- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-12-06
- Bylos Nr.
- 2-2363-431/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Gerasičkinienė
- Advokatai
- Rimgaudas Černius
bankrutuojančios Ismonių ŽŪB administratorei Vidai Kubilienei
teismo posėdyje išnagrinėjo AB Turto bankas skundą dėl kreditorių susirinkimo pripažinimo negaliojančiu, suinteresuoti asmenys bankrutuojanti Ismonių ŽŪB, AB DnB NORD bankas, VSDFV Trakų skyrius, TEO AB.
Nustatė: Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamu 2007 07 09 bankrutuojančios Ismonių ŽŪB kreditorių susirinkimo nutarimu buvo nutarta paskirstyti už parduotą turtą gautas lėšas sekančia tvarka: pirma padengiamos bankroto administravimo išlaidos pagal patvirtintą sąmatą, už parduotą įkeistą turtą visa gauta suma paskiriama įkaito turėtojui, nes ji neviršija įkeitimu užtikrinto reikalavimo, likusi už neįkeistą turtą gauta suma paskirstoma kitų kreditorių reikalavimų tenkinimui ĮBĮ nustatyta tvarka. Manė, kad tokia nutarimu nustatyta gautų lėšų paskirstymo tvarka neatitinka ĮBĮ 36 straipsnio reikalavimų, kuris nustato, jog bankroto administravimo išlaidos apmokamos iš visų lėšų, gautų pardavus turtą, tame tarpe ir įkeistą turtą. Todėl administravimo išlaidos turėtų būti proporcingai skaičiuojamos nuo gautų pajamų kiekvienos eilės kreditoriams, tuomet didesnė dalis tektų paskesnės eilės kreditorių reikalavimams padengti. Prašė pripažinti neteisėtu ir panaikinti 2007 02 09 bankrutuojančios Ismonių ŽŪB kreditorių susirinkimo nutarimą.
Suinteresuoto asmens AB DnB NORD banko atstovas nesutiko su skundu, nurodė, kad nutarimas atitiko įstatymo reikalavimus ir jį naikinti pareiškėjo nurodytais motyvais nėra pagrindo. Sąmata buvo patvirtinta be jokių išlygų, kiekvieno turto pardavimui konkrečios ir realios administravimo išlaidos nebuvo nustatytos, todėl įkaito turėtojui išmokėtina suma neturi būti mažinama suma, reikalinga bankroto administravimo išlaidoms apmokėti.
Bankroto administratorė nurodė, kad ji ĮBĮ nuostatas supranta taip, jog dalis lėšų, kuriomis dengiamos administravimo išlaidos, turėtų būti išskaityta iš įkaito turėtojui už parduotą įkeistą turtą sumokėtų lėšų, nes įstatymas nustato, kad administravimo išlaidos apmokamos iš visų rūšių lėšų. Ginčijamu atveju bankroto administratorė vykdė kreditorių susirinkimo nutarimą dėl lėšų paskirstymo.
Kiti asmenys neatvyko į teismo posėdį, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą jiems pranešta tinkamai.
Skundas atmestinas. Įmonių bankroto įstatymas (toliau-ĮBĮ), nustatydamas kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarką bankroto proceso metu (įstatymo aštuntasis skirsnis), joje numato ne tik kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę, tame tarpe ir įkeitimu užtikrintų kreditoriaus reikalavimų tenkinimo tvarką, bet ir administravimo išlaidų turinį bei jų apmokėjimo tvarką. Akivaizdu, kad bankroto administratoriui patvirtinta išlaidų pagal sąmatą suma nėra traukiama į bankrutuojančios įmonės kreditorių sąrašą, skirtingai nuo kitų kreditorių, tame tarpe ir kreditorių, kurių reikalavimas užtikrintas įkeitimu. Įstatymas nenumato, kad administravimo išlaidos turi būti apmokamos pirmiau, negu yra tenkinami visų kitų kreditorių reikalavimai pagal nustatytą eilę, tačiau taip pat ir nenustato, jog šios išlaidos privalo būti apmokamos proporcingai nuo kiekvienam kreditoriui tenkančios sumos, arba proporcingai nuo kiekvienai kreditorių eilei tenkančios sumos, ar atitinkamai nuo įkeisto ir neįkeisto turto pardavimo sumos pagal faktiškai tam turtui atliktas administravimo paslaugas. Įstatymas taip pat nenumato proporcingo lėšų paskirstymo administravimo išlaidoms padengti ir tuo atveju, jeigu gautų lėšų neužtenka įkeitimu užtikrintiems reikalavimams patenkinti arba kurios nors eilės kreditorių reikalavimams patenkinti. ĮBĮ 36 straipsnis tik nustato, kad administravimo išlaidos apmokamos iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų, t.y. gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės veiklos, turto nuomos ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų. Todėl ši įstatymo norma turėtų būti suprantama taip, kad administravimui numatytos lėšos pagal patvirtintą sąmatą privalo būti apmokėtos iš bet kokių įmonėje gautų lėšų anksčiau, negu yra tenkinami kreditorių reikalavimai užtikrinti įkeitimu ir pagal nustatytas eiles, o ne proporcingai ar privalomai po atitinkamą dalį iš kiekvienos gautų pajamų rūšies.
