Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-296/2010 Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.30.1; 1.2.30.2; 1.1.8.1.2; 1.1.8.6.2

2010 m. birželio 16 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Ruslano Ušinsko apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. kovo 18 d. nuosprendžio, kuriuo T. P. pripažintas kaltu:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 307 straipsnio 3 dalį, pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį, už šį nusikaltimą jam paskirta 2 metų laisvės apribojimo bausmė, uždraudžiant lankytis Klaipėdos mieste ir rajone veikiančiose viešojo maitinimo ir pramogų vietose, kuriose prekiaujama alkoholiniais gėrimais, ir įpareigojant būti namuose nuo 21 val. iki 6 val. bei per paskirtos bausmės laiką neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ar rūpybos įstaigose;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 308 straipsnio 2 dalį, pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį, už šį nusikaltimą jam paskirta 2 metų laisvės apribojimo bausmė, nustatant tą patį draudimą ir tuos pačius įpareigojimus, kurie nurodyti ir paskyrus laisvės apribojimo bausmę pagal Lietuvos Respublikos BK 307 straipsnio 3 dalį.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos, ir nustatyta subendrinta 2 metų laisvės apribojimo bausmė, uždraudžiant lankytis Klaipėdos mieste ir rajone veikiančiose viešojo maitinimo ir pramogų vietose, kuriose prekiaujama alkoholiniais gėrimais, ir įpareigojant būti namuose nuo 21 val. iki 6 val. bei per paskirtos bausmės laiką neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ar rūpybos įstaigose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, į paskirtą laisvės apribojimo bausmę įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas, ir nustatyta galutinė 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė su subendrintoje bausmėje nurodytu draudimu bei 2 įpareigojimais.

Iš nuteistojo T. P. nukentėjusiajai S. Z. priteistas 7000 Lt neturtinės žalos atlyginimas bei Lietuvos Caritas projektui „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“ 2500 Lt už advokato paslaugas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. P. nuteistas už tai, kad iki 2008 m. rugsėjo 27 d. (tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas), pasinaudodamas nepilnametės S. Z. , gim. 1992 m. gegužės 2 d., pažeidžiamumu dėl jauno amžiaus, pasitikėjimu savimi bei socialine padėtimi, turėdamas tikslą pelnytis iš nepilnametės prostitucijos, įkalbėjo nepilnametę įsitraukti į prostituciją, o šiai sutikus, 2008 m. rugsėjo 27 d. nusikalstamam sumanymui įgyvendinti išnuomojo butą Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), nurodydamas į prostituciją įtraukiamai nukentėjusiajai teikti seksualines paslaugas, imant iš klientų po 200–250 Lt už valandą, o uždirbtus pinigus atiduoti jam kaip atlygį už gyvenamosios vietos suteikimą ir klientų suradimą. Nukentėjusiajai sutikus būti kontroliuojamai, T. P. asmeniškai ir telefonu nurodinėjo S. Z. teikti seksualines paslaugas jo surastiems klientams nuo vieno iki dvylikos kartų per dieną, gautus pinigus už suteiktas seksualines paslaugas pasiimdamas sau. 2008 m. spalio 14 d., apie 15 val. 30 min., policijos pareigūnui R. S. , atliekančiam savo tapatybės neatskleidžiančio ikiteisminio tyrimo pareigūno veiksmus, internetinėje svetainėje www.pazintysxxx.com nurodytu adresu susisiekus su T. P. dėl seksualinių paslaugų teikimo, šis informavo, kad viena valanda paslaugų kainuoja 250 Lt. Po to T. P. perdavė S. Z. R. S. telefono numerį ir nurodė su juo susisiekti. 2008 m. spalio 15 d., apie 17 val. 30 min., R. S. atvyko pas S. Z. jos nurodytu adresu Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), su ja žodžiu pabendravęs, įsitikino, kad pastaroji iš tikrųjų teikia seksualines paslaugas, todėl jai padavė 200 Lt už tariamą būsimų paslaugų suteikimą. Tos pačios dienos vakare, apie 21 val., T. P. atvyko pas S. Z. ir paėmė iš jos iš R. S. gautus 150 Lt. Šiais veiksmais T. P. į prostituciją įtraukė nepilnametį asmenį, iš to pelnėsi, organizuodamas nepilnamečio asmens prostituciją, jai vadovaudamas ir sąvadaudamas.

Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Ruslanas Ušinskas apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. kovo 18 d. nuosprendį pakeisti: iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti T. P. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs; už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 307 straipsnio 3 dalyje paskirti T. P. 3 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę; už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 308 straipsnio 2 dalyje, paskirti T. P. 3 metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šias bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu, ir nustatyti galutinę subendrintą 4 metų laisvės atėmimo bausmę. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Apeliantas nurodo, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas tik pasibaigus bylos nagrinėjimui ir tik po to, kai jo ir jo gynėjo prašymu buvo atnaujintas įrodymų tyrimas. Toks prisipažinimas negali būti laikomas nuoširdžiu. Be to, teismas be pagrindo konstatavo, kad nuteistasis gailisi nusikaltęs, nes jis prisipažino tik tada, kai visi ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys pasitvirtino. Apelianto nuomone, toks formalus prisipažinimas padarius nusikalstamas veikas bei gailėjimasis nusikaltus yra T. P. bei jo gynėjo pasirinktas būdas išvengti nuteistajam teisingos bausmės paskyrimo.

Prokuroras teigia, kad nepagrįsta ir kita pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistasis ir nukentėjusioji buvo susiję artimais ryšiais. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad iki byloje nagrinėjamo įvykio S. Z. nebuvo pažįstama su T. P. . Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad pastarasis įsakmiai nurodydavo, kada ir kiek klientų per dieną nukentėjusioji turi aptarnauti, pykdavo, jei ji nevykdydavo jo nurodymų. Apelianto nuomone, šios aplinkybės rodo, kad jokio artimo ryšio tarp T. P. ir S. Z. nebuvo, jie bendravo tik kaip kaltininkas ir auka.

Prokuroras pažymi, kad skiriant bausmę, buvo atsižvelgta į T. P. sveikatos būklę, tačiau specialistų išvadose nurodyta, kad jo liga ir nusikalstamos veikos nėra susiję, jis dėl savo ligos gali atlikti laisvės atėmimo bausmę. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad nuteistasis, darydamas nusikalstamas veikas, jau turėjo sveikatos sutrikimų ir sveikatos būklė jo nusikalstamai veikai įtakos neturėjo.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį, nes T. P. du sunkius, tyčinius nusikaltimus padarė suvokdamas savo veiksmų esmę, siekdamas materialinės naudos, o ne įtakojamas kokių nors pateisinamų aplinkybių. Prokuroro nuomone, tokios švelnios bausmės paskyrimas leidžia nuteistajam jaustis nebaudžiamam, manyti, kad net ir padarius kelis sunkius nusikaltimus ir formaliai prisipažinus, galima išvengti teisingos bausmės. Apeliantas nurodo, kad nuteistajam paskirta bausmė neatitinka bausmės paskirties, numatytos Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje, nes tokia bausmė nesulaiko asmenų nuo nusikaltimų padarymo. Esant šioms aplinkybėms, prokuroras mano, kad T. P. paskirta bausmė yra neteisinga, per švelni, todėl už kiekvieną nusikalstamą veiką jam turėtų būti paskirtos sankcijose numatytiems bausmių vidurkiams artimos bausmės.

Atsikirtime į apeliacinį skundą nuteistasis T. P. nurodo, kad nesutinka su prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Jis teigia, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 307 straipsnio 3 dalyje, ir nuoširdžiai gailėjosi nusikaltęs, tyrėjams sakė tiesą, nebandė išvengti atsakomybės. Jo nuoširdų gailėjimąsi patvirtina ir tai, kad nukentėjusiajai S. Z. atlygino dalį – 3000 Lt – priteistos neturtinės žalos atlyginimo.

Nuteistasis taip pat pažymi, kad inkriminuotas nusikalstamas veikas jis padarė dėl pablogėjusios psichinės sveikatos būklės ir dėl to atsiradusio didelio pinigų poreikio. Todėl T. P. nesutinka su specialisto išvada, kad tarp padarytų nusikaltimų ir jo sveikatos būklės nėra priežastinio ryšio.

Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad nukentėjusioji pati sutiko su jo pasiūlymu teikti seksualines paslaugas, jis prieš ją nevartojo nei psichologinio, nei fizinio smurto.

Atsikirtime į apeliacinį skundą taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalimi, nes byloje esantys duomenys apie minėtą T. P. sveikatos būklę, teigiamą charakteristiką bei nukentėjusiosios gyvenimo būdą yra tos aplinkybės, kurioms esant teismas gali paskirti švelnesnę bausmę.

Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad laisvės atėmimo vietoje dirbantys pareigūnai nėra tinkamai paruošti prižiūrėti asmenis, turinčius psichinių problemų, nes jo vaistai, būnant sulaikytam, dažnai būdavo atvežami pavėluotai arba visai neatvežami.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti, o prokuroras prašė šį skundą patenkinti.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliaciniame skunde neginčijamas nusikalstamų veikų, už kurias T. P. nuteistas, įrodytumas bei kvalifikavimas, tačiau apeliantas nesutinka su skundžiamajame nuosprendyje nustatyta kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe bei, pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirtomis laisvės apribojimo bausmėmis, nustatant draudimą bei įpareigojimus.

Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad T. P. kaltė padarius jam inkriminuotus nusikaltimus yra įrodyta, todėl jis pagrįstai pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 307 straipsnio 3 dalį ir 308 straipsnio 2 dalį. Tačiau pritaria apeliacini skundo argumentui, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog T. P. atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs.

Norint pripažinti Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, reikia nustatyti ir kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Teismų praktikoje laikoma, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių, objektyvių, turinčių juridinę reikšmę asmens padarytos veikos kvalifikavimui bylos aplinkybių pripažinimas, duodant ikiteisminio tyrimo institucijoms ir teismui teisingus parodymus. Be to, parodymai turi būti duodami savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Ši aplinkybė objektyviai įvertinama pagal bylos duomenų visumą (pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą, žalos nukentėjusiajam atlyginimą ir pan.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad T. P. 2008 m. spalio 16 d. ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas tyrėjos, savo kaltės nepripažino, teigdamas, kad pirmo susitikimo metu jis iš nukentėjusiosios sužinojo, jog jai yra 18 metų, gyvena su mama, su kuria susipyko, todėl pabėgo iš namų. S. Z. paprašius, jis išnuomojo butą, kuriame pastaroji vertėsi prostitucija. Nuteistasis parodė, kad klientų nukentėjusioji ieškojosi pati ir neigė organizavęs, vadovavęs jos prostitucijai ar gavęs iš to kokių nors pajamų. Tai, kad S. Z. yra nepilnametė, nuteistasis parodė sužinojęs tik vėliau, pastarajai netyčia prasitarus, o kad ji yra pabėgusi iš vaikų namų – nežinojo (b. l.76-80, t. 3).

2008 m. lapkričio 13 d. vykusios papildomos apklauso metu T. P. patvirtino savo ankščiau duotus parodymus ir papildė, kad S. Z. prašymu internetinėje svetainėje sukūrė jos anketą bei įdėjo skelbimus (b. l. 81-83, t. 3).

2009 m. kovo 12 d. vykusios apklausos metu T. P. savo kaltę pripažino iš dalies ir iš dalies patvirtino ankstesnius savo parodymus, tačiau išsamesnius parodymus duoti atsisakė (b. l. 88-89, t. 3).

2009 m. kovo 17 d. vykusios apklausos metu T. P. prisipažino sąvadavęs S. Z. prostitucijai – patikrindavo duomenis internetinėse svetainėse ir perduodavo informaciją nukentėjusiajai, tačiau neigė organizavęs ir vadovavęs S. Z. prostituciją. Be to, šios apklausos metu jis parodė, kad apie tai, jog nukentėjusioji yra nepilnametė jis sužinojo sulaikymo dieną iš pažįstamo A. M. , o apie tai, kad ji yra pabėgusi iš vaikų namų – sužinojo tik policijoje, kai buvo sulaikytas. Ankstesnėse apklausose davė kitokius parodymus apie nukentėjusios amžių dėl to, kad dėl prastos sveikatos negalėjo suprasti duodamų parodymų esmės.

Pirmosios instancijos teisme T. P. parodė, kad jam buvo žinoma, jog S. Z. yra 19 metų. Iš pastarosios sužinojęs, jog ji yra pabėgusi iš namų, norėdamas draugiškai bendrauti, išnuomojo jai butą. Nuteistasis parodė, kad įdėjo skelbimus į laikraštį. Liepė S. Z. nežaloti savo sveikatos ir iš klientų imti ne po 40 Lt, o po 300-500 Lt. Teigė padėjęs S. Z. ieškoti klientų. Iš klientų gautus pinigus nukentėjusioji prašė jo (T. P. ) pasaugoti. Jokios materialinės naudos iš to neturėjo, dalį pinigų pasiėmė sumokėti už buto nuomą. S. Z. jam skambindavo ir klausdavo apie klientus, sakydavo, kad trūksta pinigų. Jis teigė nesupratęs, kad tokiais savo veiksmais daro nusikaltimą. T. P. taip pat parodė, kad iš nukentėjusiosios vėliau jam buvo žinoma, kad ji yra pabėgusi iš vaikų namų ir yra ieškoma. Apie jos amžių sužinojo vėliau, kai viską suvokė (b. l. 137-140, t. 4). Toks T. P. prisipažinimas nelaikytinas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nes jis nepripažino esminių, objektyvių, turinčių juridinę reikšmę padarytų veikų kvalifikavimui bylos aplinkybių, o ikiteisminio tyrimo institucijoms ir teismui nedavė teisingų parodymų – sakė nežinojęs S. Z. amžiaus ir kad ši yra pabėgusi iš vaikų namų, neigė iš nusikaltimų gavęs kokios nors materialinės naudos bei pats aktyviai ieškojęs klientų; nepripažino, kad nukentėjusiajai nurodydavo, kiek klientų ši turi priimti, teigė nesupratęs, kad savo veiksmais daro nusikalstamas veikas.

Išvadą, kad T. P. neprisipažino padaręs nusikalstamas veikas patvirtina irnukentėjusiosios bei liudytojo A. M. parodymai.

Kaip matyti iš nukentėjusiosios S. Z. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, T. P. jai pasiūlė teikti seksualines paslaugas už pinigus. Jai sutikus, išnuomojo viešbutyje kambarį, vėliau – surado ir išnuomojo butą, nupirko erotiškų drabužių bei higienos priemonių. Klientų jai ieškodavo nuteistasis, kuris taip pat nurodydavo, kokią pinigų sumą už suteiktas paslaugas iš jo (kliento) reikia paimti. T. P. nukentėjusiajai buvo nurodęs, kad pinigus ši iš kliento paimtų prieš suteikdama paslaugas. S. Z. taip pat parodė, kad nuteistasis pykdavo, kai ši būdama pavargus, „pramiegodavo“ klientus. Iš klientų gautus pinigus pasiimdavo T. P. , nukentėjusioji pinigų pasilikdavo tik maistui. S. Z. parodė, kad siųsdama pirmą žinutę, nuteistajam parašė, kad jai yra 16 metų. Jam taip pat ji sakė, kad yra pabėgusi iš vaikų namų (b. l. 112-114, t. 5). Liudytojas A. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad T. P. jam pasakojo, jog susipažino su nepilnamete, 15-16 metų mergina, kuri jo išnuomotame bute užsiiminėja prostitucija. A. M. teigimu, nuteistasis nuo pat pažinties su S. Z. pradžios žinojo, kad jai yra 16 metų. Šis liudytojas iš T. P. taip pat sužinojo, kad mergina yra pabėgusi iš vaikų namų (b. l. 143-145, t. 4).

Teisėjų kolegijos nuomone, taip pat nėra pagrindo teigti, kad T. P. nuoširdžiai gailėjosi nusikaltęs. Iš bylos duomenų matyti, kad kaltininkas, susipažinęs su mergina, žinodamas, kad ji yra nepilnametė ir pabėgusi iš vaikų namų, apie tai niekam nepranešė, o, pasinaudodamas nepilnametės merginos patiklumu bei jos socialine padėtimi, įtraukė ją į prostituciją, iš to pelnėsi, organizuodamas jos prostituciją, jai vadovaudamas ir sąvadaudamas. Pirmosios instancijos teisme T. P. sakė, jog labai gailisi, stengsis tokios klaidos nepakartoti, tačiau toks gailėjimasis, vertinant jį aukščiau nurodytų aplinkybių visumoje yra deklaratyvus ir nelaikytinas nuoširdžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Šių aplinkybių visumoje, nuoširdaus gailėjimosi nepatvirtina ir tai, kad T. P. atlygino dalį S. Z. padarytos neturtinės žalos.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio šalintina T. P. atsakomybę lengvinti aplinkybė, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs.

Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 1 dalis numato, kad bausmė už padarytą nusikalstamą veiką skiriama sankcijos ribose. Švelnesnę, negu sankcijoje numatyta, bausmę skirti galima tik taikant Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnį arba 54 straipsnio 3 dalį.

Skundžiamajame nuosprendyje teigiama, kad straipsnių, pagal kuriuos kvalifikuotos T. P. nusikalstamos veikos, sankcijose numatytos bausmės siejamos su laisvės atėmimu, tačiau įvertinus realias reikšmingas aplinkybes, susijusias su T. P. asmenybe, su veikų pavojingumo požymiais, yra sąlygos taikyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad, taikydamas Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, susijusios su nusikalstamos veikos pavojingumu ir kaltininko asmenybe, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Pirmosios instancijos teismo išvardintos aplinkybės, susijusios su kaltininko atsakomybę sunkinančiomis bei jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, nukentėjusiąją charakterizuojančia medžiaga bei duomenys apie T. P. ligą bei suėmime išbūtą laiką nėra tos išimtinės aplinkybės, kurioms esant būtų galimybė taikyti nuteistajam Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį. Be to, prokuroro apeliaciniame skunde teisingai nurodyta, kad nėra pagrindo sutikti, jog S. Z. ir T. P. siejo artimi psichologiniai ryšiai. Kaip jau buvo minėta, nuteistasis, žinodamas nukentėjusiosios amžių bei jos socialinę padėtį, tyčia atliko nusikalstamas veikas - įtraukė nepilnametę į prostituciją, iš to pelnėsi, organizuodamas nepilnamečio asmens prostituciją, jai vadovaudamas ir sąvadaudamas.

Todėl iš skundžiamo nuosprendžio šalintinas šio straipsnio taikymas, motyvuojant švelnesnės, nei įstatymo numatyta, bausmės paskyrimą už kiekvieną T. P. padarytą nusikalstamą veiką.

Paskirti T. P. švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę nėra galimybės ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 62 straipsniu, nes skundžiamajame nuosprendyje nėra nustatyta, kad nuteistasis pats savo noru atvyko ir pranešė apie padarytas nusikalstamas veikas, padėjo ikiteisminiam tyrimui ją išaiškinti (Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 1 dalis). Nesant bent dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių (iš skundžiamo nuosprendžio pašalinta, kad T. P. atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gaili nusikaltęs), jam netaikytina ir minėto straipsnio 2 dalis, nes mažiausiai dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimas yra būtina šios teisės normos taikymo sąlyga. To paties straipsnio 4 dalis reglamentuoja švelnesnės, negu įstatymo numatytos bausmės, paskyrimą asmeniui, dalyvavusiam tyčia nužudant. Taigi, nei viena Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio dalis, suteikianti galimybę kaltininkui skirti švelnesnę už įstatymo numatytą minimalią bausmę, T. P. netaikytina.

Nesant galimybės T. P. skirti švelnesnes, negu įstatymo numatyta, bausmes, jam skirtinos Lietuvos Respublikos BK 307 straipsnio 3 dalies bei Lietuvos Respublikos BK 308 straipsnio 2 dalies sankcijose numatytos bausmės. Nusikaltimo padarymo metu Lietuvos Respublikos BK 307 straipsnio 3 dalis numatė laisvės atėmimo bausmę nuo 2 iki 8 metų. Šios bausmės vidurkis yra 5 metai laisvės atėmimo. Iš skundžiamo nuosprendžio pašalinus T. P. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, jo atsakomybę lengvina tai, kad jis iš dalies atlygino padarytą žalą. Nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta. Skiriant bausmę atsižvelgiama ir į tai, kad T. P. yra iš dalies darbingas (b. l. 152, t. 3), niekur nedirba, ankščiau neteistas (b. l. 154, t. 3), jam konstatuotas psichikos sutrikimas, tačiau pagal savo psichikos sveikatos būklę jis gali atlikti bausmę (b. l. 69-74, t. 5). Ši specialisto išvada paneigia T. P. atsikirtime į apeliacinį skundą nurodytą teiginį, kad jis negali atlikti laisvės atėmimo bausmės dėl to, kad šioje įstaigoje jam nepristatys vaistų. Be to, skiriant bausmę atsižvelgiama ir į tai, kad nukentėjusioji nesipriešino T. P. sumanymui jai verstis prostitucija, prieš ją nuteistasis nevartojo nei fizinio, nei psichologinio smurto. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija mano, kad nuteistajam turėtų būti paskirta savo dydžiu artima Lietuvos Respublikos BK 307 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytam minimaliam bausmės dydžiui bausmė.

Už kitą T. P. padarytą nusikalstamą veiką, baudžiamasis įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę nuo 2 iki 7 metų. Šios bausmės vidurkis yra 4 metai ir 6 mėnesiai. Atsižvelgiant į tas pačias bausmės paskyrimui reikšmingas aplinkybes, už šį nusikaltimą nuteistajam turėtų būti paskirta minimali Lietuvos Respublikos BK 308 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta bausmė – 2 metai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrinamos iš dalies jas sudedant.

Lietuvos Respublikos BPK 369 straipsnio 2 dalis nustato, kad netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai netinkamai pritaikytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuojamos ne pagal tuos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnius, dalis ir punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti. Skundžiamajame nuosprendyje be pagrindo taikius Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį ir 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis pakeičiamas, priimant naują nuosprendį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. kovo 18 d. nuosprendį pakeisti:

pašalinti T. P. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs, taip pat ir Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą.

Už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 307 straipsnio 3 dalyje padarymą paskirti T. P. dvejų metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę; už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 308 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskirti T. P. dvejų metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinti iš dalies jas sudedant, ir nustatyti galutinę subendrintą dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, atliekant ją pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaityti sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2008 m. spalio 15 d. iki 2009 m. liepos 17 d.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Kolegijos pirmininkas Teisėjai Aloyzas Kruopys Violeta Ražinskaitė Linas Šiukšta