Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vitalijos Norkūnaitės, Reginos Pocienės

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka (daliai proceso dalyvių dalyvaujant tiesiogiai teismo posėdžių salėje, daliai vaizdo konferencijos būdu per Zoom platformą), išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. gynėjo advokato Pauliaus Jablonsko ir nuteistojo G. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 13 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 6 dalį, 216 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį ir nuteistas:

- pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 216 straipsnio 1 dalį 180 MGL (6 778,80 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos visiško sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės – laisvės atėmimo 1 metams pridedant 180 MGL baudą, ir nustatyta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 180 MGL (6778,80 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 – 3 dalimis (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija Nr. XII-1554), paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nuo 23.00 val. iki 06.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu ar lankymusi sveikatos priežiūros įstaigose.

G. K. pripažintas kaltu pagal BK 216 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį ir nuteistas:

- pagal BK 216 straipsnio 1 dalį 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, paskirtos bausmės tarpusavyje subendrintos visiško sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės – laisvės atėmimo 1 metams pridedant 200 MGL baudą, ir nustatyta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 200 MGL (7532 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1-3 dalimis (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija Nr. XII-1554), paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nuo 23.00 val. iki 06.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu ar lankymusi sveikatos priežiūros įstaigose.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, iš G. K. konfiskuota 200 000 (du šimtai tūkstančių) Eur valstybės naudai.

G. K. paskirtos kardomosios priemonės 30 000 Eur dydžio užstatas ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti, A. J. paskirta kardomoji priemonė – raštinis pasižadėjimas neišvykti paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. J. ir G. K. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad:

1.1. A. J., veikdamas bendrininkų grupe su G. K. suklastojo ir panaudojo suklastotą dokumentą padarydamas didelę žalą bei padėjo legalizuoti nusikalstamu būdu gautą turtą:

jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, į. k. (duomenys neskelbtini) faktiniu vadovu, priimdamas visus sprendimus, susijusius su įmonės veikla, būdamas susijęs su G. K. bendru verslu-pavėžėjo veikla, o G. K., nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. einant UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pavaduotojo pareigas ir būnant faktiniu įmonės vadovu, o nuo 2011 m. gegužės 10 d. vieninteliu akcininku, nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 27 d. apgaulingai organizavus UAB buhalterinę apskaitą bei žinomai neteisingų duomenų apie bendrovės pajamas įrašymą ir jų pateikimą valstybės įgaliotai institucijai, neapskaičiavus, nedeklaravus ir nesumokėjus 435 159,87 Eur mokesčių, už ką yra nuteistas 2018 m. lapkričio 23 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu, tai yra žinant, kad piniginės lėšos įgytos iš nusikaltimo ir turint tikslą jas įteisinti – įsigyti nekilnojamąjį turtą ir melagingai nurodyti teisėtą piniginių lėšų kilmę – paskolą iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, 2017 m. rugsėjo 18 d. G. K. su V. T. sudarius nekilnojamojo turto - (duomenys neskelbtini) dalies žemės sklypo, Unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir pastato-gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), už 400 000 eurų pirkimo – pardavimo sandorį, už kurį apmokėjus piniginėmis lėšomis, žinomai gautomis iš nusikalstamos veikos, siekdamas neturtinės naudos, padėdamas G. K. įteisinti šių lėšų kilmę, iš anksto susitarė dėl 400 000 eurų gautų iš nusikalstamos veikos, skirtų nekilnojamojo turto pirkimui, įteisinimo tariamos paskolos būdu.

Tęsdamas nusikalstamą veiką, G. K. tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau, nei iki 2017 m. rugpjūčio 3 d., jam (A. J.) perdavus 400 000 eurų grynųjų pinigų, jis šiuos pinigus įvairiomis sumomis įnešė į bendrovės banko sąskaitas, UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje šiuos pinigus apskaitęs kaip akcininkės T. J. paskolą įmonei pagal 2017 m. rugsėjo 4 d. paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), jis kartu su G. K. suklastojo paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su UAB “(duomenys neskelbtini)”, žinant, kad piniginių lėšų iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesiskolins, o dokumentai dėl tariamos paskolos suteikimo bus surašyti melagingai, jis taip pat organizavo 2017 m. rugpjūčio 3 d. paskolos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) paruošimą, nurodęs apie nusikalstamą veiką nežinojusiai, laikinai UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorės pareigas ėjusiai G. B. įrašyti joje žinomai melagingus duomenis apie tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ paskolina G. K. 400 000 eurų grynųjų pinigų, šią sutartį G. K. bei G. B., veikusiai UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, pasirašius, taip patvirtinus joje įrašytus melagingus duomenis, suklastojo dokumentą, padarydami didelę žalą, kurį panaudojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje šią paskolą apskaitydami, ir su šiomis piniginėmis lėšomis atliko finansines operacijas: 2017 m. rugpjūčio 3 d. 15.27 val. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu „(duomenys neskelbtini)“ banke atidarytos sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į nekilnojamojo turto pardavėjo V. T. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) atliko 40 000 eurų pavedimą, 2017 m. rugsėjo 28 d. 13.02 val. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu atidarytos UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) į minėtą V. T. sąskaitą atliko 100 000 eurų pavedimą, 2017 m. spalio 6 d. 13.53 val. atliko 100 000 eurų pavedimą, 2017 m. spalio 12 d. 16.37 val. atliko 80 000 eurų pavedimą, 2017 m. spalio 23 d. 16.47 val. atliko 80 000 eurų pavedimą. Tokiu būdu A. J., veikdamas bendrininkų grupe su G. K. padėjo šiam įteisinti 400 000 eurų dydžio sumą, žinomai gautą iš nusikaltimo, įsigyjant nekilnojamąjį turtą, tačiau melagingai nurodant, kad turtas įgytas pasiskolinus pinigines lėšas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei suklastojo dokumentą, padarydami didelę žalą.

1.2. G. K., veikdamas bendrininkų grupe su A. J., suklastojo ir panaudojo suklastotą dokumentą padarydamas didelę žalą bei legalizavo nusikalstamu būdu gautą turtą:

jis, nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. eidamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pavaduotojo pareigas ir būdamas faktiniu įmonės vadovu, o nuo 2011 m. gegužės 10 d. vieninteliu akcininku, nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 27 d. apgaulingai organizavęs UAB buhalterinę apskaitą bei žinomai neteisingų duomenų apie bendrovės pajamas įrašymą ir jų pateikimą valstybės įgaliotai institucijai, neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo 435 159,87 eurų mokesčių, už ką yra nuteistas 2018 m. lapkričio 23 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu, tai yra žinodamas, kad šios piniginės lėšos įgytos iš nusikaltimo ir turėdamas tikslą jas įteisinti – įsigyti nekilnojamąjį turtą ir melagingai nurodyti teisėtą piniginių lėšų kilmę – paskolą iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, 2017 m. rugsėjo 18 d. su V. T. sudarė nekilnojamojo turto – (duomenys neskelbtini) dalies žemės sklypo, Unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir pastato-gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), už 400 000 eurų pirkimo – pardavimo sandorį, kurį apmokėjo piniginėmis lėšomis, žinomai gautomis iš nusikalstamos veikos, tačiau siekdamas įteisinti šių lėšų kilmę, padedant bendrą nusikalstamą sumanymą vykdančiam, UAB „(duomenys neskelbtini)“, į. k. (duomenys neskelbtini), faktiniam vadovui A. J., iš anksto susitarė dėl 400 000 eurų, gautų iš nusikalstamos veikos, skirtų nekilnojamojo turto pirkimui įteisinimo tariamos paskolos būdu.

Tęsdamas nusikalstamą veiką, G. K. tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau, nei iki 2017 m. rugpjūčio 3 d., A. J. perdavė 400 000 eurų grynųjų pinigų, kuris šiuos pinigus įvairiomis sumomis įnešė į bendrovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitas, buhalterinėje apskaitoje šios pinigus apkaitęs kaip akcininkės T. J. paskolą įmonei pagal 2017 m. rugsėjo 4 d. paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), jis (G. K.) kartu su A. J. suklastojo paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su UAB „(duomenys neskelbtini)”, žinodamas, kad piniginių lėšų iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesiskolins, o dokumentai dėl tariamos paskolos suteikimo bus surašyti melagingai, A. J. organizavus 2017 m. rugpjūčio 3 d. paskolos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) paruošimą, nurodžius apie nusikalstamą veiką nežinojusiai, laikinai UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorės pareigas ėjusiai G. B. įrašyti joje žinomai melagingus duomenis apie tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ paskolina G. K. 400 000 eurų grynųjų pinigų, šią sutartį jam bei G. B., veikusiai UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, pasirašius, taip patvirtinus joje įrašytus melagingus duomenis, suklastojo dokumentą, padarydami didelę žalą, kurį panaudojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje šią paskolą apskaitydami, ir su šiomis piniginėmis lėšomis atliko finansines operacijas: 2017 m. rugpjūčio 3 d., 15.27 val. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu „(duomenys neskelbtini)“ banke atidarytos sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į nekilnojamojo turto pardavėjo V. T. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) atliko 40 000 eurų pavedimą, 2017 m. rugsėjo 28 d., 13.02 val. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu atidarytos UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) į minėtą V. T. sąskaitą atliko 100 000 eurų pavedimą, 2017 m. spalio 6 d., 13.53 val. atliko 100 000 eurų pavedimą, 2017 m. spalio 12 d., 16.37 val. atliko 80 000 eurų pavedimą, 2017 m. spalio 23 d., 16.47 val. atliko 80 000 eurų pavedimą. Tokiu būdu, G. K., veikdamas bendrininkų grupe su A. J., įteisino 400 000 eurų dydžio sumą, žinomai gautą iš nusikaltimo, įsigydamas nekilnojamąjį turtą, tačiau melagingai nurodydamas, kad turtas įgytas pasiskolinus pinigines lėšas iš UAB „(duomenys neskelbtini)” bei suklastojo dokumentą, padarydami didelę žalą.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Nuteistojo A. J. gynėjas advokatas Paulius Jablonskas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 13 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

2.1. Apeliaciniame skunde gynėjas nurodo, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas šioje byloje netinkamai įvertino bylos faktinius duomenis, jų pagrindu padarė klaidingas išvadas, taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatas, numatančias nuosprendžio surašymui keliamus reikalavimus, o tai sukliudė teismui teisingai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį.

2.2. Byloje teismas nustatė, kad A. J., veikdamas bendrininkų grupe su G. K., siekdamas neturtinės naudos, iš anksto susitarė dėl 400 000 eurų, gautų iš nusikalstamos veikos, skirtų nekilnojamojo turto pirkimui, įteisinimo tariamos paskolos būdu. Taip pat nustatyta, jog jie suklastojo paskolos sutartį, ją panaudojo apskaitydami UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterijoje ir tuo padarė didelę žalą. Grįsdamas tokias išvadas, teismas esminį dėmesį skyrė fakto, kad G. K. turėjo neapskaitytų piniginių lėšų, pagrindimui, ir aplinkybei, jog minimos piniginės lėšos yra gautos nusikalstamu būdu.

2.3. Pasisakydamas dėl A. J. veiksmų šiuo aspektu, taip pat dėl aplinkybės, ar A. J. žinojo, kad piniginės lėšos yra gautos nusikalstamu būdu, pirmosios instancijos teismas apsiribojo išvada, jog G. K. žinojo, kad piniginės lėšos (nesumokėtų valstybei mokesčių suma) įgytos iš nusikaltimo, G. K. ir A. J. suklastojus 2017 m rugpjūčio 3 d. sutartį ir panaudojus UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje, buvo atliktos finansinės operacijos – pervesti pinigai iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos į turto pardavėjo V. T. sąskaitą, taip melagingai nurodant, kad turtas įgytas už paskolintas pinigines lėšas. G. K. visa tai suvokė ir to siekė, o A. J. savo veiksmais padėjo G. K. legalizuoti turtą, suvokdamas, kad pinigai gauti nusikalstamu būdu, nes buvo klastojami dokumentai.

2.4. Šioje byloje apklaustas A. J. nurodė, jog aplinkybės, kad jam paskolinti G. K. pinigai yra gauti iš nusikalstamos veikos, jis nežinojo, o tokiems jo parodymams paneigti byloje nėra jokių duomenų. Šių aplinkybių nepatvirtina nei kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu užfiksuoti telefoniniai pokalbiai, nei apklausti asmenys. Tokiu būdu, nesant esminio nusikalstamos veikos požymio, nurodyto straipsnio dispozicijoje, atsakomybė A. J. kilti negali. Teismo priimtame nuosprendyje šiuo aspektu jokių motyvų nėra nurodyta.

2.5. Būtinasis BK 216 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymis yra tikslas – atliekant minėtas veikas nuslėpti ar įteisinti savo paties ar kito asmens pinigus ar turtą, žinant, kad jie įgyti nusikalstamu būdu. Toks siekis atskleidžia šios nusikalstamos veikos esmę ir leidžia ją atskirti nuo kitų panašių nusikalstamų veikų. Todėl vien tik formalus nustatymas, kad buvo atliktas vienas ar kitas sandoris su nusikalstamu būdu gautu turtu, pavyzdžiui, kad toks turtas buvo parduotas, nesuteikia pagrindo kvalifikuoti veiką pagal šį BK straipsnį. Vertinant šioje byloje nustatytas aplinkybes pagal faktinius duomenis matyti, jog G. K., gavęs paskolą iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, įsigijo aptariamą nekilnojamąjį turtą. Atitinkamai A. J., pasiskolinęs iš G. K. 400 000 Eur, šias pinigines lėšas panaudojo įmonės veikloje. Šis sandoris buvo įformintas, pasirašant paskolos raštelį, pagal kurį Vilniaus miesto apylinkės teismas priteisė iš A. J. nurodytą pinigų sumą G. K.. Įstatymų leidėjas, numatęs baudžiamąją atsakomybę už nusikalstamų būdu įgytų piniginių lėšų legalizavimą, nustatė, kad veiksmai yra baudžiami tada, kai siekiama neteisėto tikslo – nuslėpti ar įteisinti savo ar kito asmens pinigus ar turtą, įgytus nusikalstamu būdu. Todėl įvertinus priimtą teismo sprendimą civilinėje byloje bei byloje nagrinėjamus dokumentus matyti, jog sandoris dėl 400 000 Eur paskolos A. J. nebuvo slepiamas, o tai rodo, kad tokių tikslų nė vienas iš asmenų neturėjo.

2.6. Teismas nustatė, kad A. J. bendrininkų grupe suklastojo dokumentą ir padėjo G. K. legalizuoti nusikalstamu būdu gautą turtą. A. J. veika kvalifikuota su nuoroda į BK 24 straipsnio 6 dalį, kaip padėjėjo. BK 216 straipsnio 1 dalis (Lietuvos Respublikos 2013 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr.XII-702, įsigaliojusio 2014 m. sausio 8 d., redakcija) numatė atsakomybę asmeniui, kuris, siekdamas nuslėpti ar įteisinti savo paties ar kito asmens turtą, žinodamas, kad jis gautas nusikalstamu būdu, atliko su turtu atitinkamus veiksmus. Šiuo metu galiojanti to paties straipsnio redakcija, įsigaliojusi 2022 m vasario 1 d., numato atsakomybę asmeniui, kuris, siekdamas nuslėpti ar įteisinti savo paties ar kito asmens turtą arba padėti kitam nusikalstamoje veikoje dalyvaujančiam asmeniui išvengti teisinių šios veikos pasekmių, įgijo turtą, jį valdė, naudojo ar perdavė kitiems asmenims, atliko su tuo turtu susijusias finansines operacijas ir kt., žinodamas, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu. Matyti, jog dabartinė minimo straipsnio redakcija apima ir asmens, padėjusio legalizuoti nusikalstamu būdu įgytą turtą, veiksmus, o tai reiškia, kad tokio asmens veiksmai neturi būti papildomai kvalifikuojami pagal BK 24 straipsnio 6 dalį. Veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią.

2.7. Spręsdamas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, teismas nurodė, kad G. K. suteikta paskola neatspindi šalių valios, todėl yra suklastota. Tuo pačiu teismas nurodė, jog tokiais veiksmais buvo padaryta didelės žalos, nes jos pagrindu buvo legalizuoti 400 000 Eur, kuriuos G. K. gavo nusikalstamu būdu. Gynyba su tokiais argumentais nesutinka. Kaip matyti iš bylos dokumentų, V. T. už parduodamą nekilnojamą turtą piniginės lėšos buvo pervestos iš įmonės „(duomenys neskelbtini)“ 4 pavedimais. Pirmasis mokėjimas atliktas 2017 m. rugpjūčio 3 d., paskutinis – 2017 m. spalio 23 d. Atitinkamai pagal sudarytą sutartį atlikta ir įsigyto nekilnojamojo turto hipoteka. Tai reiškia, jog visos sandorio šalys savo įsipareigojimus įvykdė, todėl teismo teiginiai, kad sutartis neatspindi tikrosios šalių valios negali būti pripažinti pagrįstais. Pagal sudarytą sutartį nuosavybės teisė į nekilnojamą turtą perėjo G. K., atitinkamai pinigines lėšas sumokėjo „(duomenys neskelbtini)“, o paskolą pastarajai įmonei G. K. atidavė suėjus mokėjimo terminui.

2.8. Teismas nuosprendžiu nustatė ir tai, kad A. J. iš G. K. gautus 400 000 Eur įnešė į bendrovės banko sąskaitas. Tokių teismo nustatytų aplinkybių nepatvirtina jokie byloje esantys duomenys išskyrus G. K. raštelyje nurodytą datą. Apklaustas dėl šių pasiskolintų piniginių lėšų panaudojimo, A. J. nurodė, kad šie pinigai į bendrovės bankų sąskaitas nebuvo įnešti, o jie buvo panaudoti, vykdant kitus finansavimo projektus. Byloje taip pat surinkti įmonės bankinių sąskaitų išrašai, kurie šias aplinkybes patvirtina – didelės piniginės sumos nebuvo įnešamos, o tai rodo, kad teismas padarė išvadas neteisingų ir neįrodytų prielaidų pagrindu.

2.9. Nagrinėjant teisinius ginčus dėl skolų, esminė aplinkybė, kuri įrodinėjama teismuose, yra pinigų perdavimo momentas. Šioje byloje teismas ėmėsi priešingo vaidmens ir nagrinėjant šį sandorį neigė kaltinamųjų nurodytas grynųjų pinigų perdavimo aplinkybes, nors jos yra konstatuotos įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu. Teismas abiejų kaltinamųjų parodymus apie 400 000 Eur paskolos suteikimą A. J. įvertino kritiškai ir konstatavo, kad piniginės lėšos buvo perduotos 2017 m. rugpjūčio 3 d. – paskolos raštelyje nurodytą dieną. Grįsdamas šią išvadą, teismas rėmėsi tariamu kaltinamųjų parodymų nenuoseklumu, tačiau dėl esminių aplinkybių – piniginių lėšų perdavimo, nekilnojamo turto aplinkybių jų tarpusavio parodymuose prieštaravimų nėra.

2.10. Pirmosios instancijos teismas, sukritikavęs abiejų kaltinamųjų parodymus, padarė išvadą, kad 400 000 Eur suma A. J. buvo perduota 2017 m. rugpjūčio 3 d. – raštelyje nurodytą dieną. Tačiau tokia išvada prieštarauja kitoms bylos aplinkybėms bei teismo argumentams, kurie yra pateikiami analizuojant asmenų tarpusavio pokalbius. Pokalbiai tarp V. T., G. K. ir A. J., iš kurių matyti, jog G. K., kalbėdamas apie pinigines lėšas, jas vadina „gramais“. Kaip matyti iš surašyto kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolo, G. K. ir A. J. pokalbis apie „100 gramų“ yra užfiksuotas 2017 m. rugsėjo 15 d. Teismas šiuos pokalbius įvertino tik tuo aspektu, kad kalbantis buvo naudojama konspiracija, o tai tariamai patvirtina nusikalstamą pinigų kilmę, tačiau iš esmės nevertino, kad tokie duomenys patvirtina A. J. parodymus apie tai, jog pinigines lėšas jis skolinosi iš G. K. nuo rugsėjo mėnesio per kelis kartus, o ne 2017 m. rugpjūčio 3 d.

2.11. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog, sudarius suklastotą nekilnojamo turto pirkimo-pardavimo sutartį, buvo padaryta ir didelės žalos, nes kaltinamųjų veiksmų pavojingumas yra pakankamas konstatuoti, kad jų veiksmais padaryta didelė žala, be to, dokumento suklastojimas sudarė prielaidas padaryti kitą sunkų nusikaltimą, numatytą BK 216 straipsnio 1 dalyje. Nors dėstydamas aktualią šiuo klausimu kasacinio teismo praktiką, bylą nagrinėjęs teismas ir nurodė, kad žala negali būti preziumuojama, tačiau dėl didelės žalos nusprendė, kad asmenų veiksmų pavojingumo pakanka šiam požymiui konstatuoti. Gynybos nuomone, tokios pirmosios instancijos teismo išvados ir yra didelės žalos požymio prezumpcija, o bylą nagrinėjęs teismas, nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos, didelės žalos požymio neįrodinėjo.

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis G. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 13 d. nuosprendžio dalį, kuria G. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 216 straipsnio 1 dalį bei 300 straipsnio 3 dalį, ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

3.1. Skunde apeliantas nurodė, kad teismas turi išnagrinėti bylą taip, kad nė vienas nekaltas asmuo nebūtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir jam nebūtų priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį, G. K. kaltu pagal BK 216 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, pažeidė šias pamatines baudžiamosios atsakomybės nuostatas ir dėl padarytų baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų bei bylos aplinkybių neatitinkančių išvadų, pripažino G. K. kaltu padarius nusikalstamas veikas, nors jo veiksmuose nebuvo nustatyta atitinkamuose BK straipsniuose įtvirtinta šių nusikaltimų sudėties požymių visuma – vienintelis asmens baudžiamosios atsakomybės pagrindas.

3.2. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad dokumentų klastojimas, kurį tariamai įvykdė nuteistieji, sukėlė didelę žalą, nes iškreipė suklastoto dokumento (2017 m. rugpjūčio 3 d. paskolos sutarties) tikrąjį turinį bei šis dokumentas buvo panaudotas tariamai įvykdant kitą nusikaltimą, t. y. nustatė BK 300 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą kvalifikuojantį požymį. Apeliaciniame skunde dėstoma pozicija, kad 2017 m. rugpjūčio 3 d. paskolos sutartis nebuvo suklastota ir atspindi realius tarp šalių susiklosčiusius paskolos teisinius santykius, o teismo išvados apie jų kaltę tiek dėl dokumentų klastojimo, tiek dėl nusikalstamu būdu įgyto turto legalizavimo neatitinka nustatytų bylos faktinių aplinkybių bei neatitinka BK 216 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo esmės.

3.3. BK 300 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos kvalifikuotos nusikaltimo sudėties požymis – didelė žala turi būti įrodinėjamas savarankiškai. Didelė žala yra vertinamasis požymis, kuris nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju, t. y. įvertinant atsiradusią turtinę ar neturtinę žalą bei kitas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-80-303/2022). Todėl šio aptariamos nusikaltimo sudėties požymio teismas negali nustatyti esant bet kokioms aplinkybėms arba preziumuoti remdamasis vien nusikalstamų veikų įvykdymo faktu.

3.4. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis vien nuteistųjų pripažinimo kaltais pagal BK 216 straipsnio 1 dalį aplinkybe, preziumavo ir didelę žalą kaip BK 300 straipsnyje numatyto nusikaltimo kvalifikuojantį požymį ir tiesioginę tyčią, pateikdamas tik abstrakčius ir paviršutiniškus motyvus dėl šių požymių turinio konkrečioje situacijoje. Nei aplinkybė, kad G. K. bei A. J. tariamai suklastojo 2017 m. rugpjūčio 3 d. paskolos sutartį, nei kad šios neva suklastotos sutarties pagrindu tariamai įvykdė BK 216 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nusikaltimą savaime nepatvirtina didelės žalos, kaip BK 300 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymio. Teismo akcentuojama grėsmė normaliai valdymo tvarkai bei teisingai dokumentų apyvartai negali būti laikoma didele žala aptariamo BK straipsnio prasme, nes šių vertybių pažeidimas jau savaime yra BK 300 straipsnio kėsinimosi objektas ir pavojinga veika – būtinasis bet kurio nusikaltimo objektyvusis požymis. Pagal BK 300 straipsnį baudžiamajai atsakomybei taikyti reikalingą pavojingumo laipsnį dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu pasiekia tais atvejais, kai šiomis veikomis daroma įtaka teisiniams santykiams, tuose teisiniuose santykiuose dalyvaujančių asmenų teisėms ir pareigoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-316/2015). Todėl nesant asmenų veiksmuose aptartų požymių, jie negali būti kriminalizuojami. Teismui nustačius tokius požymius, kokie nurodyti skundžiamo nuosprendžio motyvuose, jie laikytini BK 300 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties būtinaisiais požymiais, o ne BK 300 straipsnio 3 dalyje numatytu didelės žalos požymiu.

3.5. Didelės žalos požymio neatitinka ir nuosprendyje nurodyta aplinkybė, kad tariamai suklastota 2017 m. rugpjūčio 3 d. paskolos sutartis buvo panaudota siekiant legalizuoti G. K. neva nusikalstamu būdu gautą turtą. Inkriminuotu disponavimu tariamai suklastotu dokumentu jokiems fiziniams ar juridiniams asmenims nebuvo padaryta turtinės žalos, taip pat nepadaryta ir neturtinė žala. O vien kito, savarankiško nusikaltimo įvykdymas, panaudojant suklastotą dokumentą, savaime nereiškia ir didelės žalos padarymo BK 300 straipsnio 3 dalies prasme. Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje nėra nurodytos jokios kitos aplinkybės, kurios galėtų būti vertinamos kaip didelė žala. Iš skundžiamo nuosprendžio neaišku ne tik kokia ta didelė žala, bet ir kokiam konkrečiam subjektui ar objektui ji kilo. Tokie deklaratyvūs, abstraktaus pobūdžio argumentai apie didelės žalos požymį, kurio nustatymas yra būtinas traukiant asmeni baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, grindžiami vien tik teismo konstatuotu nusikaltimų padarymo faktu, nėra pakankami šio požymio konstatavimui. Todėl Vilniaus apygardos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

3.6. Skunde argumentuojama, kad paskolos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo suklastota – joje buvo nurodyti teisingi, t. y. objektyvūs ir tikrovę atitinkantys duomenys: UAB „(duomenys neskelbtini)“ suteikė G. K. paskolą, kurios dydis 400 000 Eur, ši pinigų suma buvo pervesta į V. T. sąskaitą, taip apmokant už G. K. įsigytą nekilnojamąjį turtą, G. K. už paskolą įsigijo atitinkamos vertės nekilnojamąjį turtą nuosavybėn, t. y. paskola buvo panaudota pagal paskirtį. Vėliau paskola kreditoriui UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo grąžinta, t. y. paskolos sandoris buvo užbaigtas iki galo. Paskolos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo suklastota nei materialiai (visi jos rekvizitai, asmenų parašai yra tikri), nei intelektualiai (joje nurodyti duomenys yra teisingi, paskola realybėje buvo suteikta, buvo panaudota pagal paskirtį, buvo grąžinta). Tokiu būdu konstatuotina, jog nusikaltimas, numatytas BK 300 straipsnyje apskritai nebuvo įvykdytas.

