Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų Transports Padrosa SA ir uždarosios akcinės bendrovės Transports Padrosa apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-379-467/2012 pagal ieškovo akcinės bendrovės DnB lizingo ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Transports Padrosa“ ir Transports Padrosa SA dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Teismas nurodė, kad vėlavimas mokėti lizingo įmokas buvo pagrindas ieškovui vienašališkai nutraukti lizingo sutartis ir pareikalauti iš atsakovo grąžinti lizinguojamą turtą, sumokėti skolas (lizingo sutarčių 8.5.3 p., 8.9 p.), kurių mokėjimo terminas suėjo iki sutarties nutraukimo dienos, taip pat sumokėti 30 procentų neapmokėtos lizingo objekto vertės dydžio baudą. Atsakovai procesiniuose dokumentuose neneigia, kad UAB „Transports Padrosa“ įsipareigojimus pagal lizingo sutartis vykdė netinkamai, t.y. nustatytais terminais nemokėjo lizingo įmokų, dėl ko susidarė 130801,58 Lt įsiskolinimas.

Teismas nurodė, kad šalys, jau sudarydamos lizingo sutartis, susitarė dėl atsakomybės už prievolės nevykdymą - 30 procentų neapmokėtos lizingo objekto vertės dydžio baudos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-03-16 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.3K-3-12/2009, yra pažymėta, kad šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia, jog kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Teismo vertinimu, sutartinės netesybos jau sutarties sudarymo metu apibrėžė šalių atsakomybės ribas už prievolės neįvykdymą, o, kai konstatuojamas prievolės nevykdymo arba netinkamo įvykdymo faktas, suteikia teisę jas gauti, neįrodinėjant patirtų nuostolių dydžio. Skundžiamame sprendime taip pat nurodyta, kad ieškovas, būdamas lizingo objektų savininku, iš atsakovų susigrąžintus lizingo objektus, pasitelkęs tarpininkus, parduoda elgdamasis atidžiai ir rūpestingai bei siekdamas kuo mažesnio nuostolio, tačiau galimi nuostoliai nebus mažesni nei 230703,39 Lt. Dėl to teismo vertinimu nėra pagrindo konstatuoti, jog prašomas priteisti baudos dydis – 391134,44 Lt yra neprotingas ar pernelyg didelis ir reikėtų jį mažinti.

Teismas pasisakydamas dėl ieškinio senaties nurodė, kad su atsakovu UAB „TransportsPadrosa“ sudarytos lizingo sutartys nutrauktos ieškovui išsiuntus 2010-10-28 pranešimą Nr.30.58.17/7279 dėl lizingo sutarčių nutraukimo, todėl teismo vertinimu ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2010-11-07. Tačiau, kaip jau minėta ir tvirtina bylos duomenys, po lizingo sutarčių nutraukimo atsakovai 2011-04-08 raštuose pripažino savo neįvykdytus skolinius įsipareigojimus ieškovui ir įsipareigojo padengti skolą (pradelstus mokėjimus, delspinigius, baudą), jeigu iki 2011-06-15 tarp šalių nebus sudarytas susitarimas dėl atsakovų skolinių įsipareigojimų. Toks susitarimas iki nurodytos datos nebuvo sudarytas ir atsakovai iki 2011-06-15 savo skolinių įsipareigojimų ieškovui neįvykdė, todėl ieškinio senaties termino reikalavimui dėl baudos priteisimo skaičiavimas nuo 2011-06-15 prasidėjo iš naujo (CK 1.130 str. 2 ir 3 d.). Ieškinys atsakovams pareikštas 2011-12-05, t.y. nepraėjus šešiems mėnesiams nuo 2011-06-15, todėl teismo nuomone nėra pagrindo taikyti ieškinio senatį reikalavimams dėl baudos priteisimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovai Transports Padrosa SA ir UAB Transports Padrosa pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo skundžiamo teismo sprendimo dalį kuria ieškovo naudai buvo priteista 391134,44 Lt bauda, panaikinti, taikyti ieškinio senatį ir ieškovo ieškinį atmesti; o 2012-05-29 papildomu sprendimu priteistų bylinėjimosi išlaidų (advokato teisinei pagalbai ir dokumentų vertimo išlaidoms apmokėti) sumažinti iki 6000 Lt (po 3000 Lt kiekvienam atsakovui) bei priteisti atsakovų naudai bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

2. Teismo sprendimo dalyje, kiek tai susiję su netesybų sumažinimo pagrindų taikymo, egzistuoja CPK 329 str. 2 d. 4 p. nurodytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, nes dėl atitinkamo savarankiško netesybų sumažinimo pagrindo nebuvo pasisakyta, todėl sprendimas atitinkamoje dalyje yra naikintinas CPK 326 str. 1 d. 4 p. ir grąžintinas pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kiek tai susiję su 391134,44 Lt dydžio baudos priteisimo ieškovo naudai. Byla pirmos instancijos teismui dalyje dėl 391134,44 Lt dydžio baudos priteisimo grąžintina taip pat ir tuo pagrindu, kad sprendžiant klausimą dėl netesybų sumažinimo, teismui būtina nustatyti, kokius realiai nuostolius patyrė ieškovas (CK 6.73 str. 2 d.).

3. Ieškovo reikalavimas dėl aukščiau nurodytos baudos priteisimo yra atmestinas, nes ieškinys teismui buvo pateiktas praleidus CK 1.125 str. nustatyta 6 mėnesių ieškinio senaties terminą. Atsakovai nesutinka su teismo pozicija, kad ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2011-06-15, t.y. nuo būsimos sutarties sudarymo datos, nurodytos ieškinio prieduose Nr. 34-35, o ne nuo lizingo sutarčių nutraukimo dienos.

4. Ieškovas į bylą nepateikė dokumentų, patvirtinančių įgaliojimus veikti atsakovų vardu buvimą, todėl jo teiginys, kad atsakovų vardu, pasirašant 2011-04-08 raštus, veikė įgaliotas asmuo, yra atmestinas kaip neįrodytas (CK 1.78 str.)

5. Pirmosios instancijos teismas priimdamas papildomą sprendimą turėjo nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, nes ieškovas netinkamai atliko savo procesines pareigas, netinkamai vykdė teismo nutartis dėl įrodymų išreikalavimo, todėl ieškovo patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti turėjo būti sumažintos.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas AB DNB lizingas prašo Vilniaus apygardos teismo 2012-05-07 sprendimą ir 2012-05-29 papildomą sprendimą palikti nepakeistus, o apeliacinį skundą atmesti bei priteisti iš apeliantų AB DNB lizingo patirtas bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas. Nurodo, kad teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra pagrindo jo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytų argumentų pagrindu.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Šio apeliacinio proceso dalyką sudaro patikrinimas ir įvertinimas, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Klausimas analizuojamas vadovaujantis atsakovų Transports Padrosa SA ir UAB Transports Padrosa skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). CPK 320 str. 2 d. įtvirtintoms apeliacijos riboms būdinga tai, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tiriama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių.

Kaip matyti iš bylos medžiagos ieškovas su atsakovu UAB „Transports Padrosa“ sudarė 14 transporto priemonių lizingo sutarčių, kurių pagrindu atsakovui buvo lizingo pagrindu perduotos valdyti ir nuomotis 14 transporto priemonių. Ieškovas su atsakovu Transports Padrosa SA sudarė laidavimo sutartis, kurių pagrindu atsakovas UAB „Transports Padrosa“ solidariai kartu su atsakovu Transports Padrosa SA prisiėmė atsakomybę už netinkamą lizingo sutarčių vykdymą. Lizingo gavėjui nesilaikant pagal lizingo sutartį prisiimtų įsipareigojimų ir nemokant įmokų pagal mokėjimų grafikus nustatytus terminus, ieškovas įspėjo atsakovus apie lizingo sutarčių nutraukimą bei vėliau sutartis vienašališkai nutraukė. Vadovaujantis lizingo sutarčių 8.9 punktu, sutarties nutraukimo atveju gavėjas privalo grąžinti lizingo objektus, sumokėti skolas, kurių mokėjimo terminas suėjo iki sutarties nutraukimo dienos, taip pat sumokėti 30 procentų neapmokėtos lizingo objekto vertės dydžio baudą. Ieškovas AB DnB lizingas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Transports Padrosa“ ir Transports Padrosa SA 62015,58 Lt pradelstų lizingo mokėjimų, 11162,80 Lt delspinigių, 391134,44 Lt baudą, 8,49 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino visiškai ir priteisė iš atsakovų ieškovo prašomas sumas. Papildomu sprendimu teismas tenkino ieškovo prašymą ir papildomai iš atsakovų ieškovo naudai priteisė 11970,88 Lt bylinėjimosi išlaidų (advokato pagalbai ir vertimo išlaidoms apmokėti, po 5985,44 Lt iš kiekvieno atsakovo). Atsakovai nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria ieškovo naudai buvo priteista 391134,44 Lt bauda bei papildomo sprendimo dalimi, kuria ieškovui papildomai buvo priteista iš atsakovų po 5985,44 Lt bylinėjimosi išlaidų, pateikė apeliacinį skundą.

Apeliantai skunde nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog dalis prievolių pagal lizingo sutartis buvo įvykdyta, baudos dydis privalėjo būti sumažintas. Teisėjų kolegija su šiuo apelianto argumentu sutikti negali. Pažymėtina, kad pagal lizingo sutarčių 8.9 punkto nuostatą apskaičiuojant ieškovo reikalaujamą priteisti baudos dydį yra atsižvelgiama į lizingo gavėjo įvykdytas prievoles, kartu įvertinant ir pradelstus lizingo mokėjimus. Lizingo sutarčių 8.9 punkto pagrindu 30 proc. bauda yra apskaičiuojama nuo neapmokėtos lizingo objekto vertės. Todėl papildomai mažinti šalių sutartimi susitartą baudos dydį nėra pagrindo. Teisėjų kolegija pažymi, kad prievolių teisėje įtvirtintas sutarties laisvės principas, kuris reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 str.). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma (CK 6.189 str. 1 d., 6.200 str.). Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 str.), viešajai tvarkai (CK 1.81 str.) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 str.). Dėl to, esant šalių sutartiniams santykiams, turi būti taikoma šalių sutartis, kiek ji neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms. Šiuo atveju šalių sudaryta sutartis nebuvo nuginčyta ir yra galiojanti.

Apeliantų nuomone, teismo sprendimo dalyje, kiek tai susiję su netesybų sumažinimo pagrindų taikymu, egzistuoja CPK 329 str. 2 d. 4 p. nurodytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, nes dėl atitinkamo savarankiško netesybų sumažinimo pagrindo nebuvo pasisakyta, todėl sprendimas atitinkamoje dalyje yra naikintinas CPK 326 str. 1 d. 4 p. ir grąžintinas pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kiek tai susiję su 391134,44 Lt dydžio baudos priteisimo ieškovo naudai. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apelianto argumentu ir laiko jį nepagrįstu, nes pirmosios instancijos teismas išdėstė motyvus, kodėl nemažina baudos ir tai pagrindė, todėl spręsti, kad sprendimas yra nemotyvuotas, nėra teisinio pagrindo.

Apeliaciniame skunde nurodyta, kad byla pirmos instancijos teismui dalyje dėl 391134,44 Lt dydžio baudos priteisimo grąžintina taip pat ir tuo pagrindu, kad sprendžiant klausimą dėl netesybų sumažinimo, teismui būtina nustatyti, kokius realiai nuostolius patyrė ieškovas (CK 6.73 str. 2 d.).

Netesybų žemiausioji mažinimo riba – realūs kreditoriaus patirti nuostoliai, t. y. netesybų mažinimas neturi pažeisti nuostolių patyrusios šalies interesų. Kaip pažymima kasacinio teismo praktikoje, minimalios netesybų dydžio ribos nustatymas nereiškia, kad netesybos visais atvejais turi būti sumažinamos iki minimalių nuostolių ar įrodytų nuostolių dydžio. Pažymėtina, kad kreditorius pagrįsti netesybas įrodinėdamas nuostolius privalo tik tuo atveju, jeigu pareiškiamas reikalavimas mažinti netesybas ar kyla netesybų mažinimo teismo iniciatyva klausimas. Kreditorius turėtų įrodinėti tikėtinus nuostolius, tačiau tik tam, kad pagrįstų protingą netesybų dydį.

Ieškovas 2013 m. spalio 4 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus dokumentus, susijusius su lizingo objektų pardavimu ir pateikė jo patirtų nuostolių apskaičiavimą. Kaip matyti iš teismui pateiktų dokumentų ir paskaičiavimų ieškovo patirti nuostoliai ne tik viršija pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistą baudos dydį, bet ir visą ieškovo naudai priteistos skolos sumą, kas tik dar kartą patvirtina, kad nėra pagrindo mažinti pirmosios instancijos teismo iš apeliantų ieškovui priteistą baudos dydį.

