Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Virginija Šeškuvienė Procesinio sprendimo kategorija: 30.8; 121.21

2010 m. birželio 10 d.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

dalyvaujant pareiškėjos E. A. atstovei advokatei Sonatai Žukauskienei, suinteresuoto asmens Kauno miesto savivaldybės atstovei Ritai Karalienei, suinteresuoto asmens Kauno apskrities viršininko administracijos atstovei Jūratei Sutkutei Ambrazienei, suinteresuoto asmens UAB „Koch ir partneriai“ atstovui J. B.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos E. A. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.A2-13199-329/2009 pagal pareiškėjos E. A. pareiškimą suinteresuotiems asmenims VĮ „Registrų centras“ Kauno filialui, Kauno miesto savivaldybei, Kauno apskrities viršininko administracijai, UAB „Koch ir partneriai“ dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, kurioje buvo atnaujintas procesas pagal suinteresuoto asmens Kauno apskrities viršininko administracijos prašymą, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. liepos 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr.2-573-451/2006 nustatė pareiškėjai E. A. nuosavybės teisę į geležinkelio kelią Nr.28 su iškrovimo rampa, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Kauno mieste, įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą.

2008 04 10 Kauno apskrities viršininko administracija pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr.2-573-451/2006, kuriuo prašė panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. liepos 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos E. A. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. sausio 29 d. nutartimi atsisakė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr.2-573-451/2006. Kauno apskrities viršininko administracija 2009 02 05 pateikė atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 01 29 nutarties, kurį Kauno apygardos teismas 2009 m. balandžio 30 d. nutartimi patenkino ir atnaujino procesą pagal pareiškėjo Kauno apskrities viršininko administracijos prašymą civilinėje byloje Nr.2-573-451/2006 dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo ir perdavė civilinę bylą nagrinėti iš naujo Kauno miesto apylinkės teismui.

Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. spalio 19 d. sprendimu suinteresuoto asmens Kauno apskrities viršininko administracijos prašymą patenkino pilnai – panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. liepos 5 d. sprendimą civilinėje byloje Nr.2-573-451/2006 ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjos E. A. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo atmetė. Išnagrinėjęs bylą, kurioje buvo atnaujintas procesas, teismas nustatė, kad pareiškėja E. A. prašė nuosavybės įteisinimo tikslu nustatyti jai nuosavybės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į tris statinius, vėliau dviejų reikalavimų atsisakė ir prašė nustatyti, kad ji įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į statinį - geležinkelio kelią Nr. 28 su iškrovimo rampa, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Kaune. Pareiškėja nurodė, kad geležinkelio kelią Nr. 28 su iškrovimo rampa, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, ji 1993 m. gegužės 27 d. nusipirko iš Pabaltijo karinės apygardos Kauno rajono Butų eksploatacijos dalies už 15605990 rub. pagal sąskaitą-faktūrą Nr.387. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja pati nurodė, jog ji sandorio būdu įgijo ginčo statinį, teismas sprendė, kad šiuo atveju įgyjamosios senaties institutas negali būti taikomas, nes nuosavybės teisės įgijimo pagrindas buvo sandoris (CK. 4.47 str. 1 p.). Taip pat teismas konstatavo, kad pareiškėjos 1993 05 27 sutartis dėl ginčo statinio pirkimo yra negaliojanti. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS karinių dalinių bei kitų karinių struktūrų neteisėtai valdomo turto ir sandorių Lietuvos Respublikos teritorijoje“ 2 straipsnis numatė, kad visi pastatai, statiniai, įrenginiai kartu su priklausiniais, įrengimais ir inventoriumi, kitoks SSRS karinių dalinių, karinių įmonių ar su jų buvimu ir aptarnavimu susijusių SSRS organizacijų bei kitų struktūrų įgytas ar sukurtas turtas Lietuvos Respublikos teritorijoje yra Lietuvos Respublikos nuosavybė. Šio įstatymo 3 straipsnis numato, kad ankstesni sandoriai dėl 1 ir 2 straipsniuose nurodyto turto pardavimo, išnuomojimo, perdavimo ar perleidimo juridiniams ar fiziniams asmenims, išskyrus sandorius, kai turtą įgyja Lietuvos valstybė - jos įmonės, organizacijos ar valdymo institucijos, yra negaliojantys nuo jų sudarymo ar priėmimo. Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjos argumentą, kad ginčo statiniai iki pareiškėja pradėjo juos valdyti neperėjo valstybei, nes jie nebuvo įregistruoti nei valstybės, nei savivaldybės vardu. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. sausio 3 d. nutarimu Nr.2, kuriuo buvo nutarta likviduoti Lietuvos Respublikos teritorijoje esančias buvusios TSRS gynybos ministerijos ir TSRS vidaus reikalų ministerijos butų ir komunalinio ūkio eksploatavimo dalis ir perduoti jų eksploatuojamų butų fondą, komunalines, inžinerines komunikacijas bei įrengimus, gamybines bazes, transportą, mechanizmus ir kt. (išskyrus karinės paskirties turtą) miestų, rajonų, kurių teritorijoje yra šios dalys, savivaldybėms. Nors byloje nustatė, kad ginčo statiniai, į kuriuos pretenduoja pareiškėja, nebuvo nurodyti turto perdavimo-priėmimo aktuose, pagal kuriuos Kauno miesto valdyba 1993 m. gruodžio 7 d. priimtu potvarkiu Nr.1512-v nutarė teisiškai įregistruoti savivaldybės vardu iš Karinės butų eksploatavimo dalies gamybos bazės perimtus statinius, teismas laikė, kad ši aplinkybė neatima iš Lietuvos Respublikos valstybės teisės į jos teritorijoje buvusios Pabaltijo karinės apygardos Kauno rajono Butų eksploatacijos dalies valdyto geležinkelio kelio Nr. 28 su iškrovimo rampa, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Kaune. Tai, kad VĮ „Registrų centras“ duomenimis nuosavybės teisė į žemę, ant kurios yra ginčo statiniai, irgi nėra įregistruota valstybės vardu, taip pat nėra pagrindas vertinti, kad ta žemės dalis nėra valstybės nuosavybė. Vadovaujantis CK 4.69 straipsnio 3 dalimi įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus.

Apeliaciniu skundu (t. 2, b.l. 29-33) pareiškėja E. A. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 19 d. sprendimą civilinėje byloje Nr.A2-13199-329/2009 ir priimti naują sprendimą – 2006 m. liepos 5 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr.2-573-451/2006 palikti galioti. Apeliantės nuomone, 2009 m. spalio 19 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. A2-13199-329/2009 yra neteisėtas, nepagrįstas, priimtas iki galo neišnagrinėjus esminių bylos aplinkybių, netinkamai taikius materialinės ir procesinės teisės normas, todėl naikintinas ir paliktinas galioti 2006 07 05 Kauno miesto apylinkės teismo sprendimas.

1. Nepagrįsta Kauno miesto apylinkės teismo išvada, kad pareiškėja sandorio būdu įgijo ginčo statinį, todėl šiuo atveju įgyjamosios senaties institutas negali būti taikomas. Byloje nėra pateiktas joks nekilnojamojo turto sandorį patvirtinantis dokumentas. Pagal 1964 m. CK nuostatas nekilnojamojo turto sandoris turėjo būti sudarytas ir patvirtintas notarine tvarka. Byloje yra pateikta tik 1993 05 27 sąskaita-faktūra Nr. 387, iš kurios matyti, kad pareiškėja buvo sumokėjusi pinigus už daiktą Pabaltijo karinės apygardos Kauno rajono Butų eksploatacijos daliai ir perėmė valdyti geležinkelio atšaką Nr.28 su iškrovimo rampa. Už objektą sumokėta 15605990 rub. (t. y. 22 910 USD). Tačiau šio dokumento negalima pavadinti sandoriu. Šis dokumentas patvirtina aplinkybę, kad pareiškėja sąžiningai nuo 1993 05 27 pradėjo valdyti geležinkelio atšaką. Minėtos sąskaitos faktūros pagrindu pareiškėja neįgijo nuosavybės teisės į geležinkelio atšaką, todėl įgyjamosios senaties faktas nustatytinas. Teismas netinkamai vertino byloje pateiktą sąskaitą-faktūrą, prilygindamas ją sandoriui, ir priėmė neteisėtą teismo sprendimą. Būdama sąžininga geležinkelio kelio įgijėja, 2002 03 27 pareiškėja kreipėsi į tuometinį Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro įmonės Kauno filialą dėl inžinerinių statinių kadastro matavimų atlikimo, kadastro duomenų bylos sudarymo ir kadastro byla buvo suderinta, duomenys užfiksuoti, tačiau daiktinės teisės neįregistruotos. Šios aplinkybės taip pat patvirtina faktą, kad nekilnojamojo turto registratorius laikė, kad jokio įgijimo sandorio nėra.