3.7. Skunde ginčijami ir nuosprendžio argumentai dėl G. K. pripažinimo kaltu pagal BK 216 straipsnio 1 dalį. Teismas nusprendė, kad byloje nustatytų duomenų nusikalstamai piniginių lėšų kilmei konstatuoti pakanka. Net jeigu būtų laikoma pagrįsta teismo prezumpcija, jog nuteistieji suklastojo dokumentus ir jų pagrindu siekė įteisinti G. K. turtą – neapskaitytas pajamas ir nuo jų nesumokėtus mokesčius – tai nesudaro pagrindo pripažinti apeliantą kaltu pagal BK 216 straipsnio 1 dalį, nes jo veiksmuose nėra šio nusikaltimo požymių visumos.

3.8. Kasacinio teismo praktikoje yra pabrėžiama, kad nusikalstama turto kilmė turi būti nustatyta, o ne preziumuojama. Nagrinėjamai nusikalstamai veikai būdinga tiesioginė tyčia, kuri apima ne tik suvokimą, kad minėtos finansinės operacijos ir sandoriai atliekami su nusikalstamu būdu įgytu turtu ar pinigais, taip pat norą taip veikti, bet ir siekį nuslėpti tikrąją tų pinigų ir kitokio turto kilmę arba juos įteisinti. Taigi tam, kad apskritai būtų pagrindas kalbėti apie asmens baudžiamąją atsakomybę už nusikalstamu būdu įgyto turto legalizavimą, būtina sąlyga tam visų pirma yra nusikalstama šio turto kilmė, kuri turi būti neabejotinai įrodyta (o ne preziumuojama) teismo ištirtais įrodymais.

3.9. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2020 m. lapkričio 16 d. įsakyme Nr. 1-358 „Dėl Rekomendacijų dėl pinigų plovimo nusikalstamų veikų (BK 189, 216 straipsniai) ikiteisminio tyrimo patvirtinimo numatyta, kad BK 189 ir 216 straipsniuose nurodytų nusikalstamų veikų dalyku laikomas nusikalstamu būdu, t. y. padarant bet kurią iš BK nustatytų nusikalstamų veikų arba dalyvaujant nusikalstamoje veikoje gautas turtas. Jeigu turtas gautas kitais neteisėtais būdais ar veiksmais (pavyzdžiui, padarant administracinį teisės pažeidimą, civilinį deliktą), tokio turto gavimas. valdymas, naudojimas, realizavimas, legalizavimas ar jo tikrosios kilmės slėpimas nesudaro BK 189 ar 216 straipsnių sudėties.

3.10. BK 190 straipsnio 2 dalis, kuri reikšminga sprendžiant dėl BK 189¹ straipsnio, numatančio atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą, t. y. esant platesnėms baudžiamosios atsakomybės taikymo riboms nei nusikalstamu būdu įgyto turto legalizavimo atveju, nustato, jog teisėtos pajamos yra iš teisės aktų neuždraustos veiklos gautos pajamos, nesvarbu, ar jos buvo apskaitytos teisės aktų nustatyta tvarka, ar ne. Įstatyme tiesiogiai įtvirtinta, jog pajamos, gautos iš teisės aktais neuždraustos veiklos, nors ir nebuvo tinkamai apskaitytos, nėra laikomos neteisėtomis, tuo labiau – jos negali būti laikomos nusikalstamu būdu gautomis pajamomis BK 216 straipsnio prasme. Nėra įmanoma teisinė situacija, kuri leistų neapskaitytas pajamas BK 189¹ straipsnio prasme laikyti teisėtomis pajamomis, o tas pačias neapskaitytas pajamas BK 216 straipsnio prasme laikyti nusikalstamu būdu gautu turtu. Taigi sisteminis BK nuostatų aiškinimas, BK 216 straipsnio 1 dalies dispozicija, poįstatyminiai teisės aktai bei teismų praktika, aiškiai reikalauja nustatyti nusikalstamą turto šaltinį.

3.11. 2018 m. lapkričio 23 d. teismo baudžiamuoju įsakymu G. K. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už apgaulingą UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos organizavimą (BK 222 straipsnio 1 dalis) bei už tai, kad organizavo neteisingų duomenų įrašymą į pridėtinės vertės ir pelno mokesčių deklaracijas bei jų pateikimą valstybės įgaliotoms institucijoms, dėl ko neapskaičiavo, nedeklaravo ir į valstybės biudžetą iš viso nesumokėjo 435 159,87 Eur mokesčių (BK 220 straipsnio 1 dalis). Tačiau įsiteisėjusiame teismo baudžiamajame įsakyme nebuvo nustatyta, kad G. K. būtų gavęs asmeninės finansinės naudos iš šių nusikalstamų veikų. Baudžiamajame įsakyme konstatuota, kad G. K. faktiškai vadovaujamas juridinis asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ gavo pajamas, kurių dalies neapskaitė bei nuo jų nesumokėjo privalomų mokesčių. Tačiau G. K. nebuvo nuteistas už tai, kad jis nurodytos bendrovės pinigines lėšas būtų pasisavinęs. Todėl pirmosios instancijos teismas, vien remdamasis faktu, jog apeliantas įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo pripažintas kaltu pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, negalėjo konstatuoti, kad piniginės lėšos, kurias jis tariamai panaudojo nekilnojamam turtui įsigyti, buvo gautos nusikalstamu būdu.

3.12. Teismas nepagrįstai nuvertino byloje nustatytą aplinkybę, jog G. K. 2019 m. balandžio 18 d. deklaravo pajamas (tarp jų ir dividendus, gautus iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ neapskaitytų pajamų), bei sumokėjo nuo jų privalomus mokesčius. Nors pirmosios instancijos teismas vertino tokius veiksmus kaip nuteistojo siekį sušvelninti savo padėtį bei išvengti atsakomybės, ši aplinkybė svarbi tuo aspektu, jog ji dar kartą patvirtina turto, gauto iš teisės aktais neuždraustos veiklos, teisėtą kilmę. Mokesčiai Lietuvos Respublikoje mokami nuo teisėtų pajamų šaltinių, apibrėžtų mokestiniuose įstatymuose, o G. K. disponuotos lėšos ir laikytinos tokiomis, ką pripažino ir mokesčių administratorius, sutikdamas su mokestinių prievolių įvykdymu ir laikęs jį tinkamu. Tuo tarpu teismo vertinimas, jog pajamos, kurios nebuvo tinkamai ir laiku apskaitytos bei nuo jų laiku nebuvo sumokėti privalomi mokesčiai, yra gautos nusikalstamu būdu, yra nepagrįstas.

3.13. Skunde pabrėžiama ir tai, kad net jeigu būtų laikoma, jog G. K. panaudojo iš taksi operatoriaus veiklos gautas pinigines lėšas, kurios nebuvo apskaitytos teisės aktų nustatyta tvarka, su šiomis lėšomis vykdydamas turto įsigijimo sandorį, tai nesuponuoja nusikalstamos šio turto kilmės. Šio turto kilmės šaltinis yra aiškus – tai iš taksi operatoriaus veiklos, kuri yra teisės aktais neuždrausta, teisėta ūkinė komercinė veikla, gautos pajamos. Todėl, net jei ir būtų laikoma, kad buvo sudaryta apsimestinė paskolos sutartis ir panaudotos neapskaitytos lėšos, gautos iš taksi operatoriaus veiklos, toks turtas neatitinka BK 216 straipsnio 1 dalyje numatyto turto nusikalstamos kilmės požymio. Nesant šio būtinojo sudėties požymio, visi veiksmai atlikti su tokiu, gautu iš teisėtos veiklos, tačiau neapskaitytu turtu, negali būti vertinami kaip siekis šį turtą legalizuoti. Iš nurodytų argumentų darytina išvada, jog nuteistieji neatliko veiksmų, atitinkančių BK 216 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, o pripažindamas juos kaltais pagal nurodytą BK straipsnį apygardos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

3.14. Skundžiamame teismo nuosprendyje nemažai dėmesio skiriama, pasisakant dėl piniginių lėšų, rastų pas G. K. 2017 m. lapkričio 28 d. kratos, atliktos G. K. gyvenamojoje vietoje, metu (seife rasta 390 000 Eur grynųjų pinigų). Pats G. K. įtariamojo apklausos metu nurodė, kad dalis rastų piniginių lėšų buvo gautos iš neapskaitytų pajamų – kaip nustatyta vėliau, UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo išmokėjusi G. K. kaip dividendus, kurie 2019 m. buvo deklaruoti bei nuo jų sumokėti visi privalomi mokesčiai mokesčių administratoriui. Iš kaltinimo, kurį teismas laikė įrodytu, matyti, kad neva nusikalstamu būdu gauti pinigai buvo panaudoti sandoriams (400 00 Eur paskolai), tokiu būdu juos įtraukiant teisėtą civilinę apyvartą, tikslu nuslėpti ją nusikalstamą kilmę. Tokiu būdu teismo argumentai dėl 390 000 Eur, rastų kratos G. K. gyvenamojoje vietoje metu, kilmės, kurią teismas laikė nusikalstama, paneigia to paties teismo patvirtintas kaltinimo formuluotes dėl inkriminuotų piniginių lėšų, kurios tariamai buvo legalizuotos. Iš šių nuosprendžio argumentų matyti, jog teismas būtent 2017 m. lapkričio 28 d. kratos metu rastas grynąsias pinigines lėšas (390 000 Eur) laikė neapskaitytomis pajamomis, tokie nuosprendžio argumentai iš esmės paneigia kitas to paties nuosprendžio išvadas dėl G. K. kaltės dėl BK 216 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo įvykdymo. Jei teismas konstatavo, kad 2017 m. lapkričio 28 d. kratos metu pas G. K. (jau po to, kai buvo įsigytas nekilnojamasis turtas), rasti pinigai (390 000 Eur) yra gauti iš nesumokėtų mokesčių, kurie iš viso sudarė 435 159,87 Eur (ir, anot teismo, būtent šios lėšos yra nusikalstamos kilmės), tai akivaizdu, kad nekilnojamajam turtui įsigyti turėjo būti panaudotos ne šios piniginės lėšos, kurios gautos iš nesumokėtų mokesčių, o kitos grynosios piniginės lėšos (400 000 Eur), kurios nėra nei nusikalstamos, nei neteisėtos kilmės. Tokiu būdu, nuosprendyje išdėstyti motyvai dėl apelianto gyvenamojoje vietoje rastų piniginių lėšų kilmės paneigia kaltinimą pagal 216 straipsnio 1 dalį. Tuo tarpu teismas, išdėstęs aptartus motyvus dėl kratos metu rastų piniginių lėšų kilmės, nepateikė jokių argumentų ir motyvų dėl inkriminuojamos sumos – 400 000 Eur – nusikalstamos kilmės ir ją tiesiog be jokio faktinio pagrindo preziumavo. Taigi turto, kuris neva buvo legalizuotas, nusikalstama kilmė taip ir nebuvo nustatyta. Nenustačius pastarosios aplinkybės, kuri yra būtinoji sąlyga sprendžiant dėl asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 216 straipsnio 1 dalį, teismo pateiktas nuteistojo G. K., o taip pat ir nuteistojo A. J., veiksmų teisinis vertinimas yra nepagrįstas.

