Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas), Algirdo Gapučio ir Bronės Vidzėnienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. P. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014-05-23 nuosprendžio, kuriuo D. P. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 140 str. 1 d. 45 parų arešto bausme;

pagal BK 155 str. 1 d. 45 parų arešto bausme.

D. P. pagal BK 145 str. 1 d. išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 p. D. P. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir D. P. paskirta galutinė 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė.

Iš D. P. V. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) priteista 819,44 Lt (aštuoni šimtai devyniolika litų 44 cnt.) turtinės žalos atlyginimo, 5000 (penki tūkstančiai litų) neturtinės žalos atlyginimo ir 1500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) atstovavimo išlaidų; N. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) priteista 44 Lt (keturiasdešimt keturi litai) turtinės žalos atlyginimo ir 1500 (vienas tūkstantis penki šimtai litų) neturtinės žalos atlyginimo; valstybei priteista 55,20 Lt (penkiasdešimt penki litai 20 cnt.) proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. P. nuteistas už tai, kad jis 2013 m. liepos 18 d. apie 21.55 val. (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., N. D. priklausančio namo koridoriuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl chuliganiškų paskatų, iš viso suduodamas ne mažiau kaip keturis smūgius: kumščiu suduodamas V. V. į galvą bei suduodamas V. V. į kairės akies sritį, V. V. parkritus, tuo padarė nukentėjusiajam V. V. poodines kraujosruvas dešiniame žaste, kairės akies sumušimą, pasireiškusį pjautine žaizda viršutiniame voke, plėštine žaizda apatiniame voke, apatinio ašarų kanaliuko plyšimu, kraujosruvomis vokuose ir minkštųjų audinių paburkimu, plūsdamas N. V. necenzūriniais ir įžeidžiančiais žodžiais kitų asmenų akivaizdoje, ją užgauliai pažemino, sugriebdamas rankomis N. V. krūtis ir jas stipriai suspausdamas, suduodamas ne mažiau kaip devynis kartus kumščiais N. V. į įvairias kūno vietas, spirdamas ne mažiau kaip du kartus N. V. į kojas, taip padarydamas N. V. poodines kraujosruvas dešinėje krūtyje, krūtinės kairėje pusėje, abiejuose žastuose, dešiniame dilbyje, kairiame kelyje, abiejuose sėdmenyse, šiais savo veiksmais nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo V. V. sveikatą ir nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios N. V. sveikatą.

D. P. skundžia Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014-05-23 nuosprendį, prašo nuosprendį dalyje, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 138 str. 2 d. 8 p., 140 str. l d., 155 str. l d. panaikinti ir priimti naują nuosprendį – jį, apeliantą išteisinti, o pareikštus civilinius ieškinius atmesti.

Apibendrindamas nurodo, kad nukentėjusiųjų sužalojimo bei įžeidinėjimo faktas nėra neginčijamai įrodytas kaip jo įvykdytas, visos abejonės vertinamos nuteistojo naudai, todėl jis dėl sveikatos sutrikdymo ir įžeidimo išteisintinas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį bei nuteistojo apeliacinį, sprendžia, jog skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas bei teisingai kvalifikavo nuteistojo D. P. padarytas nusikalstamas veikas. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal formuojamą teismų praktiką teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland ir kt.). Atsižvelgiant į tai pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog D. P. padarė BK 138 str. 2 d. 8 p., BK 140 str. 1 d. ir BK 155 str. 1 d. numatytas nusikalstamas veikas. Skundžiamas teismo nuosprendis priimtas tinkamai bei objektyviai įvertinus byloje esančių įrodymų visumą. Apeliaciniame skunde iš esmės nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti skundžiamą nuosprendį.

Pagal BPK 320 str. 3 d. apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliantas nagrinėjamu atveju iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis padarė inkriminuotus nusikaltimus, bei su pirmos instancijos teismo atliktu bylos įrodymų vertinimu. BPK 20 str. yra pateikta įrodymų sąvoka, jiems keliami reikalavimai bei jų vertinimo taisyklės. Be to, įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu įvertina teisėjai (BPK 20 str. 5 d.). Kalbant apie įrodymus neabejotina, kad surašydamas apkaltinamąjį teismo nuosprendį teismas turi vadovautis BPK 305 str. 1 d. 2 p., pagal kurį tokio nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Taigi, bet kuris teismo nuosprendis turi būti konkretus, logiškas, aiškus, teisėtas ir pagrįstas. Kartu kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismo nuosprendyje įrodymų turi būti tiek, kiek jų pakanka neabejotinai išvadai apie kaltininko kaltumą ar nekaltumą. Perteklinis įrodymų kiekis daro nuosprendį neaiškų, sukelia rimtų abejonių dėl jo pagrįstumo, o atskirais atvejais – ir dėl jo teisėtumo. Taigi, tik teismas konkrečioje byloje turi nuspręsti kiek byloje surinktų įrodymų yra būtina pagrįsti ar paneigti konkretaus asmens kaltę, juos išdėstyti nuosprendyje, aiškiai suformuluoti savo išvadas dėl konkrečių įrodymų priimtinumo, jų pagrįstumo bei ryšio su įrodinėjamomis aplinkybėmis. Aprašinėti ir vertinti faktinius duomenis, kurių teismas nelaiko esminiais, nėra būtina.

Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenys rodo, jog 2013-07-18 (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k. apie 21.55 val. V. V. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, o N. V. sveikata buvo sutrikdyta nežymiai bei ji buvo įžeista. Tiriant šias aplinkybes V. V. ir N. V. buvo pripažinti nukentėjusiaisiais, o D. P. pareikštas įtarimas dėl šių nusikaltimų padarymo. Apeliaciniu skundu D. P. neigia savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, tvirtina, jog net nebuvo įvykio vietoje, kad pats nukentėjusysis atėjo ir jį sužalojo, o taip pat kad neturėjo jokio tikslo ir motyvo padaryti šiuos nusikaltimus. Tačiau byloje esantys įrodymai paneigia tokius nuteistojo argumentus. Nukentėjusieji V. V. ir N. V. tvirtino, jog nusikalstamas veikas padarė būtent apeliantas, o tokius nukentėjusiųjų parodymus, ką pagrįstai nurodė apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje, išties patvirtina kita bylos medžiaga – liudytojų N. D., R. Š., D. R. bei S. L. parodymai, specialisto išvados dėl nukentėjusiesiems padarytų sužalojimų, asmens blaivumo testo duomenys, informacija, užfiksuota policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose bei kita teismui pateikta medžiaga. Pažymėtina, jog byloje vienodai svarbūs tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai ar jų visuma. Bet kokiu atveju įrodymai, kuriais grindžiama kaltininko kaltė, turi sudaryti vieningą vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų grandinę, iš jų analizės nuosprendyje logiškai ir įtikinamai turi išplaukti nuteistojo kaltę ar kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados. Nagrinėjamu atveju nukentėjusieji, kurie buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai tvirtino, jog įvykio metu pats D. P., kuris tuo metu atrodė neblaivus, atėjo pas N. D. ir jos namo koridoriuje atliko kaltinime nustatytus veiksmus prieš V. V. ir N. V., t. y. D. P., trenkęs V. V., kuris nuo smūgio apsvaigo ir suklupo, puolė N. V., kuriai sudavė smūgius į įvairias kūno vietas, spaudė krūtinę bei plūdo įvairiais necenzūriniais ir žeminančiais žodžiais kitų asmenų akivaizdoje, dėl ko V. V. sudavė kirvio pentimi D. P. į nugarą. Dėl to D. P. liovėsi mušęs N. V. ir kažkaip išėjo į lauką ar buvo išstumtas, kur buvo kiti kartu su D. P. atvykę asmenys. Po to dar kurį laiką buvo girdėti laukinių namo durų trankymas, o taip pat buvo išdaužtas koridoriaus lango stiklas ( 1 t., 26, 27 – 28, 29, 38, 39 – 40 b. l., 2 t., 18 – 23 b. l.). Liudytoja N. D., kuri taip pat buvo įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, o pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu dar ir prisiekė, iš esmės nuosekliai tvirtino, jog įvykio dieną pas ją namuose buvo draugas R. Š. ir nukentėjusieji. Kažkuriuo metu vyriai išėjo į lauką, o ji su N. V. išgirdo triukšmą. Matė, kad buvo atėjęs D. P., kuris sudavė smūgius N. V.. Vėliau, D. P. pasišalinus, pamatė, kad V. V. buvo užsidengęs kairiąją akį, nuo kurios bėgo kraujas (1 t., 62, 63, 63 b. l., 2 t., 25 – 27 b. l.). Be to, liudytojų R. Š., D. R. bei S. L. parodymai, kad įvykio metu D. P. mušėsi su V. V., kad N. D. paskambinusi klausė policijos numerio, nes sumuštas V. V., bei kad tiriant įvykį V. V. ir N. V. nurodė buvę sumušti D. P., kartu su pirmiau išdėstytais parodymais išties sudaro nuoseklią duomenų visumą, leidžiančią pagrįstai tvirtinti, kad V. V. ir N. V. įvykio metu buvo sužaloti būtent D. P., atėjusio pas N. D. į namus. Abejoti iš esmės nuosekliais pirmiau aptartų nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo, juo labiau kad mažareikšmiai parodymų neatitikimai, priešingai nei tvirtina nuteistasis apeliaciniame skunde, nesudaro pagrindo atmesti šių asmenų parodymus ar, juo labiau, spręsti klausimą dėl neva melagingų parodymų davimo. Negana to, ikiteisminio tyrimo metu atliktos įvykio vietos apžiūros rodo, jog ant N. D. priklausančio namo prieškambario ir virtuvės grindų buvo biologinės kilmės (kraujo) dėmės, prieškambario kampe į sieną buvo atremtas kirvis, o taip pat nėra vieno koridoriaus lango stiklo (1 t., 10 - 11, 17 - 18 b. l.). Šios aplinkybės iš esmės atitinka pirmiau išdėstytus duomenis ir kartu su kitais įrodymais sudaro nuoseklią visumą, leidžiančią pagrįstai spręsti, kad nukentėjusieji buvo sužaloti, o N. V. dar ir įžeista būtent N. D. namuose (tiksliau namo koridoriuje), ir tai padarė būtent D. P.. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus duomenis, D. P. bei jam artimų asmenų parodymai yra paneigti, todėl apylinkės teismas pagrįstai jais nesirėmė ir nesivadovavo, juo labiau kad D. P. artimų asmenų parodymai yra iš esmės prieštaringi ir tarpusavyje. Be to, visa tai leidžia atmesti ir apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad įvykio metu D. P. V. V. buvo sužalotas pirmas, o abu nukentėjusieji buvo sužaloti kažkokio kito asmens. Priešingai, nurodytos aplinkybės leidžia tokią apelianto poziciją vertinti tik kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Atsižvelgdama į visus pirmiau išdėstytus įrodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog skundžiamu nuosprendžiu D. P. visiškai pagrįstai pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Kartu atmetamas apeliacinio skundo argumentas, jog pats D. P. tiriant bei nagrinėjant šią baudžiamąją bylą turėjo įrodyti savo nekaltumą, kas prieštarauja pamatiniams baudžiamojo proceso teisės principams. Bylos duomenys rodo, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo padaryta jokių esminių pažeidimų, dėl kurių būtų iš esmės neleistinai suvaržytos ar apribotos D. P. teisės. Vien tai, kad D. P. buvo pateikti klausimai, susiję su įvykio aplinkybėmis bei nukentėjusiųjų patirtais sužalojimais, neleidžia daryti išvadą, jog D. P. buvo nustatyta pareiga įrodyti savo nekaltumą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta ir apeliacinio skundo argumentus, jog įvykio metu pas N. D. buvo girtaujama. Tai, kad N. V. ir R. Š. prieš kurį laiką iki įvykio buvo vartoję alkoholio (tokias aplinkybes nurodė jie patys), dar neįrodo, jog jie įvykio metu buvo girti, juo labiau kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių pirmiau nurodytų asmenų neblaivumą įvykio metu, o patys nukentėjusieji, N. D. bei R. Š. duodami parodymus patvirtino, jog pas N. D. namuose įvykio vakarą alkoholis nebuvo vartojamas. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad V. V. pristačius į gydymo įstaigą nebuvo matyti jokių alkoholio vartojimo požymių, kas prieštarauja apelianto paaiškinimams, jog nukentėjusysis įvykio metu išgėrinėjo. Tačiau bylos duomenys rodo, jog nuteistasis įvykio metu išties buvo neblaivus. Asmens blaivumo testo duomenimis, 2013-07-18 23.20 val. D. P. buvo nustatytas 0,99 promilių girtumas, todėl abejoti D. P. neblaivumu įvykio metu nėra jokio pagrindo.

