Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas, I1-1373-554/2021

Teismas: Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2021-03-17
Bylos Nr.: I1-1373-554/2021
Teisminio proceso Nr.: 3-62-3-02945-2020-8
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: I-a instancija
Rezultatas: Skundas (prašymas) atmestas

Teisėjas: Algis Markevičius (pirm.)
Pareiškėjas: R. G.
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, Lietuvos valstybė

Kategorijos

Administracinė byla Nr. I1-1373-554/2021Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02945-2020-8Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2; 20.2.3; 20.2.3.2; 20.5.1; 37.3; 37.6; 55.1.1 (S)

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. kovo 13 d.Kaunas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Algis Markevičius,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas 2020 m. spalio 15 d. skundu kreipėsi į apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimui dėl prieštaraujančių teisės aktams įkalinimo sąlygų sudarymo laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 25 d. iki 2018 m. gruodžio 25 d.

Pareiškėjas skunde (b. l. 2–4) nurodė, kad atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose (toliau – Marijampolės PN) 16 būryje nuo 2014 m. gruodžio 25 d. iki 2018 m. gruodžio 25 d. buvo pažeistos jo teisės. Buvo paskirtas į 16 būrį, kuris buvo perpildytas, todėl nebuvo užtikrinamas tinkamas gyvenamasis plotas. Be to, vienam asmeniui tekusį gyvenamąjį plotą mažino baldai ir kitas inventorius. Patalpose buvo netinkamas dirbtinis apšvietimas, nebuvo ventiliacijos, kaupėsi drėgmė, trūko gryno oro, nebuvo stalo, ant kurio būtų galima rašyti ar valgyti. Sanitariniame mazge buvo įrengti tik trys unitazai, kurie atitverti tik sienele, todėl nebuvo užtikrinamas privatumas. Sanitariniame mazge (tualete ir prausykloje) trūko inventoriaus, todėl reikėjo laukti eilėse. Būryje buvo per mažas pasivaikščiojimo kiemelis, labai maža virtuvėlė. Kiemelio danga buvo sutrūkinėjusi, buvo išmuštos duobės. Nurodė, jog sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė. Netinkamos kalinimo sąlygos sukėlė pareiškėjui orumo pažeminimą, susierzinimą ir didelius nepatogumus, psichologinį išsekimą, pareiškėjas pasidarė dirglus, pasireiškė sveikatos sutrikimai.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas Marijampolės PN prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 9–14) nurodė, jog prašo taikyti ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą. Pareiškėjas taip pat nepateikė teismui ir jokių įrodymų, nenurodė jokių priežasčių, dėl ko negalėjo anksčiau kreiptis teismą dėl tariamai netinkamų gyvenimo sąlygų Marijampolės PN. Teigė, jog pareiškėjas 2014 m. gruodžio 15 d. buvo paskirtas į 16 būrio 4 gyvenamąją patalpą. 2018 m. kovo 27 d. pareiškėjas buvo perkeltas iš 16 būrio į 17 būrį. 16 būrio 4 gyvenamosios patalpos plotas yra 27,11 kv. m, joje viso buvo iki 8 nuteistųjų, todėl vienam nuteistajam teko 3,3 kv. m gyvenamojo ploto. Marijampolės PN 16 būrys sanitariniais įrenginiais naudojasi kartu su 17 būriu. Šiuose būriuose viso galėjo gyventi iki 82 nuteistųjų. Sanitariniame mazge yra 4 pisuarai ir 5 sėdimi tualetai. Prausykloje yra 5 vandens čiaupai ir dušas. Marijampolės PN 16 būrio prausykloje yra 5 vandens čiaupai. Sanitarinio mazgo ploto nereglamentuoja jokie teisės aktai, sanitarinių mazgų būklė yra puiki, kadangi Marijampolės PN esančios patalpos yra nuolat tikrinamos Nacionalinio visuomenės sveikatos centro, stebimos ir prižiūrimos specialisto, kuris paskirtas prižiūrėti tam tikrą būrį bei Turto valdymo skyriaus specialistų, kurie esant gedimams ar atsiradus patalpos remonto poreikiui, skubiai atlieka defektų šalinimo darbus, remonto darbus, daiktų remontą. Unitazai vienas nuo kito atskirti dalinėmis pertvaromis. Sanitariniame mazge, priešingai nei teigia pareiškėjas, yra pakabintas veidrodis. Sanitariniame mazge yra įrengta ventiliacija. Nurodė, kad Marijampolės PN tinkamai laikosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų reikalavimų, kad patalpose turi būti vienam asmeniui skirta viena spintelė prie lovos bei vienas stalas. Teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių ploto bei būriuose esančių virtuvėlių ploto. Atkreipė dėmesį, kad patalpų atitikties higienos normoms patikrinimai yra atliekami kas 2 metus atliekant periodinį visų Marijampolės PN patikrinimą arba kai yra gaunamas nuteistojo skundas. Pastebėjęs pažeidimus į atitinkamų institucijų tikrintojus turėjo galimybę kreiptis ir pats pareiškėjas, tačiau to nedarė. Pažymėjo, kad Marijampolės PN neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu. Be to, Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų, negali kilti ir deliktinė atsakomybė.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN 16 būryje laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 25 d. iki 2018 m. gruodžio 25 d.

Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.

Žemesnės instancijos teismas

Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas ir kita. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti veiksmai. Taigi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus objektyviai turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai betarpiškai pasireiškė. Teismas, atsižvelgdamas į administracinės bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą nuo pat patalpinimo į gyvenamąsias patalpas su netinkama gyvenamojo ploto norma, netinkama, ventiliacija, apšvietimu ir pan. momento. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės ir to pasėkoje jis negalėjo šiuo klausimu raštu ar žodžiu kreiptis į Marijampolės PN administraciją. Skundą teismui pareiškėjas padavė (išsiuntė paštu) tik 2020 m. lapkričio 19 d. (b. l. 5). Taigi, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 2014 m. gruodžio 25 d. iki 2017 m. lapkričio 18 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties instituto 3 metų sutrumpintą terminą, nes to prašo ir atsakovas (ABTĮ 56 str.).

Teismas taip pat pabrėžia, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (ABTĮ 15 str., 21 str., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009 ir kt.). Pareiškėjas nenurodo, jokių aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Pažymėtina, kad nuteistųjų (suimtųjų) teises Lietuvos Respublikoje gynė skunde nurodytu laikotarpiu bei gina šiuo metu eilė nacionalinės bei tarptautinės teisės aktų, todėl pareiškėjas turėjo galimybę savarankiškai ar per atstovą (tuo atveju, jei nesugebėjo savarankiškai parengti skundo teismui) laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjui buvo apribota teisė domėtis teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įstaigos administracijos, kreiptis dėl teisinės pagalbos teikimo. Be to, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-2773/2015 konstatavo, kad EŽTT pripažįsta senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, todėl nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, prašymas patenkintinas ir pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 25 d. iki 2017 m. lapkričio 18 d. atmestinas kaip nepagrįstas. Pritaikius ieškinio senaties terminą bei atsižvelgiant į atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie pareiškėjo buvimą 16 būryje (b. l. 35–36, 37) šioje administracinėje byloje vertintinas ginčui aktualus laikotarpis nuo 2017 m. lapkričio 19 d. iki 2018 m. kovo 27 d. (ABTĮ 56 str.).

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) (neteko galios 2020 m. sausio 22 d.) 11¹.1. punktas nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktą skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį Nr. A-575-1731/2014).

Pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu atliko laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpose, todėl jam turėjo būti užtikrintas 3,1 kv. m gyvenamasis plotas.

Byloje esantys įrodymai (b. l. 10–11, 38) patvirtina, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas gyveno 16 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje, kuri yra 27,11 kv. m ploto, joje buvo iki 8 nuteistųjų. Taigi, pareiškėjui teko ne mažiau kaip 3,38 kv. m gyvenamojo ploto. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis, atsakovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, pareiškėjas, gavęs atsiliepimą į skundą atsakovo atstovo pateiktų duomenų neginčijo, todėl teismas jais vadovaujasi spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo ir konstatuoja, jog pareiškėjui visą vertinamąjį laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 str.). Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina pareikėjo argumentų dėl baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto gyvenamojoje patalpoje.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje buvo netinkamas dirbtinis apšvietimas, nebuvo ventiliacijos, kaupėsi drėgmė, trūko gryno oro, pasivaikščiojimo kiemelio danga buvo sutrūkinėjusi, joje buvo išmuštos duobės.

Reikalavimus pataisos namų gyvenamųjų patalpų temperatūrai, drėgmei, apšvietimui reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose naudojimosi šiomis patalpomis dieną oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20 °C (Higienos normos HN 134:2015 16 punktas). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (Higienos normos HN 134:2015 14 punktas). Pagal Higienos normos HN 134:2015 12 punktą laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

Iš atsakovo atstovo patektų fotonuotraukų (b. l. 17, 18, 43, 44, 46, 47, 27–32) matyti, kad sanitariniame mazge veikia mechaninė vėdinimo sistema, taip pat patalpos gali būti vėdinamos per atidaromus langus, patalpos apšviečiamos šviestuvais, pasivaikščiojimo kiemo danga geros būklės, todėl negali būti vertinama kaip kelianti grėsmę įvykti nelaimingiems atsitikimams.

Objektyvių duomenų (patikrinimų, atliktų ginčo laikotarpiu, aktų, patalpų fizikinių parametrų matavimo protokolų ir pan.), patvirtinančių, kad vertinamuoju laikotarpiu ginčo gyvenamosiose patalpose buvo užtikrintos teisės aktų reikalavimus atitinkančios kalinimo sąlygos, atsakovo atstovas nepateikė. Tačiau nagrinėjamu atveju aktualu ir tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Marijampolės PN administraciją, Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų galėjo kreiptis į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, kuris pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Pažymėtina, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nesiskundus dėl netinkamų sąlygų, atsakovui šiuo metu tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius pareiškėjo teiginius. Be to, teismas pažymi, kad pareiškėjas tik konstatavo minėtus pažeidimus ir visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises, žemina orumą ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, taip pat ir priežastinio ryšio. Todėl abstrakčių, bendro pobūdžio, niekuo nepagrįstų aplinkybių pagrindu šiuo aspektu negali būti konstatuoti neteisėti Marijampolės PN veiksmai.

Pareiškėjas nurodė, jog nebuvo užtikrintas jo privatumas sanitariniame mazge, nes unitazai yra atskirti tik pertvaromis.

Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad vertinant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, prie tokių veiksnių priskirtina ir galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99). Vis dėlto Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatuoja kalinamo asmens privatumo pažeidimą naudojantis tualetu, kuris sudaro pagrindą pripažinti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (t. y., kai pripažįstama, kad kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, žemino asmens garbę ir orumą) paprastai tuo atveju, kai asmuo naudojosi nevisiškai ar visiškai nuo bendros kameros erdvės neatskirtu tualetu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00) 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12). Taigi aplinkybė, kad buvo naudojamasi neatskirtu ar nevisiškai atskirtu tualetu kameroje, t. y. patalpoje, kuri yra gyvenamosios paskirties, matant kitiems asmenims ir šiems asmenims patiems tuo metu nesinaudojantiems tualetu, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką paprastai gali sudaryti prielaidas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad aplinkybės, kai pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant EŽTT paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje (žr., pvz., 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).