3.15. Pirmosios instancijos teismas, formaliai konstatavęs, jog 2017 m. rugpjūčio 3 d. paskolos sutartis, kuria UAB „(duomenys neskelbtini)“ paskolino G. K. 400 000 Eur nekilnojamajam turtui įsigyti, yra sudaryta turint tikslą įteisinti pinigines lėšas, gautas iš nusikaltimo, ir yra fiktyvi, visiškai nevertino tos aplinkybės, kad toks sandoris net teoriškai negalėjo pakeisti G. K. turėtų piniginių lėšų kilmės. Iš teismo nustatytų aplinkybių seka, kad 2017 m. rugpjūčio 3 d. (nors tiek abu nuteistieji nuosekliai nurodė, tiek civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad paskolos sutartis buvo sudaryta 2017 m. spalio 27 d.) G. K. suteikė paskolą A. J., kuria pastarajam paskolino 400 000 Eur, o A. J. įsipareigojo šiuos pinigus grąžinti iki 2020 m. liepos 15 d.; tą pačią 2017 m. rugpjūčio 3 dieną G. K. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarė paskolos sutartį, kuria UAB „(duomenys neskelbtini)“ suteikė G. K. 400 000 Eur paskolą nekilnojamajam turtui įsigyti ir kurios pagrindu į nekilnojamojo turto pardavėjo sąskaitą buvo pervesta nurodyta suma. Tačiau iš šių aplinkybių matyti, kad buvo sudaryti du savarankiški sandoriai, kurie ir buvo vykdomi savarankiškai. Nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2020 m. liepos 15 d. pavedimu įvykdė prievolę pagal 2017 m. rugpjūčio 3 d. paskolos sutartį ir grąžino UAB „(duomenys neskelbtini)“ 400 000 Eur, tuo šie teisiniai santykiai buvo baigti ir jais nebuvo įteisintas joks G. K. neva nusikalstamas turtas. Tuo tarpu A. J. liko skolingas G. K. 400 000 Eur pagal jo pasirašytą pranešimą – paskolos raštelį, kuris Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), nustačius aptariamo sandorio prieštaravimą imperatyviosioms įstatymo normoms, pripažintas niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento bei A. J. įpareigotas grąžinti G. K. iš jo gautus 400 000 Eur. Šios prievolės A. J. neįvykdė iki šiol. Jeigu A. J. būtų įvykdęs prievolę ir būtų grąžinęs G. K. pinigines lėšas, kurias jam paskolino G. K., tai ir būtų tos pačios kilmės piniginės lėšos, kokios jos ir buvo iki paskolos suteikimo. Paskolos suteikimas ir jos grąžinimas tam pačiam paskolos davėjui niekaip nekeičia, nemaskuoja paskolai suteikti panaudotos pinigų kilmės. Akivaizdu, kad esant tokioms aplinkybėms, šiuo paskolos sandoriu G. K. turėtų ir A. J. perduotų pinigų kilmė nebuvo ir negalėjo būti nuslėpta. Šiuo sandoriu buvo nustatytas piniginių lėšų laikinas perėjimas iš vieno subjekto (G. K.) kitam subjektui (A. J.), tačiau net ir pilnai įvykdžius šį sandorį piniginių lėšų kilmė nepasikeistų ir nebūtų nuslepiama.

3.16. Svarbiais laikytini ir G. K. paaiškinimai bei juos patvirtinantys gynybos pateikti dokumentai, nurodantys, iš kokių lėšų jis ketino grąžinti paskolą UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuriuos pirmos instancijos teismas tiesiog ignoravo, jų nevertino ir nuosprendyje dėl jų nepateikė jokių motyvų. G. K. paaiškino, jog tam, kad turėtų iš ko grąžinti paskolą, 2017 m. spalio 1 d. su UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarė Programinės sistemos nuomos sutartį, pagal kurią jis turėjo gauti 15 000 Eur kiekvieną mėnesį (Sutarties 11 p.). Pagal šią sutartį jis 2017 m. lapkričio 6 d. gavo vieną apmokėjimą, tačiau neužilgo po to jis buvo sulaikytas ir suimtas, todėl mokėjimai nutrūko. Taip pat jis 2017 m. spalio 2 d. su UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarė 426,26 kv. m. ploto patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį, pagal kurią bendrovė kiekvieną mėnesį turėjo mokėti nuomos mokestį – 20 Eur už kv. m. (Sutarties 12 p.). Tokiu būdu G. K. pajamos pagal šią sutartį turėjo sudaryti dar 8525,2 Eur per mėnesį. Taigi G. K. iki kredito grąžinimo termino 2020 m. liepos 15 d. būtų gavęs apie 780 000 Eur teisėtų pajamų, t. y. beveik dvigubai daugiau už grąžintiną sumą. Tai, kad paskola UAB „(duomenys neskelbtini)“ būtų grąžinta iš aptarto pajamų šaltinio, o G. K. paskola A. J. liktų savo ruožtu, kaip savarankiškas sandoris, tik patvirtina aukščiau išdėstytus argumentus apie tai, kad toks sandoris niekaip negalėjo pakeisti G. K. turėtų piniginių lėšų kilmės.

3.17. Pagal BK 216 straipsnį veiksmai su turtu ar pinigais, gautais nusikalstamu būdu, kaip veikos gali reikštis: tokių pinigų įnešimu į privačių asmenų arba įmonių banko sąskaitas, jų pervedimu iš sąskaitos į sąskaitą, pagrobtų materialinių vertybių įtraukimu į įmonės apskaitą ir pan. Tokių veiksmų G. K. veiksmuose nenustatyta – jis pagal paskolos raštelį (pranešimą), nors nesilaikant šiam sandoriui nustatytos būtinos notarinės formos, perdavė A. J. 400 000 Eur grynaisiais pinigais. Toks paskolos suteikimas buvo apiformintas dokumentu, kuris nors ir nebuvo tvirtintas notarine forma, tačiau tiek sandorio dalyviams (G. K. ir A. J.), tiek ir tretiesiems asmenims suteikė pilną informaciją apie visas reikšmingas sandorio aplinkybes. Suteikdamas paskolą A. J. G. K. niekaip nenuslėpė ir nesistengė nuslėpti šių lėšų perdavimo fakto, jų kilmės ar kokių nors kitų aplinkybių. Paskolos suteikimas niekaip nepakeičia paskolai suteikti panaudotų piniginių lėšų kilmės.

3.18. Skunde pabrėžiama, jog apeliantas G. K. nėra ir negali būti laikomas teisiškai atsakingu už tuos veiksmus, kuriuos atliko A. J. ir T. J., įnešdami A. J. iš G. K. kaip paskolą gautus grynuosius pinigus į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą, surašant šios bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus. G. K. paskolą suteikė A. J., gavo iš jo paskolos suteikimo faktą patvirtinantį dokumentą, ir tuo jo veiksmai pasibaigė, jis nežinojo ir negalėjo žinoti kaip A. J. paskolą apskaitys jo faktiškai vadovautos bendrovės apskaitoje. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad, pripažįstant įvairius turtinius ir finansinius sandorius nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimu, būtina nustatyti siekį nuslėpti tikrąją turto kilmę arba jį įteisinti. Toks siekis atskleidžia šios nusikalstamos veikos esmę ir leidžia ją atskirti nuo kitų panašių nusikalstamų veikų. Todėl vien tik formalus nustatymas, kad buvo atliktas vienas ar kitas sandoris su nusikalstamu būdu gautu turtu, pavyzdžiui, kad toks turtas buvo parduotas, nesuteikia pagrindo kvalifikuoti veikos pagal šį BK straipsnį.

3.19. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas apeliantą G. K. kaltu dėl viso pareikšto kaltinimo ir pripažinęs įrodytomis visas G. K. inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė skunde aptartas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidas ir esmingai pažeidė BPK nuostatas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nesilaikė įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų, įtvirtintų BPK. Įrodymus teismas vertino selektyviai ir padrikai, nesujungdamas jų į nuoseklią ir logišką grandinę, o dėl šių pažeidimų teismo išvados apie G. K. neva nusikalstamus veiksmus neatitinka bylos aplinkybių ir yra nelogiškos bei prieštaringos.

3.20. Pripažindamas G. K. kaltu, teismas konstatavo, jog jis nė vėliau nei 2017 m. rugpjūčio 3 d. perdavė A. J. 400 000 Eur grynųjų pinigų. Nuosprendyje nurodyta, kad aplinkybę, jog būtent nurodytais pinigais buvo sumokėta už iš V. T. įsigytą nekilnojamąjį turtą, pagrindžia ir užfiksuoti telefoniniai pokalbiai dėl turto pirkimo-pardavimo. Iš 2018 m. rugsėjo 14 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolo matyti, kad 2017 m. rugsėjo 15 d. A. J. ir G. K. tariasi dėl susitikimo bei kalba apie „gramus“. Remdamasis 2017 m. rugsėjo 15 d. pokalbio turiniu bei V. T. parodymais apie tai, jog telefoninių skambučių metu G. K. eurus vadindavo kitu žodžiu, kad tiesiogiai sumų neįvardindavo, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog telefoninių pokalbių metu pinigai, kuriais buvo atsiskaitoma už perkamą nekilnojamąjį turtą, buvo vadinami gramais. Akivaizdu, jog G. K. ir A. J. tarimasis dėl piniginių lėšų perdavimo vyko 2017 m. rugsėjo 15 d., o iš 2017 m. rugsėjo 18 d. pokalbio turinio galima daryti išvadą, kad pinigai perduoti A. J. 2017 m. rugsėjo 18 d., kuomet ir įvyko jų susitikimas. Nepaisant šių objektyviais duomenimis užfiksuotų aplinkybių, patvirtinančių, jog tiek susitarimai dėl G. K. paskolos grynaisiais pinigais A. J., tiek piniginių lėšų faktinis perdavimas vyko 2017 m. rugsėjo mėn. antroje pusėje, teismas į nuosprendį perkėlė kaltinimo formuluotes, jog visa inkriminuota pinigų suma (400 000 Eur) buvo perduota nė vėliau kaip 2017 m. rugpjūčio 3 d. ir motyvavo, jog šį laiką įrodo minėtų pokalbių turinys. Tokios teismo išvados prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

3.21. Nuosprendyje konstatuota, kad G. K. ne vėliau nei 2017 m. rugpjūčio 3 d. perdavus A. J. 400 000 Eur, šios piniginės lėšos įvairiomis sumomis buvo įneštos į UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitas, apskaičius šias lėšas kaip akcininkės T. J. paskolą nurodytai bendrovei pagal 2017 m. rugsėjo 4 d. paskolos sutartį ir iš šių piniginių lėšų atliktos finansinės operacijos į V. T. sąskaitas. Nepaisant byloje nustatytų aplinkybių, jog pirmasis mokėjimas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitos į V. T. sąskaitą buvo padarytas dar 2017 m. rugpjūčio 3 d., paskolos sutartis, kuria akcininkė T. J. paskolino UAB „(duomenys neskelbtini)“ 400 000 Eur, buvo sudaryta tik 2017 m. rugsėjo 4 d. ir po to iki 2017 m. spalio 30 d. per keturis kartus šios piniginės lėšos grynaisiais buvo įneštos į bendrovės kasą, Vilniaus apygardos teismas pripažino įrodytomis aplinkybes, jog A. J. iš G. K. 2017 m. rugpjūčio 3 d. gautos piniginės lėšos buvo įneštos į bendrovės banko sąskaitą ir panaudotos finansinėms operacijoms vykdyti. Akivaizdu, kad šios teismo išvados apie veikos aplinkybes neatitinka byloje nustatytų aplinkybių ir chronologijos: piniginės lėšos buvo įneštos ne į bendroves banko sąskaitą, o į jos kasą, paskolos sutartis, kurios pagrindu tai buvo daroma, pasirašyta ir pirmasis lėšų įnešimas įvyko praėjus mėnesiui nuo to, kai V. T. buvo pervesti 40 000 Eur iš tariamai nusikalstamų būdu gautos 400 000 Eur sumos.

3.22. Kaltinime nurodyta, kad dalis 400 000 Eur sumos – 360 000 Eur buvo pervesti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos. Tai reiškia, kad A. J. į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą turėjo įnešti 360 000 Eur grynųjų pinigų, tačiau apeliantas tai patvirtinančių duomenų baudžiamojoje byloje nerado, to nepatvirtino ir pats A. J.. Apie tai nuosprendyje nepasisakė ir teismas, nors baigiamosiose kalbose gynyba šį klausimą kėlė.

3.23. Teismas nukopijavo kaltinamojo akto formuluotes į nuosprendžio aprašomąją dalį ir konstatuodamas įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes nesuderino jų su ištirtų ir nuosprendyje aprašytų įrodymų turiniu. Teismas konstatavo ir tai, kad 2017 m. rugpjūčio 3 d. paskolos sutartyje melagingai nurodyta, jog „UAB „ (duomenys neskelbtini) “ paskolina G. K. 400 000 Eur grynųjų pinigų. Iš byloje esančios 2017 m. rugpjūčio 3 d. paskolos sutarties turinio matyti, kad „Paskola suteikiama Paskolos gavėjui, pervedant jos sumą į Paskolos gavėjo nurodytą banko sąskaitą tik po to, kai Paskolos gavėjas įvykdo 3.1. punkte numatytą įsipareigojimą. (2.1.5. p.) “. Taigi sutartimi, priešingai nei nurodyta kaltinime ir kas buvo perkelta į teismo nuosprendį, nebuvo numatyta grynųjų lėšų išmokėjimo, o buvo aiškiai nustatyta, kad pinigai bus pervedami į banko sąskaitą, kas ir buvo padaryta. Teismas dėl gynybos argumentų nepasisakė.

3.24. Gynyba pateikė teismui G. K. ir A. J. 2017 m. spalio 26 d. susirašinėjimą elektroniniu paštu, iš kurio matyti, jog A. J. iš elektroninio pašto adreso (duomenys neskelbtini) į savo elektroninio pašto adresą (duomenys neskelbtini) persisiunčia dar nepasirašytą skenuotą dokumentą – pranešimą dėl paskolos, tada persiunčia šį dokumentą G. K. el. paštu (duomenys neskelbtini). Teismas, remdamasis tuo, kad pranešimas yra be šalių parašo, o taip pat buvo siųstas ir advokatui, jame du kartus nurodoma data 2017 m. rugpjūčio 3 d., atmetė elektroninius laiškus kaip neįtikinančius kaltinamųjų versijos dėl paskolos suteikimo datos bei nurodė, kad šis dokumentas buvo pasirašytas skubos tvarka. Vis dėlto, su tokiu šių įrodomųjų duomenų vertinimu sutikti nėra pagrindo. Priešingai nei klaidingai nurodo teismas, A. J. 2017 m. spalio 26 d. pranešimą persiuntė ne G. K. ir advokatui, bet tik G. K.. Iš laiško duomenų matyti, jog advokatui šis pranešimas buvo persiųstas tik 2020 m. liepos 12 d., t. y. jau vykstant šiam baudžiamajam procesui. O nuteistieji šiuo dokumentu tarpusavyje pasidalijo 2017 m. spalio 26 d., kai joks baudžiamasis procesas jų atžvilgiu dar nebuvo prasidėjęs. Pranešimo siuntimo diena 2017 m. spalio 26 d., t. y. dieną prieš tai, kai, anot abiejų jį pasirašiusių nuteistųjų, buvo pasirašytas pranešimas dėl paskolos A. J. suteikimo, tai, kad jis siųstas be šalių parašų, patvirtina nuteistųjų parodymus apie pranešimo pasirašymo ir paskolos suteikimo laiką.

3.25. Teismas, įrodinėdamas G. K. kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 216 straipsnio 1 dalyje padarymo, nurodė ir tai, kad Valstybinei mokesčių inspekcijai 2018 m. balandžio 19 d. pateiktoje Metinėje pajamų deklaracijoje už 2017 metų laikotarpį G. K. nedeklaravo 2017 gautos paskolos 400 000 Eur, kurią paėmė kaip fizinis asmuo. Gynyba pabrėžė, kad pasiskolinta pinigų suma nėra pajamos, o įsipareigojimas, todėl ji deklaruojama ne pajamų, o gyventojo (šeimos) turto deklaracijoje. Todėl G. K. ir negalėjo pajamų deklaracijoje nurodyti gautos paskolos, o šie teismo motyvai tik dar kartą parodo nuosprendžio motyvų klaidingumą ir ydingumą.

3.26. Vilniaus apygardos teismas laikė, kad 200 000 Eur, kuriuos nusprendė konfiskuoti iš apelianto G. K., yra BK 216 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos rezultatas, tačiau detaliau šio konfiskuotino turto požymio neaptarė, neišdėstė jokių motyvų dėl tokios turto kilmės, jo gavimo būdo ir kuris turtas laikytinas konfiskuotinu – ar tai piniginės lėšos rastos kratos, atliktos apelianto namuose metu, ar lėšos panaudotos nekilnojamojo turto pirkimui, ar kokios nors kitos lėšos, gautos kaip nauda iš G. K. tariamai įvykdyto nusikaltimo. Teismo nurodytas turtas – piniginės lėšos, neatitinka aptariamo konfiskuotino turto požymio. Iš apeliantui inkriminuoto BK 216 straipsnyje numatyto nusikaltimo aplinkybių matyti, jog jis, veikdamas su A. J., jam perdavė neva iš nusikalstamos veikos gautą turtą (400 000 Eur), kuris buvo įneštas į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą ir sudarius apsimestinę 2017 m. rugpjūčio 3 d. paskolos sutartį, kurios pagrindu buvo atliktos paskesnės finansinės operacijos, įsigyjant nekilnojamąjį turtą, tokiu būdu įteisinant žinomai iš nusikaltimo gautą turtą. Taigi, jokių piniginių lėšų tariamai darydamas nusikalstamą veiką G. K. negavo.

3.27. Byloje nustatyta, kad 2017 m. rugpjūčio 3 d. paskola, kuri buvo panaudota nekilnojamajam turtui įsigyti, 2020 m. liepos 15 d. buvo grąžinta UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurią, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, faktiškai valdė nuteistasis A. J.. Nustačius tokias aplinkybes, matyti, kad G. K. neturėjo jokios turtinės naudos – nekilnojamajam turtui įsigyti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ gautos lėšos realiai buvo grąžintos šiam juridiniam asmeniui ir nei G. K., nei jo valdoma UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš G. K. inkriminuojamos nusikalstamos veikos negavo absoliučiai jokios materialinės naudos, kuri BK 72 str. prasme suprantama kaip nusikalstamos veikos rezultatas ir turėtų būti konfiskuojama. Grąžinus iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2017 m. rugpjūčio 3 d. paskolos sutarties pagrindu gautus 400 000 Eur, finansinę naudą iš byloje nagrinėtų įvykių gavo A. J. valdomas juridinis asmuo ar jo akcininkė T. J., kuri paskolino šiam juridiniam asmeniui 400 000 Eur, kuriuos 2017 m. rugsėjo 4 d. paskolos sutarties pagrindu iš G. K. gavo A. J..

3.28. Minėta, BK nuostatos teikia pirmenybę tiesioginiam turto, gauto kaip nusikalstamos veikos rezultatas, išieškojimui, net ir tuo atveju, kai toks turtas yra ne nuteistojo žinioje. Šiuo atveju tariamai iš nusikalstamos veikos gautas turtas – piniginės lėšos – kaip turtinė nauda yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ ar jos akcininkės T. J. žinioje, ir abu šie subjektai atitinka net kelias BK 72 straipsnio 4 dalyje numatytas tokio turto konfiskavimo sąlygas. Todėl nusprendęs taikyti turto konfiskavimą, pirmosios instancijos teismas privalėjo tinkamai nustatyti subjektą, kurio žinioje yra piniginės lėšos, teismo pripažintos nusikalstamos veikos rezultatu, ir, pateikęs išsamius motyvus, taikyti šią baudžiamojo poveikio priemonę tinkamo subjekto atžvilgiu. To nepadaręs ir nusprendęs apelianto G. K. atžvilgiu taikyti dalinį turto konfiskavimą ir konfiskuoti iš jo 200 000 Eur, apygardos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo A. J. gynėjo advokato Pauliaus Jablonsko ir nuteistojo G. K. apeliaciniai skundai tenkinami. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 13 d. nuosprendis, kuriuo A. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 216 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, o G. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 216 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, naikinamas ir dėl šių nusikalstamų veikų priimamas naujas – išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas). Skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria G. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, naikinama dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 72 straipsnis), (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Dėl įrodymų, kuriais grindžiama A. J. ir G. K. kaltė, padarius nusikalstamas veikas, vertinimo

6. Apeliaciniuose skunduose nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Skundžiant nuosprendį dėl A. J. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 216 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, o G. K. – pagal BK 216 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir jų pagrindu nustatytos faktinės aplinkybės bei padarytos išvados, argumentuojant, kad buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, lėmęs nepagrįsto ir neteisėto procesinio sprendimo priėmimą.

7. BPK 1 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatyta, kad, ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, privalu ne tik greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas, bet užtikrinti ir tai, kad niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Taigi, asmenį pripažįstant kaltu dėl jam pareikštų kaltinimų, bylos įrodymų visuma turi leisti daryti vienareikšmišką ir kategorišką išvadą dėl jo kaltės.

8. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nustatė, kad A. J. ir G. K. veikdami bendrininkų grupe, suklastojo ir panaudojo suklastotą dokumentą, padarant didelės žalos, taip pat G. K. legalizavo nusikalstamu būdu gautą turtą, o A. J. jam padėjo:

A. J. būdamas faktinis UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas, susijęs su G. K. bendru verslu – pavėžėjo veikla; G. K., eidamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pavaduotojo pareigas ir būdamas faktiniu vadovu, nuo 2011 m. gegužės 10 d. vieninteliu akcininku, žinodami, kad nusikalstamos lėšos įgytos iš nusikaltimo (nesumokėtų valstybei mokesčių) ir turint tikslą jas įteisinti – įgyti nekilnojamąjį turtą ir melagingai nurodyti teisėtą pinigų kilmę – paskolą iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, iš anksto susitarė dėl 400 000 Eur, gautų iš nusikalstamos veikos, skirtų nekilnojamojo turto pirkimui įteisinimo tariamos paskolos būdu. G. K. tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau, nei iki 2017 m. rugpjūčio 3 d., A. J. perdavė 400 000 eurų grynųjų pinigų, kuriuos A. J., vykdydamas susitarimą su G. K., įvairiomis sumomis, įnešė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitą ir buhalterinėje apskaitoje apskaitė, kaip akcininkės T. J. paskolą įmonei pagal 2017 m. rugsėjo 9 d. paskolos sutartį; A. J. kartu su G. K. suklastojo paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su UAB „(duomenys neskelbtini)“ – žinant, kad piniginių lėšų iš bendrovės G. K. nesiskolins, o dokumentai dėl tariamos paskolos surašyti melagingai, t. y. A. J. organizavo paskolos sutarties paruošimą, įrašant žinomai melagingus duomenis apie grynųjų pinigų paskolinimą G. K., šią paskolos sutartį G. K. su bendrovės atstove pasirašius ir taip patvirtinus joje įrašytus melagingus duomenis, suklastojo dokumentą, padarydami didelę žalą; šį dokumentą panaudojo apskaitant paskolą UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje ir su piniginėmis lėšomis (400 000 Eur) atliko finansines operacijas – sumokėjo pagal G. K. 2017 m. rugsėjo 18 d. sudarytą nekilnojamojo turto iš V. T. už 400 000 Eur pirkimo-pardavimo sandorį.

9. Aplinkybė, kad piniginės lėšos (400 000 Eur) buvo gautos nusikalstamu būdu, apygardos teismo grindžiama faktu, jog G. K. 2018 m. lapkričio 23 d. teismo baudžiamuoju įsakymu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, už tai, kad nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 27 d. apgaulingai organizavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą bei dėl žinomai neteisingų duomenų apie bendrovės pajamas įrašymo, jų pateikimo valstybės įgaliotai institucijai neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo 435 159,87 Eur mokesčių. Teismas sprendė, jog bylai reikšmingu laiku G. K. disponavo didele grynųjų pinigų suma ir jo parodymai apie šių pinigų kilmę buvo nenuoseklūs; G. K. ir A. J. skirtingai nurodė aplinkybes apie buvusius įmonių ryšius (bendradarbiavimą) iki paskolos suteikimo; rasti du tos pačios dienos vienintelio akcininko sprendimai, sudarant paskolos sutartį, paskolinti G. K. 400 000 Eur, kai tuo metu akcininkas buvo vienas; paskolą G. K. ėmė kaip fizinis asmuo, nors aiškino, jog pinigai reikalingi verslui, o gauta paskola neatsispindėjo jo metinėje deklaracijoje už 2017 m. Taip pat teismas vertino aplinkybes, susijusias su A. J. paskolos iš G. K. gavimo ir paskolos raštelio pasirašymo data; kad A. J. paskolą iš G. K. apiformino, kaip motinos T. J. paskolą UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri bendrovės buhalterinėje apskaitoje (kasos knygoje) buvo apskaityta 4 kasos pajamų orderiais, išrašytais nesilaikant jų eiliškumo pagal numerį ir datą, nustatytas aplinkybes dėl šių kasos pajamų orderių radimo, paėmimo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ laiko; taip pat užfiksuotų pokalbių tarp A. J. ir G. K., bei tarp G. K. ir V. T. turiniu.

10. Įvertinęs šiuos duomenis, pirmosios instancijos teismas priėjo išvados, kad byloje buvo nustatyta nusikalstama turto (pinigų) kilmė – G. K. žinojo, kad piniginės lėšos (nesumokėtų valstybei mokesčių suma) įgytos iš nusikaltimo, o, G. K. ir A. J. suklastojus 2017 m. rugpjūčio 3 d. sutartį, ją panaudojus UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje buvo atliktos finansinės operacijos – pervesti pinigai iš bendrovės sąskaitos į turto pardavėjo V. T. sąskaitą, taip melagingai nurodant, kad turtas įgytas už paskolintas lėšas, t. y. šis turtas buvo legalizuotas. G. K. tai suvokė ir to siekė, o A. J., suprasdamas, kad pinigai gauti nusikalstamu būdu, savo veiksmais padėjo G. K. legalizuoti turtą, nes buvo suklastotas ir panaudotas suklastotas dokumentas.

11. Susipažinus su skundžiamu nuosprendžiu, įvertinus baudžiamojoje byloje teismo ištirtus įrodymus ir jais nustatytas faktines aplinkybes bei dėl jų padarytas išvadas, apeliantų skundų argumentus, konstatuotina, kad nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

12. Asmuo pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 straipsnio 3 dalis). Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikaltimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Vienintelis patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindas yra konkretaus nusikaltimo sudėtis, kurią sudaro: nusikaltimo objektas, objektyvioji pusė, subjektas ir subjektyvioji pusė. Jeigu asmens veikoje nenustatomas bent vienas nusikaltimo sudėties požymis, asmuo pagal baudžiamąjį įstatymą neatsako. Be to, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Taigi, teismas, pripažindamas asmenį kaltu, padarius BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodytą nusikalstamą veiką, privalo nustatyti šios veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų. Išvados, kurių nėra galimybės pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo būdu gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais neginčijamais įrodymais, t. y. kurios grindžiamos iš esmės tik prielaidomis, negali būti pripažįstamos pagrįstomis.

13. Byloje neginčijama, kad G. K. ir A. J. atitinkamai buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ faktiniai vadovai; G. K. vadovaujama bendrovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ užsiėmė teisėta pavėžėjo veikla, iš kurios gautos pajamos ne pilna apimtimi buvo apskaitytos bendrovės buhalterinėje apskaitoje ir dėl to netinkamai buvo apskaičiuoti bendrovės mokėtini mokesčiai, jie nebuvo deklaruoti ir sumokėti. Dėl šių veiksmų G. K., kaip šios bendrovės vadovas, buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Taip pat nustatyta, kad G. K. ėmė 400 000 Eur paskolą iš A. J. vadovaujamos bendrovės UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuria buvo apmokėtas G. K. įsigytas nekilnojamasis turtas. Maždaug po mėnesio A. J. paprašė G. K. paskolinti 400 000 Eur (kaip nurodė, pritrūkus UAB „(duomenys neskelbtini)“ apyvartinių lėšų) ir juos jam G. K. paskolino. Šie pinigai UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje buvo apiforminti kaip gauti iš bendrovės akcininkės T. J. pagal paskolos sutartį ir panaudoti įmonės veikloje. Abu nuteistieji viso proceso metu neigė atlikę kokius nors neteisėtus veiksmus.

13.1. G. K. parodė, kad bendrovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdomo verslo plėtimui nusprendė įsigyti patalpas, kreipėsi į A. J. dėl beprocentinės paskolos suteikimo. 2017 m. rugpjūčio 3 d. su UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo pasirašyta paskolos sutartis 3 metų laikotarpiui, 2017 m. rugsėjo 18 d. pas notarą sudaryta nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis, o 2017 m. rugsėjo 27 d. patvirtinta hipoteka turtui. Iš pradžių buvo sudaryta paskolos sutartis, o po to pervesti pinigai. Skolą grąžino po 3 metų, ne dalimis. Po paskolos suteikimo ir pastato įgijimo, maždaug po mėnesio į jį kreipėsi A. J., domėjosi, kas galėtų paskolinti 400 000 Eur, nes bendrovei trūko apyvartinių lėšų. Kadangi G. K. turėjo pinigų, nusprendė paskolinti, 400 000 Eur sumą išmokėdamas per 4 kartus. Paskolos raštelį su A. J. pasirašė spalio mėnesį, išmokant paskutinę ketvirtąją įmoką. Ant raštelio esanti data – 2017 m. rugpjūčio 3 d. yra neteisinga. Per kratą pas jį seife rasti pinigai – 390 000 Eur, yra dividendai, kurie kratos metu dar nebuvo apskaityti, deklaruoti. Juos vėliau deklaravo, sumokėjo mokesčius ir delspinigius. Pinigus nekilnojam turtui įgyti skolinosi, nors ir turėjo beveik tokią pačią sumą grynais pinigais, tačiau pastatą reikėjo remontuoti, todėl gryni pinigai buvo reikalingi investuoti (t. 15, b. l. 32–34).

13.2. A. J. parodė, kad 2017 metais vasarą į jį, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovą, kreipėsi G. K. dėl nekilnojamojo turto įgijimo finansavimo. Motyvuodamas jų bendradarbiavimu, jis prašė suteikti paskolą su nulinėmis palūkanomis. Finansuoti savo partnerį už nulines palūkanas nebuvo nuostolinga, nes 2017 m. vyko aktyvus bendrovės augimas. Buvo atliktas turto vertinimas, sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, turtas užtikrintas hipoteka. Paskolos sutartį su G. K. sudarė 2017 m. vasarą, numatant vieną mokėjimą termino pabaigoje. Suteikta bendrovės paskola buvo pervesta pardavėjui į banko sąskaitą. 2017 m. rugpjūčio 3 d. pervedant dalį pinigų (40 000 Eur), sutartis dar nebuvo sudaryta, galimai buvo sudarytas preliminarus susitarimas, pervesta suma nebuvo žymi. Sutarties sudarymo metu bendrovės akcininkė buvo T. J., tačiau tuo laikotarpiu akcininkai keitėsi ir greičiausiai darbuotojai, norėdami apsidrausti, sudarė vienintelio akcininko sprendimus dėl paskolos suteikimo tiek T. J., tiek A. M. vardu. Realiai sprendimą priėmė jis, A. J., pats kaip įgaliotas asmuo. Vėliau, atsiradus poreikiui apyvartinėms lėšoms, kad nestabdytų bendrovės augimo, jis kreipėsi į G. K. dėl paskolos grąžinimo anksčiau arba kad pastarasis nurodytų, kas įmonei galėtų paskolinti lėšų. G. K. tvirtino, kad gali paskolinti pats ir paskolino 400 000 Eur, išmokėdamas grynais pinigais. Išmokant paskutinę dalį, pasirašė šabloninį pranešimą dėl skolos, kuris buvo su klaidomis. Jame buvo klaidingai nurodyta data 2017 m. rugpjūčio 3 d., nors faktinė data yra spalio ar lapkričio mėnuo. Lėšas skolinosi kaip fizinis asmuo, tačiau jos buvo reikalingos UAB „(duomenys neskelbtini)“. Apie paskolintų pinigų kilmę jis nieko nežino. Jokių dokumentų neklastojo. Gautus iš G. K. pinigus apiformino UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje kaip mamos akcininkės T. J. paskolą įmonei. Šie pinigai į bendrovės sąskaitą įnešti nebuvo, buvo išrašyti kasos pajamų orderiai, gauti pinigai panaudoti skolinant pinigus klientams (t. 15, b. l. 34–37, 38–42).

14. Apygardos teismas, išanalizavęs G. K. ir A. J. proceso metu duotų parodymų turinį, vertino, kad jų parodymai apie bylai reikšmingas aplinkybes – apie G. K. turėtų grynųjų pinigų kilmę, G. K. ir A. J. įmonių ryšius, bendradarbiavimą dar iki paskolos suteikimo – nebuvo nuoseklūs ar prieštaravo tarpusavyje, ir sprendė, kad tai mažina G. K. ir A. J. duotų parodymų patikimumą, dėl ko kitų byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste priėjo išvados apie jiems inkriminuotų kaltinimų pagrįstumą. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu.

15. BK 216 straipsnio paskirtis – užkirsti kelią nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimui. Ši norma saugo valstybės finansų sistemą nuo pastangų įteisinti nusikalstamu būdu įgytus pinigus ir kitokį turtą legalioje apyvartoje. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, kiekvienu atveju būtina nustatyti – pinigų ar kitokio turto nusikalstamą kilmę (ji negali būti preziumuojama; kaltininkas, įteisindamas pinigus ar turtą, turi žinoti, kad jie įgyti nusikalstamu būdu, byloje ši aplinkybė turi būti įrodyta); bent vieną alternatyvią veiką, dėl kurios tokie pinigai ar kitoks turtas patenka į legalią apyvartą (finansinę operaciją, kitokį sandorį, naudojimą ūkinėje, komercinėje veikloje, melagingą nurodymą, kad tai gauta iš teisėtos veiklos). Kita vertus, vien tik formalus nustatymas, kad buvo atliktas vienas ar kitas sandoris su nusikalstamu būdu gautu turtu, nesuteikia pagrindo kvalifikuoti veiką pagal BK 216 straipsnį, nenustačius ir byloje nesant įrodytiems visiems būtiniesiems šios nusikalstamos veikos sudėties požymiams – iš nusikalstamos veikos gauto turto, pinigų kilmės, taip pat subjektyviųjų požymių kaltės, tikslo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-135/2012). Subjektyviajai šio nusikaltimo pusei būdinga tiesioginė tyčia, kuri apima ne tik suvokimą, kad minėtos finansinės operacijos ir sandoriai atliekami su nusikalstamu būdu įgytu turtu ar pinigais, taip pat norą taip veikti, bet ir siekį nuslėpti tikrąją tų pinigų kilmę arba juos įteisinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-96/2012). Taigi būtinasis nusikalstamos veikos požymis yra nuslėpti ar įteisinti savo paties ar kito asmens pinigus ar turtą, žinant, kad jie įgyti nusikalstamu būdu. Toks siekis atskleidžia šios nusikalstamos veikos esmę ir leidžia ją atskirti nuo kitų panašių nusikalstamų veikų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 384- 648/2016, Nr. 2K-304-895/2018).

16. Sprendžiant iš aptariamos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių, taip pat pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, piniginių lėšų 400 000 Eur nusikalstama kilmė siejama su bendrovės UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios faktinis vadovas yra G. K., nesumokėta mokesčių suma – 435 159,87 Eur, G. K. organizavus UAB „(duomenys neskelbtini)“ apgaulingą buhalterinę apskaitą ir žinomai neteisingų duomenų apie bendrovės pajamas įrašymą, pateikimą valstybės įgaliotai institucijai, už ką jis 2018 m. lapkričio 23 d. teismo baudžiamuoju įsakymu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 220 straipsnio 1 dalį. Šiame kontekste pirmosios instancijos teismas taip pat vertino, kad 2017 m. lapkričio 28 d. kratos G. K. gyvenamojoje vietoje metu rasti 390 000 Eur yra neapskaitytos pajamos, t. y. pinigai, nesumokėjus minėtų mokesčių. Todėl pirmosios instancijos teismas būtent nesumokėtų mokesčių sumą 435 159,87 Eur pripažino piniginėmis lėšomis, kurios gautos nusikalstamu būdu, t. y. nusikalstamos kilmės ir kurias G. K., padedant A. J., siekė legalizuoti – įteisinti įgyjant nekilnojamąjį turtą už tariamą paskolą.

17. Sutikti su tokiais skundžiamo nuosprendžio argumentais nėra teisinio pagrindo. Skundžiamame nuosprendyje minimame 2018 m. lapkričio 23 d. teismo baudžiamajame įsakyme, kuriuo G. K. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 220 straipsnio 1 dalį, nustatyta, kad nebuvo įstatymų nustatyta tvarka apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti į valstybės biudžetą mokesčiai nuo pajamų, kurias gavo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Todėl turtinę naudą ir gavo būtent šis subjektas. Nusikalstami nuteistojo G. K. veiksmai pasireiškė tuo, kad jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ faktiniu vadovu, organizavo apgaulingą minėtos bendrovės apskaitos tvarkymą ir žinomai neteisingų duomenų apie bendrovės pajamas įrašymą, pateikimą valstybės įgaliotai institucijai bei tokiu būdu išvengė didelės vertės turtinės prievolės mokėti valstybei privalomus mokesčius, tačiau ne dėl asmeninės materialinės naudos gavimo tokiu būdu. Baudžiamajame įsakyme nebuvo nustatytos aplinkybės, jog G. K. būtų gavęs asmeninę finansinę naudą iš šių nusikalstamų veikų, kad būtų gavęs iš jų kokio nors turto. Minėtu baudžiamuoju įsakymu tokios aplinkybės nebuvo konstatuotos, nebuvo taikytas nei turto konfiskavimas, nei spręstas civilinio ieškinio klausimas, nes visa mokestinė prievolė valstybei jau buvo įvykdyta.

18. Minimoje baudžiamojoje byloje buvo nustatyta ir šioje byloje neginčijama aplinkybė, kad veikla, iš kurios UAB „(duomenys neskelbtini)“ gavo pajamas, yra aiški ir buvo visiškai teisėta – taksi operatoriaus veikla. BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 220 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, susijusios su ūkio subjekto, vykdančio veiklą ir gaunančio pajamas, pareigos apskaičiuoti, deklaruoti ir į biudžetą sumokėti mokesčius nevykdymu, o nevykdytos mokestinės prievolės sukelia pasekmes pačiam mokesčių mokėtojui – juridiniam asmeniui. Mokestinės prievolės nevykdymas nekeičia iš teisėtos veiklos gaunamų lėšų kilmės. Todėl vien tai, jog įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu G. K. buvo pripažintas kaltu dėl padarytų nusikaltimų finansų sistemai (dėl to jis kaltę pripažino, paskirtą baudą sumokėjo), negali būti pagrindu išvadai, kad piniginės lėšos – 435 159,87 Eur, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesumokėtų mokesčių suma, įgytos nusikalstamu būdu.

19. G. K. ir A. J. buvo inkriminuota aplinkybė, kad G. K. iš V. T. pagal 2017 m. rugsėjo 18 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį, įsigijo (duomenys neskelbtini) dalies žemės sklypą ir pastatą – gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini), sudarytos su UAB „(duomenys neskelbtini)“ paskolos sutarties pagrindu panaudojant nusikalstamu būdu gautas pinigines lėšas (neapskaitytus 400 000 Eur). Pirmiau aptartų aplinkybių kontekste šios lėšos neatitinka BK 216 straipsnio 1 dalyje numatyto turto nusikalstamos kilmės požymio. Iš teisėtos veiklos gautų neapskaitytų piniginių lėšų panaudojimas nepagrindžia siekio įteisinti nusikalstamu būdu gautą turtą bei neatitinka tipinio pinigų plovimo sudėties pavojingumo, nes tokio sandorio atveju piniginių lėšų kilmė nepakeičiama. Nagrinėjamoje byloje veikla, iš kurios gautos pajamos, neapskaitytos teisės aktų nustatyta tvarka, nesuponuoja išvados dėl nusikalstamos šio turto kilmės, o paskolos sandorio sudarymas, byloje nenustačius kitų objektyvių aplinkybių, nekeičia piniginių lėšų kilmės. Byloje duomenų, pagrindžiančių G. K. tyčią, padedant A. J., kaltinime nurodyto nekilnojamojo turto įsigijimu siekti įteisinti būtent nusikalstamai įgytas lėšas, nėra.

20. Pritardama G. K. apeliaciniame skunde išdėstytai pozicijai dėl išvengtų mokesčių sumokėjimo, teisėjų kolegija pažymi, kad veiksmai, susiję su mokesčių deklaravimu, jų sumokėjimu, dividendų išmokėjimu ir jų apmokestinimu, nors atlikti ikiteisminio tyrimo metu, taip pat patvirtina G. K. turėtų piniginių lėšų – kaip turto, gauto iš teisės aktais neuždraustos UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdytos veiklos, kilmę, kuri atitinka mokestiniuose įstatymuose apibrėžiamo teisėtų pajamų šaltinio, nuo kurio yra mokami mokesčiai, požymius. Nusikaltimo dalyku buvo pripažintas ne pats neapskaitytų piniginių lėšų turėjimo faktas, bet atitinkami veiksmai finansų sistemai, ko pasėkoje į biudžetą nebuvo sumokėti privalomi mokesčiai. G. K. pripažino organizavęs apgaulingos įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, akivaizdu, kad jis suprato tokių veiksmų neteisėtumą, tačiau tai savaime nereiškia, jog jam buvo suvokiamas iš teisėtos bendrovės veiklos gautų, bet tinkamai neapskaitytų bei nuo jų nesumokėtų mokesčių sumą sudarančių piniginių lėšų kilmės vertinimas, kaip nusikalstamos. Priešingu atveju, baudžiamosios atsakomybės pagal BK 220 straipsnį, 222 straipsnį ar pagal kitus straipsnius, numatančius atsakomybę už neteisingą mokesčių apskaičiavimą ir nesumokėjimą, taikymo atveju bet kokios operacijos su minėtu turtu suponuotų prielaidas asmens atsakomybei ir pagal BK 216 straipsnį. Toks faktinių aplinkybių vertinimas atitinka ir baudžiamosiose bylose dėl analogiškų aplinkybių padarytas išvadas (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A–307/2018).

21. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas kaltu G. K. pagal BK 216 straipsnio 1 dalį, o A. J. – pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį (veika kvalifikuota pagal tuo metu galiojusį baudžiamąjį įstatymą (BK 3 straipsnis)), rėmėsi baudžiamojoje byloje nustatytu faktu, jog kratos G. K. gyvenamojoje vietoje metu buvo rasti grynieji pinigai (390 000 Eur), kurių dalis, kaip jis pats parodė, yra gauti iš neapskaitytų bendrovės pajamų, dividendai, kuriuos jis deklaravo tik 2019 m. Tokiu būdu spręsta, kad G. K. gyvenamojoje vietoje rasti grynieji pinigai yra neapskaitytos bendrovės pajamos – pinigai gauti iš nesumokėtų mokesčių, kurie pagal inkriminuotą kaltinimą sudarė 435 159,87 Eur, būtent kuriuos padedant A. J., siekta legalizuoti atlikus tariamą sandorį. Kita vertus, teismas tuo pačiu pripažino įrodyta ir aplinkybę, kad finansinėms operacijoms atlikti (nekilnojamam turtui įgyti) buvo panaudotos A. J. G. K. perduotos iš nusikalstamos veikos gautos piniginės lėšos – 400 000 Eur. Tokie prieštaravimai pirmosios instancijos teismo išvadose, kai neaišku, kokių piniginių lėšų kilmę tariamu sandoriu siekta nuslėpti, ar kratos metu rastų (390 000 Eur), ar kaltinimu inkriminuotų (400 000 Eur), rodo, kad byloje nusikalstamos veikos sudėties požymis – nusikalstama pinigų kilmė, nepateikiant patvirtinančių argumentų, yra tik preziumuojama.

22. Pažymėtina ir tai, kad skundžiamame nuosprendyje teismas, dėstydamas argumentus dėl G. K. ir A. J. veiksmų teisinio vertinimo, kaltinamų asmenų kaltę grindžia ir aplinkybėmis dėl G. K. paskolos A. J., jos sudarymo ir pinigų perdavimo jam, nors kaltinime šios aplinkybės nenurodytos. Tai aukščiau aptartų aplinkybių kontekste neduoda pagrindo išvadai, kad dėl kaltinime nurodytos piniginių lėšų 435 159,87 Eur sumos vertinimo, kaip gautos nusikaltimo būdu, o taip pat kaltinimo aplinkybės, kad A. J. žinojo piniginių lėšų nusikalstamą kilmę ir padėjo G. K. jas legalizuoti.

23. Remiantis aptartu, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamame nuosprendyje argumentai dėl G. K. vadovaujamos bendrovės buhalterinėje apskaitoje neapskaitytų teisėtos veiklos lėšų vertinimo kaip nusikalstamos kilmės, nepagrįsti, kadangi pajamos pagal G. K. ir A. J. pateiktus kaltinimus, kaip nurodyta pirmiau, gautos iš teisėtos bendrovės veiklos, o nusikalstamu buvo pripažintas ne pats piniginių lėšų gavimas, o veiksmai, susiję su apgaulingu buhalterinės apskaitos tvarkymu ir žinomai neteisingų duomenų deklaracijose pateikimu. Todėl darytina išvada, kad baudžiamojoje byloje tyčia įteisinti nusikalstamu būdu gautą turtą ar kad toks turtas yra gautas nusikalstamu būdu, nėra įrodyta. G. K. veiksmai, neteisingai apskaitant iš teisėtos ūkinės veiklos gautas lėšas, teikiant valstybės įgaliotoms institucijoms deklaracijas su jose įrašytais žinomai neteisingais duomenimis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinę veiklą, taip išvengiant valstybei mokėtinų mokesčių, o tokias lėšas panaudojus nurodyto nekilnojamojo turto įgijimui, nesudaro BK 216 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėties, nesant šioje normoje numatyto nusikalstamos kilmės požymį atitinkančio turto. Todėl, nesant šio būtinojo sudėties požymio, veiksmai, atlikti su tokiu, gautu iš teisėtos veiklos, tačiau neapskaitytu turtu, negali būti vertinami kaip siekis šį turtą legalizuoti. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad G. K. ir A. J. už BK 216 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą buvo nuteisti nepagrįstai, todėl jie pagal šį baudžiamąjį įstatymą išteisinami, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

24. Šioje byloje objektyviais įrodymais nepagrindus išvados dėl nurodytų lėšų neteisėtumo, t. y. nesant visų būtinųjų nusikalstamos veikos, numatytos BK 216 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių, kiti teismo argumentai dėl šios nusikalstamos veikos sudėties G. K. ir A. J. veiksmuose (2017 m. gautos paskolos nedeklaravimas G. K. pateiktoje metinėje pajamų deklaracijoje, sutampantis nusikalstamos veikos, numatytos BK 220 straipsnio 1 dalyje, už kurią G. K. nuteistas 2018 m. lapkričio 23 d. baudžiamuoju įsakymu, vykdymo ir nagrinėjamoje byloje nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), įgijimo laikotarpis, dviejų bendrovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ vienintelio akcininko sprendimų suteikti G. K. paskolą radimas, aplinkybė, kad maždaug tuo pačiu metu, kai sudaryta UAB „(duomenys neskelbtini)“ paskolos sutartis su G. K., pastarasis tokią pačią sumą pagal paskolos raštelį – pranešimą paskolino A. J., taip pat užfiksuoti G. K., A. J. ir V. T. pokalbiai dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo) aukščiau šiame procesiniame sprendime nurodytų išvadų nepaneigia.

25. Aplinkybė dėl 2017 m. gautos paskolos nedeklaravimo G. K. pateiktoje Metinėje pajamų deklaracijoje nepagrįstai įvertinta, kaip patvirtinanti paskolos sutarties fiktyvumą, kadangi paskolos gavimo faktas turėjo būti deklaruotas Metinėje gyventojo (šeimos) turto deklaracijoje, o duomenų, kad G. K. turėjo pareigą tokią deklaraciją pateikti Valstybinei mokesčių inspekcijai, byloje nėra. Byloje nėra ginčijama aplinkybė, kad G. K. iš V. T. įsigijo nekilnojamąjį turtą – pastatą ir žemės sklypo dalį, esančius (duomenys neskelbtini), todėl ir G. K., A. J., V. T. pokalbiai, kurių turinys nėra vienareikšmis, galimai apie apmokėjimą už minėto turto įgijimą, vien tuo aspektu, kad, teismo vertinimu, jie konspiruoti, jokių nusikalstamos veikos aplinkybių nepatvirtina, kaip ir turto įgijimo laikas, sutampantis su nusikalstamos veikos, numatytos BK 220 straipsnio 1 dalyje, už kurią G. K. nuteistas 2018 m. lapkričio 23 d. baudžiamuoju įsakymu, vykdymo laiku.

26. Skundžiamu nuosprendžiu G. K. ir A. J. nuteisti taip pat ir pagal BK 300 straipsnio 3 dalį už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, suklastojo kaltinime nurodytą paskolos sutartį, ją panaudojo apskaitydami UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje, padarydami didelės žalos, nes sudarytos apsimestinės paskolos sutarties pagrindu legalizuoti 400 000 Eur, gauti iš nusikalstamos veikos. Apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad 2017 m. rugpjūčio 3 d. paskolos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo suklastota, UAB „(duomenys neskelbtini)“ suteikė G. K. paskolą (400 000 Eur), kurią pervedė į V. T. sąskaitą apmokant už G. K. įsigytą nekilnojamąjį turtą ir kuri buvo užtikrinta įsigyto nekilnojamojo turto hipoteka. Skunduose nurodyta ir tai, kad visos sandorio šalys įpareigojimus įvykdė, o paskolą UAB „(duomenys neskelbtini)“ G. K. atidavė suėjus sutartyje nurodytam mokėjimo terminui.

27. Teisėjų kolegija nesutinka su skundžiamo nuosprendžio argumentais, kad G. K. ir A. J. veiksmais buvo sukelti BK 300 straipsnio 3 dalyje numatyti padariniai – padaryta didelė žala. Baudžiamosios atsakomybės pagal BK 300 straipsnį klausimas turi būti sprendžiamas, vertinant veikos pavojingumą, t. y. nustatant, ar veika realiai kėsinamasi į valstybės saugomus teisinius gėrius, ar dėl tokios veikos saugomiems gėriams atsiranda žala arba kyla tokios žalos atsiradimo grėsmė. Kvalifikuojant veiką pagal BK 300 straipsnio 3 dalį būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką – dokumento suklastojimą ar disponavimą suklastotu dokumentu, tačiau ir pavojingus padarinius bei priežastinį ryšį tarp veikos ir didelės žalos padarymo. Dokumento suklastojimui pagrįsti nepakanka nustatyti neteisingų duomenų įrašymo į dokumentą fakto – būtina atskleisti kaltės turinį, kaltininko tyčią. Tai, kad didelė žala yra būtinasis BK 300 straipsnio 3 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymis, kelia atitinkamus reikalavimus ir įrodinėjimo procesui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-390/2010, Nr. 2K- 7- 251/2013, Nr. 2K-7-47-895/2016, Nr. 2K-46-699/2018, Nr. 2K-104-1073/2020).

28. Baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas šios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, padarinius – didelę žalą siejo su faktu, kad G. K. turėjo kaltinime nurodytą sumą neapskaitytų pinigų, tiek jam, tiek A. J. buvo žinoma, kad šios piniginės lėšos yra gautos nusikalstamu būdu ir G. K. siekė šias pinigines lėšas įteisinti apsimestinės paskolos būdu, o A. J. padėjo jam tai padaryti, suklastojant tikrą dokumentą ir jį panaudojant. Todėl pagal skundžiamu nuosprendžiu nustatytas aptariamos nusikalstamos veikos aplinkybes nuteistųjų baudžiamoji atsakomybė pagal BK 300 straipsnio 3 dalį buvo siejama su G. K. veiksmais, numatytais BK 216 straipsnio 1 dalyje, A. J. –BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 216 straipsnio 1 dalyje. Dėl tos priežasties, sprendžiant didelės žalos kaltinime nurodytos paskolos sutarties suklastojimu padarymo klausimą, aktualios šiuo procesiniu sprendimu jau nustatytos su kaltinimu dėl nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimo susijusios faktinės aplinkybės.

29. Pagal nusikalstamų veikų aprašymą nurodyto tikro dokumento suklastojimas ir panaudojimas įvykdytas tam, kad būtų padarytas kitas nusikaltimas, t. y. nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimas. Pirmiau šiame procesiniame sprendime aptartomis byloje nustatytomis aplinkybėmis kaltinimas G. K. pagal BK 216 straipsnio 1 dalį, o A. J. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 216 straipsnio 1 dalį buvo paneigtas. Atsižvelgiant į tai, kad dokumento klastojimas pagal pareikštą kaltinimą turėjo sudaryti sąlygas būtent pastarajai nusikalstamai veikai (BK 216 straipsnio 1 dalis) įvykdyti, spręstina ir dėl paskolos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pasirašymo, kaip nusikalstamos veikos, sukėlusios pavojingus nusikalstamus padarinius, aplinkybių vertinimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nepakanka duomenų neginčijamai išvadai, jog tikras dokumentas buvo suklastotas ir panaudotas, padarant didelę žalą tiek kuriai nors iš sutarčių šalių, tiek kitiems subjektams ar užtikrinant kitos nusikalstamos veikos padarymą. Be to, aukščiau aptartais argumentais paneigus neapskaitytų pajamų, gautų iš teisėtos veiklos, ir už jas bendrovės nesumokėtų mokesčių vertinimą kaip nusikalstamu būdu gautas lėšas, kurių kilmę kaltinami asmenys siekė nuslėpti, nėra pagrindo neginčijamai išvadai, jog tuo tikslu buvo suklastotas tikras dokumentas ir jis panaudotas, padarant didelę žalą nagrinėjamos bylos kontekste. Akcentuojama grėsmė normaliai valdymo tvarkai bei teisingai dokumentų apyvartai negali būti laikoma didele žala aptariamo BK straipsnio prasme, nes šių vertybių pažeidimas jau savaime yra BK 300 straipsnio kėsinimosi objektas ir pavojinga veika – būtinasis bet kurio nusikaltimo objektyvusis požymis.

