Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jolanta Čepukėnienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto V. M. (V. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nutarimo, kuriuo V. M. už padarytą administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ATPK) 173 str. 1 d. nubaustas 1000 Lt bauda su gautų pajamų (4445 Lt) konfiskavimu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. nubaustas už tai, kad laikotarpiu nuo kad 2013 m. vasario 19 d., apie 12 val. adresu Verkių g. 37, Vilnius, atlikus operatyvų patikrinimą dėl vykdomos individualios V. M. veiklos, nustatyta, jog V. M. su savo automobiliu „Audi A6 Avant“, v.n. (duomenys neskelbtini) vykdė taksi veiklą pagal išduotą VMI 2012 m. rugsėjo 27 d. nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos pažymą Nr. 190530. P. V. M. rašytą paaiškinimą ir pateiktus apskaitos dokumentus nustatyta, kad tokią taksi veiklą V. M. vykdė nuo 2012 m. rugsėjo 2 d. iki 2013 m. vasario 18 d. ir gavo 4445 Lt pajamų. Pajamas registruoja gyventojo individualios veiklos pajamų ir išlaidų apskaitos žurnale, pajamoms registruoti naudoja pinigų priėmimo kvitus, kuriuose fiksuoja automobilio su vairuotoju nuomos paslaugas. V. M. vykdė individualią veiklą už atlygį, teikė taksi paslaugas, tačiau nustatyta tvarka neturėjo įsigijęs leidimo, suteikiančio teisę vežti keleivius lengvaisiais taksi automobiliais. Užsakymus keleivių vežimui gaudavo per raciją iš UAB „N“ (duomenys pakeisti) dispečerinės. Šiais savo veiksmais V. M. pažeidė 1996 m. lapkričio 16 d. Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 18 straipsnio 12 dalies, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2011m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 3-768 patvirtintų Leidimų vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išdavimo taisyklių 3 punkto ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 3-80 patvirtintų Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių 2 punkto nuostatas, nes asmuo, vežantis keleivius lengvaisiais automobiliais, turi turėti nustatyta tvarka išduotą, galiojantį leidimą bei padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 173 str. 1 d.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad apylinkės teismas nepagrįstai konstatavo, jog jo vykdyta veikla atitinka taksi veiklos esmę ir pobūdį. Pažymi, jog jis teikė automobilių nuomos su vairuotoju paslaugą. Nurodo, kad tiek automobilio nuomos su vairuotoju paslauga sutarties sudarymo atveju, tiek keleivio vežimo lengvuoju automobiliu taksi atveju, paslaugos gavėjas iš esmės gauna tą pačią paslaugą - vežimą, tačiau skirtingai nei taksi veiklai, automobilių nuomos su vairuotoju paslauga veiklai nėra reikalingi jokie leidimai. Apelianto teigimu paslaugos savo esme yra viena kitai analogiškos, o iš esmės skiriasi tik tam tikrais turinio ir formos požymiais.

Pažymi, kad taksi paslaugos atveju klientas negali įtakoti, kokiu keliu jis yra vežamas nuo taško A iki taško B ir nežino galutinės vežimo kainos, nes ji paaiškėja, tik pasiekus galutinį tikslą. Nurodo, jog, išsinuomodamas automobilį su vairuotojo paslauga, keleivis žino galutinę paslaugos kainą ir kelias, kuriuo bus vežamas, jam neaktualus. Atkreipia dėmesį į tai, jog šių veiklų skirtumai yra akivaizdūs, jeigu imama tipinė automobilio nuomos sutartis, kai automobilis išsinuomojamas iš įmonės mėnesiui, o įmonė įsipareigoja, pavyzdžiui nuo aštuntos ryto iki septynioliktos valandos suteikti dar ir tos transporto priemonės vairavimo paslaugas. Anot apelianto, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.513 str. 3 d. numato, jog transporto priemonės vairuotojas yra nuomininko darbuotojas, tačiau tai nereiškia, kad vairavimo paslaugos negali suteikti pats nuomotojas. Teigia, kad nebuvo nustatyta, jog užmokestis už keleivių vežimą priklausė nuo keleivių skaičiaus ar faktinio nuvažiuoto atstumo, o važiavimo kaina paslaugos gavėjui buvo žinoma iš anksto, nepriklausomai nuo važiuojančių asmenų skaičiaus ar pasirenkamo maršruto kelio. Taigi, apylinkės teismas, remdamasis apelianto vykdytos veiklos pobūdžio panašumais su taksi veikla, neturėjo pagrindo išvadai, kad jis vykdė taksi veiklą.

Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 str. 1 d. įtvirtintas asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principas suteikia asmeniui teisę ir laisvę pasirinkti įstatymams neprieštaraujantį veiklos modelį, vykdyti vienos rūšies veiklą, naudojant kitai veiklos rūšiai būdingus atributus ar sudaryti netipines, bet įstatymams neprieštaraujančias sutartis.

Anot apelianto, byloje surinkti įrodymai neginčijamai nepatvirtina, kad, vykdydamas individualią veiklą, jis teikė taksi paslaugą, o ne nuomos su vairuotoju paslaugą. Nurodo, kad, vykdydamas šią veiklą, nesuprato ir negalėjo suprasti, kad jo vykdoma veikla bus pripažinta taksi veikla, už ką jis bus baudžiamas. Pažymi, kad byloje nustatyta, jog jo transporto priemonė, kuri buvo suteikiama keleiviams vežti automobilio nuomos pagrindu, nėra įrengta kaip taksi automobilis.

Teigia, jog jo veiksmuose nėra ATPK 173 str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties. Pažymi, kad apylinkės teismo nutarimas yra paremtas vien prielaidomis, todėl naikintinas.

Jeigu teismas konstatuotų, jog jis nubaustas pagrįstai, apeliantas prašo atsižvelgti į tai, kad jam paskirta nuobauda yra per griežta. Nurodo, kad teismas nepagrįstai konfiskavo jo pajamas, gautas iš šios veiklos, tokiu būdu apylinkės teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose. Teigia, kad, skirdamas nuobaudą, teismas jo atžvilgiu turėjo taikyti ATPK 30 ¹ str. nuostatas.

V. M. apeliacinis skundas netenkinamas.

ATPK 284 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Bylai reikšmingos aplinkybės yra nustatomos remiantis įrodymais: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais (ATPK 256 str. 2 d.). ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi - vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas - tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

ATPK 173 str. 1 d. nustatyta, kad vertimasis komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla, neturint licencijos (leidimo) veiklai, kuriai reikalinga licencija (leidimas), ar kitokiu neteisėtu būdu - užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki trijų tūkstančių litų su pagamintos produkcijos, įrankių, žaliavos ir gautų pajamų iš šios veiklos konfiskavimu. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ATPK 173 str. numatyto pažeidimo objektyviuosius požymius, yra nurodęs, kad, kvalifikuojant veiką pagal minėtą normą, būtina nustatyti, ar veika atitinka šiuos požymius: 1) ar ji patenka į licencijuojamų ūkinės, komercinės, finansinės, profesinės veiklos sričių kategoriją, 2) ar ją vykdantis subjektas neturėjo nustatyta tvarka išduotos licencijos, 3) ar veika pasireiškė ne vienkartiniu veiksmu, o sisteminga veikla (tarpusavyje susietų veiksmų visuma), kuria siekiama gauti ar gaunama pajamų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys bylose Nr. N1-1890/2007, N62-3884/2009).

Pagal Kelių transporto kodekso 18 str. 12 p. keleiviams vežti lengvaisiais automobiliais taksi išduodamas leidimas. Leidimus vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išduoda, galiojimą sustabdo, leidimo galiojimo sustabdymą ar leidimo galiojimą naikina savivaldybės, kurios teritorijoje keleiviai bus vežami lengvaisiais automobiliais taksi, vykdomosios institucijos Susisiekimo ministerijos nustatyta tvarka. Leidimai išduodami vežėjams, pageidaujantiems verstis keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi veikla ir turintiems lengvuosius automobilius, atitinkančius Susisiekimo ministerijos ar jos įgaliotos institucijos nustatytus reikalavimus. Kiekvienam lengvajam automobiliui išduodamas atskiras leidimas <...>. Analogišką reglamentavimą nustato Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012-01-27 įsakymu Nr. 3-80 patvirtintų Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklės, kurių 2 p. numato, kad vežėjai vežti keleivius taksi gali tik turėdami Susisiekimo ministerijos nustatyta tvarka išduotą leidimą vežti keleivius lengvuoju automobiliu taksi; Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2011-12-09 įsakymu Nr. 3-768 patvirtintų Leidimų vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išdavimo taisyklių 3 p. numato, kad Vežėjai vežti keleivius taksi gali tik turėdami galiojantį leidimą.

CK 6.512 straipsnis numato, kad pagal transporto priemonių nuomos, teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas, sutartį nuomotojas įsipareigoja perduoti nuomininkui laikinai naudotis už užmokestį transporto priemonę ir suteikti tos transporto priemonės vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. Apeliantas nurodo, kad būtent šios rūšies sutarčių pagrindu jis ir teikė paslaugas klientams. Pažymėtina, kad pagal CK 6.513 straipsnio nuostatas transporto priemonių nuomos, teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas, sutartis, nepaisant jos termino, turi būti rašytinė. Tuo tarpu įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, šį faktą įrodinėti liudytojų parodymais (CK 6.155 straipsnio 1 dalis, 6.192 straipsnio 1 dalis, 1.93 straipsnio 2 dalis). CK 6.515 str. 3 d. nustatyta, kad asmenys, vairuojantys išnuomotą transporto priemonę, yra nuomotojo darbuotojai. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. M. niekada nebuvo UAB „N“ darbuotojas, o pagal Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą Nr. 190530 V. M. nuo 2012-09-03 vykdo individualią taksi veiklą (b. l. 8). Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių V. M. teiginį, kad jis teikė automobilio nuomos su vairuotoju paslaugą, t.y. Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos tikrinimo metu nebuvo pateikta jokių nuomos sutarčių, kurių pagrindu jis minėtas paslaugas teikė.

Apklaustas pirmosios instancijos teisme V. M. nurodė, kad jis teikė automobilio su vairuotoju nuomos paslaugas ir dėl šių paslaugų teikimo su klientais sudarydavo nuomos sutartis, tačiau patvirtino, kad informaciją apie klientą, norintį nuvykti iš taško A į tašką B, jis gaudavo iš UAB „N“ dispečerinės, o sudaręs nuomos sutartį su klientu, automobilio klientui laikinam naudojimui neperduodavo, o tik nuveždavo jį į tą vietą, į kurią jis pageidaudavo nuvykti. Kad klientas, paskambinęs į UAB „N“ dispečerinę, susitardavo su dispečeriu dėl kelionės automobiliu iš taško A į tašką B ir dispečeris jam pasakydavo preliminarią paslaugos kainą, teismo posėdžio metu patvirtino ir liudytoja – buvusi UAB „N“ direktorė R. M.. Taip pat liudytoja R. M. teigė, kad UAB „N“ buvo sudariusi bendradarbiavimo sutartį su V. M., pagal kurią UAB „N“ įsipareigojo V. M. teikti informaciją apie gaunamus iš klientų automobilių nuomos užsakymus, tačiau ar V. M. su klientais sudarydavo rašytines automobilio nuomos sutartis, ji pasakyti negalėjo, bet tvirtino, kad sudaryti rašytinę sutartį su klientais jis privalėjo.

2013-03-07 operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. 21-450-484 nustatyta, kad, vykdydamas operatyvaus patikrinimo pavedimą, P. T. atliko V. M. vykdomos veiklos teisėtumo, taksometrų, pajamų apskaitos operatyvų patikrinimą. Patikrinimo metu nustatyta, kad V. M. vykdo individualią veiklą - teikia taksi paslaugas pagal individualios veiklos vykdymo pažymą Nr. 190530, išduotą Vilniaus apskrities VMI 2012-09-27, galiojančią nuo 2012-09-03. V. M. mokesčių inspekcijoje įregistravęs taksi veiklą - 493200. Leidimo, suteikiančio teisę vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi, neturi. V. M. taksi veiklai naudoja automobilį „Audi A6“ v. n. (duomenys neskelbtini), kurio savininkas yra jis, automobilyje neįrengtas taksometras, ant automobilio yra logotipas „nuoma“. V. M. 2012-09-27 yra sudaręs su UAB „N“ bendradarbiavimo sutartį, pagal kurią moka UAB „N“ 100 Lt už suteiktas dispečerio paslaugas, jo šaukinys Nr. 33. Pagal užsakymų žurnalą, nustatyta, kad V. M. gavo 84 užsakymą. Pagal V. M. pateiktą gyventojo individualios veiklos pajamų apskaitos žurnalą 2012 m. rugsėjo mėn. jis gavo 305 Lt pajamų, spalio mėn. – 595 Lt pajamų, lapkričio mėn. – 454 Lt pajamų, 2012 m. gruodžio mėn. –349 Lt pajamų, 2013 m. sausio mėn. – 1850 Lt pajamų, vasario mėn. – 892 Lt pajamų, iš viso – 4445 pajamų. Pajamoms registruoti naudoja prekių-paslaugų pirkimo kvitus, kuriuose nurodyta, kad paslauga –automobilio nuoma su vairuotojo samdymu, tačiau kiekvienam keleiviui neišrašytas atskiras kvitas, o viename kvite fiksuojamos dienos pajamos. Nustatyta, kad V. M. vykdė taksi veiklą nuo 2012-09-02 iki 2013-02-198 (b.l. 5-6)