Žemesnės instancijos teismas

Į bylą pateiktos fotonuotraukos (b. l. 22–6) patvirtina, kad privatumui užtikrinti tualete unitazai atskirti pertvaromis, to neneigia ir pats pareiškėjas. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes (unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito atskirti dalinėmis pertvaromis ir durimis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų) ir atsižvelgus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, daroma išvada, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, todėl nėra pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Remiantis tuo, kas nurodyta, pareiškėjo argumentai dėl netinkamu tualetų įrengimu sukeltos neturtinės žalos atmetami kaip nepagrįsti.

Teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemų ir būriuose įrengtų virtuvėlių plotų, todėl pareiškėjo argumentai, jog buvo per mažas pasivaikščiojimo kiemelis ir labai maža virtuvėlė, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad gyvenamojoje patalpoje nebuvo stalo, ant kurio būtų galima rašyti ir valgyti.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų 1.4. punktas nustato, kad bendrabučio gyvenamojoje patalpoje turi būti stalas 1 vnt. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Marijampolės PN laikomasi paminėto teisės aktų reikalavimų, tačiau jokių įrodymų, pagrindžiančių šį teiginį nepateikė. Taigi, pareiškėjo teiginiai dėl stalo gyvenamojoje patalpoje lieka nepaneigti. Kita vertus, teismas pažymi, jog reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, kadangi turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas pataisos namuose, deklaratyviai paminėjo, kad gyvenamojoje patalpoje nebuvo stalo, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas dėl šios skundo dalies neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.

Pareiškėjo teiginys, jog sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė yra nekonkretus ir deklaratyvus, todėl nevertintinas, kadangi iš pareiškėjo skundo turinio negalima suprasti, ar 16 būrio sanitariniame mazge nebuvo jo nurodomų įrenginių, baldų ir daiktų, ar pareiškėjas skunde tik paminėjo, kaip turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, taip pat neaišku, ar iš šių aplinkybių pareiškėjas kildina neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad sanitariniame mazge buvo įrengti tik 3 klozetai, reikėjo laukti eilėse prie tualeto ir prausyklos.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų 7 punkte nurodoma, kad prausykloje, tualete turi būti praustuvė – 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų, klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras (tik vyrams) – 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų. Atsakovo atstovas pateikė į bylą duomenis (b. l. 11, 16, 19, 20, 21–26), kad sanitariniame mazge, kuriuo naudojasi 16 ir 17 būrys, yra įrengti 4 pisuarai ir 5 sėdimi klozetai (iš viso 9 įrenginiai), 5 vandens čiaupai ir dušas (iš viso 6 įrenginiai). Atsakovo atstovo teigimu, 16 ir 17 būriuose vertinamuoju laikotarpiu buvo iki 82 nuteistųjų. Įvertinus atsakovo atstovo pateiktus duomenis ir vadovaujantis pirmiau nurodytu teisiniu reglamentavimu, sprendžiama, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjui buvo užtikrintas tinkamas sanitarinių įrenginių skaičius sanitariniame mazge.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kitus kriterijus.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad netinkamos kalinimo sąlygos sukėlė jam orumo pažeminimą, susierzinimą ir didelius nepatogumus, psichologinį išsekimą, jis pasidarė dirglus, pasireiškė sveikatos sutrikimai, tačiau nepateikia jokių įrodymų savo teiginiams pagrįsti. Marijampolės PN Resocializacijos skyriaus 2020 m. gruodžio 7 d. pažyma Nr. 55/04-974 (b. l. 33) patvirtina, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu dėl gyvenimo sąlygų į psichologą kreipęsis nebuvo. Laisvės atėmimo vietų ligoninės pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriaus, veiklos adresu Marijampolės pataisos namai 2020 m. gruodžio 7 d. pažyma (b. l. 34) taip pat patvirtina, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė visų būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų (neteisėtų veiksmų ir jam kilusios žalos), todėl valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjas Algis Markevičius