Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Evaldo Gražio ir Olego Šibkovo, sekretoriaujant Audronei Stulginskaitei-Puidienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 5 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 3 (trijų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi ir 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su 2016 m. vasario 24 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta 1 (vienų) metų laisvės atėmimo bausme ir paskirta galutinė subendrinta 4 (keturių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Iš R. V. Kauno teritorinei ligonių kasai priteistos 1130,59 Eur turėtos valstybės išlaidos dėl nukentėjusiosios D. G. gydymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. V. nuteistas už tai, kad 2015 m. gruodžio 13 d, apie 22.16 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, prie suoliukų, esančių PPC „Akropolis“ teritorijoje, Karaliaus Mindaugo pr. 49, Kaune, priėjęs prie D. G., pareikalavo atiduoti pinigus bei mobilaus ryšio telefoną, o šiai atsisakius, abejomis rankomis sugriebęs nukentėjusiąją D. G., nustūmė ją ant grindinio, tuo padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kraujosruva kairės čiurnos išorinėje dalyje, kairės čiurnos išorinio bei vidinio kulkšnių lūžimu, blauzdikaulio nugarinio krašto lūžimu ir šonikaulio išnirimu, po ko, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, sudavė nukentėjusiajai D. G. ne mažiau kaip penkis smūgius į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas nukentėjusiajai D. G. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kraujosruva burnos srityje ties apatinės lūpos kairiuoju kampu, kraujosruva dešiniame žande, pereinančia į smakro dešinę pusę, kraujosruva kairio žasto nugariniame paviršiuje viršutiniame trečdalyje, kraujosruva kairio žasto nugariniame paviršiuje apatiniame trečdalyje, pereinančia į alkūnės sritį, nubrozdinimu kairės šlaunies priekiniame paviršiuje viduriniame trečdalyje, kraujosruva dešinės blauzdos nugariniame paviršiuje viduriniame paviršiuje, tuo atimdamas galimybę D. G. priešintis, pasikėsino pagrobti du krepšius su vaisiais ir daržovėmis, bei jos turimą svetimą turtą – pinigus bei mobilųjį telefoną, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes nukentėjusioji turėtus pinigus buvo paslėpusi po rūbais, o mobilaus telefono su savimi neturėjo be to buvo sulaikytas PPC „Akropolis“ apsaugos darbuotojo R. L., šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 str. 1d., 180 str. 1 d.

R. V. apeliaciniame skunde prašė, peržiūrėti Kauno apylinkės teismo nuosprendį ir skirti švelnesnę bausmę nei skyrė apylinkės teismas.

Skunde nurodė, jog apylinkės teismas skirdamas bausmę neatsižvelgė į nuoširdų jo prisipažinimą, t.y. lengvinančią aplinkybę, todėl prašo atsižvelgti į lengvinančias aplinkybes, nes nusikaltimą įvykdė spontaniškai vienas ir labai gailisi.Atsikirtimų į apeliacinį nuteistojo skundą negauta.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje, nuteistasis R. V. ir jo gynėja apeliacinį skundą prašė tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.Nuteistojo R. V. apeliacinis skundas atmestinas. Nuteistasis R. V. apeliaciniu skundu prašo sušvelninti paskirtą bausmę, todėl teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, tikrina pirmos instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo dalį tik dėl tų klausimų, dėl kurių paduotas apeliacinis skundas (BPK 320 str.). Pažymėtina, kad bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti nusikaltusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 str. BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 str. 2 d. numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias, aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.Nagrinėjamu atveju negalima daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam R. V. laisvės atėmimo bausmę ir nustatydamas jos dydį, pažeidė nurodytus baudžiamojo įstatymo reikalavimus. Iš skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio matyti, kad, skirdamas nuteistajam bausmę bei nustatydamas bausmės dydį, apylinkės teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, pobūdį ir pavojingumo laipsnį – R. V. pasikėsino padaryti nusikalstamą veiką asmens turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, į tai, kad nuteistasis nedirba, anksčiau teistas, teistumai neišnykę, baustas administracine tvarka, VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Aleksoto sektoriaus stacionare nuo 2001 m. gydėsi 3 kartus, paskutinį kartą nuo 2013-04-25 iki 2013-04-29, diagnozė: psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant kelis narkotikus ir kitas psichoaktyvias medžiagas, asocialaus tipo asmenybės sutrikimas. Taip pat atsižvelgė į tai, jog R. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, į jo sunkinančią atsakomybę aplinkybę, kad jis inkriminuojamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konstatuotas 1,13 promilių girtumas, kas turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti. (BK 60 str.), į tai, jog R. V. teisiamas jau dvyliktą kartą, iki nusikalstamos veikos padarymo buvo teistas aštuonis kartus, nusikalstamos veikos padarymo metu jo atžvilgiu buvo nagrinėjamos kitos baudžiamosios bylos teismuose, kuriuose jis nuteistas. Šios aplinkybės suponavo pagrįstą išvadą, kuriai pritaria ir apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, kad R. V. nepadarė teigiamų išvadų iš ankstesnių teistumų, toliau darė nusikalstamas veikas, todėl pagrįstai skyrė, realią laisvės atėmimo bausmę.Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo R. V. atžvilgiu bausmė ir jos dydis paskirta tinkamai, atsižvelgus į tai, kad jis naują tyčinį nusikaltimą padarė turėdamas neišnykusį ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą taip pat už tyčinius nusikaltimus, kas pagal BK 27 str. 1 d. vertinama kaip nusikaltimų recidyvas, o pagal BK 56 str. 1 d. recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Kaip jau minėta nuteistasis teisiamas jau 12 kartą, ankstesniais nuosprendžiais paskirtos bausmės, įtakos jo elgesiui nedarė, jis ir toliau darė nusikalstamas veikas, tai rodo nuteistojo R. V. nenorą taisytis, jo asmenybės pavojingumą bei polinkį nusikalsti, visuomenės normų bei įstatymų ignoravimą. Teisėjų kolegijos nuomone skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė padės sulaikyti R. V. nuo nusikalstamų veikų darymo ateityje, atims jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą bei leis pasiekti bausmės tikslus.Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, jog apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu paskirdamas bausmę neatsižvelgė į nuoširdų jo prisipažinimą, atmestini kaip nepagrįsti.Pažymėtina, jog pagal BK 59 str. 1 d. 2 p. kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du momentus: a) kaltininko prisipažinimą, padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir b) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t.y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje.Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 str. 1 d. 2 p. prasme. Kadangi šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta teismas, todėl lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme. Tačiau teismas turi įvertinti, kokį indėlį kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą įnešė į teisingo sprendimo byloje priėmimą. Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes, R. V. ikiteisminio tyrimo metu kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo prisipažino iš dalies. Tačiau pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu R. V. pakeitė parodymus, savo kaltės dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, nepripažino ir prašė jį išteisinti, be to, nurodė, jog ikiteisminio tyrimo metu kaltę dalinai buvo pripažinęs tik dėl to, kad buvo šoko būsenoje ir norėjo būti greičiau paleistas (t. 2 b. l. 110-111). Pakeisdamas savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, teigiant, jog nusikalstamos veikos nepadarė, prie nukentėjusiosios nelindo, jokio fizinio smurto nepanaudojo ir nieko iš jos nepaėmė, o tik norėjo nukentėjusiajai padėti, kadangi ji pati prašė, R. V. siekė padėti sau išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tokie teisiamojo posėdžio metu duoti R. V. parodymai visiškai neatskleidžia nusikaltimo padarymo aplinkybių ir toks neva nuteistojo prisipažinimas, negali būti vertinamas kaip savanoriškas ir teismo pripažįstamas atsakomybe lengvinančia aplinkybe. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs bylos aplinkybes, pagrįstai R. V. teisme duotų parodymų nevertino kaip nuoširdaus kaltės pripažinimo. Pažymėtina ir tai, jog nuteistasis R. V. savo apeliaciniame skunde nurodęs, jog teismas neatsižvelgė į jo nuoširdų prisipažinimą, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, prieštaraudamas skunde nurodytoms aplinkybėms apie nuoširdų prisipažinimą, jau teigė, kad yra nuteistas už tai ko nepadarė ir buvo apkaltintas nusikaltimo padarymu tik dėl to, kad buvo išgėręs (t. 2 b. l. 159). Teisėjų kolegijos vertinimu, esant tokioms aplinkybėms, tenkinti R. V. prašymą pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagal BK 59 str. 1 d. 2 p. teisėjų kolegija, neturi teisinio pagrindo.Atsižvelgiant į išdėstytą, nuteistojo R. V. apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistas.Bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu gautas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos raštas, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos nuteistajam R. V., išlaidas sudaro 41,46 Eur dydžio advokato užmokestis. BPK 106 str. 2 d. numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 p. numatytus atvejus. BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu

nutaria:

nuteistojo R. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.