Iš bylos medžiagos matyti, kad laikotarpiu nuo 2012-09-02 iki 2013-02-18 savo automobiliu „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vykdė individualią taksi veiklą – teikė taksi paslaugas, užsakymus gaudavo iš UAB „N“ dispečerinės, iš klientų imdamas grynuosius pinigus už pervežimą, tą patvirtina byloje esantys Prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitai (b. l. 16-17), minėtu laikotarpiu V. M. gavo 4445 Lt pajamų, kurios buvo registruojamos Gyventojo individualios veiklos pajamų ir išlaidų apskaitos žurnale (b. l. 12-15). Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad iš byloje esančios 2012-09-27 Bendradarbiavimo sutarties matyti, kad UAB „N“ įsipareigoja Sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka teikti Automobilio nuomininkui informaciją apie gaunamus iš klientų automobilių nuomos užsakymus, gavęs iš kliento užsakymą, Automobilio nuomininko suderinto grafiko darbo metu ryšio priemonėmis perduoda informaciją apie gautą užsakymą Automobilio nuomininkui (b.l. 10-11).

Atkreiptinas dėmesys, kad, siekiant nustatyti, kokią veiklą - keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi ar automobilio nuomos su vairuotoju - faktiškai vykdė apeliantas, būtina vertinti faktines byloje nustatytas aplinkybes, pirmenybę teikiant ne tokios veiklos formai, o paslaugos turiniui. Tai, kad V. M. vykdė keleivių vežimo, o ne transporto nuomos paslaugas, parodo ir teikiamų paslaugų pobūdis bei trukmė. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju buvo vykdomos trumpalaikės paslaugos, t.y. vienkartinis kliento nuvežimas iš taško A i tašką B, kas yra būdinga keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi veiklai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas veiklos, kuria užsiėmė V. M., pobūdį, padarė pagrįstą išvadą, kad ji savo esme atitinka keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi veiklą, nes šioje veikloje yra naudojami taksi veiklai būtini atributai - iš klientų užsakymų priėmimas bei šios informacijos perdavimas racijos pagalba vairuotojui, naudojant dispečerių paslaugas; važiavimas pagal iškvietimą, keleivio vežimas jo nurodytu maršrutu.

Aptartos aplinkybės pirmosios instancijos teismui leido padaryti pagrįstą išvadą, kad, prisidengdamas automobilių nuomos su vairuotoju veikla, kuriai teisėtai vykdyti teisės aktai numato mažesnius reikalavimus, nei taksi paslaugos teikimui, V. M. faktiškai teikė taksi paslaugas, nors automobilis, kuriuo buvo pervežami keleiviai, tokios paslaugos teikimui nebuvo pritaikytas, t.y. automobilyje nebuvo taksometro, vietoje plafono su užrašu TAKSI buvo tvirtinamas logotipas „nuoma“, tokiu būdu siekdamas išvengti nustatytos rinkliavos už licencijos išdavimą, mokesčių į valstybės biudžetą, privalomų reikalavimų vairuotojams, teikiantiems taksi paslaugas. V. M. užsakymus nuvežti klientus iš taško A į tašką B gaudavo iš dispečerinės, už klientų nuvežimą jų nurodytu maršrutu, sistemingai gaudavo iš jų tam tikrą atlygį. Šias aplinkybes patvirtina ir byloje esantis išrašas iš Gyventojo individualios veiklos pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo bei iš dispečerio paslaugas teikusios UAB „N“ rankraštinių užrašų kopijos, todėl V. M. teikiamos paslaugos savo turiniu atitiko taksi paslaugų turinį. Taksi veiklai reikalingas leidimas, kurio V. M. neturi, V. M. deklaruojama veikla, t.y. automobilių nuomos su vairuotoju paslaugos teikimas laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 2 d. iki 2013 m. vasario 18 d. realiai vykdoma nebuvo.

Kaip minėta, vienas iš esminių ATPK 173 str. 1 d. numatyto pažeidimo požymių yra, kad veika pasireiškė ne vienkartiniu veiksmu, o sisteminga veikla (tarpusavyje susietų veiksmų visuma), kuria siekiama gauti ar gaunama pajamų. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. M. individualią veiklą vykdė nuo 2012-09-02, Gyventojo individualios veiklos pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo duomenimis V. M. nuo 2012-09-02 iki 2013-02-18 gavo 4445 Lt pajamų: 2012 m. rugsėjo mėn. jis gavo 305 Lt pajamų, spalio mėn. – 595 Lt pajamų, lapkričio mėn. – 454 Lt pajamų, 2012 m. gruodžio mėn. –349 Lt pajamų, 2013 m. sausio mėn. – 1850 Lt pajamų, vasario mėn. – 892 Lt pajamų (b. l. 2-15). Šie duomenys neginčytinai patvirtina V. M. veiklos sistemingumą ir komercinį pobūdį.

Aptartų aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad V. M. pažeidimas, numatytas ATPK 173 str. 1 d., yra įrodytas, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodomais motyvais nėra pagrindo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistu.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, Vilniaus apygardos teismas, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartimi panaikinęs 2013 m. balandžio 26 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimą šioje byloje, pripažino, kad būtina papildomai rinkti įrodymus – liudytojais apklausti UAB „Navector“ dispečerius ir pareikalauti pokalbių įrašus, kuriuose užfiksuoti pokalbiai tarp dispečerinės ir klientų bei V. M., tačiau, kaip teismo posėdyje nurodė Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovė, UAB „Navector“ bylos nagrinėjimo metu jokios veiklos nebevykdo, todėl nustatyti pažeidimo padarymo metu bendrovėje dispečeriais dirbusius asmenis nėra galimybių, o iš buvusios UAB „Navector“ direktorės – liudytojos R. M. parodymų (b.l. 45) matyti, kad bendrovės veiklos ataskaitos ir pokalbių įrašai buvo saugomi tik vieną mėnesį, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad surinkti ir teismo posėdyje patikrinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartyje nurodytus papildomus įrodymus nėra galimybių.

ATPK 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vertimasis komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla neturint licencijos (leidimo) veiklai, kuriai reikalinga licencija (leidimas), ar kitokiu neteisėtu būdu užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki trijų tūkstančių litų su pagamintos produkcijos, įrankių, žaliavos ir gautų pajamų iš šios veiklos konfiskavimu.

ATPK 30¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinių teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas ATPK 30 straipsnio 2 dalyje (padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę), taip pat į ATPK 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias aplinkybes bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Tačiau pajamų, kurios buvo gautos administracinio teisės pažeidimo padarymu, konfiskavimas ATPK 173 straipsnio 1 dalyje yra numatytas kaip privaloma administracinė nuobauda, o bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta įstatyme numatytų (ATPK 31 straipsnis) V. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ar kitokių įstatyme nenumatytų, tačiau išimtinių ar išskirtinai pažeidėjo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kurioms esant būtų galima V. M. atžvilgiu taikyti ATPK 30¹ straipsnį ir neskirti jam privalomos administracinės nuobaudos - pajamų, kurios buvo gautos administracinio teisės pažeidimo padarymu, konfiskavimo, todėl apylinkės teismas pagrįstai V. M. atžvilgiu ATPK 30¹ straipsnio nuostatų netaikė bei paskyrė ATPK 173 str. 1 d. sankcijoje numatytą minimalią baudą su 4445 litų, kurie buvo gauti administracinio teisės pažeidimo padarymu, konfiskavimu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu paskyrus V. M. tokią nuobaudą, bus pasiekti LR ATPK 20 str. įtvirtinti administracinės nuobaudos tikslai.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-11-19 nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį panaikinti ar pakeisti V. M. apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nutarimą palikti nepakeistą ir V. M. (V. M.) apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.