamos per langus, šildomos centralizuotai, todėl jose užtikrinama tinkama temperatūra. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą nuteistieji gyvenamąsias ir bendro naudojimo patalpas turi tvarkyti ir valyti patys, todėl esant netvarkingoms patalpoms, atsakomybė tenka patiems nuteistiesiems. Pataisos namai sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“ dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo, informacija apie suteiktas paslaugas registruojama teisės aktų nustatyta tvarka. Bausmės atlikimo laikotarpiu pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje užfiksuoti susirgimai nesusiję su kalinimo sąlygomis. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmų, jam padarytos neturtinės žalos, todėl nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimo priteisimui. Prašo pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties institutą.
Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK ir trečiojo suinteresuotojo asmens Kalėjimų departamento prie LR TM, atstovai, apie teismo posėdį jiems pranešta tinkamai, todėl byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 77 str.).
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK kalėjo laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 16 d. iki 2016 m. rugsėjo 6 d. (II t., b.l. 80-85).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų, laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 16 d. iki 2016 m. rugsėjo 6 d. kalinant jį netinkamomis sąlygomis, neužtikrinant reglamentuotos vienam nuteistajam tenkančios gyvenamojo ploto normos, pažeidžiant higienos ir buitinio aprūpinimo normų reikalavimus.
Atsakovo atstovas prašė teismą taikyti pareiškėjo reikalavimui sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 16 d. iki 2016 m. rugsėjo 6 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, atmestini pareiškėjo nurodyti argumentai dėl ieškinio senaties termino netaikymo CK 1.134 str. 1 d. pagrindu bei šio termino skaičiavimo pagal CK 1.127 str. 5 d. nuostatas.
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytų galimų pažeidimų pobūdį, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Pravieniškių PN-AK pradžios. Skunde pareiškėjas nurodė, jog dėl jo pažeistų teisių jis jautėsi kankinamas, patyrė didelius dvasinius skausmus, depresiją, sveikatos sutrikimus (skaudėjo galvą, tapo irzlus ir nervingas). Teismo nuomone, jausdamas tokias pasekmes, pareiškėjas turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog neturtinę žalą sudarantys subjektyvūs išgyvenimai konkrečiu atveju neturi grįžtamojo poveikio, todėl jų pajautimas ex post facto (lot. įvykiui pasibaigus) vertintinas kritiškai. Teismo nuomone, pareiškėjas turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais kalinimo sąlygas, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei antisanitarinių sąlygų į Pravieniškių PN-AK administraciją ar kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš Pravieniškių PN-AK administracijos, be to, pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, į teismą kreipėsi 2016 m. kovo 21 d. ( I t., b.l. 9), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 16 d. iki 2013 m. kovo 20 d. pareikšti.
CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Teismas pažymi, kad pareiškėjas nors skunde bei teismo posėdžio metu nesutiko, kad jo reikalavimui būtų taikoma ieškinio senatis, tačiau neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, argumentuodamas savo pozicijos pagrįstumą, pareiškėjas nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu, nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, todėl, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui.
Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atstovo prašymas tenkintinas, pareiškėjo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 16 d. iki 2013 m. kovo 20 d. šiuo pagrindu atmestinas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimo pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 21 d. iki 2016 m. rugsėjo 6 d.
Žemesnės instancijos teismas
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv.m. vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv.m. vienam žmogui. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).
Žemesnės instancijos teismas
Objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė. Kadangi duomenų apie Pataisos įstaigoje konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš joje įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus.
Byloje esantys duomenys (II t., b.l. 2-4, 26, 29-40, 66-69, 72-74, 78-83,86-89, 92-93) patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiais nuo 2013 m. kovo 21 d. iki 2013 m. liepos 9 d. ir nuo 2014 m. balandžio 15 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. kalėjo kameroje Nr. 1, kurios gyvenamasis plotas yra 6,58 kv.m., joje įrengtos 2 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui joje teko 3,29 kv.m.
Nuo 2013 m. liepos 9 d. iki 2013 m. rugpjūčio 26 d., nuo 2013 m. rugsėjo 10 d. iki 2014 m. kovo 31 d., nuo 2014 m. balandžio 14 d. iki 2014 m. balandžio 15 d., nuo 2014 m. balandžio 30 d. iki 2014 m. gegužės 16 d., nuo 2014 m. gegužės 31 d. iki 2014 m. liepos 23 d., nuo 2014 m. rugpjūčio 8 d. iki 2014 m. rugpjūčio 13 d., nuo 2015 m. vasario 28 d. iki 2015 m. balandžio 8 d., nuo 2015 m. balandžio 15 d. iki 2015 m. birželio 19 d., nuo 2015 m. birželio 26 d. iki 2015 m. liepos 9 d. ir nuo 2015 m. liepos 24 d. iki 2015 m. liepos 28 d. pareiškėjas gyveno 15 būrio 2 brigadoje, kurios gyvenamasis plotas 51,82 kv.m., joje įrengta 26 gyvenamosios vietos, todėl vienam nuteistajam joje teko 2 kv.m.