30. Skundžiamu nuosprendžiu paskolos sutarties suklastojimo faktą pirmosios instancijos teismas argumentavo aplinkybe, jog G. K. ir A. J. parodymai apie įmonių ryšius, bendradarbiavimą dar iki paskolos suteikimo prieštaravo tarpusavyje. Priešingai teismo argumentams, G. K. ir A. J. parodymų neatitikimai neesminėse detalėse nelaikytini prieštaringumu, juo labiau, kad dėl esminių aplinkybių – piniginių lėšų perdavimo, nekilnojamojo turto įgijimo aplinkybių jų parodymuose prieštaravimų nėra.

31. Kaip įrodymų šaltinis, skundžiame nuosprendyje taip pat nurodomos aplinkybės, susijusios su G. K. paskolos sudarymu, paskolos sutarties turiniu. Nors sutarties turinys nėra ekonomiškai lopgiškas, pažymėtina tai, kad pagal nustatytus faktinius duomenis gautos paskolos iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu G. K. įgijo nekilnojamąjį turtą. Piniginės lėšos pagal paskolos sutartį iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2017 m. rugpjūčio 3 d., 2017 m. rugsėjo 28 d., 2017 m. spalio 6 d., 12 d. ir 23 d. atliktais pavedimais atitinkamomis sumomis buvo pervestos V. T. už parduodamą nekilnojamą turtą. Paskolos sutarties vykdymas užtikrintas už paskolą įgyto nekilnojamojo turto hipoteka. Sudarytos paskolos sutarties pagrindu gautomis UAB „(duomenys neskelbtini)“ lėšomis apmokėjus įgytą nekilnojamą turtą, G. K. įgijo nuosavybės teisę į šį turtą. Skundžiamame nuosprendyje buvo konstatuota, jog pastarosios aplinkybės abejonių nekelia, nekilnojamojo turto pirkimo– pardavimo faktą, pervestų pinigų sumas patvirtina tiek rašytiniai bylos įrodymai, tiek liudytoju apklausto turto pardavėjo V. T. parodymai. Tokiu būdu nustatyta, kad sandorio šalys savo įsipareigojimus įvykdė. Nors teismas atkreipė dėmesį į tai, kad G. K. gautos paskolos nedeklaravo metinėje pajamų deklaracijoje, kaip jau buvo minėta, paskolos faktas turi būti deklaruojamas metinėje gyventojo (šeimos) turto deklaracijoje, o byloje duomenų apie tai, kad G. K. tokią deklaraciją turėjo pateikti, nėra.

32. Aplinkybę, kad tarp G. K. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudaryta paskolos sutartis neatitinka šalių valios, yra apsimestinė, todėl suklastota, pirmosios instancijos teismas įrodinėjo faktu, kad pats G. K. paskolino pinigus A. J., taip pat šio susitarimo data ir aplinkybėmis. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkti duomenys apie minimas aplinkybes, priešingai apygardos teismo atliktai analizei ir argumentams, nėra vienareikšmiai.

33. Byloje nustatyta, kad faktą, jog G. K. paskolino A. J. 400 000 Eur, pastarieji patvirtino, tik neigė aplinkybę, kad ši paskola buvo suteikta 2017 m. rugpjūčio 3 d. Parodė, jog paskolos raštelyje nurodyta data yra klaidinga, nes jis pasirašytas 2017 m. spalio mėnesį, išmokant paskutinę įmoką A. J., o dėl skolinimosi jie tarėsi rugsėjo mėnesį. Nustatyta ir tai, kad A. J. skolinimosi iš G. K. 400 000 Eur aplinkybės yra išsamiai išnagrinėtos civilinio proceso tvarka. Priimtu teismo sprendimu, remiantis tarp šalių surašytu paskolos rašteliu, kuris, kaip nustatė teismas, buvo pasirašytas 2017 m. spalio 27 d., paskolinta suma buvo priteista iš A. J. G. K.. Nors civilinėje byloje nustatytos aplinkybės neturi prejudicinės galios baudžiamojoje byloje, tačiau šis duomuo yra reikšmingas vidinio teismo įsitikinimo formavimui, vertinant byloje surinktų įrodymų visumą nagrinėjamos situacijos kontekste. Įrodinėjant paskolos raštelio surašymo datą, į bylą taip pat buvo pateiktas G. K. ir A. J. 2017 m. spalio 26 d. susirašinėjimas, kuriuo A. J. į savo ir G. K. elektroninį paštą persiuntė nepasirašytą skenuotą dokumentą – pranešimą dėl paskolos. Taip pat byloje esančiais duomenimis neginčijamai nustatyta, kad pinigai, kuriuos A. J. pasiskolino iš G. K., buvo įforminti, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkės T. J. paskola įmonei 2017 m. rugsėjo 4 d. sutartimi. 2017 m. rugsėjo 4, 20 d. ir spalio 4, 30 d. išrašytais keturiais kasos pajamų orderiais fiksuotas pinigų įnešimas į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasą (t. 6, b. l. 25–42; t. 12, 150–153, 154–177; t. 14, b. l. 142–144). Liudytoja apklausta G. B. patvirtino, kad ji, kaip kasininkė, priėmė šiuos pinigus ir pasirašė kasos pajamų orderius, pinigai į kasą įmokėti per keturis kartus.

34. Pasisakant dėl byloje esančių kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu užfiksuotų pokalbių tarp A. J. ir G. K., taip pat G. K. ir V. T., kuriais pirmosios instancijos teismas grindžia padarytas išvadas, vertinimo, pažymėtina, jog akcentuojamų pokalbių turinys taip pat neleidžia daryti kategoriškų išvadų, atmetant G. K. ir A. J. pozicijas, paaiškinant šių pokalbių kontekstą, nustatyti sandorių sudarymo laiką, juo labiau, kad byloje analizuojami tik šių pokalbių fragmentai, atskiros frazės, kurios įvardinamos, kaip konspiracinės, nevertinant viso turinio ir neatsižvelgiant apklaustų asmenų paaiškinimus, kada ir kokiomis aplinkybėmis tai buvo pasakyta. Toks vertinimas prieštarauja įrodymų vertinimo taisyklėms, todėl negali būti pripažįstamas teisingu.

35. Šiame kontekste pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis turi būti priimamas tik tada, kai byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina kaltinamo asmens kaltę. Ištyrus visus byloje esančius įrodymus neturi likti jokių abejonių dėl asmens kaltės, visos faktinės aplinkybės turi būti neginčijamai įrodytos. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmiau išvardintais duomenimis nustatytos aplinkybės nepakankamos neginčijamai išvadai, jog paskolos sutartis tarp G. K. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo suklastota, nes neatspindi tikrosios šalių valios, yra apsimestinė, siekiant pakeisti nusikalstamu būdu gautų lėšų kilmę, jas legalizuoti. Iš byloje surinktų duomenų galima daryti tik prielaidas dėl G. K. ir A. J. veiksmus sąlygojusių priežasčių, kuriomis grįsti apkaltinamąjį nuosprendį negalima.

36. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nepakanka duomenų neginčijamai išvadai, kad paskolos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) yra suklastota. Minėta, kad byloje G. K. ir A. J. veiksmų, numatytų BK 300 straipsnio 3 dalyje, pavojingumas buvo neatsiejamas ir tiesiogiai susijęs su kaltinimais dėl nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimo. Kaip pirmiau aptarta, padarius išvadą, kad G. K. ir A. J. veiksmai nesukėlė pavojingų padarinių, t. y. nenustačius šio būtinojo nusikalstamos veikos sudėties požymio, konstatuotina, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Naikinama ir skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria G. K. ir A. J. nuteisti pagal BK 300 straipsnio 3 dalį.

37. Apkaltinamasis nuosprendis turi būti pagrįstas įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamo asmens kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Toks nuosprendis negali būti grindžiamas abejotinais faktais ir tikėtinomis aplinkybėmis, o tokių faktinių aplinkybių pagrindu daromos išvados taip pat yra tik abejotinos ir tikėtinos. Paprastai nuosprendyje daromos išvados dėl įvairių aplinkybių negali būti grindžiamos principu, jog, jei nėra įrodymų, nei aiškiai paneigiančių, nei aiškiai patvirtinančių tam tikrą aplinkybę, vadinasi, ta aplinkybė nepaneigta; tai prieštarauja loginio metodo, taikomo darant išvadas, taisyklėms, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis daugiausia grindžiamas būtent tokiomis išvadomis. Pabrėžtina, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje negali būti preziumuojama, ji turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos, o to nepadarius, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamo asmens naudai. Minėta, kad baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties požymių nustatymas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir, remiantis įstatymo reikalavimais, įvertintų įrodymų visuma. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, objektyviai ir neginčytinai patvirtinančių, jog G. K. veiksmuose yra visi jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 216 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, A. J. – BK 24 straipsnio 6 dalyje, 216 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymiai. Todėl pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis A. J. ir G. K. naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis – A. J. iš kaltinimų pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 216 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, o G. K. iš kaltinimų pagal BK 216 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, išteisinami nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo

38. G. K. nesutinka su skundžiamo nuosprendžio dalimi dėl paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – turto, t. y. 200 000 Eur konfiskavimo, motyvuodamas tuo, kad teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytas įrodymų vertinimo taisykles, padarė nepagrįstą išvadą, jog šios piniginės lėšos yra nusikalstamos veikos rezultatas. Teisėjų kolegija sutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.

39. BK 72 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Teismas privalo konfiskuoti: 1) perduotus kaltininkui ar jo bendrininkui nusikalstamai veikai padaryti pinigus ar kitus materialią vertę turinčius daiktus; 2) darant nusikalstamą veiką panaudotus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus; 3) iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus. Pagal susiformavusią teismų praktiką, iš nusikalstamos veikos gauti pinigai ir (ar) kiti materialią vertę turintys daiktai konfiskuojami, jeigu kaltininkas iš nusikalstamos veikos neteisėtai praturtėjo, o byloje nereiškiamas civilinis ieškinys ar nėra duomenų, jog neteisėtai užvaldytas turtas buvo grąžintas nukentėjusiajam. Uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Taigi uždraustos veikos rezultatu laikoma turtinė nauda, kurią kaltininkas gauna padaręs uždraustą veiką, jo pasipelnymas iš šios veikos.

40. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog 2017 m. lapkričio 28 d. kratos G. K. gyvenamojoje vietoje metu be kitų daiktų, seife buvo rasti grynieji pinigai – 390 000 Eur (t. 1, b. l. 135–143, 147, 148). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad dalis kratos G. K. gyvenamojoje vietoje metu rastų grynųjų pinigų – 200 000 Eur, turi būti konfiskuoti kaip nusikalstamos veikos, numatytos BK 216 straipsnio 1 dalyje, rezultatas. Tačiau, pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas šias pinigines lėšas konfiskuoti, skundžiamame nuosprendyje nenurodė jokių tokį sprendimą pagrindžiančių logiškų argumentų, apsiribojęs BK 72 straipsnio nuostatų citavimu. Byloje nėra nustatyta jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad šie iš G. K. paimti pinigai yra nusikalstamos veikos rezultatas. Pagal reikšto kaltinimo konstrukciją G. K. siekė legalizuoti nusikalstamu būdu gautą turtą – 435 159,87 Eur mokesčių, kurių bendrovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo, už ką 2018 m. lapkričio 23 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu G. K. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegijai priėjus išvados, kad nagrinėjamu atveju veikla, iš kurios UAB „(duomenys neskelbtini)“ gavo pajamos, buvo teisėta, pagrindo išvadai, jog 435 159,87 Eur buvo gauti nusikalstamu būdu, nėra. Apeliacinės instancijos teismui nenustačius G. K. veiksmuose inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 216 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje sudėties, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo jam taikyti minėtą baudžiamojo poveikio priemonę. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 72 straipsnio 2 dalį)

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 13 d. nuosprendį, kuriuo A. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 216 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, o G. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 216 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį ir priimti naują nuosprendį.

A. J. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 216 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

G. K. pagal BK 216 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Panaikinti A. J. ir G. K. kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, G. K. kardomąją priemonę – 30 000 Eur užstatą, įmokėtą 30 000 Eur sumą grąžinant užstato davėjui UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Panaikinti BK 72 straipsnio 2 dalies pagrindu G. K. paskirtą 200 000 Eur konfiskavimą, ir šias pinigines lėšas, esančias Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos depozitinėje sąskaitoje (t.1, b. l. 144, 147– 148), grąžinti G. K..

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.