Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų A. U. ir M.B. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Pasvalio rajono savivaldybei, atstovaujamai Pasvalio rajono savivaldybės administracijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl savivaldybės valdžios institucijos neteisėtų aktų, atlyginimo.

Bylos duomenimis ir proceso dalyvių žodiniais paaiškinimais teismo posėdyje nustatyta, kad 2015 m. sausio 30 d. pareiškėja M. B., kuri gyvena kartu su pareiškėju A.U., kreipėsi į Pasvalio rajono savivaldybės administracijos darbuotojus(Pasvalio rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus specialistę Ž.G., Pasvalio rajono savivaldybės administracijos Pasvalio apylinkių seniūnijos socialinę darbuotoją D.M.) dėl šeimoje kilusio konflikto. M.B.su dviem savo mažamečiais vaikais socialinės darbuotojos D.M. buvo nuvežta į Pasvalio rajono Grūžių vaikų globos namų Šeimos krizių centrą. Ten ji buvo supažindinta su šio centro teikiamomis paslaugomis, jai buvo suteikta psichologo pagalba, o nepanorėjusi likti Šeimos krizių centre, tos pačios socialinės darbuotojos kartu su vaikais nuvežta pas savo motiną. 2015-01-30 pareiškėjas A. U. pareiškimu (85 b. l.) kreipėsi į AVPK Pasvalio rajono policijos komisariato viršininką, kuriuo prašė pradėti tyrimą ir išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių jo vaikai ir M.B. buvo išvežti į Šeimos krizių centrą. Taip pat pareiškėja M. B. 2015 m. vasario 3 d. pareiškimu (26 b. l.) kreipėsi į Panevėžio AVPK Pasvalio raj. PK viršininką ir prašė ištirti socialinės darbuotojos veiksmus, dėl kurių pareiškėjo ir jos vaikai buvo vežami į Šeimos krizių centrą, jame buvo liepiama rašyti pasiaiškinimą, reikalaujama sumokėti už maistą, 20-30 minučių palikus vaikus, bendrauti su psichologe. M.B. pareiškimas buvo persiųstas Pasvalio rajono savivaldybės administracijai, kuri pagal pareiškimą pradėjo administracinę procedūrą ir priėmė sprendimą M.B. pareiškimą atmesti. Sprendimas įformintas 2015-03-05 Pasvalio administracijos direktoriaus įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini)“Dėl administracinės procedūros sprendimo“. A.U. pareiškimas buvo persiųstas Pasvalio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui, kuris pareiškėjui atsakė 2015-03-02 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl pranešimo“.

Pareiškėjai jiems padarytą neturtinę žalą kildina iš Pasvalio raj. savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausios specialistės Ž. G., Pasvalio rajono savivaldybės Pasvalio apylinkių seniūnijos socialinės darbuotojos D. M. neteisėtų veiksmų bei Pasvalio rajono savivaldybės administracijos ir Pasvalio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus atliktų procedūrų ir priimtų neteisėtų aktų.

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5–665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556–1355/2010).

Atsižvelgiant į tai, kad valstybės ar savivaldybės viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga – neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai, šios sąlygos buvimas (nebuvimas) byloje nustatinėjamas pirmiausia. Šios sąlygos nustatymas (nenustatymas) gali lemti, ar kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatinėjimas CK 6.271 straipsnio kontekste yra teisiškai reikšmingas, nes, kaip jau minėta, nenustačius bent vienos iš minėtų trijų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).

