Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-05-15 · Administracinė byla Nr. eI-955-644/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-05-15Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-12-09Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-05-15
Bylos Nr.
eI-955-644/2019
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02431-2018-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Audrius Grauželis
Pareiškėjas
J. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI-955-644/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02431-2018-5Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; (S) 20.2.3.1;51.5;55.1.1
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gegužės 15 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Audrius Grauželis,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų (juridinis asmuo Kybartų pataisos namai pasibaigė dėl reorganizavimo), Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas J. P. kreipėsi į administracinį teismą ir prašė: 1) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos solidariai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerijos), Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamento) ir Kybartų pataisos namų (po reorganizacijos-Marijampolės pataisos namai, toliau - ir Pataisos namai), pareiškėjui padarytą turtinę 36 291,40 Eur žalą; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos solidariai Teisingumo ministerijos, Kalėjimų departamento ir Pataisos namų, pareiškėjui padarytą neturtinę 1 838 000,00 Eur žalą.

Pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, kad su nedidelėmis pertraukomis buvo kalinamas Pataisos namuose nuo 2016 m. kovo 17 d. iki 2018 m. rugpjūčio 21 d. Tik atvykęs į Pataisos namus buvo patalpintas į negyvenamosios paskirties pastate įrengtą kameros tipo patalpą (karantiną), kur 1 parą buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, vėliau 5 paroms buvo patalpintas į kamerų tipo patalpą, kuri taip pat negyvenamosios paskirties. Pabrėžė, kad sanitarinis mazgas karantino kameroje, nors ir įrengtas atskiroje patalpoje, tačiau ši patalpa buvo labai maža, tualetu teko naudotis pusiau praviromis durimis, sanitarinis mazgas neturėjo atskiros oro šalinimo sistemos, sanitariniame mazge neįrengtos tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės), jų nebuvo ir ilgalaikių pasimatymų kambarių sanitariniuose mazguose.

Pareiškėjas neturtinę žalą siejo su aplinkybe, kad kamerose nuo sienų ištrupėjęs tinkas, dažai, grindys buvo išdaužytos, neįmanoma atidaryti langų. Patalpose nėra ventiliacijos, drėgna, veisėsi pelėsis. Nurodė, jog karantino kameroje vietoje lovų buvo įrengti savadarbiai gultai, kurie nebuvo saugūs sveikatai (sulūžusios konstrukcijos, surūdiję rūbus tepantys paviršiai, smailūs kampai ir aštrios sulūžusių konstrukcijų briaunos). Dviejų asmenų talpinimas dviaukščiuose gultuose (kai vienas asmuo turi lipti per kito asmens patalynę), ar vienas su kitu turi gulėti suglaustuose gultuose, pažeidė pareiškėjo privačią erdvę. Karantino kameroje nebuvo spintelių, sieninės lentynos, lentynos maisto produktams susidėti. Pažymėjo, kad būnant karantino kameroje, pareiškėjas nebuvo aprūpintas indų plovimo priemonėmis. Tualetinio popieriaus išdavimo norma iki 3 ritinėlių per mėnesį buvo padidinta tik nuo 2017 m. sausio 1 d., todėl pareiškėjo orumo žeminimas išduodant vieną ritinėlį tualetinio popieriaus per mėnesį tęsėsi daugiau kaip dvejus metus. Teigė, kad einant į dušą niekuomet nebuvo išduodama 30 g muilo, o skysto muilo dozatoriai dušuose įrengti tik nuo 2017 m. sausio 1 d., taip pat iki 2017 m. sausio 1 d. nebuvo išduodamos higienos priemonės – dantų pasta, dantų šepetėlis, skutimosi priemonės. Pareiškėjo teigimu, čiužiniai Pataisos namuose buvo eksploatuojami be užvalkalų, pareiškėjas nebuvo aprūpintas privalomu lovos skalbinių kiekiu (2 paklodėmis, 2 pagalvių užvalkalais). Pataisos namų veikiančioje skalbykloje asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius skalbti ir džiovinti pareiškėjas galėjo tik asmeniškai susitaręs su skalbykloje dirbančiais nuteistaisiais. Galimybė džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius sudaryta ne visuose bendrabučių aukštuose. 5 būryje nėra rūbų džiovyklos, todėl pareiškėjas buvo priverstas skalbinius džiovinti gyvenamajame kambaryje, nesuteikta teisė naudotis lygintuvu. Pataisos namuose yra nustatyta naudojimosi dušu tvarka, kur numatyta, kad pasinaudoti dušu galima ne dažniau kaip 1 kartą per savaitę, pareiškėjo teigimu, jam tokia teisė turi būti užtikrinta du kartus per savaitę. Pareiškėjas nurodė, jog jam būnant karantino kameroje, nebuvo užtikrinta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma. Karantino kameroje įrengti baldai dar labiau mažino tenkantį plotą. Bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose taip pat trūko gyvenamojo ploto normos. Teigė, kad gyvenamąsias patalpas ir kameras kalinami asmenys privalo valyti patys, tačiau jokios plovimo, valymo ar dezinfekavimo priemonės tam tikslui neišduodamos. Nurodė, jog nebuvo užtikrintas reikiamas patalpų temperatūrinis režimas. Pareiškėjas akcentavo, jog kalinimo metu jo asmeninių fiziologinių mitybos poreikių niekas nenustatinėjo, nebuvo suteikta teisė pasirinkti tinkamą maitinimą, buvo maitinamas pagal diskriminacinius valgiaraščius nedirbantiems vyrams, kurie neatitiko pareiškėjo fiziologinių poreikių. Maistas buvo gaminamas nekokybiškai, iš nevalytų daržovių, maiste dažnai buvo randama ne maistinės kilmės šiukšlių. Minėjo, kad nebuvo aprūpintas darbinėmis pajamomis. Teigė, jog nebuvo įdarbintas dėl vietų trūkumo. Pareiškėjas nebuvo aprūpintas ir pašalpomis. Dėl tokių kalinimo sąlygų, pareiškėjas jautė fizinius nepatogumus, sutriko visavertis gyvenimas, nuolat jautė alkį, jautėsi diskriminuojamas, patyrė stiprų dvasinį sukrėtimą, kuris pasireiškė psichologiniais išgyvenimais: neviltimi, pažeminimo, bejėgiškumo, skriaudos jausmu, liūdesiu, nusivylimu valstybe. Neaprūpinus darbo užmokesčiu ar kitomis privalomomis pajamomis, pareiškėjui padaryta negautų minimalių orų pragyvenimą užtikrinančių pajamų dydžio turtinė žala.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pataisos namų, atstovas atsiliepime į skundą nurodė, jog Pataiso namai pradėti eksploatuoti 2006 m. birželio 15 d. Įstaiga atitinka Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles, patvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, todėl konstatuotina, kad patalpos ir įrenginiai įrengti tinkamai. Pataisos namų karantino ir kamerų tipo patalpose įrengta tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Gyvenamosiose patalpose įrengti radiatoriai, įstaigos teritorijoje esanti katilinė leidžia užtikrinti tinkamą patalpų temperatūrą. Kamerų tipo patalpose įrengta šachtinė ištraukiamoji ventiliacija visose gyvenamosiose patalpose, o taip pat galima ventiliacija per atveriamus langus. Valymo priemonės nuteistiesiems išduodamos kiekvieną mėnesį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139. Valymo priemonės yra išduodamos tvarkiniams bendrabučio tipo patalpose, o drausmės grupės patalpose – kamerai 1 rinkinys (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, šveitimo milteliai, indų plovimo skystis ir kiti valikliai). Patalpų einamieji remontai pagal poreikį atliekami nuolat, todėl drėgmės ar pelėsių patalpose nėra. Pataisos namai nenaudoja savadarbių gultų kaip inventoriaus nuteistiesiems. Lovos nuteistiesiems yra saugios ir tvarkingos. Pataisos namų bendrabučio ir kamerų tipo patalpos pilnai įrengtos ir aprūpintos būtinu inventoriumi. Nuteistiesiems, pirmą kartą atvykusiems į Pataisos namus, higienos priemonės buvo ir yra išduodamos iš karto (tą pačią dieną). Nuteistiesiems išduodamos higienos priemonės yra tokios ir toks jų kiekis, kaip tai numatyta Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose. Nuteistųjų patalynė įstaigoje skalbiama centralizuotai įstaigos skalbykloje ir keičiama nustatytu grafiku – kiekvieną nuteistųjų naudojimosi dušu dieną yra surenkama nešvari ir išduodama švari patalynė. Kaip numatyta aprūpinimo normose, pirties dieną nuteistajam yra išduodamas vienas skalbinių komplektas: paklodė, užvalkalas antklodei, užvalkalas pagalvei (antras komplektas paimamas skalbti). Asmeninius drabužius nuteistieji skalbiasi būriuose esančiomis skalbyklėmis. Nuteistieji dušu naudojasi įstaigos direktoriaus patvirtintu grafiku. Nuteistiesiems yra išduodamas dezinfekuotas, eksploatacijai tinkamas minkštasis inventorius. Ginčo laikotarpiu dėl minkštojo inventoriaus pakeitimo pareiškėjas kreipėsi vieną kartą, prašymas buvo patenkintas. Nuo 2018 m. sausio 1 d. buvo keičiami nuteistųjų maitinimo valgiaraščiai, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-447 „Dėl valgiaraščių suimtiesiems ir nuteistiesiems patvirtinimo“, kuriems įsigaliojus atsirado platesnio asortimento meniu, sumažėjo daugelio nuteistųjų nemėgiamų patiekalų pateikimo skaičius. Ginčo laikotarpiu maistas nuteistiesiems išduodamas pagal galiojančius teisės aktus, jo kokybę įvertinus atsakingam Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojui, direktoriaus budinčiam padėjėjui, du kartus metuose atliekami maisto tyrimai Kauno technologijos universiteto maisto tyrimo laboratorijoje, maisto kokybė tikrinama Maisto produktų, skirtų nuteistųjų maisto gamybai, kokybės kontrolės komisijos, patvirtintos 2016 m. spalio 21 d. Kybartų PN direktoriaus įsakymu Nr. 1/10-303. Tikrinant maitinimo kokybę pažeidimų nenustatyta, todėl teigti, kad maistas tiekiamas nekokybiškas, nėra pagrindo. Reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, atsakomybė negalima. Pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl privalo visas šias aplinkybes įrodyti. Prašė skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad byloje pareiškėjas nesutinka su norminiais aktais, mano, kad dėl jų jam atsirado žala, tačiau jis neprašo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl šių teisės aktų teisėtumo ištyrimo. Todėl teisingumo ministro priimti įsakymai, kurie nurodyti pareiškėjo skunde yra teisėti ir nėra pagrindo tirti, ar jie galimai nepažeidė pareiškėjo teisių. Mano, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu nebuvo atlikta neteisėtų veiksmų, taip pat pareiškėjas neįrodė jam padarytos žalos fakto, todėl skundas negali būti tenkinamas.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie įrodytų, kad Kalėjimų departamentas savo veiksmais (neveikimu) pareiškėjui padarė tiesioginės žalos, nusiskundimus išdėstė abstrakčiai, nepateikė duomenų apie sutrikdytą fizinę ar psichinę sveikatą, nepagrindė neturtinės žalos, nepateikė jokių žalą patvirtinančių įrodymų. Prašė taikyti sutrumpintą trijų metų ieškinio senatį ir skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas turtinę ir neturtinę žalą kildina iš Marijampolės pataisos namų, Kalėjimų departamento, Teisingumo ministerijos veiksmų, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN nuo 2016 m. kovo 17 d. iki 2018 m. rugsėjo 21 d.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Žemesnės instancijos teismas

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/2011). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, jog valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš aplinkybės, kad Teisingumo ministerija išleido nekokybiškus įsakymus, dėl kurių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė aplinkybes, neįvardino jokių konkrečių Teisingumo ministerijos aktų, pareiškėjo manymu, pažeidusių jo teises ir sukėlusių neturtinę žalą, nepagrindė skundo jokiais teisiniais argumentais. Nepateikus argumentų ir įrodymų, pagrindžiančių, kad atsakovo atstovas Teisingumo ministerija veikė nepagrįstai ir neteisėtai, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų. Nagrinėjamu atveju nekonstatavus Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) kaip conditio sine qua non (lot. – būtina, privaloma sąlyga) turtinei ar neturtinei žalai kilti, nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo Teisingumo ministerijos viešoji atsakomybė negalima, pareiškėjo skundas šioje dalyje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo netenkintinas.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad neturtinę žalą jam sukėlė Kalėjimų departamento išleisti teisės aktai dėl minimalios gyvenamojo ploto normos bei maitinimo taisyklių.

Pareiškėjas tik abstrakčiai įvardijo minėtas aplinkybes, tačiau nenurodė, kaip Kalėjimų departamento priimti aktai pažeidžia jo teises ir teisėtus interesus. Pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, sietino būtent su šiais pažeidimais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Pažymėtina, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai dėl žalos, kilusios dėl Kalėjimų departamento veiksmų (neveikimo), atmetami kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, jog buvo laikomas perpildytose karantino ir kamerų tipo patalpose bei 5 būryje, kuriose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas gyvenamosios patalpos plotas dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu atliko bausmę karantino, kamerų bei bendrabučio tipo patalpose:

laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 17 d. iki 2016 m. kovo 18 d. kartu su dar 2 asmenimis buvo patalpintas į 103 karantino patalpą, kurios plotas 16,49 kv. m, todėl vienam asmeniui teko 5,49 kv. m gyvenamojo ploto (2018 m. gruodžio 10 d. pažyma Nr. 1/8-3456);

laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 18 d. iki 2016 m. kovo 21 d. pareiškėjas buvo apgyvendintas 5 būryje 521 kambaryje, kurio plotas 36 kv. m, ginčo laikotarpiu jame buvo apgyvendinta 11 nuteistųjų, todėl vienam asmeniui teko 3,27 kv. m gyvenamojo ploto (Nuteistųjų, kurie buvo 5 būrio 521 kambaryje sąrašas);

laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 21 d. iki 2016 m. gruodžio 7 d. pareiškėjas buvo apgyvendintas 5 būryje 522 kambaryje, kurio plotas 36,24 kv. m, jame ginčo laikotarpiu buvo apgyvendinta nuo 6 iki 12 nuteistųjų, todėl vienam asmeniui teko nuo 3,02 kv. m iki 6,04 kv. m. (Nuteistųjų, kurie buvo 5 būrio 522 kambaryje sąrašai);

laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 7 d. iki 2016 m. gruodžio 12 d. pareiškėjas drausminę nuobaudą atliko 4 kamerų tipo patalpoje, kurios plotas 12,85 kv. m, joje buvo apgyvendinta nuo 2 iki 3 nuteistųjų, todėl vienam asmeniui teko nuo 4,28 kv. m iki 6,42 kv. m gyvenamojo ploto (2018 m. gruodžio 10 d. pažyma Nr. 1/8-3456);

laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 13 d. iki 2018 m. rugsėjo 21 d. pareiškėjas buvo apgyvendintas 5 būryje 522 kambaryje, kurio plotas 36,24 kv. m, jame ginčo laikotarpiu buvo apgyvendinta nuo 6 iki 12 nuteistųjų, todėl vienam asmeniui teko nuo 3,02 kv. m iki 6,04 kv. m. Vienam nuteistajam 3,02 kv. m gyvenamojo ploto teko laikotarpiais nuo 2016 m. kovo 24 d. iki 2016 m. balandžio 6 d., nuo 2016 m. balandžio 11 d. iki 2016 m. balandžio 12 d., nuo 2016 m. gegužės 30 d. iki 2016 m. birželio 3 d., nuo 2016 m. gruodžio 13 d. iki 2016 m. gruodžio 27 d., nuo 2018 m. sausio 18 d. iki 2018 m. sausio 23 d. (Nuteistųjų, kurie buvo 5 būrio 522 kambaryje sąrašai).

Įvertinus byloje esamus duomenis, darytina išvada, jog pareiškėjas laikotarpiais nuo 2016 m. kovo 24 d. iki 2016 m. balandžio 6 d., nuo 2016 m. balandžio 11 d. iki 2016 m. balandžio 12 d., nuo 2016 m. gegužės 30 d. iki 2016 m. birželio 3 d., nuo 2016 m. gruodžio 13 d. iki 2016 m. gruodžio 27 d., nuo 2018 m. sausio 18 d. iki 2018 m. sausio 23 d. (iš viso 37 paras) atliko laisvės atėmimo bausmę patalpoje, kurios plotas 0,08 kv. m mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma, todėl pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Dėl šios priežasties yra pagrindas konstatuoti atsakovo atstovo padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą (ABTĮ 56 straipsnis).

Pareiškėjas neturtinę žalą siejo su aplinkybe, kad kamerų tipo patalpos buvo priskirtos negyvenamosioms patalpoms.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ (galiojo iki 2017 m. sausio 1 d.) 6.1 punkte numatyta, kad pagal paskirtį pastatai skirstomi į dvi pagrindines grupes: gyvenamuosius pastatus ir negyvenamuosius pastatus, nurodant, kad pastatą, priskirtą tam tikrai grupei, gali sudaryti įvairių paskirčių patalpos. Pagal minėto reglamento 8 punktą, negyvenamieji pastatai skirstomi į pogrupius, pavyzdžiui, viešbučių paskirties pastatai (viešbučiai, moteliai ir kt.) (8.1 p.), gydymo paskirties pastatai (ligoninės, sanatorijos, medicininės priežiūros įstaigų slaugos namai ir kt.) (8.12 p.) ir specialiosios paskirties pastatai (karinių vienetų pastatai, kalėjimai, pataisos darbų kolonijos, tardymo izoliatoriai, policijos, priešgaisrinių ir gelbėjimo tarnybų pastatai ir kt.) (8.16 p.). Analogiškos nuostatos nustatytos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 5.1, 7 punktuose. Todėl tai, jog Pataisos namų pastatai yra registruoti kaip negyvenamieji, nepažeidžia minėtų teisės aktų reikalavimų, o tuo pačiu ir pareiškėjo teisių. Tokios praktikos laikosi ir LVAT 2018 m. balandžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-648-552/2018. Įvertinus bylos aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų Pataisos namų veiksmų dėl šių aplinkybių.

Pareiškėjas neturtinę žalą siejo su aplinkybe, kad kamerose nuo sienų krito tinkas, kalkės, dažai, grindys buvo išdaužytos, buvo neįmanoma atidaryti langų.

Atsakovo atstovas į bylą nepateikė duomenų apie kamerų būklę. Tačiau teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo grindų, sienų, lubų atitikimo teisės aktams pažeidimus ir visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, sietino būtent su šiais pažeidimais. Kaip jau buvo paminėta, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Pažymėtina, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.).

Pareiškėjas skunde nurodė, kas sanitariniame mazge nėra ventiliacijos, kvapas jautėsi ir kameroje, sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atskirtas nuo likusios patalpos.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 16.5 punktas nustato, kad, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Eksploatavimo taisyklėse nėra reikalavimo įrengti atskirą vėdinimo sistemą sanitariniame mazge.

Ginčo laikotarpiu Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarką nustatė Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos (toliau – ir 2004 m. Aprūpinimo normos, redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) ir Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – ir 2017 m. Aprūpinimo normos, galiojančios nuo 2017 m. birželio 8 d.), patvirtintos Teisingumo ministro 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245. Tiek 2004 m. Aprūpinimo normose, tiek 2017 m. Aprūpinimo normose nustatyta, kad kamerų tipo patalpose turi būti sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė).

Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Pataisos namuose esančios patalpos, sanitariniai mazgai, tualetai, ventiliaciniai įrenginiai yra įrengti pagal Eksploatavimo taisykles ir atitinka Lietuvos higienos normos 134:2015 reikalavimus. Bylos duomenimis karantino patalpose įrengti sanitariniai mazgai su klozetais ir praustuvėmis (atskirti ištisinėmis sienomis su durimis). Sanitariniame mazge yra lentynėlė asmens higienos priemonėms, pakaba, veidrodis, šiukšlių dėžė, valymo inventorius (2019 m. balandžio 12 d. tarnybinis pranešimas Nr. 14/07 K-510). Pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad sanitariniai mazgai kamerose yra atitverti sienelėmis, yra durys, o pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, sanitarinių mazgų izoliuoti nuo gyvenamosios patalpos neprivaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi praktikos, kad sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto vizualiai aukštesne nei 1,5 metro sienele ir durimis pareiškėjui užtikrina pakankamą privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (žr. pvz., LVAT 2017 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2467-525/2017, 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2323-602/2017). Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų ir pareiškėjo argumentus dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo atmeta kaip nepagrįstus.