2. Visiškai nepagrįstai Kauno miesto apylinkės teismas laikė, kad geležinkelio atšaka yra valstybinis turtas, todėl negalėjo būti perduota pareiškėjai ir ji laikytina nesąžininga turto įgijėja. Kauno miesto valdyba 1993 m. gruodžio 7 d. potvarkiu Nr.1512-v nutarė teisiškai įregistruoti savivaldybės vardu iš Karinės butų eksploatavimo dalies gamybos bazės perimtus statinius. Turtas buvo perduodamas pagal perdavimo aktus. Tačiau byloje rašytiniais įrodymais (Kauno miesto valdybos 1993 m. gruodžio 7 d. potvarkio Nr.1512-v priedas „Teisiškai registruojamų statinių sąrašas", Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 04 15 nutarimas Nr. 285 „Dėl buvusių Rusijos federacijos kariuomenės objektų, esančių Lietuvos Respublikos teritorijoje, paskirstymo ministerijoms, kitoms valstybinėms tarnyboms ir savivaldybėms") neginčytinai nustatyta bei pats suinteresuotas asmuo Kauno apskrities viršininko administracija pripažino, kad geležinkelio kelias Nr. 28 su iškrovimo rampa (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), Kaune, nebuvo nurodytas perdavimo aktuose, todėl perduotas Lietuvos Respublikos savivaldybei ar valstybei taipogi nebuvo. Minėti dokumentai vienareikšmiškai paneigia teismo išvadą, jog geležinkelio kelias yra valstybės ar savivaldybės nuosavybė. Teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė faktines bylos aplinkybes, įrodymus vertino atskirai, pažeidė CPK 12, 178, 185 straipsnius, kas yra pagrindas teismo procesinį sprendimą naikinti.

