Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo D. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 31 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-2775-560/2009 pagal ieškovo Nordea Bank Finland Plc (AB) ieškinį atsakovui D. M. , tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Big City LT“, S. M. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ieškovas Nordea Bank Finland Plc (AB) 2009 m. kovo 20 d. pateikė teismui patikslintą ieškinį atsakovui D. M. , tretiesiems asmenims UAB „Big City LT“, S. M. , kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 6 909 673,96 EUR skolą, taip pat kredito sutartyje numatytas 16 procentų metines įsipareigojimų nevykdymo palūkanas, skaičiuotinas iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos įskaitytinai. Ieškinyje ieškovas taip pat prašė nepranešus atsakovui taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovui priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, įskaitant ir priklausančio bendrosios nuosavybės teise, esančio pas atsakovą ir/ar trečiuosius asmenis, ir piniginių lėšų, esančių bankų ir kitų kredito įstaigų sąskaitose, areštą ieškinio sumai. Ieškovas nurodė, kad, ieškovo žiniomis, atsakovo turtas yra įkeistas arba registruota žyma apie įsipareigojimą įkeisti, kas rodo, kad atsakovas turi ir kitų skolinių įsipareigojimų ir tai sumažina realią galimybę, teismui patenkinus ieškinį, įvykdyti teismo sprendimą. Ieškovo teigimu, atsakovas vengia atsakyti į ieškovo bandymus susisiekti visais turimais atsakovo kontaktais, neatsako į raginimą sumokėti skolą, o tai, ieškovo teigimu, patvirtina, kad atsakovas vengia ir ateityje gali vengti įvykdyti savo prievolę.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 31 d. nutartis paliktina nepakeista.

Remiantis CPK 144 straipsnio pirmąja dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. CPK 145 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingos jų taikymu siekiamiems tikslams.

Atskirojo skundo turinys patvirtina, kad atsakovas prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 31 d. nutartį, nurodant, kad ieškovo reikalavimų užtikrinimui areštuojamas visas atsakovui D. M. nuosavybės teise priklausantis turtas, išskyrus atsakovui D. M. ir trečiajam asmeniui S. M. bendrosios nuosavybės teise priklausantys apartamentai, esantys (duomenys neskelbtini). Skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad teismas patikslinto ieškinio reikalavimo sumai areštavo atsakovui D. M. priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą, įskaitant ir priklausantį bendrosios nuosavybės teise, esantį pas atsakovą ir/ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant jį perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti bei mažinti turto vertę; tik turto neužtenkant ir/ar esant nepakankamai – nurodė areštuoti atsakovo pinigines lėšas, esančias bankų ir/ar kitų kredito įstaigų sąskaitose; nutarties vykdymą pavedė ieškovo pasirinktam antstoliui. Taigi pirmosios instancijos teismas neareštavo konkretaus atsakovui priklausančio turto. Pažymėtina, kad konkretų areštuotiną turtą, vykdydamas teismo nutartį, aprašo antstolis. Į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad atsakovo nurodytas turtas – apartamentai, esantys (duomenys neskelbtini), buvo aprašyti antstolio A. Selezniovo 2009 m. kovo 23 d. patvarkymu, vykdant Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 12 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tačiau ne Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 31 d. nutartį, kuria buvo padidintas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mastas. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas D. M. turi teisę kreiptis į antstolį, aprašiusį atsakovo nurodytą turtą, su prašymu aprašyti kitą atsakovo turtą. Antstoliui atsisakius tenkinti tokį atsakovo prašymą, atsakovas turi teisę skųsti antstolio veiksmus teismui įstatymo nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal pateiktus į bylą Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenis patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), yra negyvenamųjų patalpų-poilsio patalpų paskirties. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad procesinės teisės normos reglamentuoja vykdymo procese skolininko fizinio asmens turto, kuris yra bendra su kitais asmenimis nuosavybė, dalies nustatymą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atskiruoju skundu skundžiama nutartimi nebuvo areštuotas konkretus atsakovo turtas bei atsakovo nurodomas turtas – apartamentai, esantys (duomenys neskelbtini), kad teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdė ir areštuojamą atsakovo turtą aprašė antstolis, sprendžia, kad nėra pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo nutartį.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nėra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį, ir sprendžia, kad atskirasis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 31 d. nutartis paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 31 d. nutartį palikti nepakeistą.