Byloje pateikti rašytiniai įrodymai(53-55b.l.) ir liudytojų Ž. G. bei D. M. parodymai teismo posėdyje patvirtina, kad pareiškėja M. B. kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyr. specialistę Ž. G., prašydama jai padėti krizinėje situacijoje, o pastaroji iš pokalbio supratusi, kad M.B. labai blogai, siūlė laikinai pagyventi Šeimos krizių centre bei informavo Pasvalio apylinkių seniūnijos socialinę darbuotoją D. M. apie gautą M. B. pagalbos prašymą. Pasak D. M., važiuodama Ž. G. nurodytu pareiškėjos gyvenamosios vietos adresu, ji skambino M. B. pasiteirauti, ar pareiškėja yra apsisprendusi vykti į Šeimos krizių centrą, o M.B. apsisprendimą patvirtino. D. M.. teismo posėdyje parodė, kad jai atvykus prie pareiškėjos namų esančio kelio, pareiškėja jau buvo pasirengusi ir atėjo su vaikais prie automobilio. D. M. atidarė automobilio duris ir padėjo vyresniajam vaikui įlipti į mašiną. D.M. teigė, kad M. B. buvo emociškai palūžusi, kalbėjo, kad taip gyventi nebegalinti, nuo visko yra pavargusi. Atvykus į Šeimos krizių centrą, M. B.. su vaikais buvo palydėta pas Šeimos krizių centro direktorę D. K. M. B.parašė paaiškinimą dėl susidariusios situacijos (82b.l.).

Iš liudytojų: Šeimos krizių centro direktorės D.K. parodymų, vyr. darbuotojos R. V. rašytinių paaiškinimų(52 b.l.) ir parodymų teismo posėdyje nustatyta, kad atvykusiai į Šeimos krizių centrą M.B.i buvo paaiškintos apgyvendinimo Šeimos krizių centre sąlygos, buvo svarstoma, ar pareiškėja ketina pirkti ir gamintis maistą savarankiškai ar susimokėti už tokių paslaugų teikimą. Liudytoja R.V. parodė, kad M. B. buvo pasiūlyta psichologo konsultacija, o po pokalbio su psichologe pareiškėja nusprendė nepasilikti Šeimos krizių centre, o vykti pas savo motiną. Tuomet socialinė darbuotoja D. M., susisiekusi su pareiškėjos motina, bei įsitikinusi, jog ji priims dukrą ir anūkus, pareiškėją ir jos vaikus nuvežė pas jos motiną. Tai kad pareiškėja M. B. atsisakė Šeimos krizių centro paslaugų, kadangi nusprendė grįžti pas motiną, taip pat patvirtina byloje esantis 2015-01-30 pareiškėjos paaiškinimas (25 b. l.).

Pareiškėjai M. B. ir A. U. teigia, kad Pasvalio raj. savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus vyr. specialistė Ž. G. ir Pasvalio apylinkių seniūnijos socialinė darbuotoja D. M. viršijo joms suteiktus įgaliojimus.

Pasvalio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus uždavinius, funkcijas, teises, pareigas bei darbo organizavimą reglamentuoja Vaiko teisių apsaugos skyriaus nuostatai, patvirtinti Pasvalio rajono savivaldybės direktoriaus 2010 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. DV-313 (toliau – ir Nuostatai) (59-66 b. l.). Vadovaujantis minėtais Nuostatais, daroma išvada, kad Vaiko teisių apsaugos skyrius yra atsakingas už konsultacijų teikimą, vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugos problemų sprendimą (6.2 punktas); visų savivaldybės teritorijoje gyvenančių vaikų teisių ir teisėtų interesų apsaugos užtikrinimą (6.3 punktas); pasiūlymų dėl vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugos, vaiko globos (rūpybos) ir teisės pažeidimų prevencijos gerinimo savivaldybės teritorijoje teikimą atitinkamoms valstybės, savivaldybės institucijoms ir įstaigoms (6.4 punktas) bei bendradarbiavimą su valstybės, savivaldybės institucijomis ir įstaigomis, nevyriausybinėmis organizacijomis ir bendruomenėmis vaiko teisių ir teisėtų interesų klausimais (6.5 punktas). Taigi, Vaikų teisių apsaugos skyriaus kompetencija pasireiškia skyriui atliekant Nuostatuose nustatytas funkcijas, tame tarpe skyriui vykdant vaiko teisių apsaugą savivaldybės teritorijoje (7.1 punktas) bei rengiant ir įgyvendinant vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugos priemones, tarp jų ir skirtas vaiko teisių pažeidimų prevencijai gerinti (7.3 punktas).