Pareiškėjas tvirtino, kad patalpose nebuvo jokios ventiliacijos, buvo drėgna, veisėsi pelėsis, buvo šalta.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015). Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (HN 134:2015 39 punktas).

Žemesnės instancijos teismas

Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Pataisos namų patalpose įrengta šachtinė ištraukiamoji ventiliacija, o taip pat galima ir ventiliacija per atveriamus langus, kas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, taip, be kita ko, iš dalies išvengiant ir drėgmės patalpose. Teismas taip pat pažymi, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Taigi, pareiškėjo teiginys, kad gyvenamosios patalpos netvarkingos, apipelijusios, patvirtina aplinkybę, jog atsakingas už patalpos tvarkymą asmuo tinkamai neatliko savo pareigų. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai prižiūri, tvarko savo patalpas, neturi problemų dėl pelėsio ir grybelio patalpose. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į Pataisos namų administraciją. Byloje nėra ir jokių kompetentingų institucijų priimtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpų higieninė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai dėl drėgmės ir pelėsio atmetami kaip nepagrįsti.

Higienos normos HN 134:2015 16 punktas reglamentuoja, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C.

Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad Pataisos namų teritorijoje esanti katilinė leidžia užtikrinti tinkamą patalpų temperatūrą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Pataisos namų pareigūnus, administraciją dėl netinkamos temperatūros, ar šildytuvo neišdavimo, ar į Visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją dėl netinkamos temperatūros. Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, jog pareiškėjo teiginiai dėl buvusios netinkamos temperatūros gyvenamosiose patalpose yra deklaratyvūs, dėl ko atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamosiose patalpose trūko baldų.

Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad patalpos inventoriumi buvo aprūpintos vadovaujantis 2004 m. Aprūpinimo normomis.

Bylos duomenimis nustatyta, kad gyvenamojoje patalpoje yra lova, spintelė, taburetė (po 1 vnt. vienam asmeniui) ir stalas (2019 m. balandžio 12 d. tarnybinis pranešimas Nr. 14/07 K-510). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis. Pareiškėjas skunde nekonkretizavo, kiek ir kokių baldų trūko, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Pataisos namų administraciją dėl baldų trūkumo, todėl pareiškėjo argumentai dėl baldų gyvenamojoje patalpoje trūkumo laikytini deklaratyviais ir atmetami.

Pareiškėjas nurodė, jog tualetinio popieriaus išdavimo norma iki 3 ritinėlių per mėnesį buvo padidinta tik nuo 2017 m. sausio 1 d., todėl jo orumo žeminimas, išduodant vieną ritinėlį tualetinio popieriaus per mėnesį, tęsėsi daugiau kaip dvejus metus. Teigė, kad einant į dušą niekuomet nebuvo išduodama 30 g muilo, o skysto muilo dozatoriai dušuose įrengti tik nuo 2017 m. sausio 1 d., taip pat iki 2017 m. sausio 1 d. nebuvo išduodamos higienos priemonės – dantų pasta, dantų šepetėlis, skutimosi priemonės.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio aprūpinimo normų patvirtinimo, Vyrų ir moterų atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis, vienam vyrui skiriamas 1 rulonas tualetinio popieriaus (1 mėnesiui) ir 100 g tualetinio muilo. Teisės aktai nenumato galimybės neribotai skirti nuteistajam higienos priemonių. Pareiškėjas įrodymų, kad jam nebuvo skirtos priklausančios priemonės, nepateikė. Be to, esant didesniam poreikiui už įstatymo numatytas galimybes ar siekiant naudoti aukštesnės kokybės higienos priemones, jas galima įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas. Pareiškėjas neneigia, kad šį reikalavimą Pataisos namai vykdė, todėl pareiškėjo argumentai dėl didesnio kiekio tualetinio popieriaus išdavimo vienam mėnesiui atmestini kaip nepagrįsti. Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas), patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132, nuteistiesiems vyrams yra skiriami 3 rulonėliai tualetinio popieriaus 1 mėnesiui ir 100 g tualetinio muilo. Higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik esant jų prašymui. Pažymėtina, kad pagal Aprašo 5 punktą, drabužių, avalynės ir higienos reikmenų išdavimas siejamas su nuteistojo nemokumu bei rašytinio prašymo pateikimu.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2017 m. sausio 23 d. kreipėsi į Pataisos namų administraciją dėl higienos priemonių išdavimo, 2017 m. vasario 6 d. raštu dėl aprūpinimo higienos priemonėmis pareiškėjo prašymas buvo išnagrinėtas ir atmestas, kadangi asmeninėje sąskaitoje iki prašymo padavimo jis turėjo 154,37 Eur., t. y. buvo mokus. Aplinkybę, kad pareiškėjas buvo mokus patvirtina ir į bylą pateikti Swedbank išrašai su atliktais vietinių mokėjimų pavedimais.

Kadangi anksčiau įvardinti teisės aktai iki 2017 m. sausio 1 d. nenumatė, kad dušo patalpose turi būti dozatoriai, todėl pareiškėjo teiginys, jog skysto muilo dozatoriai dušuose buvo įrengti tik nuo 2017 m. sausio 1 d., taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Neturtinę žalą pareiškėjas grindžia aplinkybėmis, jog Pataisos namai iki 2017 m. sausio 1 d. neišdavė higienos priemonių - dantų pastos ir dantų šepetuko, skutimosi priemonių.

Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas į Pataisos namus atvyko 2016 m. kovo 17 d. ir jam buvo išduotos higienos priemonės, tačiau įrodymų minėtoms aplinkybėms patvirtinti į bylą nepateikė.

Minėtu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintoje Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normoje (akto redakcija iki 2017 m. sausio 1 d.) nebuvo numatytas dantų šepetėlio, dantų pastos, vienkartinių skustuvų išdavimas nuteistiesiems. Tačiau minėtu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos (akto redakcija nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) 7 punkte buvo numatyta, kad suimtiesiems be aukščiau paminėtų higienos priemonių (skalbiamojo ir tualetinio muilo, tualetinio popieriaus) kas mėnesį papildomai išduodamos šios higienos priemonės: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Taigi, iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusios teisės normos suimtiesiems ir nuteistiesiems numatė skirtingas garantijas – suimtieji buvo aprūpinami higienos priemonėmis – dantų pasta, šepetėliu, skutimosi peiliukais, o nuteistiesiems šios higienos priemonės nebuvo išduodamos. Nors teisės aktai ir numatė skirtingas garantijas suimtiesiems ir nuteistiesiems, tačiau teismo vertinimu, kalinimo įstaiga, kurioje bausmę atliko pareiškėjas, turėjo higienos priemones išduoti ir nuteistiesiems, kadangi toks skirtingas asmenų vertinimas būtų objektyviai nepateisinamas (LVAT 2017 m. balandžio 3 d. nutartis byloje Nr. A-1121-858/2017).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su tinkamų kalinimo sąlygų užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (pvz. LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2015 m. birželio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-853-858/2015). Šiuo atveju atsakovo atstovas nepateikė duomenų, kurie patvirtintų atsiliepime išdėstytus argumentus, kad higienos priemonės pareiškėjui buvo išduotos, todėl konstatuotina, kad Alytaus pataisos namai minėtu laikotarpiu nevykdė pareigos aprūpinti pareiškėją higienos priemonėmis.