Atsižvelgiant į baudžiamosios bylos medžiagą bei skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį, atmetami apeliacinio skundo argumentai, jog pastarajame nuosprendyje liko neįvertinti liudytojos D. S. parodymai ir tai yra šio nuosprendžio trūkumas. Priešingai, iš skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio matyti, jog priimant jį buvo vertinama visų byloje esančių įrodymų visuma, o tai, kad konkrečiai D. S. parodymai, kurie yra išdėstyti nuosprendžio aprašomojoje dalyje, nebuvo plačiau analizuojami neleidžia tvirtinti, jog skundžiamas nuosprendis turi trūkumų ar yra neišsamus. Kartu nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo motyvais, jog tiriant ir nagrinėjant šią baudžiamąją bylą nebuvo įvertintas D. P. padarytas sveikatos sutrikdymas. Bylos medžiaga rodo, jog ši baudžiamoji byla vyko būtent dėl nukentėjusiesiems V. V. ir N. V. padarytų sužalojimų bei pastarosios įžeidimo, būtent dėl to buvo atliktas tyrimas ir priimtas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, papildomai tirti kaltininko sveikatos būklę esant aiškioms nusikalstamų veikų padarymo aplinkybėms nėra jokio pagrindo.

Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo argumentais, jog byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti kategorišką ir neginčijamą išvadą, kad dalis V. V. nustatytų sužalojimų yra padaryti būtent skardine. Nors nukentėjusieji ir nurodė, kad V. V. buvo trenkta raudonos spalvos skardine, o dalies pastarajam padarytų sužalojimų mechanizmas ir jų pobūdis leidžia manyti, kad jie galėjo atsirasti sudavus asmeniui į veidą būtent skardine, tačiau byloje yra pakankamai neaiškios pačios skardinės radimo aplinkybės, nėra galima tiksliai nustatyti kas ir kur rado šią skardinę, ji nebuvo rasta atliekant įvykio vietos apžiūrą, ant jos nebuvo rasta jokių pirštų antspaudų, o be to nebuvo aiškintasi, ar ant jos yra nukentėjusiojo kraujo ar kitų dalelių. Be to, joks konkretus daiktas, su kuriuo V. V. buvo padaryta dalis sužalojimų, nei ikiteisminio tyrimo, nei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nustatyta nebuvo. Atsižvelgiant į tai, iš D. P. nustatyto kaltinimo šalinama aplinkybė, jog jis V. V. į kairės akies sritį sudavė būtent skardine. Tačiau tai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti iš esmės teisingą ir pagrįstą apylinkės teismo nuosprendį.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus duomenis bei į tai, kad teisingai yra išspręsti kiti nuosprendžio klausimai teisėjų kolegija sprendžia, jog apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, dėl ko jį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Nukentėjusiųjų atstovas advokatas M. Beinaravičius prašė iš nuteistojo D. P. papildomai priteisti 1500 Lt proceso išlaidų už jo dalyvavimą nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. Šis apeliacinis procesas vyko pagal nuteistojo D. P. apeliacinį skundą, kuris yra atmestas. Taigi yra pagrindas išieškoti prašomas proceso išlaidas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo D. P. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš D. P. V. V. 1500 Lt proceso išlaidų (išlaidų už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme).