- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-05-26
- Bylos Nr.
- I2-705-320/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00556-2022-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Irena Varžinskienė (pirm.), Erminijus Baziulis, Giedrė Kairienė
- Pareiškėjas
- V. G.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Erminijaus Baziulio, Giedrės Kairienės ir Irenos Varžinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus atstovei A. P.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas V. G. (toliau– ir pareiškėjas) teismui paduotu skundu prašė: panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau- ir VSDFV) Panevėžio skyriaus 2022 m. rugpjūčio 12 d. (skunde klaidingai nurodyta sprendimo priėmimo diena „22“) sprendimą Nr. VPE_SPIE-122318 „Dėl atsisakymo skirti socialinio draudimo senatvės pensiją V. G.“ (toliau– ir Sprendimas), panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2022 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. (18.2E) I-11836 „Dėl pensijų socialinio draudimo stažo apskaičiavimo“ (toliau- ir VSDFV Sprendimas).
Pareiškėjas skunde nurodė, ir teismo posėdyje paaiškino, kad pareiškėjo tėvas A. G. buvo neteisėtai represuotas ir nuteistas, 1946-08-27 – 1951-01-27 kalėjo laisvės atėmimo vietoje Rusijoje, (duomenys neskelbtini) srityje, po to- buvo ištremtas į (duomenys neskelbtini), iš kur paleistas 1956 m. Kadangi tėvui buvo uždrausta grįžti į Lietuvą, apsigyveno Rusijoje, (duomenys neskelbtini), kur (duomenys neskelbtini) gimė pareiškėjas. Pareiškėjas su šeima 1978-1980 metais gyveno (duomenys neskelbtini), 1980 metais grįžo į Lietuvą, kur gyveno 14 metų, po to vėl išvyko į (duomenys neskelbtini). Į Lietuvą grįžo 2021 metais ir šiuo metu nuolat gyvena Lietuvoje. Nurodė, kad VSDFV Panevėžio skyriui pateikė prašymą skirti jam senatvės pensiją, tačiau atsakovas Sprendimu nusprendė į pensijų socialinio draudimo stažą neįskaityti laikotarpio nuo (duomenys neskelbtini). Nesutikdamas su Sprendimu, jį apskundė VSDFV, tačiau ši pareiškėjo skundą atmetė. Teigė, kad Sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas. Nurodė, kad pareiškėjui pripažintas nukentėjusiojo asmens (tremtinio) statusas, ir tai patvirtina jam išduotas 2021 m. gruodžio mėn. pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), o pagal Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau- ir Pensijų įstatymas) 10 straipsnio, 2 priedo nuostatas asmens stažui prilyginamas laikotarpis, buvęs iki 1994 m. gruodžio 31 d. - reabilituotų politinių kalinių ir tremtinių (gimusių tremtyje ir kartu su jais buvusių nepilnamečių vaikų) kalinimo ir tremties faktinis laikas. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994-11-18 nutarimu Nr.1156 patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 20 punktu, kuris numatė, jog asmenų faktiniu tremties laiku laikomas laikotarpis nuo asmens ištrėmimo dienos (gimusiems tremtyje- nuo gimimo dienos) iki tremties pabaigos, o asmenims, kuriems pasibaigus kalinimo ar tremties laikui buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje), - iki leidimo grįžti ir gyventi Lietuvoje dienos; tuo atveju, jeigu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos Respiblikos generalinės prokuratūros ar Vidaus reikalų ministerijos išduotuose pažymėjimuose nurodyta, kad nėra duomenų apie šio apribojimo panaikinimo datą, leidimo grįžti ir gyventi Letuvoje data laikoma faktinio grįžimo į Lietuvą data, bet ne vėlesnė kaip 1990 m. kovo 11 d. Pareiškėjo nuomone, atsakovas padarė neteisingą išvadą, kad pareiškėjas gimė ne uždraudimo jo tėvui grįžti ir gyventi Lietuvoje laikotarpiu. Nurodė, kad LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1957 m. sausio 21 d. įsaku buvo uždrausta „grįžti į Lietuvą buvusiems Lietuvos buržuazinių vyriausybių vadovams; buržuazinių politinių partijų vadovams, lietuvių nacionalistinio pogrindžio aktyviems dalyviams, antitarybinių organizacijų vadovams, nuteistiems už Tėvynės išdavimą, teroristinius ir diversinius aktus, taip pat asmenims, nuteistiems už banditizmą ir atlikusiems bausmę“. Minėtu įsaku buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė už savavališką grįžimą į Lietuvą. Teigė, kad jo tėvas buvo nuteistas už antisovietinę veiklą, todėl jam buvo uždrausta grįžti į Lietuvą. Mano, kad kad laikotarpis nuo pareiškėjo gimimo iki jo pilnametystės turi būti įskaičiuotas į jo stažą senatvės pensijai gauti.
Atsiliepimas
Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė ir jo atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad pareiškėjas VSDFV Panevėžio skyriui pateikė prašymą skirti jam senatvės pensiją. Nurodė, kad senatvės pensijos skiriamos ir mokamos bei stažas apskaičiuojamas vadovaujantis Pensijų įstatymu ir Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, pavirtintais Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr.A1-670 (toliau- ir Nuostatai). Pacitavęs ginčo teisiniams santykiams taikytinus aktualius teisės aktus, nurodė, kad pagal Pensijų įstatymo 2 priedo 2.7 papunktį asmens pensijos socialinio draudimo stažui iki 1994-12-31 prilyginamas reabilituotų tremtinių (gimusių tremtyje ir kartu su jais buvusių nepilnamečių vaikų) tremties faktinis laikas, kai asmenys pripažinti tremtiniais pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo (toliau- ir Statuso įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pareiškėjas klaidingai nurodo, kad jam suteiktas tremtinio teisinis statusas. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2021-12-02 išduotu nukentėjusiojo asmens (tremtinio) pažymėjimu Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjui yra suteiktas ne tremtinio, bet nukentėjusiojo nuo 1939-1990 okupacijų asmens statusas ir jis yra pripažintas tremtiniams prilygintu asmeniu. Nurodė, kad remiantis pareiškėjo pateikto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-08-16 pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis, pareiškėjo tėvas A. G. laisvės atėmimo vietoje buvo nuo 1946-08-27 iki 1951-01-27, 1951-01-27 atvyko į (duomenys neskelbtini), buvo ištremtas į (duomenys neskelbtini), iš tremties paleistas 1956-05-30. V. G. gimė (duomenys neskelbtini), t. y. pasibaigus pareiškėjo tėvo kalinimo ir tremties laikotarpiui. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-08-16 pažymėjime Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad A. G. nuvo nuteistas septyneriems metams laisvės atėmimo, trejiems metams apribojant pilietines teises, todėl tikėtina, kad jo teisių apribojimas baigėsi 1956 m. (skaičiuojant nuo įkalinimo pradios- 1946-08-27). Teigė, kad pareiškėjo pateiktame Lietuvos ypatingojo archyvo 2017-01-19 pažymoje Nr.P2-178 minimas LTSR Aukščiausiosios Tarybos 1957-01-21 įsakas priimtas po pareiškėjo tėvo paleidimo iš tremties, todėl negalėjo turėti įtakos paleidžiant jį į laisvę, be to, jis nepatvirtina, kad būtent pareiškėjo tėvui buvo realiai pritaikytas draudimas grįžti ir apsigyventi Lietuvoje, jame minimos vien bendro pobūdžio aplinkybės apie tuometinę politinę situaciją šalyje. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo motina (A. G. sutuoktinė) buvo Rusijos pilietė, todėl neatmetė prielaidos, jog pareiškėjo tėvo pasilikimas gyventi Rusijoje galėjo būti ir savanoriškas. Atsižvelgdamas į tai, kad V. G. yra pripažintas tremtiniams prilygintu asmeniu, o ne tremtiniu, dokumentų, patvirtinančių, kad jis gimė vieno iš tėvų tremties ar uždraudimo grįžti ir gyventi Lietuvoje laikotarpiu, nėra pateikta, atsakovas teigė, kad VSDFV Panevėžio skyrius ir VSDFV, atsisakydami įskaityti (duomenys neskelbtini) laikotarpį į pareiškėjo V. G. pensijų socialinio draudimo stažą, priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus.
Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką jam pranešta teisės aktų nustatyta tvarka. Atsiliepime teismui su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Pensijų įstatymo 2 priedo 2.7 papunktyje nurodytų asmenų tremties laikas įskaitomas į pensijų socialinio draudimo stažą remintis Nuostatų 6.4.9 papunktyje nurodytų institucijų pažymėjimais: Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo arba Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išduotais pažymėjimais, kartu pateikiant Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išduotą nuo okupacijų nukentėjusio asmens- politinio kalinio ar tremtinio – teisinio statuso pažymėjimą (Nuostatų 20 p.). Šiuose dokumentuose turi būti duomenys apie tremties laikotarpį, apie uždraudimo grįžti ir gyventi Lietuvoje faktą ir laikotarpį. Dėl pareiškėjo kartu su Prašymu pateiktų atestato bei diplomo pažymėjo, kad šie dokumentai nėra Nuostatų 6.4.9 papunktyje nurodyti dokumentai, todėl jais negali būti remiamasi sprendžiant dėl (duomenys neskelbtini) laikotarpio įskaitymo į stažą kaip tremties laiko. Taip pat pažymėjo, kad į stažą įskaitomi tik mokymosi aspirantūroje, doktorantūroje, klinikinėje ordinatūroje (rezidentūroje), internatūroje bei kvalifikacijos įgijimo arba kvalifikacijos kėlimo kursuose laikotariai (Pensijų įstatymo 10 straipsnio 7 dalis, 2 priedo 1.1 ir 2.4 papunkčiai, Nuostatų 1 priedo 32 punktas). Nurodė, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad jis gimė vieno iš tėvų tremties ar draudimo grįžti ir gyventi Lietuvoje laikotarpiu, o ta aplinkybė, kad jam suteiktas nukentėjusiojo asmens statusas, nesudaro pagrindo į pareiškėjo stažą pensijai skirti įskaityti jo nurodomo laikotarpio. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui tremtinio stasusas suteiktas pagal Statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto a papunktį, bet ne pagal šio straipsnio 1 dalies 5 punktą, pagal kurį tremtiniais pripažįstami asmenys, gimę tremtinių šeimoje tremtyje, jei bbent vienas iš tėvų buvo tremtinys arba bent vienam iš tėvų buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje). Teigė, kad nėra teisinio pagrindo laikyti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo faktinėje tremtyje ar kad jam buvo uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje. VSDFV vertinimu, VSDFV Panevėžio skyrius priėmė pagrįstą Sprendimą, VSDFV sprendimu papildžius Sprendimo teisinį pagrindą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas V. G. 2022-05-17 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui pateikė prašymą skirti jam senatvės pensiją (b.l.44-45). Kartu su šiuo prašymu pateikė asmens dokumentą, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išduotą Nukentėjusio asmens (tremtinio) pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau- ir Nukentėjusio asmens pažymėjimas), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-08-16 pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau- ir Aukščiausiojo Teismo pažymėjimas), Lietuvos ypatingojo archyvo 2017-01-19 pažymą apie A. I. (G.) Nr.P2-178 (toliau- ir Ypatingojo archyvo pažyma), gimimo liudijimą, giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, karinį bilietą, darbo knygelę (b.l.44-67).
2022-07-21 pateikė papildomą prašymą į pensijų socialinio draudimo stažą (toliau- ir stažas) įskaityti tremties laiką nuo jo gimimo ((duomenys neskelbtini)) iki jam sukankant 18 metų pagal 2022-05-17 jo pateiktą prašymą bei dokumentus (b.l.37). Kartu su šiuo prašymu pareiškėjas pateikė papildomus dokumentus- vidurinės mokyklos baigimo atestatą, Civilinės aviacijos (duomenys neskelbtini) aviacijos technikos mokyklos baigimo diplomą.
VSDFV Panevėžio skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą bei kartu su 2022-05-27 ir 2022-07-21 prašymais pateiktus dokumentus, priėmė 2022 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr.VPE_SP1E-122318 (b.l.40-42), kuriuo nusprendė neskirti V. G. senatvės pensijos, nes neatitinka Pensijų įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos senatvės pensijos skyrimo sąlygos; senatvės pensijos amžiaus sukakties dienai asmuo neturi Pensijų įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyto minimalaus 15 metų stažo senatvės pensijai gauti; asmens įgytas stažas yra 10 metų 2 mėnesiai 28 dienos. Neįskaityti į pensijų socialinio draudimo stažą laikotarpiai iki 1993-12-31 nurodyti šio sprendimo priede; šis sprendimas priimtas dėl (duomenys neskelbtini) laikotarpio neįskaitymo į pensijų socialinio draudimo stažą. VSDFV Panevėžio skyrius Sprendimą grindė Pensijų įstatymo 2 priedo 2.7 papunkčiu, Nuostatų 20 punktu.
Nesutikdamas su Sprendimu, pareiškėjas jį apskundė išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (b.l.73-76). VSDFV 2022-10-11 sprendime Nr.(18.2E)I-11836 (b.l.91-94) nurodė, kad pareiškėjas gimė pasibaigus jo tėvo A. G. kalinimo ir temties laikotarpiui, o ta aplinkybė, kad pareiškėjui suteiktas nukentėjusiojo nuo 1939-1990 metų okupacijų asmens statusas, nesudaro kokį nors laikotarpį įskaityti į pareiškėjo stažą kaip tremties laiką; konstatavo, jog VSDFV Panevėžio skyrius pagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo į pareiškėjo stažą įskaityti laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) (kaip nurodyta pareiškėjo „tremties laiką nuo gimimo iki 18 m.“), papildė Sprendimo teisinį pagrindą Nuostatų 6.4.9 papunkčiu- nėra dokumentų, įrodančių, kad pareiškėjas gimė vieno iš tėvų tremties ar uždraudimo grįžti ir gyventi Lietuvoje laikotarpiu.
Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl laikotarpio nuo (duomenys neskelbtini) (toliau- ir ginčo laikotarpis) įskaitymo į pareiškėjo pensijų socialinio draudimo stažą, pareiškėjui pateikus prašymą skirti jam socialinio draudimo senatvės pensiją.
Socialinio draudimo pensijų rūšis ir jų skyrimo, apskaičiavimo bei mokėjimo sąlygas nustato Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymas. Pagal Pensijų įstatymo 40 straipsnio 1 dalį pensijas skiria ir moka Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos, vadovaudamosi šiuo įstatymu ir Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos tvirtinamais Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais.
Detali kreipimosi dėl socialinio draudimo pensijų skyrimo, pensijų apskaičiavimo bei mokėjimo tvarka nustatyta Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose, pavirtintuose Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr.A1-670.
Pensijų įstatymo 10 straipsnio 7 dalis numato, kad laikotarpiai, buvę iki Pensijų įstatymo įsigaliojimo, tai yra iki 1994 m. gruodžio 31 d., kurie yra prilyginami stažui, skiriant senatvės pensiją ar netekto darbingumo pensiją pagal šio įstatymo nuostatas <…>, nurodyti šio įstatymo 2 priede. Šie laikotarpiai į stažą įskaitomi kalendorine trukme. Pensijų įstatymo 2 priedo 2.7 punkte nustatyta, kad asmens stažui prilyginami iki 1994 m. gruodžio 31 d. buvę šie laikotarpiai: reabilituotų politinių kalinių ir tremtinių (gimusių tremtyje ir kartu su jais buvusių nepilnamečių vaikų) kalinimo ir tremties faktinis laikas, jei šis laikas neįskaitytas pagal šio priedo 1 punktą.
Pagal Nuostatų 20 punktą Pensijų įstatymo 2 priedo 2.7 papunktyje nurodytų asmenų faktiniu tremties laiku laikomas laikotarpis nuo asmenų ištrėmimo dienos (gimusiųjų tremtyje – nuo gimimo dienos, savo noru nuvykusių pas savo šeimas į tremtį – nuo Nuostatų 6.4.9 papunktyje išvardytuose dokumentuose nurodytos datos) iki tremties pabaigos (Pensijų įstatymo 2 priedo 2.7 papunktyje nurodytų gimusių tremtyje nepilnamečių vaikų – iki tėvų arba vieno iš tėvų, jei tremtyje buvo tik vienas iš tėvų arba jei tėvų tremtis baigėsi skirtingu metu, tremties pabaigos), o asmenų, kuriems, pasibaigus kalinimo ar tremties laikui, buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje), ir kartu su jais buvusių jų nepilnamečių vaikų – iki leidimo grįžti ir gyventi Lietuvoje dienos (jei yra duomenų apie faktinį asmens grįžimą į Lietuvą anksčiau, nei jam leista grįžti ir gyventi Lietuvoje, – iki faktinio grįžimo į Lietuvą dienos). Jei Nuostatų 6.4.9 papunktyje išvardytuose pažymėjimuose nurodyta, kad nėra duomenų apie šio apribojimo panaikinimo datą, leidimo grįžti ir gyventi Lietuvoje data laikoma faktinio grįžimo į Lietuvą data, bet ne vėliau kaip 1990 m. kovo 11 d. Pensijų įstatymo 2 priedo 2.7 papunktyje nurodytų asmenų kalinimo ir (ar) tremties laikas įskaitomas remiantis Nuostatų 6.4.9 papunktyje nurodytų institucijų pažymėjimais (kartu pateikiami tame papunktyje nurodyti teisinio statuso pažymėjimai).
Nuostatų 6.4.9 punkte įtvirtinta, kad sprendimas dėl atitinkamos rūšies pensijos ar kompensacijos skyrimo ir (ar) mokėjimo priimamas, remiantis Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo arba Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išduotais pažymėjimais, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išduotais nuo okupacijų nukentėjusio asmens – politinio kalinio ar tremtinio – teisinio statuso pažymėjimais ar Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išduotais pažymėjimais apie ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvių – karių savanorių – laisvės kovotojų struktūrose išbūtą faktinį laiką.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-08-16 pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau- ir Aukščiausiojo Teismo pažymėjimas) (b.l.18) patvirtina, kad pareiškėjo tėvas A. G. buvo netesėtai represuotas ir Lietuvos TRS Aukščiausiojo Teismo 1947 m. vasario 3 d. nuosprendžiu pagal RTFSR BK 58¹º straipsnio 1 dalį ir 58¹¹ straipsnį nuteistas septyneriems metams laisvės atėmimo, trejiems metams apribojant pilietines teises, numatytas RTFSR BK 31 straipsnio a, b, c, d, e punktuose. Laisvės atėmimo vietose buvo nuo 1946 m. rugpjūčio 27 iki 1951 m. sausio 27 d. atvyko į (duomenys neskelbtini). Buvo ištremtas į (duomenys neskelbtini). Iš tremties A. G. paleistas 1956 m. gegužės 30 d. Pagal Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 1 straipsnį jis nekaltas Lietuvos Respublikai ir yra atkuriamos visos jo pilietinės teisės.
Aukščiau aptartų teisės normų pagrindu darytina išvada, jog tam, kad ginčo laikotarpis butų įskaitytas į stažą Pensijų įstatymo 2 priedo 2.7 punkto bei Nuostatų 20 punkto pagrindu, pareiškėjas turėtų būti gimęs jo tėvo kalinimo ar tremties metu arba pasibaigus kalinimo ar tremties laikui - uždraudimo grįžti ir gyventi Lietuvoje metu.
Pareiškėjas V. G. gimė (duomenys neskelbtini), taigi jau pasibaigus jo tėvo A. G. kalinimo ir tremties laikui. Pareiškėjas teigia, kad jis atitinka Pensijų įstatymo 2 priedo 2.7 punkto bei Nuostatų 20 punkto nuostatas, nes ginčo laikotarpiu jo tėvui A. G., pasibaigus kalinimo bei tremties laikui, buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje). Aukščiausiojo Teismo pažymėjime nėra duomenų apie A. G. taikytą draudimą grįžti ir gyventi Lietuvoje. Tokiam savo argumentui pagrįsti pareiškėjas pateikė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2021-12-02 išduotą nukentėjusio asmens (tremtinio) pažymėjimą Nr.064609 (toliau- ir Nukentėjusio asmens pažymėjimas)(b.l.20), kuriuo V. G. pripažįstamas nukentėjusiu nuo 1939-1990 metų okupacijų asmeniu pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5a punktą. Taip pat pateikė Lietuvos ypatingojo archyvo 2017-01-19 pažymą apie A. I. (G.) Nr.P2-178 (toliau- ir Ypatingojo archyvo pažymėjimas)(b.l.19).
Nagrinėjamos bylos kontekste yra aktualios Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo nuostatos. Statuso įstatymo 3 straipsnyje įvardintos nuo okupacijų nukentėjusių asmenų grupės, viena iš jų - okupacinių režimų politiniais ar kilmės motyvais represuoti asmenys, tarp jų – tremtiniai ir jiems prilyginti asmenys (3 straipsnio 1 b punktas). Statuso įstatymo 5 straipsnyje yra išskirtos ir apibrėžtos tremtinių ir tremtiniams prilygintų asmenų sąvokos. Pagal Statuso įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punktą tremtiniais pripažįstami asmenys, gimę tremtinių šeimose trėmimo metu ir tremtyje, jeigu bent vienas iš tėvų buvo tremtinys ir jeigu bent vienam iš tėvų buvo taikomas specialios įskaitos (komendantūros) sąlygos arba buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje). Tuo tarpu pagal Statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 a punktą tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami asmenys, gimę politinių kalinių ar tremtinių šeimose tremtyje (arba už Lietuvos ribų), jeigu bent vienas iš tėvų (įtėvių) tuo metu buvo politinis kalinys ar tremtinys, kuriam pasibaigė įkalinimo ar tremties (ištrėmimo, nutrėmimo) laikas, kai nėra archyvinių įrodymų, kad abiem tėvams (įtėviams) arba turėtam vieninteliam iš tėvų (įtėvių) buvo leista grįžti ir gyventi Lietuvoje.
Pagal Statuso įstatymo 5 straipsnio 4 dalį, tiek šio straipsnio 1 dalyje, tiek ir 2 dalyje išvardytiems asmenims pripažįstamas nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinis statusas. Tačiau Statuso 5 straipsnio normų turinį lyginant su Pensijų įstatymo 2 priedo 2.7 punkte bei Nuostatų 20 punkte įtvirtintų teisės normų turiniu, darytina išvada, jog į Pensijų įstatymo 2 priedo 2.7 punkto bei Nuostatų 20 punkto teisinį reglamentavimą patenka tik Statuso įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodytieji asmenys, t. y. asmenys, pripažinti tremtiniais, bet ne tremtiniams prilygintais asmenimis. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Nukentėjusio asmens pažymėjimo duomenis V. G. nukentėjusiu nuo 1939-1990 metų okupacijų asmeniu pripažintas pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5a punktą. Taigi, pateiktas Nukentėjusiojo asmens pažymėjimas patvirtina, kad nėra archyvinių įrodymų, kad abiem tėvams (įtėviams) arba turėtam vieninteliam iš tėvų (įtėvių) buvo leista grįžti ir gyventi Lietuvoje. Tuo pačiu jis negali patvirtinti aplinkybės, kad pareiškėjo tėvui A. G. po jo kalinimo bei tremties laikotarpių buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje).
Pateiktas Ypatingojo archyvo pažymėjimas taip pat nepatvirtina aplinkybės, kad pareiškėjo tėvui A. G. po jo kalinimo bei tremties laikotarpių buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje). Šiame pažymėjime nėra duomenų, kad draudimas grįžti ir gyventi Lietuvoje buvo pritaikytas būtent A. G. atžvilgiu. Taip pat jame nėra duomenų, kad pareiškėjo tėvas ar pats pareiškėjas būti kreipęsis dėl leidimo grįžti ir gyventi Lietuvoje, o toks leidimas būtų buvęs išduotas ar jį išduoti būtų atsisakyta. Pareiškėjas remiasi šiame pažymėjime išdėstytu LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1957 m. sausio 21 d. įsako turiniu, tačiau pagal Ypatingojo archyvo pažymėjime pateiktą informaciją, A. G. iš tremties buvo paleistas 1956-05-30 vadovaujantis 1956-03-10 įsaku, bet ne 1957-01-21 įsaku; šiame Ypatingojo archyvo pažymėjime yra tik pacituotas LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1957 m. sausio 21 d. įsakas, tačiau nėra jokių duomenų, kad šis įsakas buvo taikomas A. G. atžvilgiu.
Taip pat byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjo tėvui buvo uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje kokiu nors kitokiu konkrečiu tuometinės okupacinės valdžios organų sprendimu.
Remdamasi aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis bei teisiniu reglamentavimu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė Nuostatų 6.4.9 punkte nurodytų dokumentų, patvirtinančių, kad ginčo laikotarpis buvo pareiškėjo faktinis tremties laikas pagal Pensijų įstatymo 2 priedo 2.7 papunkčio bei Nuostatų 20 punkto nuostatas, todėl nėra pagrindo ginčo laikotarpį įskaityti į pareiškėjo stažą senatvės pensijai gauti.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad VSDFV Panevėžio skyriaus Sprendimas bei VSDFV sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, jš naikinti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nusprendžia:
pareiškėjo V. G. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.