Kita vertus, teismas pažymi, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl neišduotų higienos priemonių pareiškėjui būtų kilusios kokios nors neigiamos pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas ginčo laikotarpiu į asmeninę sąskaitą reguliariai gaudavo įplaukas, todėl higienos priemones galėjo įsigyti pats. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai dėl neišduotų higienos priemonių negali būti pagrindu neturtinei žalai atsirasti, todėl atmetami.

Pareiškėjo teigimu, pataisos namuose yra nustatyta naudojimosi dušu tvarka, kur numatyta, kad pasinaudoti dušu galima ne dažniau kaip vieną kartą per savaitę, pareiškėjo manymu, jam tokia teisė turi būti užtikrinta du kartus per savaitę.

Pažymėtina, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Tas pats numatyta ir Higienos normos HN 134:2015 44 punkte. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog nuteistieji dušu naudojasi pataisos namuose patvirtintu grafiku. Taigi teisės aktai nenumato galimybės nuteistiesiems praustis duše po karštu vandeniu daugiau nei vieną kartą per savaitę. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl galimybės nebuvimo nusiprausti duše daugiau nei vieną kartą per savaitę atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Pataisos namai neišduodavo valymo priemonių patalpoms valyti.

Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad švarą ir tvarką bendrojo naudojimo patalpose palaiko dirbantis nuteistasis-tvarkinys. Gyvenamosios patalpos yra valomos pačių gyventojų, kaip tai numatyta teisės aktuose. Valymo priemonės nuteistiesiems išduodamos kiekvieną mėnesį. Valymo priemonės yra išduodamos tvarkiniams bendrabučio tipo patalpose, o drausmės grupės patalpose -kamerai 1 rinkinys (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, šveitimo milteliai, indų plovimo skystis ir kiti valikliai). Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į Pataisos namų administraciją, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų priimtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpų higieninė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai dėl netvarkingų patalpų ir neišduodamų valymo priemonių atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skundėsi, jog patalynė skalbiama tik 1 kartą per savaitę, minkštasis inventorius neskalbiamas, ir nedezinfekuojamas, nesudarytos galimybės skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius, taip pat ne visuose aukštuose buvo džiovyklos, nebuvo ir lygintuvo.

Higienos normos HN 134:2015 40 punktas numato, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Higienos normos HN 134:2015 41 punkte nustatyta, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje. Draudžiama laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims (HN 134:2015 42 punktas). Atsakovo atstovas nurodė, kas Pataisos namų kamerose gyvenančių nuteistųjų patalynė ir drabužiai skalbiami centralizuotai įstaigos skalbykloje pagal pataisos namų direktoriaus patvirtintą tvarką. Tą dieną, kai nuteistiesiems suteikiamas dušas, pagal patvirtintą grafiką, skalbiama ir patalynė ir drabužiai. Bendrabučio tipo patalpose, kiekviename aukšte yra įrengtos skalbimo ir džiovinimo patalpos, kuriose nuteistieji naudodamiesi įstaigos inventoriumi, skalbinius gali skalbti ir džiovinti patys. Bendrabučio tipo patalpose esančių nuteistųjų patalynė skalbiama centralizuotai, kaip tai numato teisės aktai. Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu, pareiškėjas dėl minkštojo inventoriaus pakeitimo į Pataisos namų administraciją kreipėsi 2016 m. kovo 22 d. ir šis jo prašymas buvo patenkintas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl lygintuvo išdavimo ir, kad jam lygintuvas nebuvo išduotas. Atsižvelgiant į išdėstytą, anksčiau įvardinti pareiškėjo teiginiai dėl nešvaraus minkštojo inventoriaus bei lygintuvo neišdavimo, atmestini kaip neįrodyti.

Higienos normos HN 134:2015 43 punkte nustatyta, kad lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėjas skunde patvirtino, kad patalynė buvo keičiama vieną kartą per savaitę. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Pataisos namų administraciją, prašydamas pakeisti patalynę, atsižvelgiant į jos užterštumą, dažniau, o atsakovo atstovas į tai nebūtų reagavęs. Iš į bylą pateiktų atsakovo atstovo duomenų matyti, kad nuteistiesiems sudaroma galimybė pasinaudoti nuosavos patalynės ir drabužių skalbimo paslauga. Teismo nuomone, pareiškėjas nenurodė, kada konkrečiai ir kokiomis aplinkybėmis jis negalėjo pasinaudoti savo teise į švarią patalynę bei drabužių skalbimą, o tik deklaratyviai teigė, jog minėtos aplinkybės pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, sietino būtent su šiais pažeidimais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Pažymėtina, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai dėl pažeistos teisės gauti švarią patalynę ir drabužių skalbimo atmetami kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog kalinimo metu jo asmeninių fiziologinių mitybos poreikių niekas nenustatinėjo, nebuvo suteikta teisė pasirinkti tinkamą maitinimą, buvo maitinamas pagal diskriminacinius valgiaraščius nedirbantiems vyrams, kurie neatitiko pareiškėjo fiziologinių poreikių. Maistas buvo gaminamas nekokybiškai, iš nevalytų daržovių, maiste dažnai buvo randama ne maistinės kilmės šiukšlių.

Nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimą maistu reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 173 straipsnio 4 dalis, kuri nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Būtinybė užtikrinti tinkamą nuteistųjų ir suimtųjų maitinimą taip pat įtvirtinta tarptautiniuose dokumentuose. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoje šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ nurodyta, kad kiekvienam kalinamam asmeniui turi būti pateikiamas pilnavertis maistas, atitinkantis jų lytį, amžių, sveikatą, fizinę būklę, religiją, kultūrą ir jų darbo pobūdį, maisto pateikimas turi atitikti higienos reikalavimus, kaliniai turi būti maitinami 3 kartus per dieną, tarp kiekvieno maitinimo nustatant racionalius intervalus (22.1, 22.3, 22.4 p.).