Apeliantų manymu, ieškovo reikalavimas dėl baudos priteisimo yra atmestinas, nes ieškinys teismui buvo pateiktas praleidus CK 1.125 str. nustatyta 6 mėnesių ieškinio senaties terminą. Atsakovai nesutinka su teismo pozicija, kad ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2011 m. birželio 15 d., t.y. nuo būsimos sutarties sudarymo datos, nurodytos ieškinio prieduose Nr. 34-35, o ne nuo lizingo sutarčių nutraukimo dienos. Kaip matyti iš bylos medžiagos, tarp šalių nėra ginčo, kad su atsakovu UAB „TransportsPadrosa“ sudarytos lizingo sutartys nutrauktos ieškovui išsiuntus 2010 m. spalio 28 d. pranešimą Nr.30.58.17/7279 dėl lizingo sutarčių nutraukimo, todėl ieškinio senaties terminas turėjo būti skaičiuotinas nuo 2010 m. lapkričio 7 d. Tačiau bylos duomenys patvirtina, kad po lizingo sutarčių nutraukimo atsakovai 2011 m. balandžio 8 d. raštuose (166 b.l. t. 1) pripažino savo neįvykdytus skolinius įsipareigojimus ieškovui ir įsipareigojo padengti skolą (pradelstus mokėjimus, delspinigius, baudą), jeigu iki 2011 m. birželio 15 d. tarp šalių nebus sudarytas susitarimas dėl atsakovų skolinių įsipareigojimų. Atsakovai įsipareigojimų iki 2011 m. birželio 15 d. neįvykdė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nuo minėtos datos ieškinio senaties termino reikalavimui dėl baudos priteisimo skaičiavimas prasidėjo iš naujo. Pažymėtina, kad CK 1.130 straipsnio reglamentuojančio ieškinio senaties termino nutraukimą, 2 dalyje numatyta, kad ieškinio senaties terminą taip pat nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę. Taigi, byloje esant įrodymams, kad atsakovai po sutarčių nutraukimo pripažino prievolę pagal lizingo sutartis, todėl laikytina, kad senaties terminas skaičiuotinas nuo 2011 m. birželio 15 d., dėl to ieškiniui esant teismui pateiktam 2011 m. gruodžio 5 d. ieškinio senatis šiuo atveju negali būti taikoma.

Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl atsakovų teigimu tariamai įgalinimų neturinčių asmenų, kurie pasirašė raštus po lizingo sutarčių nutraukimo ir pripažino prievolę pagal lizingo sutartis ir motyvų neatkartoja, o tokius atsakovų veiksmus vertina kaip gynybinę poziciją.

Apeliantų teigimu, teismas priimdamas papildomą sprendimą turėjo nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, nes ieškovas netinkamai atliko savo procesines pareigas, netinkamai vykdė teismo nutartis dėl įrodymų išreikalavimo, todėl ieškovo patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti turėjo būti sumažintos.

CPK 93 str. 1 d. numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal minėto straipsnio 4 dalį, teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas 2012 m. gegužės 29 d. papildomu sprendimu pagrįstomis laikė ieškovo patirtas 4235 Lt išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Teismas nurodė, kad ieškovo išlaidos advokato pagalbai apmokėti esmingai neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių ir, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos sudėtingumą bei didelę apimtį, į tai, jog byloje yra užsienio elementas, pripažintinos pagrįstomis visoje apimtyje. Teisėjų kolegija su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka. Pažymėtina, kad bylos duomenimis ieškovas tinkamai vykdė teismo jam nustatytus įpareigojimus dėl įrodymų išreikalavimo, todėl nėra jokio pagrindo laikyti, kad ieškovas būtų netinkamai atlikęs procesines pareigas. Iš CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatų matyti, kad vertinti, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, yra palikta spręsti išimtinai teismo kompetencijai, todėl pirmosios instancijos teismui nenustačius, kad ieškovo procesinis elgesys buvo netinkamas, nėra jokio pagrindo nukrypti nuo CPK 93 str. 1-3 d. įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių.

Ieškovas byloje 2012 m. liepos 16 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme bei pateikė įrodymus, kad patirtos išlaidos sudaro 1815 Lt. Atsižvelgiant, kad apeliacinis skundas netenkintinas, todėl ieškovui iš atsakovų priteistina po 907,5 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimant skundžiamą sprendimą, išsamiai ir objektyviai nustatė faktines bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginčą, nepažeidė materialinės ir proceso teisės normų, todėl sprendimą pakeisti ar panaikinti, remiantis apeliacinio skundo motyvais, nėra pagrindo.

Dėl kitų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neturi reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui AB DNB lizingui (įmonės kodas 124385737) iš atsakovų UAB „TransportsPadrosa“ (įmonės kodas 300645235) ir TransportsPadrosa SA (PVM mokėtojo kodas A17012535) po 907,5 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.