Teismas, vertindamas Vaikų teisių apsaugos skyriaus vyr. specialistės Ž. G. veiksmus, atsižvelgia į Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašyme, patvirtintame Pasvalio rajono savivaldybės direktoriaus 2013 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. DV-118, minėtąsias pareigas einančiam specialistui nustatytų funkcijų turinį bei apimtį (67-69 b. l.). Pagal Vaiko teisių skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymą, minėtąsias pareigas einantis valstybės tarnautojas privalo užtikrinti Vaiko teisių apsaugos skyriui pavestų funkcijų vykdymą tiesiogiai organizuojant vaiko teisių apsaugą, taip pat siekiant užtikrinti teisės aktų įgyvendinimą palaikant ryšius su už vaiko teisių apsaugos įgyvendinimą atsakingomis institucijomis, tame tarpe ir savivaldybės vaiko teisių apsaugos skyriais bei rajono įstaigomis (pareigybės aprašymo 7.1-7.2 punktai). Be to, Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistas privalo teikti konsultacijas tėvams, socialiniams darbuotojams, vaikams ir kitiems asmenims tam, kad vaikų teisių apsaugos, be kitų ir teisės pažeidimų prevencijos klausimais būtų suteikta tiksli informacija (7.5 punktas).

Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių sprendžiama, jog pareiškėja M. B. pati telefonu kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyr. specialistę Ž. G., prašydama pagalbos. Kadangi Ž. G. pokalbio telefonu metu padėti M. B. vien suteikiant konsultaciją žodžiu negalėjo, todėl įvertinusi situaciją turėjo imtis visų jai suteiktų įgalinimų veikti, tame tarpe ir imtis prevencinių veiksmų, siekiant išvengti neigiamų padarinių, susijusių su galimu vaikų teisių pažeidimu. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, jog Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyr. specialistė Ž. G., informuodama Pasvalio apylinkių seniūnijos socialinę darbuotoją D. M. apie gautą M. B. pagalbos prašymą, elgėsi teisėtai ir nepažeidė jos veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų. Priešingai, nesiimant jokių veiksmų, viešojo administravimo subjekto veikimas nebūtų pagrįstas ir teisėtas.

Nagrinėjamoje byloje taip pat vertintini ir Pasvalio apylinkių seniūnijos socialinės darbuotojos D. M. veiksmai. Liudytoja apklausta D. M. parodė, kad gavusi pranešimą iš Vaikų teisių apsaugos skyriaus vyr. specialistės Ž. G., ji greitai sureagavo ir išvyko pas pagalbos prašiusią pareiškėją. Važiuodama D. M. paskambino pareiškėjai, siekdama išsiaiškinti situaciją bei pasiteirauti, ar pareiškėja tikrai apsisprendusi vykti kartu į Šeimos krizių centrą. Gavusi teigiamą atsakymą, nuvyko pas pareiškėją prie jos namų esančio kelio, kur jos jau laukė pasirengusi pareiškėja su vaikais. Teismo posėdžio metu, liudytoja D. M. parodė, kad jai, kaip socialinei darbuotojai, ir anksčiau teko teikti pagalbą M.B., nes pastaroji ne kartą buvo bėgusi iš namų bei kreipusis dėl nepakeliamų gyvenimo sąlygų, todėl liudytoja į pagalbos prašymą reagavo operatyviai.

Nors pareiškėja M.B. teismo posėdžio metu, teigė, kad socialinę darbuotoją sutiko prie namų esančio kelio eidama pas motiną, tačiau tolesni pareiškėjos veiksmai, tokie kaip sėdimas į socialinės darbuotojos automobilį, įrodo pareiškėjos ketinimą vykti kartu su socialine darbuotoja. Nagrinėjamu aspektu teismas pažymi, jog teisinės valstybės bei valdžios įstaigų tarnystės žmonėms principų esmė draudžia bet kokį valdžios įstaigų, tame tarpe ir viešojo administravimo subjekto – Pasvalio apylinkių seniūnijos – darbuotojos veikimą priešingu teisei būdu. Tačiau M. B. teiginius, kad socialinė darbuotoja įsodindama jos vyresnįjį vaiką į automobilį, netiesiogiai privertė ir ją sėstis ir vykti kartu, paneigia pačios M.B. tolimesni veiksmai, kuriuos patvirtino byloje surinkti įrodymai. Ji ne tik, kad įsėdo į automobilį, bet ir vyko į Šeimos krizių centrą. Nei kelionės metu, nei atvykus į Šeimos krizių centrą, pareiškėja nereiškė jokių pretenzijų dėl jos ir vaikų atvežimo į Šeimos krizių centrą ir neišreiškė valios nedelsiant ją grąžinti į namus ar nuvežti pas motiną. Priešingai, ji ėjo apžiūrėti gyvenimo Krizių centre sąlygas, kalbėjosi su darbuotojomis, psichologu ir tik po to galutinai apsisprendė nesinaudoti Šeimos krizių centro teikiamomis socialinėmis paslaugomis.

Vertindamas socialinės darbuotojos D. M. veiksmus, teismas vadovaujasi Pasvalio apylinkių seniūnijos socialinio darbuotojo (2446) pareiginės instrukcijos, patvirtintos Pasvalio rajono savivaldybės administracijos Pasvalio apylinkių seniūnijos seniūno 2011 m. sausio 26 d. įsakymu Nr. V5-1, nuostatomis. Minėtoje pareigybės instrukcijoje nustatytos socialinio darbuotojo funkcijos, į kurių apimtį įsitenka pareiga vykdyti socialinių problemų socialinės rizikos šeimoms iškilimo prevenciją (3.2 punktas), bei esant būtinybei, tarpininkauti šeimai ar asmeniui dėl papildomos ar naujos pagalbos gavimo (3.9.4 punktas). Teismas sprendžia, kad socialinė darbuotoja D. M., reaguodama į gautą pranešimą, bei nuveždama pareiškėją ir jos vaikus į Šeimos krizių centrą, elgėsi pagal jai pareigybės instrukcijoje nustatytų funkcijų turinį ir apimtį, todėl neviršijo teisės aktuose nustatytų įgaliojimų.

Iš teismo posėdžio metu pateiktų pareiškėjos paaiškinimų ir liudytojų D.K., D.M. parodymų nustatyta, kad Šeimos krizių centre pareiškėja buvo supažindinta su Šeimos krizių centre teikiamomis paslaugomis, jai buvo išaiškinta, kurios paslaugos yra atlygintinos, kurios – teikiamos neatlygintinai. Pareiškėja M. B. skunde ir teismo posėdyje teigė, jog Šeimos krizių centre buvo reikalaujama rašyti paaiškinimą ir susimokėti už maitinimą bei kurą. Liudytoja D.K. patvirtino, kad D.M. pareiškėjos prašė, o ne reikalavo, parašyti paaiškinimą, raštu paaiškinant atvykimo į Šeimos krizių centrą priežastis, ir pareiškėja tokį paaiškinimą geranoriškai parašė. Byloje nesurinkta įrodymų, kad Pasvalio rajono savivaldybės administracijos darbuotojai reikalavo, kad M.B. apmokėtų kuro sąnaudas, maitinimą, ar reiškė M.B. kitus reikalavimus. Pasvalio rajono Grūžių vaikų globos namų – Šeimos krizių centro nuostatų, patvirtintų Grūžių vaikų globos namų direktoriaus 2013 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. V-110 (toliau – ir Nuostatai), 19 punkte nustatyta, kad šeimos, pageidaujančios gauti paslaugas ilgiau kaip 7 paras, prašymas svarstomas socialinės priežiūros paslaugų skyrimo komisijoje, kurios sudėtį tvirtina direktorius. Akivaizdu, kad minėtoji nuostata sudaro pagrindą aiškintis asmens valią dėl asmens socialinių paslaugų poreikio Šeimos krizių centre. Atsižvelgiant į tai, teismas vertina, jog socialinės darbuotojos D.M. prašymas, kad M.B. raštu paaiškintų susidariusią situaciją, išreikštų savo valią, nelaikomas neteisėtu. Pagal Asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikio nustatymo ir skyrimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006-04-05 įsakymu Nr.A1-94, 22 punktą asmuo dėl asmens (šeimos)socialinių paslaugų gavimo kreipiasi į asmens(šeimos)gyvenamosios vietos savivaldybę, pateikdamas nustatytos formos prašymą ir kitus dokumentus. Būtent dėl tokio prašymo, nustačius asmens socialinių paslaugų poreikį, yra priimamas sprendimas dėl socialinių paslaugų teikimo. Bendrųjų socialinių paslaugų teikimui asmens prašymas nėra būtinas. Byloje nustačius, kad pareiškėja atsisakė Šeimos krizių centre teikiamų socialinių paslaugų, Pasvalio rajono savivaldybės administracija neturėjo pagrindo priimti sprendimo dėl socialinių paslaugų teikimo, kaip kad skunde teigia pareiškėjai.

Pareiškėjai teigė, kad D.Misevičienei atvežus M.B. į Šeimos krizių centrą, kai pareiškėjai buvo teikiama psichologo konsultacija, buvo susidariusi situacija, kad pareiškėjos vaikai buvo palikti be priežiūros. Taip pat pareiškėjas A.U. tvirtina, kad Pasvalio rajono administracijos darbuotojai privalėjo pranešti pareiškėjui A.U., kad M.B. su vaikais atvyko į Šeimos krizių centrą.

Teismo posėdžio metu, pareiškėja M. B. paaiškino, kad Šeimos krizių centro darbuotojos siūlė jai pasilikti Šeimos krizių centre, tačiau pareiškėja pradėjo verkti, sakė jog paliekanti tik vaikus, o pati nori grįžti pas mamą. Tada Šeimos krizių centro direktorė D. K. pasiūlė pareiškėjai pasikalbėti su psichologe. Po pokalbio su psichologe, pareiškėja nusprendė kartu su vaikais grįžti pas motiną. Tai patvirtino liudytojos: R. V. ir D. M. Taip pat liudytojos D. M., D. K. bei R. V. parodė, kad, kol pareiškėjai M. B. buvo teikiama psichologo konsultacija, jos vaikai buvo prižiūrimi. Liudytojos parodė, kad Šeimos krizių centre buvo šilta, todėl jos prasegė vaikų viršutinius drabužius, kad vaikai neperkaistų, ir su vaikais žaidė pirmojo aukšto koridoriuje. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad įstaigos, kuri pagal kompetenciją yra atsakinga už vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugos užtikrinimą, socialinės priežiūros paslaugų suaugusiesiems ir jų vaikams krizių atvejais teikimą, darbuotojai būtų veikę aplaidžiai ir nepasirūpinę pareiškėjos vaikais, kol ji kalbėjosi su psichologu.

Pasvalio rajono savivaldybės bei Pasvalio apylinkių seniūnijos darbuotojų reagavimas į pareiškėjos prašymą padėti, reikalingos pagalbos ir informacijos pareiškėjai suteikimas buvo operatyvus ir tinkamas pagal situaciją, kadangi iš pareiškėjos pagalbos prašymo nebuvo žinomos visos aplinkybės, ar pareiškėjos šeimoje kilęs konfliktas nepaveiks neigiamai pareiškėją ir jos nepilnamečius vaikus. Pagal Vaiko teisių apsaugos skyriaus nuostatų 8.3 punktą, kai tėvai pažeidžia vaiko teises ir teisėtus interesus, tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą smurtauja, Vaiko teisių apsaugos skyrius turi teisę įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka paimti vaiką iš šeimos ar kitos jo buvimo vietos ir laikinai apgyvendinti jį šeimoje arba socialinės globos įstaigoje. Tokiu atveju Vaiko teisių apsaugos skyrius privalo pranešti tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą apie vaiko paėmimą ir jo laikiną apgyvenimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos ir jos vaikų nuvykimas į Šeimos krizių centrą nėra laikytinas vaiko paėmimu iš šeimos, kadangi pareiškėja ir jos vaikai į Šeimos krizių centrą buvo nuvežti pagal pareiškėjos prašymą, o M.B. apsisprendus nesinaudoti šio centro paslaugomis ir su vaikais vykti pas motiną, jai nedelsiant buvo sudaryta tokia galimybė. Todėl Pasvalio rajono savivaldybės administracijos darbuotojos neturėjo pareigos pranešti pareiškėjui A.U. apie jo vaiko atvykimą kartu su M.B.į Šeimos krizių centrą. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.157 straipsnio 1 dalį, tėvai yra savo neveiksnių nepilnamečių vaikų atstovai pagal įstatymus, išskyrus tėvus, pripažintus neveiksniais teismo sprendimu. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, jog pareiškėja M. B. būtų pripažinta neveiksnia teismo sprendimu. Ji yra savo nepilnamečių vaikų atstovė pagal įstatymą. Todėl kreipdamasi pagalbos bei vykdama į Šeimos krizių centrą, būdama šiame centre, M.B. teisėtai atstovavo savo vaikus. Esant nustatytoms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad nei vaikų, nei pareiškėjo A. U. teisės, jo neinformavus apie pareiškėjos su vaikais savanorišką išvykimą į Šeimos krizių centrą, nebuvo pažeistos.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai neturtinės žalos atsiradimą taip pat sieja su aplinkybėmis, jog pareiškėjų Panevėžio AVPK Pasvalio rajono PK pateikti pareiškimai, juos persiunčiant atsakovei, nebuvo tinkamai išnagrinėti, o priimant sprendimus padaryti procesiniai pažeidimai, kas turi esminės reikšmės sprendimų neteisėtumui.

Pareiškėjas A.U. teigė, kad Vaiko teisių apsaugos skyrius, gavęs iš Panevėžio AVPK Pasvalio rajono policijos komisariato 2015 vasario 2 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) persiųstą pareiškėjo A. U. pareiškimą, neinformavo pareiškėjo, kad pagal jo prašymą pradėta administracinė procedūra, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 23 straipsnio 1 dalį, nes viešojo administravimo procedūroje negalėjo pasinaudoti savo teisėmis ir aktyviai joje dalyvauti. Be to, Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja A. K., atlikusi administracinę procedūrą, nesurašė teikimo ir jo neperdavė Pasvalio raj. savivaldybės administracijos direktoriui, todėl pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 33 straipsnį. Pareiškėjo nuomone, skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, kadangi sprendimą priėmęs Vaiko teisių apsaugos skyrius jame nenurodė skundo nagrinėjimo reikšmingų faktinių aplinkybių, teisės aktų, kuriais rėmėsi nagrinėdamas pareiškėjo skundą, taip pat nenurodė sprendimo apskundimo tvarkos. Teismo posėdyje pareiškėjas teigė, jog į policiją kreipėsi, norėdamas išsiaiškinti situaciją, kad ją galėtų paaiškinti savo mažamečiams vaikams.

Byloje nustatyta, kad Panevėžio AVPK Pasvalio raj. policijos komisariatas, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi, pareiškėjo pranešimą 2015-02-02 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) (84 b. l.) persiuntė Pasvalio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui. Apie tai pareiškėjas buvo informuotas Panevėžio AVPK Pasvalio raj. policijos komisariato 2015-02-02 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) (89 b. l.). Byloje taip pat nustatyta, jog pareiškėjos M. B. 2015-02-03 pareiškimas tuo pačiu pagrindu buvo persiųstas Pasvalio rajono savivaldybės administracijai (48 b. l.). Apie tai pareiškėja buvo informuota Panevėžio AVPK Pasvalio raj. policijos komisariato 2015-02-06 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) (48 b. l.). Byloje surinkti duomenys ir Pasvalio raj. savivaldybės administracijos atstovės paaiškinimai patvirtina, kad Pasvalio rajono savivaldybės administracijos direktorius 2015 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl administracinės procedūros pradžios“ (49 b. l.) nusprendė pradėti administracinę procedūrą dėl M. B.2015-02-03 pareiškimo dėl Pasvalio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiosios specialistės Ž. G. ir Pasvalio apylinkių seniūnijos socialinės darbuotojos D. M. galimai neteisėtų veiksmų. 2015-02-13 raštu Nr. ARB-329 (50 b. l.) buvo kreiptąsi į minėtąsias darbuotojas ir Pasvalio rajono Grūžių vaikų globos namų - Šeimos krizių centrą dėl išsamių rašytinių paaiškinimų pateikimo. Administracinė procedūra buvo pradėta pagal pareiškėjos M. B., t. y. asmens, kurio teisės ir teisėti interesai galimai pažeisti, pareiškimą, pateiktą Panevėžio AVPK Pasvalio raj. PK ir pagal kompetenciją perduotą nagrinėti atsakovei – Pasvalio rajono savivaldybės administracijai.

Nagrinėjamu atveju, teismas sprendžia, jog pagal Viešojo administravimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalį administracinė procedūra privalo būti pradėta per tris darbo dienas nuo skundo gavimo dienos. Atsakovė pareiškėjos skundą gavo 2015 m. vasario 12 d., o 2015 m. vasario 18 d. Pasvalio rajono savivaldybės direktoriaus įsakymu buvo nuspręsta pradėti administracinę procedūrą. Atsakovė 2015-02-19 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) (20 b. l.) informavo pareiškėją apie tai, kad vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 21 ir 22 straipsniais pareiškėjos prašymo pagrindu 2015 m. vasario 18 d. pradėta administracinė procedūra.

Vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 33 straipsniu, pareigūnas, valstybės tarnautojas ar darbuotojas, atlikęs administracinę procedūrą, surašo teikimą priimti administracinės procedūros sprendimą ir perduoda jį viešojo administravimo subjekto vadovui. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2015 m. kovo 5 d. Pasvalio rajono savivaldybės administracijos direktoriui buvo pateiktas teikimas priimti administracinės procedūros sprendimą Nr. JP-9 (74-81 b. l.). Darytina išvada, kad teikimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 33 straipsnio reikalavimus, t. y. jame nurodytos svarbios faktinės aplinkybės, nustatytos pareiškėjos pareiškimo nagrinėjimo metu; nurodytos Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovautasi atliekant administracinę procedūrą; įvardintos tyrimo išvados bei rekomendacijos priimti administracinės procedūros sprendimą.

Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsnyje nustatyta, jog administracinė procedūra turi būti baigta ir administracinės procedūros sprendimas priimtas per 20 darbo dienų nuo jos pradžios. Iš byloje pateikto Pasvalio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. DV-110 „Dėl administracinės procedūros sprendimo“, matoma, kad Pasvalio raj. savivaldybės administracijos direktorius nusprendė M. B. pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą, taip pat nurodė įsakymo apskundimo tvarką (23 b. l.). Minėtasis įsakymas pareiškėjai buvo įteiktas 2015-03-09 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) (21-22 b. l.), kuriuo pareiškėja taip pat buvo supažindinta su atlikta administracine procedūra, minėtame rašte nurodant faktines aplinkybes, teisės aktus ir sprendimo apskundimo tvarką. Administracinė procedūra buvo atlikta laikantis įstatyme nustatytos tvarkos ir terminų.

Minėta, jog pareiškėjo A. U. pranešimą Panevėžio AVPK Pasvalio r. PK 2015-02-02 raštu persiuntė Pasvalio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui. Vaiko teisių apsaugos skyriuje šis pranešimas gautas 2015-02-06 (84 b. l.). Atsakovo atstovė paaiškino, kad minėtąjį pareiškėjo pranešimą, atsižvelgiant į jame išdėstytas aplinkybes, buvo nuspręsta laikyti pranešimu Viešojo administravimo įstatymo prasme. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 16 dalį, pranešimu yra laikytinas asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos kito asmens teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti. Paminėtina, jog administracinė procedūra gali būti pradėta pagal asmens skundą ar pranešimą apie viešojo administravimo subjekto veiksmais, neveikimu ar administraciniais sprendimais galimai padarytą asmens, nurodyto skunde ar pranešime, teisių ir teisėtų interesų pažeidimą (19 straipsnio 1 dalis). Vertindamas minėtąją nuostatą, teismas atkreipia dėmesį, jog lingvistinė minėtojo 19 straipsnio 1 dalies analizė, leidžia daryti išvadą, kad įstatymo leidėjas suteikia diskreciją viešojo administravimo subjektui pasirinkti, kokiu pagrindu pradėti administracinę procedūrą.