Nuo 2013 m. rugpjūčio 26 d. iki 2013 m. rugsėjo 10 d., nuo 2014 m. kovo 31 d. iki 2014 m. balandžio 14 d., nuo 2014 m. liepos 23 d. iki 2014 m. rugpjūčio 8 d., nuo 2014 m. rugpjūčio 14 d. iki 2014 m. rugpjūčio 29 d., nuo 2015 m. balandžio 8 d. iki 2015 m. balandžio 15 d., nuo 2015 m. birželio 19 d. iki 2015 m. birželio 26 d. ir nuo 2015 m. rugsėjo 18 d. iki 2015 m. spalio 20 d. pareiškėjas kalėjo kameroje Nr. 2, kuriose gyvenamasis plotas 14,18 kv.m., joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,5 kv.m.
Laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 16 d. iki 2014 m. gegužės 31 d. pareiškėjas kalėjo kameroje Nr. 16, kurios plotas 5 kv.m., joje įrengta 1 miegamoji vieta, todėl jam teko 5 kv.m. gyvenamojo ploto.
Nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. iki 2014 m. rugpjūčio 14 d. pareiškėjas kalėjo 18 būrio 1 brigadoje, kurios plotas 99,16, joje įrengta 30 miegamųjų vietų, todėl vienam nuteistajam teko 3,3 kv.m.
Laikotarpiais nuo 2014 m. rugpjūčio 29 d. iki 2015 m. vasario 28 d. pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę kameroje Nr. 20, kurios gyvenamasis plotas 13,88 kv.m., joje įrengtos 2 gyvenamosios vietos, todėl vienam asmeniui šioje kameroje teko 6,9 kv.m.
Nuo 2015 m. liepos 28 d. iki 2015 m. rugpjūčio 12 d. pareiškėjas kalėjo kameroje Nr. 18, šios kameros gyvenamasis plotas 14,25 kv.m., joje įrengta 2 miegamosios, todėl vienam nuteistajam teko 7,1 kv.m. gyvenamojo ploto.
Nuo 2015 m. rugpjūčio 12 d. iki 2015 m. rugpjūčio 18 d. pareiškėjas kalėjo kameroje Nr. 10, kurios plotas 8,29 kv.m., joje įrengtos 2 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui kalint joje teko 4,1 kv.m.
Nuo 2015 m. rugpjūčio 18 d. iki 2015 m. rugpjūčio 21 d. ir nuo 2016 m. balandžio 12 d. iki 2014 m. balandžio 14 d. pareiškėjas gyveno karantino patalpoje, kurios plotas 41,25 kv.m., joje buvo 11 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 3,75 kv.m.
Laikotarpiais nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d. iki 2015 m. rugsėjo 18 d. , nuo 2015 m. spalio 20 d. iki 2016 m. sausio 29 d. ir nuo 2016 m. vasario 3 d. iki 2016 m. vasario 17 d. pareiškėjas kalėjo kameroje Nr. 7, kurios plotas 13,83 kv.m., joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam teko 3,45 kv.m.
Laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 17 d. iki 2016 m. vasario 25 d. pareiškėjas kalėjo kameroje Nr. 11, jos plotas 16,01 kv.m., įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui kameroje teko 4 kv.m.
Nuo 2016 m. vasario 25 d. iki 2016 m. balandžio 12 d. pareiškėjas kalėjo kameroje Nr. 13, kurios gyvenamasis plotas 16,28 kv.m., joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui joje teko 4,07 kv.m. gyvenamojo ploto.
Laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 14 d. iki 2016 m. rugsėjo 6 d. pareiškėjas kalėjo kameroje Nr. 19, kurios gyvenamasis plotas 14,43 kv.m., joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam teko 3,6 kv.m.
Pareiškėjas neginčijo atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie ginčo laikotarpiu gyvenamųjų patalpų, kuriose tam tikrais periodais gyveno pareiškėjas, plotus bei jose buvusį nuteistųjų skaičių, nepateikė objektyvių įrodymų, paneigiančių minėtus atsakovo atstovo pateiktus duomenis, todėl teismas vadovaujasi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, spręsdamas pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą.
Akivaizdu, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui kalint 15 būrio 2 brigadoje bei kamerose Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 7 nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje, todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad visose gyvenamosiose patalpose buvo netinkama ventiliacija, apšvietimas, didelė drėgmė, grindys buvo medinės, išpuvę, iš po jų sklido pelėsio kvapas.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) (akto redakcija, galiojusi ginčo iki 2015-11-01)) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punkto nuostatas gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. (Higienos normos HN 76:2010 22 p.). Fizikiniai gyvenamųjų patalpų oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, oro judėjimo greičio parametrai, kuriuos turi atitikti gyvenamosios patalpos, nurodyti Higienos normos HN 76:2010 26 punkte. Pagal Higienos normos HN 76:2010 28 punktą laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos.
Analogiškos nuostatos išdėstytos ir nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau tekste – Higienos norma HN 134:2015) 14,16, 17 punktuose.
Atsakovo atstovas pateikė teismui Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2016 m. lapkričio 3 d. pažymą Nr. 77-2866, kurioje nurodyta, kad įstaigoje užtikrinamas tinkamas apšvietimas, gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis. Patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas buvo vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. Įstaigos 2 –ojo sektoriaus kamerų tipo patalpose veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema, papildomai kameros gali būti vėdinamos per langus. Įstaiga užtikrina tinkamą drėgmės ir temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose. Esant būtinybei, nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai (II t., b.l. 55). Minėtoje pažymoje nurodyta, kad gyvenamosios patalpos, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu gyveno pareiškėjas, Kauno visuomenės sveikatos centro buvo tikrintos tik vieną kartą, tačiau, susipažinus su Kauno visuomenės sveikatos centro 2014 m. liepos 31 d. patikrinimo aktu Nr. 36-1215 (7), matyti, kad šio patikrinimo metu gyvenamųjų patalpų ventiliacijos, apšvietos ir kitų fizikinių parametrų atitiktis higienos normų reikalavimams nebuvo tikrinta (II t., b.l. 58-59). Be to, atsakovo atstovas nurodė, jog uždarosios zonos kameros dėl apšvietos, drėgmės, temperatūros ir t.t. Kauno visuomenės sveikatos centro specialistų ginčo laikotarpiu nebuvo tikrintos (II t., b.l. 3).
Būtina pažymėti, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas dėl netinkamos gyvenamųjų patalpų ventiliacijos, drėgmės, apšvietos, grindų būklės kreipėsi į Pravieniškių PN-AK pareigūnus, administraciją ar į Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamentą, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų apšvietimo ventiliacijos, temperatūros, santykinės oro drėgmės, supuvusių grindų pareiškėjo kalinimo jose metu dėl praėjusio per ilgo laiko negalima nustatyti.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, byloje nesant įrodymų, kurių pagrindu būtų galima abejoti minėtos Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2016 m. lapkričio 3 d. pažymos Nr. 77-2866 duomenimis, darytina išvada, kad ši pažyma paneigia pareiškėjo tvirtinimą dėl gyvenamųjų patalpų, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu gyveno pareiškėjas, netinkamo apšvietimo, ventiliacijos, drėgmės bei oro temperatūros.
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą sieja su nenaikinamais buitiniais parazitais ir graužikais gyvenamosiose patalpose, t.y. su Higienos normos HN 76:2010 60 punkto, nustatančio, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų, pažeidimu. Minėtoje normoje nurodyta, kad esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją) [4.19], kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka.
Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nustatyta, kad Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, - jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka (10.5.).
Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK yra sudariusi su UAB „Dezinfa“ sutartį dėl buitinių kenkėjų monitorinio, kontrolės ir naikinimo paslaugų teikimo (I. t., b.l. 50-53), sutartiniai įsipareigojimai yra vykdomi (II t., b.l. 56-59). Įrodymų, patvirtinančių, kad minėti sutartiniai įsipareigojimai yra nevykdomi, ar vykdomi netinkamai, į bylą nepateikta, taip pat byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas dėl buitinių parazitų ar graužikų jam keliamų nepatogumų būtų kreipęsis į įkalinimo įstaigos administraciją, visuomenės sveikatos centrą ar kitas kompetentingas institucijas, todėl, nesant tokių duomenų, teismo nuomone, nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti Pravieniškių PN-AK neteisėtų veiksmų.
Be to, pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventorium (Higienos normos HN 76:2010 58 p., Higienos normos HN 134:2015 37 p.). Gyvenamosios patalpos Pravieniškių PN-AK valomos pačių nuteistųjų Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos apraše, patvirtintame Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2011 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. V-415, nustatyta tvarka (I t., b.l. 47-49).
Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad buitinių parazitų gyvenamosiose patalpose atsiradimas iš dalies galėjo buvo sąlygotas pačių nuteistųjų elgesio, netinkamai vykdant ar nevykdant aukščiau nurodytų teisės normų reikalavimų.
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad gyvenamosiose patalpose buvo per mažai stalų, o tų, kurie buvo, matmenys neatitiko nustatytų reikalavimų.
Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Aprūpinimo normos), patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 nurodyta, kad pataisos namų bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje turi būti vienas stalas. Pagal Aprūpinimo normas pataisos namų kamerų tipo patalpose turi būti sanitarinis mazgas (1 komplektas), stalas, vienam kalinamam asmeniui skirta metalinė lova, spintelė, taburetė kiekvienam asmeniui arba du stalo ilgio suoliukai, viena maisto produktų spintelė arba lentyna, viena sieninė viršutinių drabužių pakaba, viena šiukšlių dėžė, vienas elektrinis virulys ir valymo inventoriaus komplektas. Taigi akivaizdu, kad stalo matmenys nei bendrabučio tipo patalpose, nei kamerų tipo patalpose nėra reglamentuoti.
Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde neneigia stalo gyvenamosiose patalpose buvimo fakto, jis tik kelia pretenzijas dėl per mažo stalų kiekio bei netinkamų stalų matmenų.
Akivaizdu, kad, aprūpindamas gyvenamąsias patalpas, kuriose ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, vienu stalu atsakovo atstovas Aprūpinimo normų nuostatų nepažeidė. Kadangi Aprūpinimo normose reikalavimų stalų matmenims nėra nustatyta, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamo stalų dydžio atmestini kaip nepagrįsti.
Įvertinęs visumą byloje surinktų įrodymų, atsižvelgęs į teisinį ginčo santykių reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN – AK ginčui aktualiu laikotarpiu daugiau nei vienerius metus bendrabučio tipo patalpose ir daugiau nei vienerius metus kamerų tipo patalpose neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos. Kiti pareiškėjo argumentai dėl higienos ir buitinio parūpinimo normų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl patalpų perpildymo jam trūko oro, skaudėjo galvą, negalėjo tinkamai išsimiegoti, tapo irzlus ir nervingas. Byloje esantis pareiškėjo asmens sveikatos istorijos išrašas patvirtina, kad pareiškėjas kalinimo Pravieniškių PN-AK laikotarpiu ne kartą kreipėsi ir buvo konsultuotas gydytojo psichiatro dėl sutrikusio miego, padidėjusio nervingumo, agresijos, nerimo ir t.t. Pareiškėjas ne kartą yra žalojęsis. Viename įraše nurodyta, jog „protestuodamas prieš neteisybę susipjaustė kaklą ir k. dilbį“. Nors išrašuose iš ligos istorijos yra duomenų apie pareiškėjo asmenybės emocinį nestabilumą, tačiau byloje esantys įrodymai neginčijamai nepaneigia fakto, kad pareiškėjo nurodyti sveikatos sutrikimai (nemiga, nervingumas, dirglumas ir pan.) galėjo būti iš dalies sąlygoti netinkamų kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) (I t., b.l. 67-191).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti gyvenamąją patalpą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009), tačiau nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.
Nagrinėjamu atveju pažeidimas (neužtikrinta gyvenamojo ploto norma) truko pakankamai ilgai. Gyvenamojo ploto norma kamerų tipo patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, buvo pažeista nežymiai (jam teko 3,29 kv.m., 3,45 kv.m., 3,5 kv.m.), tačiau atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą santykinai mažino kamerose buvę baldai ir kitas inventorius, be to, didžiąją paros dalį pareiškėjas praleisdavo kameroje dėl ribotos judėjimo laisvės. Gyvenamojo ploto norma pareiškėjui kalint 15 būrio 2 brigadoje buvo pažeista gana ženkliai (jam teko 2 kv.m.), tačiau šiuo aspektu atsižvelgtina į bendrąsias bausmės atlikimo Pravieniškių PN- AK bendrabučio tipo patalpose sąlygas - t.y. į tai, kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi reglamentuotą judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijos ribose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, užsiimti kita leistina veikla, dalyvauti socialinėse programose ir t.t. Taigi, buvimas gyvenamojoje patalpoje buvo privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu laiku arba nerandant kito užsiėmimo laisvalaikiu, todėl darytina išvada, jog santykinai mažą patalpų plotą iš dalies kompensavo suteikta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus ribose. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis. Teismo nuomone, pareiškėjo kalinimą kamerų tipo patalpose lėmė jo paties valiniai veiksmai, t.y. įstaigoje nustatyto bausmės atlikimo režimo pažeidinėjimas, be to, tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Nustatytos aplinkybės nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad nurodyti pažeidimai galėjo sukelti pareiškėjui tokio laipsnio neigiamas pasekmes, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškas, kankinančias kalinimo sąlygas, tačiau, nagrinėjamu atveju, vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Įvertinus nustatyto pažeidimo trukmę, jo pobūdį, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į Pravieniškių PN- AK administraciją, ar kitas kompetentingas institucijas, įrodymų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, vertintina, jog dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms proporcinga priteistina iš atsakovo suma yra 1000 Eur, o kita skundo dalis netenkintina kaip nepagrįsta.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti T. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 1000 Eur (tūkstantį eurų) neturtinės žalos atlyginimo.
Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.