Kadangi teisė ir pareiga nustatyti sumą, kuri turi būti sumokėta administratoriui už įmonės administravimą, numatyta bankrutuojančios įmonės kreditoriams, jiems nėra ribojama teisė nustatyti atitinkamas proporcijas visoms patvirtintoms administravimo išlaidoms pagal jų pasirinktą apmokėjimo principą padengti, tačiau tokia tvarka privalėtų užtikrinti, kad atskirų kreditorių reikalavimai neturėtų būti tenkinami, jeigu tai sąlygotų nepilną patvirtintų administravimo išlaidų padengimą.
Nagrinėjamo ginčo atveju bankrutuojančios įmonės kreditorių 2006 10 27 susirinkime buvo priimtas nutarimas dėl lėšų skirstymo, kad gautos lėšos kreditorių reikalavimų dengimui ir administravimo išlaidų sąmatos dengimui bus paskirstomos tik gavus kreditorių susirinkimo nutarimą. Pagal nusistatytą tvarką 2007 07 09 kreditorių susirinkimas nutarė iš visų gautų už parduotą įkeistą ir neįkeistą turtą lėšų pirmiausia padengti patvirtintas administravimo išlaidas, o likusią sumą paskirstyti ĮBĮ nustatyta tvarka: įkaito turėtojui perduoti sumą, gautą už parduotą įkeistą turtą (kuri neviršijo įkeitimu užtikrintų reikalavimų sumos), o likusią sumą paskirstyti kreditoriams pagal nustatytą eiliškumą.
Skundžiamas kreditorių 2007 07 09 nutarimas neprieštarauja pareiškėjo nurodytiems CK 1.2, 1.5, 1.137 straipsniams ir atitinka ĮBĮ 36 straipsnio nuostatas. Kaip jau minėta, nesant įstatyme įtvirtinto proporcingo ar atitinkančio faktines sąnaudas mokėjimo dengiant administravimo išlaidas, taip pat nesant kitokios įsiteisėjusios kreditorių nustatytos tvarkos, teisinga, kad iš visų gautų lėšų visų pirma yra apmokamos pagal sąmatą patvirtintos administravimo išlaidos, o likusi suma yra dalijama pagal ĮBĮ 34 – 35 straipsnius, neatliekant jokių papildomų atskaitymų iš mokėtinų sumų pagal išsivestas proporcijas. ĮBĮ įtvirtintas principas, jog pirmiausia yra tenkinami įkeitimu užtikrinti kreditoriaus reikalavimai iš lėšų, gautų už parduotą įkeistą turtą, o kitų kreditorių reikalavimai tenkinami pagal nustatytą eiliškumą. ĮBĮ 35 straipsnio 6 dalyje numatytas dar vienas principas, kad kiekvienos paskesnės eilės kreditorių reikalavimai tenkinami po to, kai visiškai patenkinami pirmesnės eilės kreditorių reikalavimai. Visiškas reikalavimų patenkinimas tiek aiškinant šią sąvoką, tiek susiklosčiusioje bankroto bylų praktikoje, yra suprantamas kaip patvirtinto kreditorinio reikalavimo dydžio sumokėjimas, iš kurio nėra išskaičiuojamos jokios sumos administravimo išlaidų apmokėjimui. Todėl pagal ĮBĮ 36 straipsnį, iš visų bankrutavusios įmonės rūšių lėšų turi būti atimama suma administravimo išlaidoms apmokėti, o likusi suma yra dalijama pagal nustatytą tvarką tarp kreditorių, kurių reikalavimai patvirtinti kreditorių sąraše.
Vadovaujantis išdėstytais motyvais ir pagrindais pareiškėjo skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Nutaria:
Skundą atmesti.
Dėl teismo nutarties per septynias dienas gali būti duodamas atskirasis skundas Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą.