- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-07-05
- Bylos Nr.
- 1S-219-581/2016
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Jolanta Raščiuvienė
- Pareiškėjas
- A. J., J. J.
- Kategorijos
- 2.12.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Nr. 1S-218-581/2016, 1S-219-581/2016 Procesinio sprendimo kategorija: 2.12.4.
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2016 m. liepos 5 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jolanta Raščiuvienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjų A. J. ir J. J. skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-05-31 nutarties, kuria atmestas jų skundas ir paliktas galioti Panevėžio apygardos prokuratūros antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Aido Amparavičiaus nutarimas, kuriuo atsisakyta tenkinti A. J. ir J. J. skundus dėl nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimai padarytų nusikalstamų veikų panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Panevėžio apygardos teisme gautas A. J. ir J. J. skundas, kuriuo prašoma: 1) panaikinti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Panevėžio apygardos valdybos 2016-04-08 nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir Panevėžio apygardos prokuroro 2016-04-26 nutarimą palikti galioti nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą bei Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-05-31 nutartį, kuria atmestas jų skundas panaikinti aukščiau minimus procesinius sprendimus; 2) įpareigoti pradėti ikiteisminį tyrimą L. J. ir S. A. atžvilgiu dėl įvykdyto sukčiavimo, dokumentų klastojimo, apgaulingo apskaitos tvarkymo ir galimo neteisėto praturtėjimo; 3) apklausti juos nagrinėjant skundą asmeniškai.
Pareiškėjų pateiktas skundas ir jo kopija buvo registruoti skirtingais numeriais - Nr. 1S-219-581/2016 ir Nr. 1S-218-581-2016. Įvertinus jog A. J. ir J. J. pateikė vieną skundą, kuris surašytas abiejų vardu, Panevėžio apygardos teismas skundo užregistruotą kopiją (Nr. 1S-218-581/2016) nagrinėja kartu su skundu Nr. 1S-219-581/2016.
Skunde nurodoma, kad nė vienas iš pareiškėjų negavo tokių pajamų, kurios nustatytos atlikus jų mokestinį patikrinimą. Jie pateikė pakankamai aiškius paaiškinimus, kad tokias pajamas gavo nurodomi asmenys, kurie klastojo dokumentus, įtikino juos atitinkamoms institucijoms teikti tiesos neatitinkančius paaiškinimus. Pažymi, kad 2008 m. pradžioje susitiko su S. A., kuris turėjo įmonę užsiimančią medienos verslu. Abu buvo įdarbinti. S. A. ir L. J. už atliktą darbą atsiskaitydavo grynaisiais. L. J., kuri, pareiškėjų žiniomis, dirbo eigule, A. J. užsiminė, kad nori jo vardu nupirkti miško. Nors jis sutiko, tačiau parašai ant sutarčių yra suklastoti. 2008 m. vasario mėnesį L. J. pasinaudojusi jų menkomis teisinėmis žiniomis ir išsilavinimo stoka, pateikė pasiūlymą išsiimti verslo liudijimus. Buvo įsitikinę, kad taip bus patvirtintas jų oficialus įdarbinimas. Minėtų asmenų iniciatyva buvo vežami į kažkokias institucijas, jų nurodymu pasirašydavo ar pildydavo dokumentus. Nors darbo funkcijos nepakito, t.y. jie ruošdavo malkas, tačiau 2009 m. buvo iškviesti į Valstybinę mokesčių inspekciją. A. J. nurodė, kad jo analogiški apsilankymai šioje įstaigoje buvo 2010 m. ir 2011 m. Kiekvieną kartą buvo instruktuojamas minėtų asmenų, ką turi sakyti. Be to, S. A. ir L. J. liepė kartu važiuoti į banką, atsidaryti ten sąskaitas ir išsiimti banko korteles. Sąskaitų atsidarymo ir banko mokėjimų kortelių išsiėmimo metu jų minimi asmenys buvo kartu ir šias korteles iš jų paėmė, o, kaip vėliau paaiškėjo, jomis ir naudojosi.
2012 m. nuvykus į Valstybinę mokesčių inspekciją sužinojo, kad yra skolingi valstybei dideles sumas. S. A. buvo patikinti, kad tai nesusipratimas. Tačiau pasikonsultavus su teisininkais paaiškėjo, kad šie asmenys klastojo oficialius dokumentus, slėpė nuo valstybės mokesčius, o jis su sutuoktine tapo skolingas valstybei dideles pingines sumas, dėl ko jiems padaryta didelė žala. Jų banko sąskaitų duomenys patvirtino, kad į jų sąskaitas buvo pervedamos didelės sumos, kurios išgrynintos jiems nežinant.
Pareiškėjų nuomone, jų pateiktoje medžiagoje yra pakankamai duomenų sudarančių pagrindą pradėti ikiteisminį tyrimą ir tik nustačius kada nusikaltimas pradėtas ir baigtas, būtų galima spręsti ar yra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminas, kaip nurodo savo nutarime prokuroras, palikęs nutarimą atisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą galiojančiu.
Motyvuojamoji dalis
A. J. ir J. J. skundas tenkinamas, skundžiama teismo nutartis naikintina ir dėl skundo priimtinas naujas sprendimas.
Kaip matyti iš A. J. ir J. J. skundo, jie aiškiai ir argumentuotai nurodė aplinkybes, kuo, jų manymu, pasireiškė nurodomų asmenų galimai nusikalstami veiksmai, tačiau 2016-04-08 nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto nurodytu pagrindu, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tą patį ikiteisminio tyrimo nepradėjimo pagrindą patvirtino prokuroras savo nutarimu bei ikiteisminio tyrimo teisėja nutartimi. Tačiau išnagrinėjęs teismui pateiktą medžiagą, skundžiamą teismo nutartį, tyrėjo bei prokuroro nutarimus, skundą nagrinėjantis teismas su tuo nesutinka ir konstatuoja, kad nėra pagrindo tiek skundžiamos ikiteisminio tyrimo teisėjos nutarties, tiek tyrėjo bei prokuroro nutarimų pripažinti pagrįstais.
Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Panevėžio apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus tyrėjas 2016-04-08 nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, argumentuodamas tuo, kad atliekant pateiktos informacijos patikslinimą, duomenų, jog nurodomi asmenys sukčiavo, klastojo dokumentus, neteisėtai naudojosi elektroninėmis mokėjimo priemonėmis, apgaulingai tvarkė apskaitą, t. y. atliko nusikalstamus veiksmus numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182, 300, 214, 215, 222 straipsniuose) negauta. Nutarime pažymima, kad šių asmenų mokestinio patikrinimo metu gauti duomenys patvirtina, kad jie vykdė analogišką individualią veiklą, įsigiję verslo liudijimus, mokestinių patikrinimų metu jiems taip pat apskaičiuoti mokesčiai, todėl jokioms bendrovėms jie nevadovavo, samdyti kitų asmenų negalėjo ir neturėjo teisės parduoti savo gamybos prekių ir teikti paslaugų įmonei ar kitam juridiniam asmeniui. Nutarime nurodoma, kad tarp šalių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai ir kilę ginčai gali būti nagrinėjami civilinio proceso tvarka. Pareiškėjai savo interesus gali pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis, todėl baudžiamasis procesas negalimas (b.l. 1-6).
Panevėžio apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras A. Amparavičius 2016-04-26 nutarimu atsisakė tenkinti pareiškėjų skundą, kuriuo jie prašė pradėti ikiteisminį tyrimą S. A. ir L. J. atžvilgiu dėl galimai padarytų nusikalstamų veikų, t. y. dokumentų klastojimo, sukčiavimo, apgaulingos buhalterinės apskaitos vedimo ir paliko galioti Nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Nutarime nurodė, kad iš pateiktos medžiagos matyti, kad nenustatyta jokių objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie nurodomų asmenų veiksmus apibūdintų kaip nusikalstamus, numatytus BK 182, 300, 214, 215, 222 straipsniuose ar kituose BK straipsniuose. Be to, prokuroras pažymėjo, kad dėl sukčiavimo ir dokumentų klastojimo šiuo metu yra suėjęs patraukimo baudžiamojon atsakomybė senaties terminas, todėl tyrimas dėl šių veikų negalimas (b.l. 109-111).
Skundžiama Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-05-31 nutartimi A. J. ir J. J. skundas dėl Panevėžio apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro nutarimo panaikinimo buvo atmestas. Apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje pasisakė, kad tiek tyrėjas, tiek prokuroras visiškai įsigilino į nagrinėjamą situaciją, įvertino visas reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, kad šiuo metu negauta duomenų, kurie duotų pagrindą manyti, jog buvo padaryta kokia nors veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Skundžiamoje nutartyje pažymima, kad pareiškėjų nurodomų asmenų tikslai siekiant išvengti sumažinti ar perkelti mokesčių mokėjimo naštą, įvertinus pačių pareiškėjų veiksmus, priskirtini prie administracinės atsakomybės priemonėmis reguliuojamų santykių, kurie spręstini Mokesčių administravimo įstatymo numatytomis teisinėmis priemonėmis ar galimai civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Kartu pažymima, kad prokuroro nutarimo motyvas dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino suėjimo yra nepagrįstas, nes tik įvertinus visas įstatymo numatytas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui skaičiuoti reikšmingas aplinkybes, galima spręsti klausimą dėl baudžiamojo proceso nutraukimo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.
BPK 2 straipsnis įpareigoja prokurorą ir ikiteisminio tyrimo įstaigas kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika.
BPK 166 straipsnio 1 dalyje numatytos dvi ikiteisminio tyrimo pradėjimo vados – tai: 1) skundo, pareiškimo ar pranešimo apie nusikalstamą veiką gavimas; 2) prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. BPK 168 straipsnio 1 dalis numato dvi išimtis – prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas gali atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą tik esant vienai iš dviejų įstatymo leidėjo numatytų alternatyvių sąlygų – kai skunde, pareiškime ar pranešime apie nusikalstamą veiką nurodyti faktai yra akivaizdžiai neteisingi arba yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės.
Nuspręsti, ar yra pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą gali tik prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaiga. Tačiau šis sprendimas turi būti priimamas tik tuo atveju, kai yra išsamiai ir visapusiškai išsiaiškintos aplinkybės dėl galimų nusikalstamos veikos požymių. Aukštesniojo teismo vertinimu, A. J. ir J. J. pareiškime nurodomos aplinkybės dėl galimai nusikalstamų veikų požymių, skirtingai nei nurodoma skundžiamoje nutartyje, nebuvo pakankamai išsamiai išsiaiškintos, o ikiteisminį tyrimą atsisakyta pradėti skubotai, nes nėra pagrindo padaryti kategoriškai išvadai, kad egzistuoja aiški BPK 3 straipsnio 1 dalis 1 punkte numatyta aplinkybė.
Iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad pareiškėjai nurodo konkrečius asmenis, kurie galimai jų atžvilgiu atliko nusikalstamus veiksmus, t. y. klastojo dokumentus sudarytus apeliantų vardu, neteisėtai disponavo pareiškėjų vardu išduotomis elektroninėmis mokėjimo priemonėmis bei naudojosi jomis, neteisėtai praturtėjo bei realizavo pareiškėjų atžvilgiu sukčiavimo sudėtį pagal BK 182 straipsnio 1 dalies dispoziciją atitinkančius veiksmus. Tokius teiginius jie grindė rašytiniais duomenimis – sutartimis, prekių (paslaugų) pirkimo – pardavimo kvitais, banko sąskaitų išrašais, kasos pajamų orderiu ir kt.
Susipažinus su atsisakymo pradėti ikiteisminio tyrimo medžiaga, daroma išvada, kad atsisakant pradėti ikiteisminį tyrimą, iš esmės pateiktos informacijos, susijusios su galimai padarytomis nusikalstamomis veikomis, patikrinimo veiksmai nebuvo atliekami. Buvo apsiribota, Panevėžio apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos pareiškėjų atžvilgiu atliko patikrinimų aktų turinio perrašymu. Nors nutarime nurodoma, kad tarp šalių yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, tačiau, skundą nagrinėjančio teismo vertinimu tokia išvada yra neargumentuota.
Valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo aktas yra dokumentas, kuris patvirtina, konkretaus asmens tam tikru laikotarpiu sumokėtų mokesčių teisingumą pagal šios institucijos surinktą informaciją. Šiam procesiniam dokumentui ginčyti numatyta kita procedūra, kuria teismo turimais duomenimis pareiškėjai ir pasinaudojo. Analizuojamu atveju, pareiškėjams nurodant, kad jų atžvilgiu galimai įvykdyti nusikalstami veiksmai, buvo sprendžiamas ikiteisminio tyrimo pradėjimo klausimas, kuris tik iš dalies susijęs su mokestinio patikrinimo metu nustatytais duomenimis, todėl daromas išvadas dėl ikiteisminio tyrimo grįsti tik patikrinimo aktu ar tuo, kad patikrinimo akto apskundimo procedūra yra baigta, nėra pagrindo. Šios aplinkybės rodo atlikto informacijos dėl pareiškėjų skunde nurodomų aplinkybių patikrinimo neišsamumą ir vienpusiškumą.
Kaip minėta, pareiškėjai tvirtina, kad galimai klastojant dokumentus, naudojantis jų bankų mokėjimo kortelėmis, siekiant išvengti mokesčių ir atliekant kitus galimai neteisėtus veiksmus dėl išsilavinimo ir teisinių žinių stokos jais (apeliantais) buvo pasinaudota, nes gautų pajamų iš tariamai jų vykdyto verslo pajamų, dėl kurių mokestinio patikrinimo metu jiems buvo apskaičiuotos pakankamai didelės nesumokėtų mokesčių sumos jie negavo, nes realiai verslą vykdė ir pajamas gavo jų vardu veikę kiti asmenys.
Vertinti šių, pareiškėjų nurodomų, aplinkybių kaip aiškiai klaidingų ir akivaizdžiai neteisingų, remiantis išskirtinai tik Valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo aktu ar duomenimis, kad pareiškėjų įvardyti asmenys taip pat turi mokestinių skolų ar jų nurodomu laikotarpiu dirbo verslo liudijimų pagrindu, netikrinant pateiktos informacijos dėl skunduose nurodomos situacijos, o tuo labiau argumentuoti, kad pareiškėjai tokių aplinkybių nenurodė anksčiau, t. y. atliekant mokestinį patikrinimą ar kreipiantis į teismą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo numatyta tvarka, nėra pagrindo. Skundžiamoje nutartyje nėra pateikta jokių duomenų, paneigiančių motyvuotus A. J. ir L. J. argumentus, kad ant sutarčių, prekių (paslaugų) pirkimo - pardavimo aktų, kasos pajamų orderių pasirašė ne juose įvardyti, o kiti asmenys, kurie galimai naudojosi šių sutarčių pagrindu gautomis pajamomis, pervedamomis į A. J. ir J. J. vardu atidarytas sąskaitas ir pinigai išgryninami pasinaudojus jų vardu išduotomis banko mokėjimo kortelėmis.
Tai, kad asmenys mokestinio patikrinimo metu pateikė neteisingus duomenis ar skunduose teikiamuose skundžiant mokestinio patikrinimo procedūrą nenurodė aplinkybės, jog jie individualią veiką vykdė ne savarankiškai, o dirbo kitiems asmenims, nėra pagrindas jų vėliau teisėsaugos institucijoms nurodomų aplinkybių vertinti kaip užkertančių kelią savo teisių ginti baudžiamosiomis teisinėmis priemonėmis.
Teismui pateikti duomenys – nenukirsto valstybinio miško pardavimo sutartis (b.l. 12), darbo sutartis, 2010-07-20 sudaryta tarp UAB (duomenys neskelbtini) L. J. ir J. L. (J.), patalpų nuomos sutartis, sudaryta tarp A. J. ir S. A. (b.l.27), prekių (paslaugų) pirkimo – pardavimo kvitas (b.l.34) ir minėtas VMI patikrinimo aktas patvirtina tam tikras pareiškėjų ir jų nurodomų asmenų sąsajas, kurios iš esmės nėra analizuotos, neatlikti galimi tyrimo veiksmai.
Apygardos teismas pažymi, kad nuo pat pareiškimo pateikimo, teisėsaugos institucijos atliko tik formalius veiksmus, 2016-04-08 tyrėjo nutarimas, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, iš esmės nemotyvuotas. Tiriant A. ir J. J. pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nurodomas aplinkybes buvo gauti tik duomenys iš VMI, tačiau jokie kiti veiksmai neatlikti – nefiksuoti paaiškinimai, nėra jokių apklausų, pačių pareiškėjų pozicijos detalus patikslinimas taip pat nebuvo atliktas. Nutarime neanalizuota, o tik perrašyta pareiškime nurodoma informacija bei mokestinių patikrinimų aktai ir sprendimai dėl patikrinimų aktų tvirtinimo, nepagrindžiant, kodėl šie duomenys paneigia pareiškimuose keliamas versijas, dėl nurodomų galimų nusikalstamų veikų. Negalima sutikti su prokuroro nutarime padaryta išvada, kad pareiškėjų ginčas yra išspręstas mokestinio tyrimo metu.
Prokuroras, atmesdamas pareiškėjų skundą dėl tyrėjo nutarimo, pažymėjo, kad dėl sukčiavimo ir dokumentų klastojimo yra suėjęs patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas, todėl ikiteisminis tyrimas dėl šių veikų negalimas. Aukštesnysis teismas pabrėžia, jog tokie argumentai visiškai nepagrįsti, nes baudžiamosios atsakomybės senaties institutas taikomas ne nusikalstamos veikos, o tik ją padariusio asmens atžvilgiu. Tai reiškia, kad nustatyti senaties terminai taikomi tik tuo atveju, jei įstatymu nustatytą senaties laiką asmuo nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo ir nepadarė naujos nusikalstamos veikos. Senatis taikoma tik tada, kai egzistuoja nurodytų sąlygų visuma, t. y. sprendžiant senaties taikymo nusikalstamai veikai klausimą, pirmiausia turi būti nustatytas nusikalstamą veiką padaręs asmuo ir tik po to, nustačius, jog nėra aplinkybių, dėl kurių senaties termino eiga būtų nutrūkusi ar sustojusi, galima svarstyti, ar yra pagrindas nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl senaties. Baudžiamosios atsakomybės senaties institutas taikomas ne nusikalstamos veikos, o tik ją padariusio asmens atžvilgiu, todėl apylinkės teismas pagrįstai pasisakė, kad šis prokuroro nutarime nurodomas argumentas dėl senaties termino suėjimo šiuo atveju yra nepagrįstas.
Vienas iš baudžiamojo proceso tikslų yra tai, kad nuo neteisėtų veiksmų nukentėjusiems asmenims būtų atlyginama žala, kurią jie patyrė dėl įstatymų draudžiamo elgesio. Todėl apylinkės teismo išvada, kad apeliantų galimi tikslai, siekiant išvengti ar sumažinti, perkelti mokesčių mokėjimo naštą, įvertinus teismui pateiktus duomenis, pačių pareiškėjų atliktus veiksmus priskirtini prie administracinės atsakomybės priemonėmis reguliuojamų santykių, kurie spręstini Mokesčių administravimo įstatymo numatytomis teisinėmis priemonėmis ar galimai civilinėmis teisinėmis priemonėmis skundžiamoje nutartyje nemotyvuoti, todėl negali būti pripažinti pagrįstais.
Nors apygardos teismas sutinka su Panevėžio miesto apylinkės teismo teiginiu, kad baudžiamoji atsakomybė yra kraštutinė priemonė, kuri taikytina tik tais atvejais, kai kitos teisinės gynybos priemonės negali būti taikomos. Tačiau šiuo konkrečiu atveju, yra pakankamai neaiškumų ir dėl veiksmų vertinimo baudžiamosios atsakomybės kontekste. Taigi neišnaudojus visų įmanomų ir būtinų priemonių išsiaiškinti tyrimui reikšmingas esmines aplinkybes, sprendžiant dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, nėra pagrindo iš anksto teigti, jog nagrinėjamoje medžiagoje yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Tik atlikus būtinus tyrimo veiksmus ir motyvuotai konstatavus, kad nusikalstamų veikų požymių įžvelgti pareiškėjų skunde aptariamoje situacijoje nėra pagrindo, pareiškėjų pažeistų teisių gynimas baudžiamosiomis teisinėmis priemonėmis būtų nepagrįstas ir asmuo privalėtų gintis kitomis teisinėmis priemonėmis.
Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes daroma išvada, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-05-31 nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, priimta skubotai, išsamiai neįsigilinus į tyrimo medžiagą, ikiteisminį tyrimą pagal A. J. ir J. J. pareiškimą atsisakyta pradėti.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
tenkinti pareiškėjų A. J. ir J. J. skundą ir panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2016 m. gegužės 31 d. nutartį ir dėl skundo priimti naują sprendimą:
panaikinti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Panevėžio apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus tyrėjo 2016 m. balandžio 8 d. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir Panevėžio apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro 2016 m. balandžio 26 d. nutarimą, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjų skundą.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.