Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo S. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 17 d. nutarimo S. M. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

S. M. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (toliau – ir Protokolas) už tai, jog jis, būdamas uždarosios akcinės bendrovės „AgroMarket“ (toliau – ir Bendrovė) direktoriumi, leido dirbti krovėju R. L. nuo 2010 m. liepos 26 d. iki 2010 m. liepos 30 d., nesudarius su juo rašytinės darbo sutarties, apie asmens įdarbinimą įstatymų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) teritoriniam skyriui. Protokole nurodyta, jog tokiais veiksmais S. M. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 98 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 99 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus bei padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. DK 98 straipsnyje nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą; dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės, nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra įtvirtinta, kad, siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymių, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-2358/2009). Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. N12-1650/2004, N3-397/2005, N575-858/2010).

Pažymėtina, kad pagal ATPK 257 straipsnį, administracinę bylą nagrinėjantis organas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės (ATPK 248, 257, 284 str.). Minėtų procesinės teisės normų reikalavimų nesilaikymas yra esminis procesinių normų pažeidimas, kuriam esant, teismo priimtas procesinis sprendimas gali būti pripažintas nepagrįstu ir panaikintas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N756-1233/2010). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai ir visapusiškai įvertino surinktus įrodymus.

Teisėjų kolegija iš byloje esančio 2010 m. rugpjūčio 31 d. R. L. prašymo bei paaiškinimo, VSDFV pažymos, darbo sutarties, darbo sutarčių registravimo žurnalo, darbuotojų darbo pažymėjimų registravimo žurnalo įrašo, nustatė, kad R. L. dirbo Bendrovėje nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. liepos 22 d. krovėju (b. l. 8, 9, 15, 17, 23, 24-25). Darbo sutartis su R. L. buvo nutraukta 2010 m. liepos 22 d., tačiau, vadovaujantis Bendrovės darbo pažymėjimų registravimo žurnalo duomenimis, iš R. L. nebuvo paimtas darbo pažymėjimas (b. l. 24-25). R. L. teigimu, 2010 m. liepos 22 d. nutraukus darbo sutartį, jis nuo 2010 m. liepos 26 d. iki 2010 m. liepos 30 d. nuo 8 val. iki 17 val. dirbo Bendrovės dieninėje pamainoje, t. y. tvarkė sandėlius, vairuotojų krovimo vietą (rampą) (b. l. 4-5, 9). Iš Bendrovės darbo sutarčių registravimo žurnalo bei darbuotojų darbo pažymėjimų registro nustatyta, kad duomenų apie R. L. įdarbinimą laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 26 d. iki 2010 m. liepos 30 d. nėra, VSDFV teritorinis skyrius apie priimtą dirbti R. L. nurodytu laikotarpiu duomenų neturi (b. l. 15, 23-25). Liudytojos V. D. bei R. B., kurios dirbo Bendrovėje sandėlininke – pamainos padalinio vadove bei apskaitininke, nurodė, jog R. L. dirbo krovėju nuo 2010 m. liepos mėnesio pradžios iki rugpjūčio mėnesio pradžios, iš pradžių naktinėje, po to dieninėje pamainoje, nuo 8 val. iki 17 val. (b. l. 10, 11). V. D. teigimu, R. L. parašė prašymą atleisti jį iš darbo ir laukė kitos darbo sutarties, nes dėl jo perkėlimo į kitą pamainą V. D. buvo duoti nurodymai iš Kauno bei nurodyta, kad visi reikalingi dokumentai bus atsiųsti vėliau (b. l. 10, 54). R. B. patvirtino mačiusi, kaip R. L. pildė blanką, prašydamas priimti krovėju dieninėje pamainoje, šalia buvo V. D. (b. l. 11, 56). Kiti liudytojai taip pat patvirtino matę, kaip R. L. dirbo dieninėje pamainoje laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 26 d. iki 2010 m. liepos 30 