Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Revena“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-10-05 nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Aušrevel“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Revena“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Atsakovė prašė peržiūrėti 2016-07-11 jos atžvilgiu priimtą teismo sprendimą už akių. Nurodė, jog nesutinka su ieškiniu dėl skolos priteisimo, tačiau per klaidą nepateikė atsiliepimo į ieškinį. Ieškinys tiesiogiai buvo išsiųstas atsakovei, o ne atsakovės atstovui advokatui J. V., tvarkančiam įmonės teisinius reikalus. Mano, kad sprendimo nepagrįstumo aplinkybė yra pagrindas naikinti teismo sprendimą už akių. Nurodė, kad ieškinys grindžiamas tarp šalių 2015-05-26 sudaryta sutartimi dėl krovinių vežimo kelių transportu tarptautiniu maršrutu, pagal kurią ieškovė suteikė atsakovei krovinio pervežimo paslaugas. Atsakovės nuomone, po to, kai šalys 2015-10-23 sudarė tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktą Nr. 2, kuriuo šalys suderino turimus įsiskolinimus, atsakovė ieškovei nėra skolinga, nes suderinimo akte nenurodyta PVM sąskaita – faktūra Nr. 7754, o akte nurodytą sumą 11 840,00 EUR atsakovė ieškovei yra sumokėjusi iki 2015-12-03. Nurodytu aktu šalys atliko ir įskaitymus, todėl, jeigu atsakovė būtų žinojusi dar apie vieną papildomą jai išrašytą sąskaitą, nebūtų pasirašiusi tarpusavio skolų suderinimo akto. Mano, kad už paslaugas, suteiktas 2015-05-31 ir 2015-06-05, sąskaitos – faktūros turėjo būti išrašytos iki kito po paslaugų suteikimo einančio mėnesio 15 dienos, o ne vėliau. Šalių tarpusavio skolų suderinimo aktu buvo suderintos skolos ir įskaityti tarpusavio skoliniai įsipareigojimai iki 2015-10-23, vadinasi 2 800 EUR sumos už krovinio pervežimą laikotarpiu 2016-05-29 – 2016-06-05 atsakovė neprivalo mokėti.

Ieškovė atsiliepimu į pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodė, kad su pareiškimu nesutinka – šiuo atveju teismui atsakovė turi pagrįsti atsiliepimo į ieškinį nepateikimo svarbumą bei pateikti tai patvirtinančius įrodymus, aplinkybes, galinčias turėti įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Atsakovė nurodė, kad ieškinys su priedais buvo išsiųstas tiesiogiai atsakovei, o ne jos atstovui advokatui, neprideda įrodymų, pagrindžiančių, kada konkrečiai atsakovė kreipėsi teisinės pagalbos ir kaip tai įtakojo atsiliepimo į ieškinį nepateikimą; dokumentų siuntimas tiesiogiai, o ne įmonės advokatui, neturi jokios reikšmės, nes tuo metu duomenų apie atsakovės atstovavimą byloje nebuvo. Dėl 2015-10-23 tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo akto reikšmės ieškovė pasisakė dar teikdama ieškinį, o atsakovė papildomų dokumentų su pareiškimu dėl teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo neteikia, vadinasi, atsakovės teiginiai dėl poreikio iš naujo vertinti pateiktą tarpusavio įsiskolinimų aktą laikytini deklaratyviais. Pažymėjo, kad atsakovė neginčija, kad šalys 2015-05-26 sudarė krovinių vežimo sutartį, pagal kurią ieškovė suteikė atsakovei krovinio vežimo paslaugas, t.y. įvykdė savo įsipareigojimus pagal vežimo sutartį.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-10-05 nutartimi nutarė atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Revena“ pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo netenkinti ir priteisė iš atsakovės UAB „Revena“ ieškovės UAB „Aušrevel“ naudai 242 EUR išlaidų advokato pagalbai apmokėti.Teismas nurodė, kad visos sąlygos ir pagrindai priimti sprendimą už akių atsakovės atžvilgiu 2016-07-11 buvo – atsakovės atsiliepimo į ieškinį nepateikė, nors procesiniai teismo dokumentai įteikti tiesiogiai atsakovės darbuotojai. Byloje duomenų apie tai, kad teismas, iki išsiųsdamas atsakovei procesinius dokumentus, buvo informuotas apie atsakovės nurodytą atstovą, byloje teismas nenustatė. Teismas padarė išvadą, kad neturėjo pagrindo ir negalėjo atsakovei skirtus procesinius dokumentus siųsti kita, nei CPK 123 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Teismo vertinimu, atsakovė nepagrindė ir kito sprendimo už akių peržiūrėjimo pagrindo, numatyto CPK 287 straipsnio 2 dalies 4 punkte, nes nepateikė naujų įrodymų, sąlygojančių galimas pagrįstas abejones dėl priimto sprendimo už akių teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėjo, kad atsakovės teiginys dėl formalaus į bylą pateiktų įrodymų vertinimo nepaneigia teismo atlikto įrodymų vertinimo fakto, be to, 2015-10-23 tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo akte šalys nurodė, dėl kurių sąskaitų – faktūrų jos susitarė 2015-10-23 dienai, bet tai nepatvirtina atsakovės nurodyto teiginio dėl visų tai dienai buvusių tarpusavio įsipareigojimų suderinimo.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu atsakovė (apeliantė) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-10-05 nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Skundas grindžiamas šiais argumentas: Nors atsakovė šioje byloje per klaidą nepateikė atsiliepimo į ieškinį, tačiau vien tai negali būti pagrindas tarp šalių kilusį ginčą nespręsti teisme, t.y. nesiaiškinti tikrųjų faktinių bylos aplinkybių, jog būtų priimtas pagrįstas ir teisingas sprendimas. Nėra jokio atsakovės piktnaudžiavimo savo turimomis procesinėmis teisėmis, nes atsiliepimas nepaduotas tik per klaidą, atsakovės atstovui nežinant apie ieškovės atžvilgiu pareikštą ieškinį. Teismas sprendime už akių nurodė, kad nėra aišku, ar atsakovas vis dar palaiko savo atsiliepime į pretenziją išdėstytą poziciją. Tai reiškia, kad atsakovės pozicija teismui nebuvo aiški, tačiau jis bylos nagrinėjimo atnaujinimo nepradėjo.Pažymi, jog 2015-10-23 tarp atsakovės ir ieškovės buvo sudarytas tarpusavio įsiskolinimų užskaitymų aktas Nr. 2, kuriuo akto šalys suderino turimus įsiskolinimus viena kitaii. Šiame akte nurodyta, jog atsakovė nėra skolinga ieškovei pagal jos Sąskaitą-faktūrą Nr. 7754, ji nebuvo nurodyta akte. Tuo tarpu akte nurodyta 11 840 EUR dydžio atsakovės skola ieškovei, kurią atsakovė grąžino iki 2015-12-03. Ieškovė ir atsakovė, pasirašydamos aktą, patvirtino, jog atsakovė ieškovei neturi įsiskolinimų daugiau nei nurodyta akte. Jeigu atsakovė būtų žinojusi apie dar vieną papildomą jai išrašytą sąskaitą faktūrą, kuri akto sudarymo momentu nebuvo išrašyta, nebūtų pasirašęs šio akto.Transportavimo paslaugų, įvardintų Sąskaitoje-faktūroje ir kurios ieškovės teigimu buvo suteiktos atsakovei, atlikimo datos yra 2015-05-31 ir 2015-06-05. Taigi sąskaita-faktūra turėjo būti išrašyta nedelsiant suteiktus paslaugas ir ne vėliau kaip iki kito mėnesio, einančio po mėnesio, kurį buvo suteiktos paslaugos ar patiekto prekės, 15 dienos, tačiau ne po daugiau kaip pusės metų.Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad jeigu prievolės šalys pasirašo skolų suderinimo ir įskaitymo aktą, kuriame nurodo, kokios sumos įskaitomos, tai yra pakankamas pagrindas, kad dvi šalys padarė pareiškimus dėl prievolių įskaitymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-01-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2011). Atsakovė neprivalo mokėti ieškovei skolos, kuri atsirado po akto sudarymo, į kurį nebuvo įtraukta ginčijama sąskaita, nors pagal nurodomą atliktų paslaugų datą, būtų turėjusi patekti į akte nurodomą apmokamų sąskaitų išrašą. Teismas neįvertino tarpusavio esamų bylos šalių teisinių santykių, neįvertino akto ir ieškovės reikalavimų ieškinyje ryšio, neatskleidė tikrosios sutarties šalių valios.Atsakovė, pastebėjusi savo klaidą, nepateikusi atsiliepimo į ieškinio, ėmėsi visų jai įmanomų veiksmų, siekiant neužvilkinti bylos nagrinėjimą ir užtikrinti, jog ši byla būtų išnagrinėta teisingai.

Ieškovė UAB „Aušrevel“ atsiliepimu į pateiktą atskirąjį skundą prašo atmesti atskirąjį skundą ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-10-05 nutartį nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais: Nors formaliai atsakovė atsiliepimo priežastį nurodė (per klaidą nepateikė), ji negali būti laikoma pagrįsta ar svarbia termino praleidimo priežastimi. Atsakovė neįrodinėja, kada konkrečiai atsakovė kreipėsi teisinės pagalbos ir kaip tai įtakojo atsiliepimo į ieškinį nepateikimą. Atsakovė nuolat naudojosi teisine pagalba ir šios bylos procesiniuose dokumentuose nepaminėjo jokių priežasčių, užkirtusių jam kelią gauti teisinę pagalbą šiuo konkrečiu atveju. Nėra jokių kitų pagrįstų priežasčių, dėl kurių atsakovė negalėjo laiku pateikti atsiliepimo į ieškinį. Atsakovė nepateikia visiškai jokių naujų įrodymų, kurių nebuvo byloje teismui, priimant sprendimą už akių, kad su ieškovu jis buvo atsiskaitęs. Atsakovė neginčija, kad su ieškove 2015-05-26 buvo sudariusi vežimo sutartį – pagal Transporto užsakymą Nr. E00159, kad ieškovė vežimo paslaugas pagal šią sutartį suteikė. Teismo išvada, kad atsakovė neatsiskaitė su ieškove, yra pagrįsta, teisinga ir nepaneigta jokiais atsakovės įrodymais. 2015-10-23akte yra nurodytos konkrečios PVM sąskaitos-faktūros, pagal kurias atsakovė tą dieną buvo skolinga ieškovei 26 700 EUR sumą, taip pat nurodyta atsakovės pretenzija ieškovei, pateikta 14 860 EUR sumai ir šalys susitaria, kad pretenzijos suma dengiama įskaitymu, todėl pasirašius aktą, atsakovė lieka skolinga ieškovei 11 840 EUR. 2015-10-23 aktas negali būti aiškinamas plečiamai ir taikomas šalių santykiams, kurie akto surašymo metu dar nebuvo atsiradę. Ieškovė 2015-10-23 nebuvo pateikusi atsakovei PVM sąskaitos-faktūros Nr. 7754, todėl dėl šios sąskaitos apmokėjimo derybos 2015-10-23 nevyko, atsakovei nebuvo atsiradusi pareiga šią sąskaitą apmokėti.Šalių Vežimo sutartis Nr. E00159 siejo atsakovės pareigos sumokėti už vežimo užmokestį atsiradimą su PVM sąskaitos-faktūros pateikimu, kadangi pagal Sutarties 3 dalies nuostatas, apmokėjimas už tinkamai atliktą pervežimą yra 2800 EUR per 30 dienų po originalios sąskaitos ir CMR gavimo datos. Sąskaita-faktūra buvo išrašyta 2016-02-29, atsakovė ją gavo 2016-03-09 ir to neginčija. Atsakovei ginantis nuo ieškinio įskaitymo pagrindu, įrodinėjimo pareiga paskirstoma taip, kad įskaitymo teisėtumą ir jo atitikimą įstatyme nustatytoms sąlygoms turi įrodyti atsakovė, o ne ieškovė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str. 2 ir 3 d., 338 str.).Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2016-10-05 nutartimi nutarė atmesti atsakovės prašymą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, sprendžia, jog atskirasis skundas dėl 2016-10-05 nutarties yra iš esmės nepagrįstas dėl žemiau nurodytų motyvų.Apeliantė atskirajame skunde nurodo, kad vien atsiliepimo į ieškinį nepateikimo faktas neturėtų nulemti ginčo išsprendimo sprendimo už akių priėmimu. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiais apeliantės argumentais, tačiau akcentuoja, jog prašymas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo atmestas buvo ne vien tik dėl atsiliepimo į ieškinį nepateikimo, tačiau ir dėl to, kad atsakovė kartu su prašymu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nepateikė naujų įrodymų, sąlygojančių galimas pagrįstas abejones dėl priimto sprendimo už akių teisėtumo ir pagrįstumo.CPK 288 straipsnio 4 dalis, reglamentuojanti sprendimo už akių panaikinimo ir bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo pagrindus, nustato, kad teismas naikina sprendimą už akių ir atnaujina bylos nagrinėjimą iš esmės, jeigu konstatuoja, kad šalies pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui, ar kad byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių.Byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė 2015-10-23 pasirašė tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktą, kuriame nurodyta, jog atsakovė UAB „Revena“ 2015-10-23 yra skolinga ieškovei UAB „Ašrevel“ pagal šias PVM sąskaitas – faktūras: 2015-05-12 sąskaitą-faktūrą Nr. AE 6362 – 3 600 EUR, 2015-05-18 sąskaitą-faktūrą Nr. AE 6382 – 2 900 EUR, 2015-05-19 sąskaitą-faktūrą Nr. AE 2 850 EUR; 2015-05-19 sąskaitą-faktūrą Nr. AE 6415 – 2 650 EUR, 2015-05-29 sąskaitą-faktūrą Nr. AE 6459 – 2 700 EUR, 2015-06-08 sąskaitą-faktūrą Nr. AE 6496 – 2 800 EUR, 2015-06-11 sąskaitą-faktūrą Nr. AE 6512 – 3 000 EUR, 2015-06-11 sąskaitą-faktūrą Nr. AE 6516 – 3 000 EUR, 2015-06-17 sąskaitą-faktūrą Nr. AE 6537 – 3 200 EUR, viso 26 700 EUR. Taip pat akte nurodyta, kad UAB „Aušrevel“ 2015-10-23 yra skolinga UAB „Revena“ 14 860 EUR. Šiuo aktu šalys atliko reikalavimų įskaitymą ir UAB „Revena“ liko skolinga UAB „Aušrevel“ 11 840 EUR. Iš į bylą pateikto atsakovės banko sąskaitos išrašo matyti, jog atsakovė sumokėjo ieškovei 11 840 EUR dydžio likusią skolą.Byloje taip pat nustatyta, kad šalys 2015-05-26 pasirašė transporto sutartį-užsakymą, kuriuo susitarė, jog UAB „Aušrevel“ atsakovei suteiks transporto paslaugas. Iš byloje esančių CMR važtaraščių matyti, jog ieškovė suteikė atsakovei transporto paslaugas ir pristatė sutarties objektą sutartais adresais. Šios sutarties ir CMR pagrindu ieškovė atsakovei 2016-02-29 išrašė sąskaitą-faktūrą Nr. AE 7754 2 800 EUR sumai.Apeliantė sprendimo už akių peržiūrėjimą grindė aplinkybėmis, jog ieškovė ir atsakovė 2015-10-23 tarpusavio įsiskolinimų užskaitymų akto pasirašymo dienai nebuvo skolinga ieškovei pagal sąskaitą-faktūrą Nr. 7754, ši sąskaita akte nebuvo įvardinta, o akte įvardintą 11840 EUR skolą atsakovė grąžino ieškovei iki 2015-12-03. Apeliantė nurodė, jog pagal ginčijamas sąskaitas-faktūras transporto paslaugos buvo suteiktos 2015-05-31 ir 2015-06-05, tačiau sąskaitos-faktūros išrašytis po daugiau nei pusės metų. Apeliantės teigimu, ieškovės ir atsakovės sudarytu aktu buvo suderintos skolos ir įskaityti tarpusavio šalių skoliniai įsipareigojimai iki 2015-10-23 ir 2800 EUR sumos už krovinio pervežimą laikotarpiu 2015-05-29 – 2015-06-05, kurią ieškiniu prašo prisiteisti ieškovė iš atsakovės, nebuvo paminėta, todėl atsakovė neprivalo mokėti ieškovei skolos.Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atsakovės atskirojo skundo argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog atsakovė nepateikė jokių naujų įrodymų, leidžiančių vertinti, kad priimtas sprendimas už akių būtų nepagrįstas ir neteisėtas. Akivaizdu, kad atsakovė nesutinka su ieškovės išrašyta PVM sąskaita-faktūra Nr. AE 7754, tačiau nepateikia jokių pagrįstų ir neginčijamų paaiškinimų ar įrodymų, jog ši sąskaita-faktūra būtų išrašyta nepagrįstai ar kad ieškovė nesuteikė jokių transporto paslaugų atsakovei.Pati apeliantė atskirajame skunde remiasi kasacinio teismo išaiškinimais, jog argumentų, keliančių pagrįstą abejonę teismo sprendimo už akių teisėtumu ir pagrįstumu, nors ir grindžiamų jau pirmiau byloje pateiktais įrodymais, nurodymas pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo yra pakankamas pagrindas teismui, nagrinėjančiam tokį pareiškimą, konstatuoti, kad pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui, tačiau tokių argumentų nepateikia. Apeliantė pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo dėsto paaiškinimus apie tai, kad šalys 2015-10-23 pasirašytu tarpusavio įsiskolinimų užskaitymų aktu aptarė visas tarpusavio skolas ir atsakovė neturi mokėti skolos pagal ieškovės išrašytą sąskaitą-faktūrą Nr. AE 7754. Atkreiptinas dėmesys, jog remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, kuriuos atskirajame skunde išdėsto apeliantė, pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo apeliantė turėjo ieškovo pateiktus įrodymus įvertinti taip, kad teismui kiltų pagrįstų abejonių dėl sprendimo už akių teisėtumo ir pagrįstumo. Tokios abejonės galėjo kilti, jei atsakovė būtų pateikusi pagrįstus paaiškinimus apie ginčijamos sąskaitos-faktūros išrašymo nepagrįstumą, transporto paslaugų pagal 2015-05-26 transporto sutarties-užsakymą nesuteikimą arba atsiskaitymą už šias transporto paslaugas ir kt. Tokių aplinkybių apeliantė nenurodė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad apeliantė nepateikė jokių naujų įrodymų, leidžiančių abejoti sprendimo už akių teisėtumu ir pagrįstumu.Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista.

Ieškovė UAB „Aušrevel“ pateikė teismui prašymą priteisti iš atsakovės 242 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius, į Rekomendacijų 8.16 punktą (už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 0,4 vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje), byloje pateiktus duomenis dėl patirtų išlaidų, atsiliepimo į atskirąjį skundą apimtį, daro išvadą, kad išlaidos neviršija Rekomendacijų 8.16 punkte nurodytų dydžių, todėl yra pagrįstos. Atsižvelgiant į šią aplinkybę ieškovei UAB „Aušrevel“ iš apeliantės priteisiama 242 EUR bylinėjimosi išlaidų (LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis 2 dalis)

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės UAB „Revena“ (į.k. 303161905) ieškovės UAB „Aušrevel“ (į.k. 300579931) naudai 242 EUR (du šimtus keturiasdešimt du eurus) išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.