Įstatymuose įtvirtintą kalinamų asmenų teisę į aprūpinimą maistu įgyvendina Vyriausybės, teisingumo ministro, Kalėjimų departamento direktoriaus bei pataisos įstaigų vadovų priimti teisės aktai: Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintos Fiziologinės mitybos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, Teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 patvirtintos Skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintos Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės (toliau – Maitinimo organizavimo taisyklės), kurios parengtos vadovaujantis, be kita ko, Bausmių vykdymo kodeksu. Šiose taisyklėse nustatyta, kad maitinimas organizuojamas pagal Kalėjimų departamento direktoriaus patvirtintus valgiaraščius, kurie sudaromi atskirtai kiekvienai maitinimo grupei, užtikrinant maitinimą pagal aukštesnės galios teisės aktais patvirtintas fiziologines mitybos normas. Remiantis Maitinimo organizavimo taisyklių 7 punktu (akto redakcija, galiojusi nuo 2015 m. liepos 20 d.), suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius. Sergantys tuberkulioze ar turintys kitų, patvirtintų sveikatos sutrikimų, kurių atveju yra medicininės indikacijos skirti padidinto kaloringumo maisto davinį, suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal Valgiaraštį dirbantiems vyrams, Valgiaraštį dirbančioms moterims, Valgiaraštį nepilnamečiams, Valgiaraštį nėščioms moterims, Valgiaraštį krūtimi maitinančioms moterims, Valgiaraštį dirbantiems vyrams (vegetarams), Valgiaraštį dirbančioms moterims (vegetarėms) – atitinkamai pagal maitinamų asmenų grupes.

Iki 2018 m. sausio 1 d. nuteistiesiems maistas patiekiamas vadovaujantis 2014 m. kovo 28 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintais valgiaraščiais, laikantis šiuose valgiaraščiuose nurodytų patiekalų pavadinimų ir svorio gramais, dienos maisto davinio cheminės sudėties ir energetinės vertės. Nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymui Nr. V-447 „Dėl valgiaraščių suimtiesiems ir nuteistiesiems patvirtinimo“ buvo keičiami nuteistųjų maitinimo valgiaraščiai.

Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad du kartus metuose atliekami maisto tyrimai Kauno technologijos universiteto maisto tyrimo laboratorijose, maisto kokybė tikrinama maisto produktų, skirtų nuteistųjų maisto gamybai, kokybės kontrolės komisijos, patvirtintos 2016 m. spalio 21 d. Kybartų PN direktoriaus įsakymu Nr. 1/10-303. Tikrinant maisto kokybę pažeidimų nenustatyta. Nuteistiesiems išduodamas pagamintas maistas tikrinamas juslinio patikrinimo būdu, rezultatus įrašant į pagaminto maisto kokybės įvertinimo žurnalą. Minėtame žurnale, kiekvieną dieną užrašomi nuteistiesiems pagamintų patiekalų pavadinimai, parašoma išvada apie maisto kokybę bei valgyklos higienos būklę, kurią pateikia slaugos specialistas, o maistą pagaminęs virėjas bei pataisos įstaigos budėtojas leidęs išduoti maistą pasirašo. Maisto davinių energetinė vertė yra nustatoma atlikus fizikinį-cheminį tyrimą, kurį atlieka Kauno technologijos universiteto maisto instituto maisto tyrimo centras.

Iš į bylą pateiktų Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybų 2017 m. birželio 15 d., 2018 m. sausio 31 d. patikrinimų aktų bei Tyrimų protokolų 2016 m. gruodžio 21 d. Nr. 57 976, 2016 m. balandžio 6 d. Nr. 55 562, 2016 m. sausio 7 d. Nr. 52 281, 2017 m. birželio 2 d. Nr. 60 588, 2017 m. vasario 10 d. Nr. 58 670, 2018 m. kovo 9 d. Nr. 65 654, teismas sprendžia, kad nuteistiesiems tiekiamą maistą periodiškai tikrina Nacionalinės maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto bei Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimų centro atstovai. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų apie nustatytus nuteistiesiems tiekiamo maisto pažeidimus.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog nurodytos Taisyklių nuostatos suponuoja išvadą, kad specialus maitinimas asmenims skiriamas esant kalinimo įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos išvadai (LVAT 2015 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-273-858/2015, LVAT 2015 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1299-442/2015). Nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta duomenų, kad Sveikatos priežiūros tarnyba ginčo laikotarpiu būtų rekomendavusi ar skyrusi specialų maitinimą pareiškėjui pagal medicinines indikacijas (dietinį maitinimą ar padidinto kaloringumo maisto davinį pagal ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, medicinines indikacijas). Todėl, nesant sveikatos priežiūros specialistų rekomendacijos skirti pareiškėjui kitokį maitinimą, nei maitinimą pagal valgiaraštį, atitinkantį fiziologines mitybos normas, pripažintina, jog pataisos namų administracija neturėjo faktinio pagrindo individuliai koreguoti pareiškėjo maitinimą, nes Maitinimo organizavimo taisyklių 7 punktas nenustato kalinimo įstaigos pareigos koreguoti valgiaraštį individualiai konkrečiam asmeniui, jei toks valgiaraštis asmeniui nebuvo rekomenduotas sveikatos priežiūros specialistų. Duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl maisto kokybės ar kaloringumo į administraciją, byloje nėra. Pagal pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra galimybių nustatyti atsakovo atstovo veiksmų atitikimą (neatitikimą) teisės aktų reikalavimams, todėl darytina išvada, jog teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovo atstovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus. Kadangi Pataisos namuose esantys nuteistieji maitinami, vadovaujantis teisės aktais nustatytais valgiaraščiais, energetinėmis vertėmis, todėl nėra pagrindo teigti, jog Pataisos namai nuteistuosius maitina neracionaliai ir kankina alkiu.

Į pareiškėjo teiginius, jog jis buvo diskriminuojamas dėl maitinimo (valgiaraščių sudarymo) būtina pažymėti, kad Pataisos namai vykdo tiek Kalėjimų departamento direktoriaus, tiek Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymus, kuriuose numatyti tokie reikalavimai, t. y., kad nedirbančių moterų ir nedirbančių vyrų valgiaraščiai skiriasi, atsižvelgiant į moterų ir vyrų fiziologines savybes.

Atmestini ir pareiškėjo argumentai dėl per trumpo laiko skirto pavalgyti, kadangi nuteistųjų maitinimas organizuojamas vadovaujantis Pataisos namų direktoriaus 2016 m. balandžio 7 d. įsakymu Nr. 1/10-86 „Dėl Pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų dienotvarkių patvirtinimo“ ir Pataisos namų direktoriaus 2016 m. balandžio 7 d. įsakymu Nr. 1/10-85 „Dėl Pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų maitinimo“ nustatyta tikslia nuteistųjų dienotvarke ir maitinimo grafiku.

Pareiškėjas nurodė, jog bausmės atlikimo metu nebuvo aprūpintas darbinėmis pajamomis, jam nemokėjo pašalpų iš socialinės paramos fondų.

Pagal Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 7 dalį arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems kartą per mėnesį iš pataisos įstaigos lėšų gali būti išmokama iki 0,3 bazinės socialinės išmokos dydžio išmoka (toliau ir - BSI). Kriterijus, pagal kuriuos gali būti skiriamos išmokos, išmokų skyrimo ir mokėjimo taisykles nustato Kalėjimų departamento direktorius.

Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 4/07-260 patvirtintų Piniginių išmokų arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems skyrimo ir mokėjimo taisyklių (toliau – Taisyklės) (akto redakcija, galiojusi nuo 2016 m. balandžio 2 d.) 2 punktą, konkretų piniginės išmokos dydį kiekvienam nuteistajam nustato įstaigos administracija, atsižvelgdama į nuteistiesiems piniginėms išmokoms mokėti įkalinimo įstaigai skirtas lėšas, nuteistojo elgesį, dalyvavimą darbinėje veikloje, socialinės reabilitacijos programose ir grupę, kuriai priskirtas nuteistasis: 2.1. p. arešto bausmę atliekantiems ir lengvajai bei paprastajai grupei priskirtiems laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, kuriems per mėnesį, už kurį skiriamos piniginės išmokos, nebuvo skirtos drausminės nuobaudos, gali būti skiriamos iki 0,3 BSI dydžio išmokos; 2.2. p. drausmės grupei priskirtiems, taip pat laikomiems kamerų tipo patalpose nuteistiesiems, kuriems per mėnesį, už kurį skiriamos piniginės išmokos, nebuvo skirtos drausminės nuobaudos, gali būti skiriamos iki 0,2 BSI dydžio išmokos; 2.3. p. nuteistiesiems, kuriems per mėnesį, už kurį skiriamos piniginės išmokos, buvo skirta bent viena drausminė nuobauda, gali būti skiriamos iki 0,1 BSI dydžio išmokos.

Pagal Taisyklių 4 punktą išmokos neskiriamos: 4.1. jeigu įkalinimo įstaigos administracija nuteistajam pasiūlė mokamą darbą, kurį pagal sveikatos būklę nuteistasis gali dirbti, ir nuteistasis atsisakė dirbti; 4.2. jeigu nuteistajam per mėnesį, už kurį skiriama piniginė išmoka, buvo skirta bent viena iš nurodytų drausminių nuobaudų; 4.3. jeigu nedirbantis nuteistasis per mėnesį, už kurį skiriama piniginė išmoka, išleido daugiau kaip 0,5 BSI, o dirbantis nuteistasis – daugiau kaip 0,6 BSI dydžio pinigų sumą iš asmeninės sąskaitos (išskyrus išlaidas civiliniams ieškiniams ir alimentams pagal teismų sprendimus mokėti); 4.4. p. jeigu einamojo mėnesio pradžioje asmeninėje sąskaitoje nedirbantis nuteistasis turėjo 0,3 BSI, o dirbantis – 0,5 BSI dydžio ar didesnę pinigų sumą.

Taigi, akivaizdu, kad pataisos namai, vadovaudamiesi Piniginių išmokų arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems skyrimo ir mokėjimo taisyklėmis, atsižvelgdami į nuteistiesiems piniginėms išmokoms mokėti įkalinimo įstaigai skirtas lėšas, nuteistojo elgesį, dalyvavimą įgyvendinant socialinės reabilitacijos priemones bei darbinėje veikloje ir grupę, kuriai priskirtas nuteistasis, gali išmokėti piniginę išmoką, tačiau neprivalo.

Nuteistiesiems bei suimtiesiems taip pat gali būti mokama pašalpa iš Socialinės paramos nuteistiesiems fondo, kurios suteikimo ir mokėjimo tvarka įtvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 475 patvirtintame Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos apraše (toliau – Aprašas). Aprašo 7 punktas numato pašalpų, kurias Laisvės atėmimo vietos direktorius gali skirti iš Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų lėšų, tipus ir skyrimo sąlygas. Aprašo 7.1 punktas (akto redakcija, galiojanti nuo 2009 m. gegužės 24 d.) nustato, kad laisvės atėmimo vietos direktorius iš Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų lėšų gali skirti vienkartines mėnesines iki 0,4 bazinės socialinės išmokos dydžio pašalpas būtiniausiems reikmenims įsigyti suimtiesiems ir nuteistiesiems, kurie einamąjį mėnesį asmeninėje sąskaitoje neturi pinigų arba turi joje mažiau kaip 0,3 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą. Konkretų pašalpos dydį pagal suimtojo ar nuteistojo rašytinį prašymą nustato laisvės atėmimo vietos direktorius, atsižvelgdamas į turimas atitinkamo fondo (Socialinės paramos suimtiesiems fondo ar Socialinės paramos nuteistiesiems fondo) lėšas. Aprašo 7 punkte taip pat numatytos vienkartinės iki vienos bazinės socialinės išmokos dydžio pašalpos paleidžiamiems iš laisvės atėmimo vietų nuteistiesiems, asmeninėje sąskaitoje turintiems mažiau kaip vienos bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą (7.2 p.); vienkartinės iki vienos bazinės socialinės išmokos dydžio pašalpas mirus suimtojo ar nuteistojo sutuoktiniui, sugyventiniui ar artimajam giminaičiui, įvykus gaivalinei nelaimei, padariusiai didelę turtinę žalą suimtajam ar nuteistajam, jo sutuoktiniui, sugyventiniui ar artimiesiems giminaičiams (7.3 p.); iki 0,8 bazinės socialinės išmokos dydžio mėnesines pašalpas suimtiesiems ir nuteistiesiems, kurie mokosi bendrojo lavinimo, profesinėse mokyklose ar aukštosiose mokyklose (7.4 p.); parama medikamentams, vadovėliams, kitoms mokymo, savišvietos, kultūros ir sporto priemonėms, taip pat kitoms priemonėms, gerinančioms suimtųjų ir nuteistųjų socialines ar buitines sąlygas, įsigyti, jeigu atitinkamame fonde (Socialinės paramos suimtiesiems fonde ar Socialinės paramos nuteistiesiems fonde) lieka lėšų, išmokėjus šio aprašo 7.1–7.4 punktuose nurodytas pašalpas (7.5 p.).

Iš nurodytų materialinės teisės normų matyti, kad nuteistųjų ir suimtųjų teisė į jose nurodytas išmoką bei pašalpą nėra absoliuti, o yra sąlygojama atitinkamų Kalėjimų departamento direktoriaus nustatytų kriterijų atitikimo (kalbant apie BVK 173 straipsnio 7 dalyje paminėtą iki 0,3 BSI dydžio išmoką (nuteistiesiems) ir sąlygų, nustatytų Aprašo 7 punkte (nuteistiesiems ir suimtiesiems), buvimo. Pažymėtina, kad nurodytose teisės normose yra nustatyti tik maksimalūs aptariamų išmokos ir pašalpos dydžiai ir kalbama tik apie galimybę, o ne prievolę mokėti šias išmoką ir pašalpą (LVAT 2015 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-674-442/2015).