Pareiškėjo A. U. pranešimas, kuriuo jis kreipėsi į Panevėžio AVPK Pasvalio raj. PK, iš esmės yra tapatus pareiškėjos M. B. Panevėžio AVPK Pasvalio raj. PK pateiktam pareiškimui, t. y. pareiškėjo A. U.pranešime prašoma ištirti ir pateikti informaciją dėl tų pačių asmenų, t. y. pareiškėjos M. B. bei jų vaikų, taip pat minėtame pranešime keliamas klausimas dėl to paties dalyko, t. y. pareiškėjos M. B. su vaikais išvežimo į Šeimos krizių centrą, bei nurodytos iš esmės tapačios faktinės aplinkybės. Todėl atsakovė, gavusi pareiškėjos 2015-02-03 pareiškimą ir pagal jį pradėjusi vykdyti administracinę procedūrą, tapačios administracinės procedūros pagal pareiškėjo A. U. pranešimą, kuris buvo persiųstas Vaiko teisių apsaugos skyriui, nepradėjo. Vaiko teisių apsaugos skyrius pareiškėjui A.U. 2015-03-02 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) pateikė jo prašomą informaciją. Kadangi visos faktinės aplinkybės, dėl kurių išaiškinimo kreipėsi A.U.savo pranešimu, bei aktualus teisinis reguliavimas buvo nustatyti pagal M.B. pareiškimą pradėtoje administracinėje procedūroje, o teismo posėdyje pareiškėjas A.U. patvirtino, kad jis yra susipažinęs su visais ne tik jam, bet ir M.B. Pasvalio savivaldybės administracijos siųstais pranešimais, susijusiais su administracinės procedūros pagal M.B. pareiškimą vykdymu, tarp jų ir su 2015-03-09 raštu Nr. ARB-501 dėl administracinėje procedūroje priimto sprendimo, kuriame išsamiai aprašyta pradėto tyrimo eiga, tyrimo rezultatai ir administracinėje procedūroje priimto sprendimo esmė, teismas sprendžia, kad Pasvalio rajono savivaldybės administracijos veiksmai buvo teisėti ir nesukėlė pareiškėjui A.U. žalos.

Nagrinėjamoje byloje teismas nustatė, kad Pasvalio rajono savivaldybės administracijos darbuotojos vykdė savo darbo funkcijas pagal teisės aktų reikalavimus, suteikė M.B.ir jos mažamečiams vaikams prašomą pagalbą, konsultacijas, bendradarbiavo tarpusavyje ir su socialinės priežiūros paslaugas teikiančia socialine įstaiga - Šeimos krizių centru, suteikė informaciją apie šio centro teikiamas paslaugas ir jų teikimo sąlygas. Remiantis bylos faktinėmis aplinkybėmis ir teisiniu reguliavimu, teismas sprendžia, kad administracinė procedūra pagal pareiškėjos M. B. prašymą buvo atlikta laikantis Viešojo administravimo įstatymo nuostatų, o priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjui A.U. buvo suteikta jo prašoma informacija.

Remdamasis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisiniu reguliavimu, teismas sprendžia, kad Pasvalio rajono savivaldybės administracija, jos darbuotojai veikė taip, kaip nustatyta teisės aktuose ir nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Daroma išvada, kad pareiškėjai neįrodė būtinos atsakovo civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Todėl nėra teisinio pagrindo priteisti žalos atlyginimą iš atsakovo ir pareiškėjų skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.