3. Nepagrįsti bei jokiais leistinais rašytiniais įrodymais nepatvirtinti pirmosios instancijos teismo argumentai, jog „Byloje nustatyta, kad ginčo statiniai, į kuriuos pretenduoja pareiškėja, nebuvo nurodyti turto perdavimo-priėmimo aktuose, pagal kuriuos Kauno miesto valdyba 1993 m. gruodžio 7 d. priimtu potvarkiu Nr. 1512-v nutarė teisiškai įregistruoti savivaldybės vardu iš Karinės butų eksploatavimo dalies gamybos perimtus statinius. Tačiau teismas mano, kad ši aplinkybė neatima iš Lietuvos Respublikos valstybės teisės į jos teritorijoje buvusios Pabaltijo karinės apygardos Kauno rajono Butų eksploatacijos dalies valdyto geležinkelio kelio Nr.28 su iškrovimo rampa, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Kaune". Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog geležinkelio kelias Nr.28 su iškrovimo rampa, kurį pareiškėja teisėtai valdė, nebuvo nurodytas perdavimo aktuose, dėl ko Lietuvos Respublikos valstybei perduotas nebuvo bei Lietuvos Respublikos valstybė nuosavybės teisių į paminėtą turtą jokiu kitu CK numatytu būdu neįgijo. Todėl pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalį, kadangi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, sprendime nebuvo pateikti, teismas neišsiaiškino visų byloje reikšmingų aplinkybių ir neteisingai vertino byloje esančius įrodymus (CPK 185 str.). Priimtas procesinis sprendimas nemotyvuotas, todėl pažeisti CPK 265 straipsnio 1 dalis, 270 straipsnio 4 dalis, 330 straipsnis, kas yra pagrindas priimtą teismo sprendimą naikinti.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (t.2, b.l. 42-44) suinteresuotas asmuo Kauno apskrities viršininko administracija prašė apeliacinį skundą atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pagal byloje esančius įrodymus pareiškėja E. A. nusipirko ginčo statinius iš Pabaltijo karinės apygardos Kauno rajono Butų eksploatacijos dalies. Todėl sutinka su Kauno miesto apylinkės teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju įgyjamosios senaties institutas negali būti taikomas, nes nuosavybės teisės įgijimo pagrindas buvo sandoris. Suinteresuotas asmuo nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad geležinkelio kelias Nr.28 su iškrovimo rampa, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune, nebuvo valstybės turtas, kadangi nebuvo nurodytas perdavimo aktuose. Kauno apskrities viršininko administracijos nuomone, nepriklausomai nuo to, ar turtas buvo perduotas perdavimo-priėmimo aktais ar ne, vis tiek, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS karinių dalinių bei kitų karinių struktūrų neteisėtai valdomo turto ir sandorių Lietuvos Respublikos teritorijoje" 2 straipsnio nuostatomis, toks turtas yra laikomas valstybės nuosavybe. Apeliantė remiasi 1991 m. rugsėjo 11 d. ir 1992 m. birželio 29 d. Lietuvos Respublikos potvarkiais Nr. 628p ir Nr. 63lp, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais Nr. 2 ir Nr. 869, kurie reglamentavo Rusijos kariuomenės dalinių išvedimą iš Lietuvos Respublikos teritorijos, turto perėmimo ir kitus susijusius praktinius klausimus. Minėti teisės aktai yra poįstatyminiai aktai, tuo tarpu nuostata, kad visas buvęs SSRS karinių dalinių turtas yra Lietuvos Respublikos nuosavybė reglamentuota įstatymu. Todėl ta aplinkybė, kad geležinkelio kelias Nr.28 su iškrovimo rampa nebuvo nurodytas perdavimo-priėmimo aktuose, nepaneigia valstybės nuosavybės teisių į minėtą turtą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad „pagal VĮ „Registrų centras“ duomenis šie pastatai ir teises į juos neįregistruotos valstybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes priešingu atveju būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata". Todėl aplinkybė, kad ginčo statiniai nebuvo įregistruoti valstybės ar savivaldybės vardu, nepaneigia valstybės nuosavybės teisių į geležinkelio kelią Nr.28 su iškrovimo rampa. Nepagrįsti apeliantės argumentai, kad ji yra sąžininga turto įgijėja. Priešingai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS karinių dalinių bei kitų karinių struktūrų neteisėtai valdomo turto ir sandorių Lietuvos Respublikos teritorijoje" 3 straipsniu, ankstesni sandoriai dėl 1 ir 2 straipsniuose nurodyto turto pardavimo, išnuomojimo, perdavimo ar perleidimo juridiniams ar fiziniams asmenims, išskyrus sandorius, kai turtą įgyja Lietuvos valstybė - jos įmonės, organizacijos ar valdymo institucijos, yra negaliojantys nuo jų sudarymo ar priėmimo. Todėl E. A. sutartis dėl ginčo statinio pirkimo yra negaliojanti ir pareiškėja negali būti laikoma sąžininga įgijėja.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. 2, b.l. 45-48) suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybė prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad šiuo atveju įgyjamosios senaties institutas negali būti taikomas, nes pati pareiškėja nurodo, jog nuosavybės teisės įgijimo pagrindas buvo sandoris. 1993 05 27 sąskaita-faktūra Nr. 387 iš esmės patvirtina, kad apeliantė ginčo objektą ne užvaldė, o siekė jį įsigyti atitinkamo sandorio būdu ir už jį sumokėjo nustatytą kainą. Todėl negalima konstatuoti, kad apeliantė sąžiningai pradėjo valdyti ginčo objektą, kadangi jį buvo siekta įgyti sandorio būdu, o vadovaujantis Lietuvos Respublikos CK 4.47 straipsnio 1 punktu, tai yra savarankiškas būdas turtui įgyti. Ginčo atšaka Nr.28 su iškrovimo rampa priklausė Raudonosios vėliavos Pabaltijo karinės apygardos Kauno rajono Butų eksploatacijos daliai, todėl vadovaujantis 1991 m. lapkričio 28 d. Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl SSRS karinių dalinių bei kitų karinių struktūrų neteisėtai valdomo turto ir sandorių Lietuvos Respublikos teritorijoje" Nr.1-2051, 1991 m. rugsėjo 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės potvarkiu Nr. 628p, 1992 m. birželio 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės potvarkiu Nr. 631 p, 1992 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 869, Rusijos kariuomenės daliniai, 1992 ir 1993 m. pasitraukdami iš Lietuvos Respublikos, visus jiems priklausančius pastatus, patalpas, objektus ir kitą turtą privalėjo perduoti Lietuvos Respublikos nuosavybėn. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 01 03 nutarimu Nr. 2 „Dėl buvusios TSRS gynybos ministerijos ir TSRS vidaus reikalų ministerijos butų eksploatavimo organizacijų" buvo nutarta likviduoti Lietuvos Respublikos teritorijoje esančias buvusios TSRS gynybos ministerijos ir TSRS vidaus reikalų ministerijos butų ir komunalinio ūkio eksploatavimo dalis ir perduoti jų eksploatuojamų butų fondą, komunalines, inžinerines komunikacijas bei įrengimus, gamybines bazes, transportą, mechanizmus ir kt. (išskyrus karinės paskirties turtą) miestų, rajonų, kurių teritorijoje yra šios dalys, savivaldybėms. Todėl atsižvelgiant į aukščiau nurodytas teisės aktų nuostatas, vien tik ta aplinkybė, kad ginčo geležinkelio kelias Nr. 28 su iškrovimo rampa nebuvo nurodytas perdavimo aktuose, nepaneigia fakto, jog jis nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikos valstybei. Kadangi pastatų savininkė tiek 1993 m., tiek šiuo metu yra valstybė, vadovaujantis CK 4.69 straipsnio 3 dalimi, įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus. O ta aplinkybė, kad pagal VĮ „Registrų centras“ duomenis ginčo statiniai ir teisės į juos nebuvo įregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas priešingai vertinti, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata. Todėl apeliantės argumentai, kad ginčo turtas Lietuvos Respublikos valstybei perduotas nebuvo bei Lietuvos Respublikos valstybė nuosavybės teisių į paminėtą turtą jokiu kitu CK numatytu būdu neįgijo yra atmestini kaip nepagrįsti. Kadangi pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, todėl asmuo negali tokį daiktą teisėtai valdyti kaip savą.