Iš pirmiau pacituotų teisės aktų nuostatų darytina išvada, kad pataisos įstaigos direktoriui numatyta teisė, bet ne pareiga skirti nuteistiesiems socialines pašalpas bei pinigines išmokas iš pataisos įstaigos lėšų. Minėti teisės aktai taip pat nenumato konkrečios arba nekintamos pinigų sumos. Darytina išvada, kad pareiškėjo pretenzijos dėl konkrečių piniginių išmokų skyrimo ar jų dydžio laikytinos nepagrįstomis.

Pareiškėjas skunde teigė, jog nebuvo įdarbintas dėl vietų trūkumo.

Pagal BVK darbas yra nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, viena iš jų pataisos priemonių (BVK 111 str.). BVK 125 straipsnis numato, jog kiekvienas laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis privalo dirbti, jeigu jam darbą siūlo pataisos įstaigos administracija. Pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad nuteistieji būtų įtraukiami į darbą atsižvelgiant į jų darbingumą ir, kiek galima, į turimą specialybę (1 d.), nuteistiesiems darbą parenka pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į laisvas pareigas ir darbo vietas (3 d.), pataisos įstaigų ir valstybės įmonių prie pataisos įstaigų gamybinė ūkinė veikla privalo tarnauti tik pagrindiniam tikslui – išmokyti nuteistąjį gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis (8 d.). Įstatymų leidėjas šioje teisės normoje nuteistajam nustatė imperatyvią pareigą dirbti (galimybė reikalauti tam tikro aktyvaus elgesio iš kito asmens), o pataisos įstaigos administracijai numatė teisę siūlyti darbą (galimybę turinčiam teisę asmeniui pasirinkti tam tikrą elgesio variantą).

Byloje pateiktas 2016 m. gegužės 12 d. pareiškėjo prašymas dėl jo įdarbinimo. Pataisos namai 2016 m. gegužės 27 d. raštu Nr. 7/1-773 informavo pareiškėją, jog jo prašymas nebus tenkintas, kadangi pagal Pataisos namų direktoriaus 2015 m. kovo 2 d. įsakymą Nr. 1/10-61 „Dėl nuteistų asmenų, atliekančių ūkio darbus etatų patvirtinimo“ prašymo teikimo metu nėra laisvų darbo vietų.

Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai įsakmiai neįpareigoja kalinimo įstaigos administracijos įdarbinti norinčius dirbti nuteistuosius, o atsakovo atstovas pareiškėjo neįdarbino dėl tos priežasties, kad tuo metu nebuvo laisvų darbo vietų, be to nuteistųjų įtraukimas į darbą iš esmės yra įstaigos administracijos diskrecijos teisė, įgyvendinama atsižvelgiant į laisvas pareigas ir darbo vietas ir aprūpinimo darbu tikslus, todėl teismas konstatuoja, jog pataisos namai neatliko jokių neteisėtų veiksmų (ar neveikimo), dėl kurių pareiškėjui galėjo kilti neturtinė žala.

Atkreiptinas dėmesys, jog BVK 183 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad viešųjų darbų, laisvės apribojimo, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų pareigūnų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami atitinkamą bausmę vykdančios institucijos ar įstaigos vadovui. Šis skundą turi išnagrinėti ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų nuo skundo gavimo dienos. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytas bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų vadovų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami Kalėjimų departamento direktoriui. Šis skundą turi išnagrinėti ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų nuo jo gavimo dienos, o jei dėl skundo atliekamas tyrimas, – per dvidešimt darbo dienų nuo tyrimo baigimo dienos (BVK 183 str. 2 d.). Kalėjimų departamento direktoriaus veiksmai ir sprendimai per dvidešimt dienų nuo jų įteikimo gali būti skundžiami apygardos administraciniam teismui (BVK 183 str. 3 d.).

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų pasinaudojęs BVK 183 straipsnio 3 dalyje numatyta bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų apskundimo tvarka, todėl atsakovo aktai (veiksmai) dėl neskirtos pašalpos ir pareiškėjo neįdarbinimo pagalbiniu darbininku negali būti laikomi neteisėtais ar nepagrįstais, o dėl teisėtų veiksmų neturtinė žala negali atsirasti.

Pareiškėjas tvirtina, kad jam buvo padaryta 36 291,40 Eur turtinė žala, nes remiantis jo paskaičiavimais, pareiškėjas turėjo gauti šią sumą, tačiau jos negavo dėl to, kad išmokos buvo nemokamos. Tačiau, kaip jau buvo minėta, teisės aktai nenumatė pareigos mokėti pinigines išmokas. Pareiškėjui neįrodžius turtinės žalos padarymo fakto, ši pareiškėjo skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Konstatuotina, kad pareiškėjas, skunde nurodęs, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, nepateikė į bylą jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus dėl pablogėjusios sveikatos ar į Psichologinės tarnybos specialistus dėl patirtų didelių dvasinių išgyvenimų, byloje nepateikta.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Teismui pripažinus, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Marijampolės PN buvo pažeista, atsižvelgus į pažeidimo pobūdį ir trukmę (konstatuotas 37 paras gyvenamojo ploto trūkumas 0,08 kv. m) spręstina, kad nagrinėjamu atveju, pats teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą. Byloje nesant duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istorijos gydytojų įrašus, Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 150 Eur suma, ir ši suma priteistina iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, pareiškėjui.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius pateikė į bylą 2019 m. vasario 1 d. pažymą Nr. NTP-7-752 apie 356,62 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidas.

Bylos duomenimis, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2018 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. 2.1-(NTP-2-)18-T-3383-12792 nuspręsta pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl neturtinės žalos atlyginimo, paskiriant advokato padėjėją D. I. V..

ABTĮ 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad tuo atveju, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, taikydamas šio įstatymo 40, 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnį, proceso šalis, jos naudai priėmus sprendimą, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, tarp jų - atstovavimo išlaidas.

Kadangi pareiškėjo skundas buvo patenkintas iš dalies, todėl valstybės naudai turi būti priteisiamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos patirtos pareiškėjo atstovavimo išlaidos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai iš ginčą pralaimėjusios šalies. Šiuo atveju iš dalies ginčą pralaimėjusi šalis yra valstybė, o atstovavimo išlaidas patyrė taip pat valstybė, kuri garantavo nemokamą pareiškėjo atstovavimą byloje. Tokiu būdu nesant šalies, privalančios atlyginti atstovavimo išlaidas, prašymas dėl išlaidų atlyginimo netenkinamas (LVAT 2009 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-288/2009, 2015 m. balandžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-690-556/2015).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsniu, 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo J. P. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui J. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 150 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjas Audrius Grauželis