d., nuo 8 val. iki 17 val. (b. l. 12, 13, 55-56). Vadovaudamasi išanalizuotomis faktinėmis aplinkybėmis bei byloje pateiktais įrodymais, teisėjų kolegija sprendžia, jog R. L. laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 26 d. iki 2010 m. liepos 30 d. nuo 8 iki 17 val. realiai dirbo Bendrovės naudai bei pakluso darbo tvarkai kasdien tvarkydamas sandėlius, vairuotojų krovimo vietą, kraudamas dėžes. Kaip nurodė R. L., su juo buvo tartasi dėl 800 litų mėnesinio darbo užmokesčio (b. l. 53). Nesutikdama su apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, jog byloje nėra įrodyta, kad darbo užmokestis R. L. buvo sumokėtas (b. l. 67-68), teisėjų kolegija pažymi, jog tai, kad byloje nepateikta duomenų apie atlyginimo sumokėjimą, nepanaikina atlygintinumo fakto. Faktiškai dirbdamas asmuo turi teisę į minimalų atlyginimą ir specialus žodinis susitarimas dėl jo dydžio nebūtinas veiką kvalifikuojant pagal ATPK 41³ straipsnį.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, jog byloje pateikti įrodymai nepagrindžia faktinės aplinkybės, kad tarp R. L. ir Bendrovės vadovo buvo susitarimas dėl darbo ir jo sąlygų (b. l. 67). Iš liudytojų V. D., Ž. D. paaiškinimų matyti, kad visi darbuotojų priėmimo, atleidimo ir kiti organizaciniai įmonės klausimai buvo derinami telefonu ar elektroniniais laiškais su vadovais Kaune, tik direktorius pasirašydavo darbo sutartis, su darbuotojais galutinai suderinus įsidarbinimo sąlygas (b. l. 10, 54-55). Iš šių aplinkybių nustatyta, kad Bendrovėje galiojo tokia faktinė darbo organizavimo tvarka, pagal kurią, turėdami Bendrovės vadovo žodinį patvirtinimą ir leidimą priimti į darbą tam tiktą darbuotoją, Panevėžio padalinio atsakingi darbuotojai laukdavo rašytinės darbo sutarties, kuri konkrečiu nagrinėjamu atveju nebuvo atsiųsta. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nurodytais liudytojų parodymais, nes jie yra nuoseklūs, atitinka jų pirminius rašytinius paaiškinimus bei nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija nenustatė jų galimo suinteresuotumo bylos baigtimi. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 8 ir 12 dalyse nustatyta, jog bendrovės direktorius atsako už kasdieninės bendrovės veiklos organizavimą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos ir skiria nuobaudas. Bendrovės direktorius, būdamas pakankamai rūpestingas, privalo užtikrinti, jog bendrovės veikla bus organizuojama tinkamai, todėl pažeidimas, numatytas ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje, gali būti padaromas veikimu ir neveikimu tiek tyčios, tiek neatsargumo forma. Pažymėtina, jog administracinio teisės pažeidimo padarymas neveikimo forma pasireiškia kaip nepakankama darbo teisinių santykių kontrolė (Administracinių teismų praktika Nr. 7, psl. 240). Teisėjų kolegija sprendžia, jog S. M., būdamas Bendrovės vadovu, privalėjo užtikrinti, kad, vadovaujantis DK 99 straipsnio 3 dalimi, darbuotojui būtų leidžiama dirbti tik pasirašius su juo darbo sutartį, įteikus jam antrą sutarties egzempliorių ir išdavus tapatybę patvirtinantį dokumentą. S. M. neįvykdė jam imperatyviose teisės normose nustatytų pareigų, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėtis nagrinėjamoje byloje įrodyta.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, teismas nenukrypo nuo teisminės praktikos šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose, išsamiai ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes, pakeisti ar panaikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15, 16, 18, 20, 46, 137 straipsnių pakeitimo, aštuonioliktojo skirsnio ir 128, 144 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 9 ir 10 straipsniais bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

S. M. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 17 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.