Nagrinėjant bylą teismo posėdyje pareiškėjos atstovė prašė apeliacinį skundą patenkinti, o suinteresuotų asmenų Kauno miesto savivaldybės ir Kauno apskrities viršininko administracijos atstovės – apeliacinį skundą atmesti. Posėdžio metu paaiškėjus, kad buvusi UAB „Koch ir partneriai“ (suinteresuotas asmuo byloje) buvo išregistruota 2008 03 27, jos atstovo buvusio direktoriaus J. B. dalyvavimas byloje pripažintas neteisėtu.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal pareiškėjos E. A. apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pareiškėjos apeliacinis skundas yra nepagrįstas.

Pareiškėja E. A. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktą sąskaitą-faktūrą, prilygindamas ją sandoriui, taip pat pirmosios instancijos teismas padarė aiškią teisės normos taikymo klaidą – pripažino, kad geležinkelio atšaka yra valstybinis turtas, todėl negalėjo būti perduotas pareiškėjai.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad 1993 05 27 sąskaita-faktūra Nr. 387 iš esmės patvirtina, kad apeliantė ginčo objektą ne užvaldė, o siekė jį įsigyti atitinkamo sandorio būdu ir už jį sumokėjo nustatytą kainą. Pati apeliantė pareiškime dėl juridinio fakto nustatymo nurodė, kad 1993 m. gegužės 27 d. Raudonosios vėliavos Pabaltijo karinės apygardos Kauno rajono Butų eksploatacijos dalis perleido jai nuosavybėn geležinkelio atšaką Nr.28 su iškrovimo rampa, esančią (duomenys neskelbtini), Kaune. Pagal 1993 metais galiojusią registravimo tvarką geležinkelio keliai nebuvo inventorizuojami ir teisiškai registruojami, o pagal 1964 m. CK galiojančią redakciją nebuvo numatyta notarinė sutarties forma negyvenamosios paskirties statiniams ir inžineriniams įrenginiams. Todėl geležinkelio atšakos Nr.28 su iškrovimo rampa įsigijimo faktą patvirtina sąskaita-faktūra ir kvitas prie kasos orderio (b.l. 8-11, t.1). Dėl šios priežasties nepagrįstu pripažįstamas apeliacinio skundo motyvas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktą sąskaitą-faktūrą, prilygindamas ją sandoriui. Konstatavus, jog pagal pačios ieškovės teigimą, kad nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą, šiuo atveju į geležinkelio atšaką Nr.28 su iškrovimo rampa, įgyta pagal sandorį, įgyjamosios senaties faktas negali būti nustatytas (CK 4-68 str. - 4.71 str.).

Tačiau pirmosios instancijos teismo sprendime taip pat konstatuota, jog 1993 05 27 sandoris dėl geležinkelio atšakos Nr.28 su iškrovimo rampa yra negaliojantis, kadangi ginčo objektas yra valstybės nuosavybė ir pareiškėja nėra sąžininga turto įgijėja. Apeliantė nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, laiko, jog byloje rašytiniais įrodymais neginčytinai nustatyta bei pats suinteresuotas asmuo Kauno apskrities viršininko administracija pripažino, kad geležinkelio atšaka Nr. 28 su iškrovimo rampa (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), esantys (duomenys neskelbtini), Kaune, nebuvo nurodyta perdavimo aktuose, todėl perduota Lietuvos Respublikos savivaldybei ar valstybei taip pat nebuvo.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog daryti išvadą, kad byloje rašytiniais įrodymais neginčytinai nustatyta, jog geležinkelio atšaka Nr.28 su iškrovimo rampa nebuvo perduota valstybei ar savivaldybei, nes nebuvo nurodyta perdavimo aktuose, nėra pagrindo. Pagal Kauno miesto valdybos 1993 m. gruodžio 7 d. potvarkį Nr.1512-v buvo nutarta teisiškai įregistruoti savivaldybės vardu iš Karinės butų eksploatavimo dalies gamybos bazės perimtus statinius. Atkreiptinas dėmesys, jog geležinkelio kelias nebuvo laikomas statiniu, nekilnojamojo turto registro duomenyse jis įvardintas kaip susisiekimo komunikacijos (b.l. 7, civilinė byla Nr.A2-245-435/2009). Todėl geležinkelio kelias ir galėjo būti neįtrauktas į teisiškai registruojamų statinių sąrašą, kadangi nebuvo statinys ir nebuvo teisiškai registruojamas ir inventorizuojamas pagal tuo metu galiojusią tvarką. Byloje esanti 1993 05 27 sąskaita-faktūra Nr. 387 patvirtina, jog geležinkelio atšaka Nr.28 su iškrovimo rampa priklausė Raudonosios vėliavos Pabaltijo karinės apygardos Kauno rajono Butų eksploatacijos daliai. Vadovaujantis 1991 m. lapkričio 28 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS karinių dalinių bei kitų karinių struktūrų neteisėtai valdomo turto ir sandorių Lietuvos Respublikos teritorijoje“ 2 straipsniu, visi pastatai, statiniai, įrenginiai kartu su priklausiniais, įrengimais ir inventoriumi, kitoks SSRS karinių dalinių, karinių įmonių ar su jų buvimu ir aptarnavimu susijusių SSRS organizacijų bei kitų struktūrų įgytas ar sukurtas turtas Lietuvos Respublikos teritorijoje yra Lietuvos Respublikos nuosavybė. Šio įstatymo 3 straipsnis numatė, kad ankstesni sandoriai dėl 1 ir 2 straipsniuose nurodyto turto pardavimo, išnuomojimo, perdavimo ar perleidimo juridiniams ar fiziniams asmenims, išskyrus sandorius, kai turtą įgyja Lietuvos valstybė - jos įmonės, organizacijos ar valdymo institucijos, yra negaliojantys nuo jų sudarymo ar priėmimo. Todėl laikytina, kad vadovaujantis aukščiau nurodytu įstatymu Lietuvos valstybės nuosavybėn buvo perduotas visas turtas, kuris priklausė SSRS karinėms struktūroms ir buvo Lietuvos Respublikos teritorijoje. Dėl šių priežasčių atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog geležinkelio atšaka Nr.28 su iškrovimo rampa, esanti (duomenys neskelbtini), Kaune, Lietuvos Respublikos valstybei perduota nebuvo bei Lietuvos Respublikos valstybė nuosavybės teisių į paminėtą turtą jokiu kitu CK numatytu būdu neįgijo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutar i a:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.